Egzaminai kovos menu klubuose

[Nialas]

Mistika man čia tas pavyzdys. Čia pas kuriuos wingchun buvo pavyzdys? Pas nesisparinguojančius? Ir apskritai, savo lygį pilnai gali pasitikrinti susiorganizavęs kokį sparingą ar kovą. Kas trukdė jam padaryti taip, jei tai tiesa? Jei vengė, tai koks skirtumas ką ir kur ten mokėsi, jei nesugeba mokslų pritaikyti kur jie skirti- kovoj ar bent sparinge. Norėjo matyt žmogus unikalesniu pasijusti, tai ir tiek.

Iš kitos pusės būtent instruktorius ir turėjo pasiūlyt pasitikrinti mokiniui savo žinias sparinge. Nebent mokė bile ką ir jautė ,kad praras klientą po šito 

[baramui fighter]

Mistika man čia tas pavyzdys. Čia pas kuriuos wingchun buvo pavyzdys? Pas nesisparinguojančius? Ir apskritai, savo lygį pilnai gali pasitikrinti susiorganizavęs kokį sparingą ar kovą. Kas trukdė jam padaryti taip, jei tai tiesa? Jei vengė, tai koks skirtumas ką ir kur ten mokėsi, jei nesugeba mokslų pritaikyti kur jie skirti- kovoj ar bent sparinge. Norėjo matyt žmogus unikalesniu pasijusti, tai ir tiek.

Na žmogau, tu gal ne visai tai supratai.  Sparingas tavo nuomone pats savaime yra žinių, technikos ar įgūdžių patikrinimas? Kaip sudėtinė bet kokio egzamino dalis - taip sutinku. Tikuosi supranti, kad su penkiai skirtingais savo salės draugais, su kuriais esi pakankamai gerai pažįstamas, su kuriais imtumeis "sukovoti", sparingai tavo laaaaaabai skirtingi gautusi. Su vienu geriau, su kitu blogiau. Ir ką? Vidurkį iš penkių vestum?  Pats savaime sparingas nieko objektyvaus atskiro individo technikos įsisavinimo prasme, nieko per daug neparodo.

Aš turėjau galvoje, kad pats savaime mokymosi procesas, visiškai be jokių atestacijų į tam tikrą nežinią gali nuvaryti. Apie tai ir buvo tas pavyzdys. Viskas paprasta, mokais mokais, o ko išmokai... kokios technikos gerai įvaldytos, kokio skylėtos... neaišku. 


p.s. beja, wingchune sparingai vyksta. Atskalūnų mokyklose jie visai neblogi, kadangi grupės mažos, tai ten ir su instruktoriumi gali pasitikrinti. Sorry, apie tai daug kalbėta jau buvo, ir čia paprasčiau nuvažiuoti į svečius pas juos, nesvarbu Vilniuje ar Kaune.

[Dainiux]

