Manau ne vienam instruktoriui yra sunku kažko nesugebėti, ypač mokinių akivaizdoje. Tai ir ego, ir ambicijos, ir atsakomybės jausmas.
Asmeniškai aš stengiuosi, kad tą, ką rodau, žmonės mano treniruotėse darytų ne todėl, kad aš taip pasakiau, o todėl, kad PATYS suprato, kodėl to reikia ir kaip reikia daryti. Man tai svarbu, nes visa tai suvokę, jie turi OBJEKTYVIUS kriterijus, gali treniruotis patys ir pagal tai, kaip gaunasi, taisyti klaidas.
Jiems nebereikia, kad stovėčiau šalia - užtenka salės/tatamio ir partnerio. Mano asmeninės klaidos ir tai, ką moku ir ko nemoku, nebeturi įtakos jų tobulėjimo procesui. Man nebereikia dirbtinai kurti autoriteto. Nebeprivalau būti nenugalimas mokyklos vardą atstovaujantis kovotojas. Nesu "aukščiau stovintis" kažkokioje hierarchijoje.
Tiesiog užsiimu visu tuo ilgiau ir galiu nukreipti tinkama linkme. Į salę gali bet kada ateiti kažkas, kas kažką moka geriau už mane. Jei gerai mokau, anksčiau ar vėliau mokiniai irgi ims kažką daryti geriau už mane. Ir aš būsiu pirmas, kuris paprašys pamokyti.
Būtent to noriu išmokyti, ir būtent tokią atmosferą noriu sukurti. Man nelabai patinka, kai atmosfera kitokia. Ir aš nemanau, kad tai priklauso nuo stiliaus. Reikia tiesiog mokėti mokėti ir tuo mėgautis.
Ir to užtenka. Per akis.
