Om mani padme hum! Aleliuja, sesės ir broliai Kristuje!...
“offtopic“, bet kažkaip atėjo į galvą. Kažkada seniai-seniai traukinyje vienas krišnaistas (peace!) bandė man parduoti “Baghavat Gitą“. Na, filosofijas pradėjo dėstyti, reinkarnacijas, ir apie meditaciją... Osu!
Žodžiu, pokalbis truko su manimi apie 10 minučių, nes aš iš pradžių dar sunkiai įvažiavau, ko jis nori.

Po jų, na, kai aš pradėjau savo nuomonę reikšti, palaikydamas pokalbį - likusias 5 minutes, iki man reikėjo išlipti, jis prakeikė mane visais įmanomais būdais, dievais ir velniais, pagrasino, kad mano karmos ratas sustos ir tuo pagaliu bus jis, kad reinkarnuosiu aš jei ne baobabu (norėtum!), tai kokiu bambuku, ir kad dabar esu pasmerktas žiaurioms dvasinėms kančioms...
Pagalvojau, kad reiktų duoti galop į dūdą jam, bet dėl juoko kumščiai nesusigniaužė. O ir krišnaistai juk - taikūs žmonės...
“Ach, nie chylo byt duchovnym - v golovie odni kriesty“.
“Po Golgofie brodit Budda i kričyt Alach Akbar“.
Borisas Grebenščikovas.
Šiaip, apie dvasingumą prisiminiau.
Nes dabar skaitau vienus atsiliepimus, kad meditacija ir mirtis yra glaudžiai susiję. Tarpas, kai nekvėpuoji, yra mirtis.
“Vsie my liūdi, vsie my čielovieki. Vsie my žmūriki“...
O šiaip jau, tai visada suklūstu ir pradedu nepatikliai žiūrėti, kai religingumą pradeda derinti su “snukdaužiu“. Nes sutinku su Dalai Lama, kad budizmas - tai ateizmas (tik va Popiežiui tą sakyti - nevalia! Paskui tenka atsiprašinėti).
Peace, broliai hipiai! - kaip sako tūlas DarkSide...
