Teorija sako, kad po ilgų metų treniruočių, kai būsi tikrai gerai įvaldęs Kihon, net ir patyręs ir visais įmanomais būdais betrukdantis priešininkas nebus kliūtis... Tai galbūt ir tiesa. Tačiau praktikoje man neteko matyti klasikiniais metodais išugdyto aikidokos, kuris tai sugebėtų.
Aš matau dvi problemas:
1. Teiginys "reikia daugiau treniruotis" dažnai tampa pasiteisinimu, skatinančiu remtis vien kiekybe, vietoje to, kad siekti kokybės ir taisyti technikos spragas.
2. Atsiribojimas "mums ir nereikia to sugebėti" liudija apie ignoravimą ir atsisakymą sekti senosios kartos meistrų Aikido vizija, kurios neatsiejama dalis yra "Aikido yra kovos menas".
Kas yra šiek tiek ironiška, nes būtent Aikido dažnai pateikiamas kaip "aukštesnio lygio" (= kokybiškesnė) technika, o autentiškumo išlaikymas laikomas labai svarbiu dalyku.
Ironiška ir tai, kad visam tam pakeisti nieko, išskyrus norą, nereikia.
