Baime kovoje

[Nialas]

Del tavo tos minties pasakyciau taip... Tikejimas yra ivairus, vieni tik save apgaudineja, kad tiki, o kiti tiek dushios i ta savo tikejima ideda, kad ju tikejimas tampa daugiau negu shimtaprocentinis... Tai tiems virshshimtaprocentiniams greiciausiai niekas nei peilio, nei duros neishtrauks, nei mirtino-atjungencio smugio nepadarys, o vat tiems kurie tik save apgaudineja, kad tiki, tai tiems gali labai "neskaniai" baigtis... 

Vat, čia toks labai slidus dalykas yra... Tą tikėjimą reikia kažkuo 'paremti'.  Paprastai kalbant, tikėjimas turi remtis turimais įgudžiais     Nes kitaip ir gausis ,kad teks spjaudytis, paragavus "neskanios" realybės   

[Paladinas]

Vat, čia toks labai slidus dalykas yra... Tą tikėjimą reikia kažkuo 'paremti'.  Paprastai kalbant, tikėjimas turi remtis turimais įgudžiais     Nes kitaip ir gausis ,kad teks spjaudytis, paragavus "neskanios" realybės   

Tai kad ash geriau patylesiu, nes mano kompetencija apie shi reikal truputeli paskaninta misticizmu (ko noreti, gi Paladinas, blin, esu... ), o to pasekoje tema nugribaus i offtopiku lankas...

[Berserk]

Gerbamasis kovodamas preš blogį - žudydamas zombius jus šventai tikit kad tai jusu teisę kirst galvas nedoreliams Taip ir visur kitur  
IMHO - manau šiektiek perdetas pasitykejimas savimi yra geriau, negu jo nebuvimas

[laiteriz]

Turiu omeny kažkiek perdėtą pasitikėjimą savim     Kai mąstai 'realistiškai', visada išlenda kažkoks kabliukas (tipo gal peilį išsitrauks, gal draugeliai subėgs, gal jo smūgis "mirtinas"  ).  Tada po truputį atsiranda 'baimė' dėl savo sveikatos ar gyvybės. O vat jeigu galvoti 100% pozityviai?     Iškelti save aukščiau priešininko. 
Aš pats matau keletą didelių minusų šitoj "metodikoj", bet įdomi žmonių nuomonė      Beje, toks nusiteikimas visgi yra naudojamas praktikoj 

Nežinau dėl "perdėto", bet aš negaliu duoti galvon, jei bent akimirkai nenusprendžiau, jog esu aukščiau priešininko Tokiu sprendimu aš leidžiu savo kūnui tą mintį realizuoti Žinau, jog laikydamas kitą pranašesniu, aš užtikrinčiau savo pralaimėjimą dar prieš pradėjęs kovoti, net nesuteikčiau sau šanso O neigimas, kad tave gali sužaloti yra visiška nesąmonė. Ne tame pranašumas...

Klausimas "o kas jeigu" turėtų būti atsakytas treniruojantis ir ruošiant namų darbus. Aš asmeniškai negalvoju "o gal tas, o gal anas" Dėmesys būna sukoncentruotas į tai, ką darau Savigyna yra DARYME, o ne stovėjime ir filosofavime "kas bus jeigu bus". Jeigu žinai, ką stebėti, ką sakyti, kaip elgtis, kada duoti ir kada trauktis, tai nelabai yra kada gaišti brangų laiką, svarstant "o gal". Jei gali pakeisti - keisk, jei ne - kam save graužti?

Tai, kad atsiradusi emocija yra baimė, dar nereiškia, kad turi leisti jai užvaldyti tavo protą. Jei nepavyksta jos atsikratyti, tai priimi ją kaip signalą, kuriuo kūnas nori tau kažką pasakyti, ir sukoncentruoji savo dėmesį ten, kur priklauso. Nustojęs galvoti, priskaldysi malkų. Beje, straipsnio autoriaus pasiūlytas būdas "pozityviai galvoti apie baimę", suvokti, jog dabar jos dėka esi stipresnis, greitesnis, ... pagauni mintį?

[denis]

Kodel jie visgi neturedami ko prarsti renkasi lengvesnias aukas??? 

Nu jie gi irgi nedurnai... Nekam papildomos problemos nereikalingos.

[Augustas]

Nekam papildomos problemos nereikalingos.

Va va.  Tai aš vadinu tinginyste.

Gerbamasis kovodamas preš blogį - žudydamas zombius jus šventai tikit kad tai jusu teisę kirst galvas nedoreliams Taip ir visur kitur  
IMHO - manau šiektiek perdetas pasitykejimas savimi yra geriau, negu jo nebuvimas

Šiek tiek perdėtas pasitikėjimas savimi reiškia, kad tu ignoruoji pavojaus signalą, kurį tau duoda tavo kūnas. Be abejo, toks signalas gali būti klaidingas, ir tikriausiai neretai taip ir būna. Tačiau daug dažniau jisai būna teisingas, ir tu, paprasčiausiai klaidingai įvertinęs priešininką, gauni nuo jo į dantis. 