Įdomi tema, sakau gal čia perkeliam diskusiją > 
O ką reiškia įsisavinta technika? Ar kai tu gražiai taisyklingai atlieki judesius ar kai moki juos pritaikyti? Sutinku, kad reikia išsaugoti bazę nes kovas galima laimėti ir naudojant "kiosko techniką" o pačiam kovos mene nesigaudyti visai...Bet tas praktinis aspektas labai svarbus. Išmokt pirmo lygio techniką laisvai pritaikyti kovoje vargu ar užtenka kelių mėnesių.Aš kai atėjau į wt norėjau išmokti kovoti, nes jei būčiau norėjusi išmokti šokti būčiau ėjusi į šokius. O ką aš gavau? vat jie kaip ir sakot nori "apsaugoti bazę nuo degradavimo" Siu nim tao ir chiam kiu formas turėjau atšlifuoti milimetrų tikslumu ...Tai ok jiems bazę pavyko išsaugoti tokią pat gal kaip prieš 300 metų...Bet tai kam tada vadintis kovos menu.  Sveikatingumo šokio sistema greičiau  Aš įtariu, kad tada kai atsirado tie visi tradiciniai rytų kovos menai, žmonės nebuvo tokie popos ir apsaugų  ir pirštinių beveik visai nenaudojo. O dabar visokios apsaugos pirštinės ir blabla nebeleidžia pritaikyti daugelio tradicinių technikų ir tai nereiškia, kad kovos menas pvz kaip wt dėl to yra blogas. Žmonės pasikeitė išlepo ir gal nebeverta jau taip saugoti tų tradicinių technikų jeigu jos nebeveiksmingos, pasilikti tarkim pagrindinius principus, o viską kitą modifikuoti. Arba tada jeigu jau taip norima išsaugoti tas tradicines technikas reikia ir luptis taip kaip prieš 300 metų neinkščiant dėl kiekvienos melynės, be apsaugų be nieko...Bet turbūt tokių fanatų vienetai atsirastų.
Tai vat esmė kurią norėjau pasakyti, kad mano nuomone bazę reikia saugoti tiek kiek ji pritaikoma praktiškai, jeigu nebe išeina pritaikyti, reikia modifikuoti. Nes kitaip kovos menas pavirs šokio menu. Taigi arba techniką reikia taikyti prie modernaus išlepinto žmogaus poreikių. Arba žmogus norėdamas išmokti tradicinės technikos turi būti toks bebaimis ir atsidavęs kovos menui kaip prieš 300 metų. Koks nors tarpinis variantas gaunasi savęs ir kitų apgaudinėjimas. "aš labai gražiai moku atlikti tradicinę techniką, bet kovoje jos nenaudosiu arba išvis nekovosiu nes tai per daug pavojinga"
Dabar yra arba šokiai arba sportai, o tokių kovos menų kur meistriškumas nustatomas taip pat kaip prieš 300 metų jaučiu nebėra. 

NG- kovos menas nieko bendro su savigyna ir neturi...Nieko. Kovos menas- ilgas tobulejimo kelias, kurį pasirinkdamas žinai, kad greit- per metus ar du, gerai muštis neišmoksi. Galima išmokti spirti mae-geri ir per puse valandos, bet realiai jis pradės veikti po kokių 10metų...Tam, kad mokintis muštis tiek laiko nereikia, ir niekas tiek to laiko neskirs...Sporte - tas pats. Atrinki kas veikia, atidirbai ir ...Eini kovot pagal vienas ar kitas taisykles, ar be taisyklių, kurios vis tiek taisykles vienokias ar kitokias turi...Kovos menas- skirtas savo tobulinimui, nes tai: fizinis pasiruošimas per daugybį pratimų, senų ir naujų metodikų taikymas treniruočių procesuose. Kaip pvz. tam, kad gerai veiktų kvėpavimas, buvo siųloma psaportuoti kalnuose, kur retesnis oras...Dabar yra tokia palapinė, į kurią įlindus padaromos tos pačios sąlygos. Ten pastatai dviratį- treniruoklį ir...gauni tą patį...Tai bazinės technikos atidirbimas iki tobulumo įvairiais aspektais- į orą, su partneriu be jo pasipriešinimo, su jo pasipriešinimu ir tt.t Daug darbo...Kata- vėl daug metodikų...Sparingai- daug daug metodikų ir būdų, kuriuos galima- JEI NORIMA- praeiti...Kovos menas- tai -NEPAMIRŠKIME- senesnė sąvoka, nei sportas...Prie kiekvienos beginklės kovos meno mokyklos, dažniausiai buvo praktikuojamos dar kobudo disciplinos...Ten vėl darbo daug ir dar daugiau...Kovos menas- tai darbas su savo vidumi- meditacija- o jei imant dar daugiau- tai dar kaligrafija, istorija, tapyba ir t.t. Kovos meno buvo mokomasi visą gyvenimą, o sportinių kovų ar savigynos galima išmokti per metus...Na, pusantrų ar du...Viskas. O veikia ar neveikia vieni ar kiti pratimai, veiksmai- sunku pasakyti, nes...Dauguma jų buvo sukurti labai skirtingomis sąlygomis, nei gyvename mes. Skyrėsi apranga, vietovės įvertinimas kovos metu,  mentalitetas tuometinių žmonių net buvo kitoks, kas irgi įtakoja labai daug..Ir kovos buvo- daugiausia- masinės, kas irgi įtakodavo specifinio požiūrio į kovos mena...Reikėjo ne tik kovoti su tuom , ką matai prieš save, bet ir su tuom, ko nematai...Strategija ir t.t. buvo neatsiejama kovos meno dalis...Kovos menas- sąvoka, matomai, daug didesnė, nei bandome suprasti...Paimkime ninjutsu. Tai bene vienintelis išlikęs KOVOS MENAS. Būtenk- KOVOS MENas, o ne kovinis sportas, ar savigyna. Nors, ninjutsu veiksmai puikiai tinka ir kaip savigyna ( o patobulintos mokyklos moko ir šaunamaisiais ginklais naudotis), kas parodo jų ėjimą su laiku, nepamirštant įštakų...Bet tai tik mano nuomonė

