Taip pradžia tokia, vėliau sudėtingiau, dar vėliau su įvairiais pasunkinimais ir pasipriešinimais, po to integruojama į laisvą kovą, o dar vėliau sportinės dziudo kovos, dar vėliau - realios kovos (prisiminkit K.Liukaitį). Pas akidistus technika nepriauginama iki realaus pasipriešinimo, o gaila. 
Pasunkint - visada galima. Aš už tai. Bet reikia prisiminti, kad tas pasunkinimas ar pasipriešinimas turi būti toks, kad galėtumėme iš atlikto (arba ne

) pratimo kažko pasimokyti. Nes tiek pratimo "išstenėjimas" tiek nesugebėjimas jo atlikti dėl nemokėjimo ar nepakankamos jėgos naudos neduoda.
Laisvos technikos aikido yra, tai vadinama jyu-waza. Kiek tai praktikuojama - čia jau asmeniškas dalykas. KAIP tai praktikuojama - juo labiau.
Nemanau, kad sportinė kova aikido "užturbintų" iki tokio lygio, kad visi imtų neabejoti kažkokiu ten pritaikymo realumu ar efektyvumu. Yra gi Kenji Tomiki aikido pakraipa (beje, Tomiki iki pažinties su Ueshiba buvo dar rimtesnis judoka negu tavo mėgiamas Shioda

), bet nepasakyčiau, kad ji labai jau kokia rimtesnė ar gerbiamesnė negu Takemusu, Hombu ar Yoshinkan aikido.
"Realios kovos" - o kam jų reikia? Pats gi irgi į tokias lyg ir nelendi, bet neabejojam gi sugebėjimais pačio...

Tai reik pradžiai aperkotą įvairuot ir paskui jau galima daryt su priešininku (tiksliau jo suglebusiu kūnu) ką nori 
Sutinku.
