Bet kažkodėl tuos laužimus kiti praryja nestoviniuodami, o LT aikidokos... kihon ir kihon.
Dauguma aikidokų (ir ne tik Lietuvos) tą Kihon per mažai ir per silpnai praktikuoja, todėl ir jų Aikido silpnas. O pats lengviausias ir greičiausias kelias ir tą patį "sunaikinti"-per anksti, neturint tvirtos bazės pereiti prie sudėtingų dalykų, kuriuos norisi daryti, nes tai krūtai atrodo, plius dar treniruočių metu turint galvoj tokį mėšlą kaip "...Aikido tai meilė ir harmonija...", "...Aikido su niekuo nekovoja, ir todėl visada laimi. O jai jau su kuo nors pakovoja, tai jokiais būdais ne su agresoriumi, o tik su jo agresija...", arba "...Aikido nereikia fizinės jėgos, ištrvermės, ar lankstumo-čia viskas daroma pasitelkus KI..." ir t.t ir pan.
Jai tokius dalykus kalbėtų toks žmogus kai Isoyama sensei, tai dar turėtų kažkokią prasmę.
Bet, aš niekada, nei iš vieno Aikido meistro, nesu girdėjęs tokių dalykų apie kuriuos kalba pvz. tas vyrukas iš Šakių. Nieko prieš jį neturiu-jis entuziastas, šiek tiek jį pažįstu. Bet dar kartą sakau-nei iš Ulfo, nei iš M. Saito, ne iš Isoyamos, ar kitų nesu nieko panašaus girdėjęs!!
Esu girdėjęs tik kiek ir kaip reikia treniruotis. O treniruotis reikia kiekviną dieną(!), ir taip, kad kai treniruotės pabaigoj reikia daryti suwari waza kokyu ho (tai toks pratimas daromas porose, klūpant ant kelių, kuriuo mes visada pabaigiam treniruotę), tai labai malonu darant tą pratimą atsisėsti į seiza todėl, kad kojos nelaiko, bel labai nemalonu tą pratimą daryti, nes rankos jau nebekyla!
Iš esmės tai viskas, ką aš galiu pasakyti apie Aikido
O Dziudokai
, nas kai jis pradėjo užsiiminėti kovos manais, aš į lopšelį dar vaikščiojau. Ir matyt, kad tuos kovos menus jis praktikavo geriau ir teisingiau už mane.
Škias, kažkas tokio...