[Paladinas]

Augustai ir Deni, gal sakau baigiam ta tushcia diskusija, apie tai kokie tinginiai yra gopnikai ir kaip jiems nera ko prarasti, nes nei jus (kaip matau) pakeisit savo nuomone, nei mums ka irodisite!

[Augustas]

Augustai ir Deni, gal sakau baigiam ta tushcia diskusija, apie tai kokie tinginiai yra gopnikai ir kaip jiems nera ko prarasti, nes nei jus (kaip matau) pakeisit savo nuomone, nei mums ka irodisite!

Gopnikų psichologijai reiktų atskiros temos. Šioje temoje aš nemanau apie tai diskutuoti. Tiesiog gopnikai nėra kvaili. Ir tas faktas mums, besiginantiems ar besimokantiems nuo jų gintis, ne į naudą. Mes visi tą suprantam ir pagrįstai jų (tų gopnikų) prisibijom ir privengiam.

[kensen]

Nėr ko itin giliai kastis: yra tokia liaudies patarlė - "Š... venk ne dėl baimės,o dėl smarvės"

[Laimonsis]

kovoje baimes NEBUNA! buna PRIES arba PO! bet ne pacioje kovoje! jei baime tave uzvalde, kovos nebus, busi s....as ir tiek

Su siuom zmogumi tikrai sutinku 101% 

[natus]

del baimes tai rokio 5 dalyje buvo gera pasakyta kad baime kaip ugnis jos nekontroliuose ji sudegins o jai ismoksi baime paverst sajungininku busi neiveikiamas

[Išpera]

Siap baime yra keistas dalykas. Dvi tikros situacijos palyginimui:

Pries metus ziema, beveik nakties metu, nuosalioje vietoje, uzmiestis, aplinkui - miskas, ejau namo pro autobusu stotele, ten stovejo tryse. Praeidamas sulaukiau komentaru, grasinimu, bet nekreipiau demesio. Praejus koki simta metru isgirdau kad ispaskos kazkas bega ir rekia "stok, pasnekesim", toliau ramiai ejau, kai tik rgiebe uz peties, apsisukdamas kirtau i nosi o kai keturiom ant zemes nurkito dar is kerzo i sonkaulius pridejau,ir dejau i kojas kol kitu du nespejo pribegti, 10 min gaude, bet visa laika tolo nuo manes. Baimes nebuvo, tik adrenalinas sukilo iki max, kirtau neziuredamas keliese pribego, nors pries tris misko gludumoj per salcius (-10 kokiu buvo laipsniu) galejo labai liudnai baigtis (atjungtu - garantuotai susales mirtinai buciau).

Siemet stoteleje su draugu sedejau, autobuso laukiau. Priejo girtas 13-14 metu pacukas, bendrai ziurint - vaikas visiskas. Paprase cigaretes, davem. Paprase pinigu, sakom neturim. Nu ir pradejo jis ant musu varyt, gasdint, dar kazka aiskint, mes demesio nekreipt stengiames. Tada pradejo jau "eiti" grynai ant manes rankas paruoses smugiui (as stovejau, draugas sedejo). Tikrai issigandau ir visiskai nezinojau ka daryt. Gauti smugi visiskai nesinorejo, kirsti pirmam vaikui irgi, juo labiau kad stoteleje zmoniu kruva, pora kaimynu, jau isivaizduoju teisme kaip aiskinuosi kodel budamas 22 metu 14 metu vaikui smegenu sutrenkima istaciau, nes jis man grasino. Pasiuliau atstoti nuo musu ir eiti savo keliais, tas artyn eiti pradejo ir gaidziu vadint. Neaisku kuo butu pasibaige, jei ne pazystamas, kuris soko nuo suolo, griebe ji uz atlapu, nutempe iki troleibuso, atreme pakeles nuo zemes i vairuotojo duris ir pagrasino ant veidrodelio pakarti, jei touj pats neses i troleibusa ir neisvaziuos is cia. Nors ir tikrai pranasesnis buvau, ir bijojau ka nors daryt...     

[vykis92]

reikėjo ji gal sniege išmaudyt, vistiek girtas buvo.

[Rolis]

iš savo patirties pasakysiu, kad geriau jau gauti nuo nepilnamečio, nei duoti... po to tokie nemalonumai valdiškuose namouse prasideda... o ten tik viena tiesa yra: "nepilnametis visada teisus"

[NiceGirl]

As tai turiu problema su baime, kai bijau tai sustingstu ,susitraukiu ir nieko negaliu padaryt.Nezinau ar cia gerai ar blogai bet kartais kai supykstu labai ,tai baime pradingsta ir netgi papildomai jegu is kazkur atsiranda.