[sakalas]

dainiux:

Kovos menas- tai -NEPAMIRŠKIME- senesnė sąvoka, nei sportas...

kodėl?, visada manaiau atvirkščiai...
Šiaip sportas buvo nuo urvinio žmogaus laikų... tiek elementarus varžymosi, tiek religinių apeigų tiek kitom formom.
Apie antika jau nekalbu...

baramui fighter:

Pats savaime sparingas nieko objektyvaus atskiro individo technikos įsisavinimo prasme, nieko per daug neparodo.

Netiesa, pats individas gali nieko nepastebėt, bet tam yra treneris, kuris reziumuoja rezultatus ir kuriam tai labai daug ka sako, jis gali ir turetų padėt ivertint rezultatus. Žodžiu papraščiausiai pasakyt, kas gaunas o prie ko dar reik padirbėt, o bėgant laikui ir augant profesionalumui pats auklėtinis pradės jaust progresą.

[NiceGirl]

Dainiux aš jums labai pritariu. Aš beveik tą patį ir norėjau pasakyti. Kad dabar žmonės renkasi lengviausius kelius. Pasiimą tik vieną aspektą iš to kas ankščiau, kažkada buvo kovos menas (ilgas tobulėjimo kelias) ir padaro iš jo arba šokį arba sportą. kur arba išmoksti kažką daryti labai gražiai arba kažką veiksmingai ir greitai pritaikyti. Tiesiog sakau, kad galėtų kovos menų mokyklos bandyti gražinti tą harmoniją per egzaminus reikalaudamos daugiau, kad nebūtų viskas taip paviršutiniška. Kad žmogus suprastų kur kaip ir ką ir kodėl daro, o ne bukai bandytų atkartoti judesius "nes taip liepė treneris". Reikia kad atsiskleistų proto ir kūno harmonija.

[siamas]

Kas liečia diržų sistemą tai nieko neigiamo tame nematau - svarbu kas ir už kokius pasiekimus juos suteikia.
O jei jau griebtis rimtai tai reiktų panaikinti ir vairuotojų kategorijas ir mokslinius laipsnius, tegul visi būna studentais, tiesa vieni durni o kiti jau senokai nebe. Chirurgai gi galėtų žinias pasitikrinti operuodami poromis, toks tipo sparingas škias.

[baramui fighter]

dainiux:kodėl?, visada manaiau atvirkščiai...
Šiaip sportas buvo nuo urvinio žmogaus laikų... tiek elementarus varžymosi, tiek religinių apeigų tiek kitom formom.
Apie antika jau nekalbu...

baramui fighter:Netiesa, pats individas gali nieko nepastebėt, bet tam yra treneris, kuris reziumuoja rezultatus ir kuriam tai labai daug ka sako, jis gali ir turetų padėt ivertint rezultatus. Žodžiu papraščiausiai pasakyt, kas gaunas o prie ko dar reik padirbėt, o bėgant laikui ir augant profesionalumui pats auklėtinis pradės jaust progresą.

