Nežinau, kaip bijoti "nežinia ko". Man tai jau primena paranoją... Bet gal tik man.
O kalbant apie baimę kovoje - minėjau, kad dirstelsiu, kaip siūloma ją nugalėti.
Receptas vienas, tiek mano asmeninės patirties, tiek amerikiečio Michael Pace, kuris 37 metus tyrinėja savigyną gatvėje per tradicinių kovos menų bei adrenalino suvaldymo prizmes.
Tai yra: adrenaliną iššaukiančios bijoti priverčiančios nuolatinės kovos menų, savigynos, bla bla treniruotės.
Žinoma, tas pilietis Michael savo visų "paslapčių", kaip tai daroma, neišduoda. Viena jų - kaip jis išvis priėjo prie adrenaliną iššaukiančių treniruočių savo salėje. Esą buvo surinkti juodi diržai įvairiose kovos menų srityse, ir jiems pasiūlyta kovoti su Bulletman - žmogumi, kuris turėjo sėklidžių apsaugas ir visiškai galvą apsaugantį berods, amerikietiško futbolo šalmą. Juodieji diržai turėjo teisę pilnu kontaktu smūgiuoti Bulletman žemiau juostos ir į galvą. Kova prasideda. Bulletman staugia ant juodųjų diržų, įžeidinėja juos "do sedmovo pokolenija", vaizduoja, kad puldinėja ir atlieka smūgį. Juodieji diržai spiria per penkis metrus nuo taikinio ir pan. Nė vienam juodojo diržo savininkui nepavyko tinkamai pasipriešinti, veikiamam adrenalino antplūdžio. (Tiesa, apie Amerikos juoduosius diržus turiu asmeninę prastą nuomonę, bet, sakykim...).
Tokia situacija bent jau parodo - gali treniruotis 10, 15, dar daugiau metų, bet jei treniruosiesi aplinkoje, kurioje nėra adrenalino, tau "šakutės" realioje gatvinėje situacijoje, kur teks kautis vardan savo gyvybės... Jei jau "šakutės" netgi su Bulletman kovojant...
Dabar apie savo patirtį kalbant apie adrenalininius reikalus. Iki 15-os metų buvau apskritai baili asaba, yra puolę gatvėje, prašę pinigų, aš jų neturėjau, todėl ir nedaviau, bet šiaip atsimenu absoliutų suakmenėjimą...
Nuo 15-os iki 17-os metų turėjau trenerį, kurio treniruotėse adrenalino pakako su kaupu. Ėjo riksmai, bausmės, žiaurūs fiziniai krūviai ant ribos, organizmo išbandymai ir t. t. Tai buvo nuolatinės baimės atmosfera. Kai tu ateini į treniruotę panikoje ir išeini iš jos džiaugdamasis, kad išgyvenai. Dar kartą.
Visi sekantys gatviniai susidūrimai praėjo ramiai, be nuostolių, be kaustančios baimės - nes po tokių treniruočių ir velnias nebaisus
Prieš trejus metus pavyko ir blogojo adrenalino poveikio atsikratyti (tiesa, dar nežinojau tais laikais, jog tai, ko atsikračiau - tunelinis regėjimas, užgulusi klausa ir pan. - yra blogis. Liūdėjau, įsivaizduokit sau, maniau, kad susikaupt nesugebu, jei stresinėje situacijoje matau ir girdžiu viską, iki kai saka matymo kas už nugaros nosį krapšto
).
Pastaruoju metu ėmė pavykti išnaudoti adrenaliną man parankiems dalykams, t. y., pajutusi grėsmę, galiu sąmoningai padidinti jo kiekį savo kraujyje. Grėsmės nejaučiant nepavyksta tokie fokusai, nors tu ką. Nežinau, matyt, ir nereikalingi tokie įgūdžiai
Jei nebūtų tos patirties nuo 15-os iki 17-os metų, kiti šešeri metai kovos menų treniruočių man nebūtų davę NIEKO PANAŠAUS. Nors ten buvo ir sunku fiziškai, buvo ir sparingų, buvo ir šiokio tokio stresiuko. Bet nebuvo kaustančios baimės, su kuria, laimei, turėjau galimybes išmokti kovoti kasdien, kas savaitę, kas mėnesį...
Ir iš tų 6-erių metų realiai būtų buvęs šnipštas, kalbant apie praktinę naudą, išskyrus tai, kad gavau fizinės veiklos. Bet tokią pačią gali gauti bet kur
Kad ir daržą kasant.
