Praktiškumą akcentuojančiose mokyklose nebūna pratimų vardan pratimų ir mokomųjų technikų vardan mokomųjų technikų. Kai mokais kelis metus, ir po tų kelių metų sužinai, kad techniką visą tą laiką dirbai tik mokymo tikslais, kad iš tiesų taip daryti negalima, ir reikia daryti visai kitaip - tai yra visiškas nonsensas. Mokyti daryti blogai tam, kad išmokyti daryti gerai... Jei mokytojas sąmoningai taip daro, siekdamas mokinį stabdyti ir slėpti nuo jo technikas dėl politinių, asmeninių ir pan. priežasčių - tai jo reikalas. Bet kaži ar aš norėčiau likti pas tokį mokytoją mokytis, tame tarpe ir dėl to, kad jis man formuoja blogus, neveikiančius įgūdžius, ir vėliau persimokyti bus sunku.
Teoriškai viskas gražu: mokaisi techniką, ją įsisavini ir, įgijęs tam tikrą meistriškumo lygį, gali sėkmingai ją taikyti kovoje. Tačiau praktiškai tas etapas niekada neateina, ir reikalas ne mažame praktikos metų skaičiuje, o pasirinktoje technikoje ir taktikoje. Jeigu nedirbama su pasipriešinimu nuo pirmųjų dienų, tai telieka choreografija, kuri nedaug ką turi bendra su praktiškumu. Ją galima kalti metų metais, ir kokybiškai nuo to niekas nepasikeis.
Suprantama, kad kiekvienas gali paukštelėti pirštu į akį ar vožtelėti į veidą - tiek boksininkas, tiek aikidoka. Tačiau kiek tame yra Aikido, o ne paties žmogaus nuopelno? Juk ne sykį matėme, kaip pradėję kovoti, žmonės labai greitai pereina prie to paties bokso, nors iki tol buvo klykiančios gervės ir skraidantys drambliai... Suprantama, kad gerėja fiziniai duomenys ir pan., tačiau kur Aikido specifika? Tuos pačius duomenis galima lavinti ir šokant baletą, kilnojant svorius ar žaidžiant futbolą.
Ir esmė ne tame, kad nėra mistinio aikidokos, kuris turi nerealų lygį ir jam viskas gaunasi. Pagrindinis vertinimo kriterijus yra vidutiniokas, o ne kelios stiliaus ar mokyklos žvaigždės. Galima būti itin prastu treneriu ir mokyti visiškų nesąmonių, ir turint labai daug mokinių iš jų išugdyti keletą išskirtinių meistrų. Tačiau dažniausiai tai vėlgi yra tų mokinių, o ne mokytojo nuopelnas.
Kas dėl dvasingumo, tai vaidyba niekada nebuvo kelias į nušvitimą. Tam, kad kažkokia veikla neštų dvasinį tobulėjimą, ji turi būti visų pirma tikra. Tad aš nemanau, kad tas pats boksas ar net plaukimas yra mažiau dvasiškai ugdanti veikla.
Aš ne prieš Aikido, kaip tokį - kaip tik priešingai. Bet manau, kad jo mokyti galima geriau, nei tai daro dauguma. O čia kiekvienas renkasi pats - kai kurie vengia kritiškai žiūrėti į senolių metodinį palikimą, kai kurie apskritai nesuka galvos. Ir, matomai, gal ir nereikia - jei visi darytų vienodai, būtų nuobodu