Sakalai, tu teisus jei kalba eina apie boksą. Bet jei jau kalbame apie karate, ar apie tą patį wingchuną, tai ten yra visokių kitokių niuansų. Gal ir gerai, kad bokse jų apskritai nėra.
Kodėl karate vyksta atskirai kata ir kumitė rungtys? Juk Kata tai iš principo tas pats baletas kaip koks Siu Lim Tao. Kiekvienas stilius turi savo techninių niuansų (stovėsenų, judesių, smugių, blokų ir pan), kuriuos mokinukas turi norom nenorom įsisavinti. Įsisavinimo lygis tikrinamas egzaminų metu. Augant meistriškumui įsisavinamos technikos, jų sudėtingumas, judesių gausa bet kokiu atveju tik sudėtingėja. Kitaip pragreso nebūtų.

[dziudoka]

Įdomi tema, sakau gal čia perkeliam diskusiją > 
O ką reiškia įsisavinta technika? Ar kai tu gražiai taisyklingai atlieki judesius ar kai moki juos pritaikyti? Sutinku, kad reikia išsaugoti bazę nes kovas galima laimėti ir naudojant "kiosko techniką" o pačiam kovos mene nesigaudyti visai...Bet tas praktinis aspektas labai svarbus. Išmokt pirmo lygio techniką laisvai pritaikyti kovoje vargu ar užtenka kelių mėnesių.Aš kai atėjau į wt norėjau išmokti kovoti, nes jei būčiau norėjusi išmokti šokti būčiau ėjusi į šokius. O ką aš gavau? vat jie kaip ir sakot nori "apsaugoti bazę nuo degradavimo" Siu nim tao ir chiam kiu formas turėjau atšlifuoti milimetrų tikslumu ...Tai ok jiems bazę pavyko išsaugoti tokią pat gal kaip prieš 300 metų...Bet tai kam tada vadintis kovos menu.  Sveikatingumo šokio sistema greičiau  Aš įtariu, kad tada kai atsirado tie visi tradiciniai rytų kovos menai, žmonės nebuvo tokie popos ir apsaugų  ir pirštinių beveik visai nenaudojo. O dabar visokios apsaugos pirštinės ir blabla nebeleidžia pritaikyti daugelio tradicinių technikų ir tai nereiškia, kad kovos menas pvz kaip wt dėl to yra blogas. Žmonės pasikeitė išlepo ir gal nebeverta jau taip saugoti tų tradicinių technikų jeigu jos nebeveiksmingos, pasilikti tarkim pagrindinius principus, o viską kitą modifikuoti. Arba tada jeigu jau taip norima išsaugoti tas tradicines technikas reikia ir luptis taip kaip prieš 300 metų neinkščiant dėl kiekvienos melynės, be apsaugų be nieko...Bet turbūt tokių fanatų vienetai atsirastų.
Tai vat esmė kurią norėjau pasakyti, kad mano nuomone bazę reikia saugoti tiek kiek ji pritaikoma praktiškai, jeigu nebe išeina pritaikyti, reikia modifikuoti. Nes kitaip kovos menas pavirs šokio menu. Taigi arba techniką reikia taikyti prie modernaus išlepinto žmogaus poreikių. Arba žmogus norėdamas išmokti tradicinės technikos turi būti toks bebaimis ir atsidavęs kovos menui kaip prieš 300 metų. Koks nors tarpinis variantas gaunasi savęs ir kitų apgaudinėjimas. "aš labai gražiai moku atlikti tradicinę techniką, bet kovoje jos nenaudosiu arba išvis nekovosiu nes tai per daug pavojinga"
Dabar yra arba šokiai arba sportai, o tokių kovos menų kur meistriškumas nustatomas taip pat kaip prieš 300 metų jaučiu nebėra. 

Prie 300 metų kovotojo meistriškumą rodė jo amžius. 

