Pavėluotai įsijungiau į jūsų diskusiją, pirmus kelis puslapius perskaičiau, bet kantrybės pritrūko, tai jei pasikartosiu, sorry...
Diržai yra apsurdas, ypač diržai dirželiai... Kaip ir visokių seminarų diplomai. Už iš futliaro (diržo) nesimato žmogaus. Vaikai gyvena nuo diržo iki diržo, kovoja prieš žalią ar mėlyną diržą, o ne petriukus ar jonukus. Kažkokia daltofobija.
Yra vienas diržas - juodas diržas arba meistro lygis. Mokytojas turi per 5-7metus intensyvių treniruočių perduoti savo mokyklos esmę ir pasakyti mokiniui "viskas, aš tau perdaviau viską ką turi žinoti, dabar tu meistras ir eik savo keliu". Mokytojas savo patirtį, kurią įgijo per 30 metų turi perduoti koncentruotai ir aiškai per 5-7 metus, nes kitaip, tai trypčiojimas vietoje. Mokytojas parodo tik kryptį, o neveda už rankutės visą gyvenimą. Jei mokytojas mokina 20 metų, tai kada mokinys pradės savo kelią?
Man juodą diržą treneris atnešė viduryje eilinės treniruotės be jokio patoso. Ir jis man brangus (ne kaip diržas, o kaip tapimo meistru momentas), o dar po kelių metų atsirado visokios kiu-dan komisijos... Tai ką dabar aš jau vėl naujokas, jei aš ne 6 kiu neužregistruotas?
Beje, kai Aiwai paspaudžiau ranką, tai ne už jo danus, o už "
jauciuosi taip pat kaip pries 20 metu - pasimetes ir nepasitikintis savimi". Pažįstamas jausmas, ir kad jį suprast reikia atvaryti tuos 20 metelių...
Dėl didelių danų gausos ant Lietuvos žemės, tai kiekvienas iš mūsų žinom ko mes verti ir savęs neapgausim, o dėl kitų...