Apie mokinius. Dabartiniai žmonės savo užsispyrimu niekuo nesiskiria nuo praeities. Ir anais laikais buvo lopų, o po mūsų irgi bus tvirtų žmonių. Paprasčiausiai yra tokių personų, kurios labai nori vadintis tuo kuo negali būti. Ir yra tokių, kurie už tam tikrą mokestį, gali juos taip pavadinti, ir net išduoti A4 formato liūdijimą. Bet yra ir tokių, kurie metasi į priešingą pusę, tipo, paprasčiausiai daužysim galvą į sieną, kol nieko nejausim ir būsim kieti. Visos kovos menų mokyklos turi abiejų tipų atstovų, tik vienose daugiau vienų, kitose kitų. Ir kaip nekeista, abu tipai lieka ten, nuo kur pradėjo - prie Nulio. Išvada, gyvenkime realybėje. 

Apie mokyklas. Vienos mokyklos daugiau orietuotos į savo pačios "blizgesį", kitos - daugiau į sportininkų medalius, trečios - į žmogaus kelią per kažkokio proceso prizmę. Pastarosios - mažiausiai populiarios, nes jose viskas paprasta - kiek įdėsi, tiek ir turėsi. Išvada, žmonės mažiausiai nori realybės. 

Apie tuos, kurie visgi liko realybėje. Realybė tokia: pinigų, jėgų, laiko mažai - norisi daug. Reiškia reikia tikslingai išnaudoti savo resursus, nesiblaškyti visur ir visaip. Gaila laiko visokiems "šūdams". Susiradai kovos sistemą (Kokia gera kovos sistema? Klauskite FC forume. Kad ir kaip bus skaudu, bet čia mažiausiai linkę šūdą vadinti bandele), kuri labiausia tinka tavo biofizikai ir diena iš dienos varai rutiną. Kokia ji bebūtų - rezultatas ateis.
Tai va tie lygiai ar diržai skirti pastariesiems. Gera sistema turi aiškią (baigtinę) bazę ir aiškią, nuoseklią metodiką, savotišką diržų (lygių, žingsnių) sistemą, kurios laikymasis neleis nukrypti į lankas ir sutaupys laiką. Aš manau, kad tokia diržų sistema yra vertingiausia mokyklos dalis, padedanti išsaugoti jos identitetą.

Apie meistriškumą, laimėti kovą, gal ir pakenčiamas siekis individui, bet ne mokyklai. Mokyklos užduotis, kad mokinys laimėtų kovą "prie kiosko" jos (mokyklos) stiliumi. Jei tu to nesugebi padaryti mokyklos stiliumi, tai tu arba joks mokyklos atstovas, arba tavo mokykla jokia. Tada sakoma "Kovoja ne stiliai, o žmonės", priešingu atveju visgi kovoja mokyklos.   

P.S. Beje kiekvienas nukrypimas nuo realybės (apsaugos ar apsaugančios taisyklės, netinkama metodika....) ateityje bus skausmingas.

[dziudoka]

Na, jei jau Sakalas apsireiškė, tai priminsiu jo mintis, jei ką, tai lai pataiso.

Meistrai, dalį technikos adaptuoja pagal save. Tokios "ydos" savotiškai jiems padeda, bet mokyklai tas kenkia. Nes jaunimas pradeda aklai megdžioti, o kaip sakoma "Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui". 

[sakalas]

dziudoka:

Prie 300 metų kovotojo meistriškumą rodė jo amžius. 

Apie mokinius. Dabartiniai žmonės savo užsispyrimu niekuo nesiskiria nuo praeities. Ir anais laikais buvo lopų, o po mūsų irgi bus tvirtų žmonių. Paprasčiausiai yra tokių personų, kurios labai nori vadintis tuo kuo negali būti. Ir yra tokių, kurie už tam tikrą mokestį, gali juos taip pavadinti, ir net išduoti A4 formato liūdijimą. Bet yra ir tokių, kurie metasi į priešingą pusę, tipo, paprasčiausiai daužysim galvą į sieną, kol nieko nejausim ir būsim kieti. Visos kovos menų mokyklos turi abiejų tipų atstovų, tik vienose daugiau vienų, kitose kitų. Ir kaip nekeista, abu tipai lieka ten, nuo kur pradėjo - prie Nulio. Išvada, gyvenkime realybėje. 

Apie mokyklas. Vienos mokyklos daugiau orietuotos į savo pačios "blizgesį", kitos - daugiau į sportininkų medalius, trečios - į žmogaus kelią per kažkokio proceso prizmę. Pastarosios - mažiausiai populiarios, nes jose viskas paprasta - kiek įdėsi, tiek ir turėsi. Išvada, žmonės mažiausiai nori realybės. 

Apie tuos, kurie visgi liko realybėje. Realybė tokia: pinigų, jėgų, laiko mažai - norisi daug. Reiškia reikia tikslingai išnaudoti savo resursus, nesiblaškyti visur ir visaip. Gaila laiko visokiems "šūdams". Susiradai kovos sistemą (Kokia gera kovos sistema? Klauskite FC forume. Kad ir kaip bus skaudu, bet čia mažiausiai linkę šūdą vadinti bandele), kuri labiausia tinka tavo biofizikai ir diena iš dienos varai rutiną. Kokia ji bebūtų - rezultatas ateis.
Tai va tie lygiai ar diržai skirti pastariesiems. Gera sistema turi aiškią (baigtinę) bazę ir aiškią, nuoseklią metodiką, savotišką diržų (lygių, žingsnių) sistemą, kurios laikymasis neleis nukrypti į lankas ir sutaupys laiką. Aš manau, kad tokia diržų sistema yra vertingiausia mokyklos dalis, padedanti išsaugoti jos identitetą.

Apie meistriškumą, laimėti kovą, gal ir pakenčiamas siekis individui, bet ne mokyklai. Mokyklos užduotis, kad mokinys laimėtų kovą "prie kiosko" jos (mokyklos) stiliumi. Jei tu to nesugebi padaryti mokyklos stiliumi, tai tu arba joks mokyklos atstovas, arba tavo mokykla jokia. Tada sakoma "Kovoja ne stiliai, o žmonės", priešingu atveju visgi kovoja mokyklos.   

P.S. Beje kiekvienas nukrypimas nuo realybės (apsaugos ar apsaugančios taisyklės, netinkama metodika....) ateityje bus skausmingas.

Visiškai sutinku 

[Saxum]

Apie mokinius. Dabartiniai žmonės savo užsispyrimu niekuo nesiskiria nuo praeities. Ir anais laikais buvo lopų

Anuomet tarp kovotojų lopų nebūdavo, nes jie anksti krisdavo po katanos kirčio.

[WiliuX]

Apie mokinius. Dabartiniai žmonės savo užsispyrimu niekuo nesiskiria nuo praeities. Ir anais laikais buvo lopų, o po mūsų irgi bus tvirtų žmonių. Paprasčiausiai yra tokių personų, kurios labai nori vadintis tuo kuo negali būti. Ir yra tokių, kurie už tam tikrą mokestį, gali juos taip pavadinti, ir net išduoti A4 formato liūdijimą. Bet yra ir tokių, kurie metasi į priešingą pusę, tipo, paprasčiausiai daužysim galvą į sieną, kol nieko nejausim ir būsim kieti. Visos kovos menų mokyklos turi abiejų tipų atstovų, tik vienose daugiau vienų, kitose kitų. Ir kaip nekeista, abu tipai lieka ten, nuo kur pradėjo - prie Nulio. Išvada, gyvenkime realybėje. 

labai įdomus tavo postas buvo, bet noriu paklausti dėl šito pasisakymo: tai tavo nuomone mokyklose yra tik dvienų rušių veikėjai? ar yra ir trečia rūšis, kuri bent jau nelieka prie nulio?
beje, pirma grupė man aiški, bet būtų malonu jei plačiau paaiškintum apie antrają,  nes kaip čia taip išeina- žmogus nori būti kietas, stengiasi, daužo galvą į sieną, ir lieka prie to paties nulio?

[arimanas]

labai įdomus tavo postas buvo, bet noriu paklausti dėl šito pasisakymo: tai tavo nuomone mokyklose yra tik dvienų rušių veikėjai? ar yra ir trečia rūšis, kuri bent jau nelieka prie nulio?
beje, pirma grupė man aiški, bet būtų malonu jei plačiau paaiškintum apie antrają,  nes kaip čia taip išeina- žmogus nori būti kietas, stengiasi, daužo galvą į sieną, ir lieka prie to paties nulio?

Nes daužo galvą į sieną.

[dziudoka]

labai įdomus tavo postas buvo, bet noriu paklausti dėl šito pasisakymo: tai tavo nuomone mokyklose yra tik dvienų rušių veikėjai? ar yra ir trečia rūšis, kuri bent jau nelieka prie nulio?
beje, pirma grupė man aiški, bet būtų malonu jei plačiau paaiškintum apie antrają,  nes kaip čia taip išeina- žmogus nori būti kietas, stengiasi, daužo galvą į sieną, ir lieka prie to paties nulio?

Meistriškumas dažniausia slypi detalėse. Gera metodika prie to veda pamažu, nuolat judama į priekį, spiralės principu kaskart sugrįžtant prie to paties tik aukštesniame lygyje. Tokiu būdu neužsistovima vienoje vietoje ir išvengiama spragų. Naujokai, kurie "šuoliuoja", dažniausia užsiciklina prie kažkokių, jiems labiausia į akį įkritusių dalykų, jie negaišta laiko prie mažiau pastebimų, bet visgi labai svarbių niuansų. Tokiu būdu gaunasi spragos, kurias sunku ištaisyti. Be to neteisingi krūviai alina organizmą. Taip gaunasi, kad išnaudoję daug jėgų, jie prieina ribą, kai organizmas juos stabdo, o pasiektas rezultatas abejotinas "Teoriškai arklys, o praktiškai netempia".
Trečias kelias - dirbti daug ir teisingai (čia jau trenerio rūpestis).

[Smauglys]

Nesinori veltis į diskusijas, bet vistiek įdomu, kaip tai būtų įmanoma realizuoti ir ką tai duotų?  Teisiog įdomu.
Na čia jei laiko kas turės rašyti. Nes karate be diržų....

Prisimenu vieną pavyzdį iš wingchuno (iš atskilusios chebros), pasakojo vienas vaikinas imdavo vien tik privačias treniruotes, matyt pinigų turėjo ir jam magėjo tiesiog daugiau išmokti, egzaminai ir lygiai jam nerūpėjo. Instruktorius tam neprištaravo. Ir po metųrezultatas gavosi  gan keistas... Tas pats vaikis prasitreniravęs metus laiko, vis dažniau ir dažniau pradėdavo uždavinėti klausimą: - O, ką mes išmokome?
Kitaip tariant tie progreso orientyrai kažkur jo sąmonėje pasimetę buvo.

Su tais lygiais ir man panašiai, man jie pofig buvo... ne dėl to aš treniravausi... nors, dėl to ir kentėdavau, dėl to galų gale ir išėjau. (bet tai jau kita istorija)

Visų pirma, spalvoti diržai labai neseniai atsirado kovos menuose. Įdomu, kaip jie sugebėjo vystytis tiek metų be jų?
Ką duotų jų panaikinimas?.. Ogi atkristų visokie pseudo kovotojai, kurie diskredituoja apskritai kovos menų vardą. Tai atsitiko dėl to, kad Pasaulyje įvairių laipsnių suteikimo sistema išsigimė. Ir į kovos menus priplūdo žmonių, kurie apskritai ten netūrėtų būti. Nesi kovotojas, tai kuriam galui tau tie diržai apskritai reikalingi? Pasigirti prieš mergas? Taip ir prasidėjo ši prekyba ir biznis, kuris nieko bendro su kovos menu ir sistemos tradicijų išsaugojimu neturi.
Šita sistema pagimdo ir atitinkamus mokytojus... O po to stebimės kodėl karatistas gavo į snukį kaimo šokiuose, kodel belekas vadovauja kovos menų mokykloms ar net federacijoms,  ar kodėl iš judo tuoj liks tik pėdsakai šito meno..nes atsirado ekspertai, kurie nusprendė pagryninti ją. Grynintojai b...