Dar vienas realus netgi kovinio šaunamojo ginklo minusas yra tame, kad norint juo išmokti deramai naudotis, reikia to mokytis. Gal skamba kvailai - bet juk jei nori mokėti muštis, turi muštis, lygiai taip pat norėdamas mokėti šaudyti turi šaudyti.
Tai jau taip - o tai kainuoja...
Tada žmonės imasi pigesnės alternatyvos - kokios nors FMA...
Tik keturi iš dešimties gatvėje patruliuojančių policininkų šaudyklos salygomis įvykdo standartinį normatyvą - trys pataikymai į taikinio kontūrą iš 25 metru. į judantį taikinį, esantį tokiu pat atstumu pataiko vienas iš 20.
Palyginus su JAV - visai dar neblogai!...
Nors jie ir šaudo daugiau, ir naudoja ginklą dažniau...
Priežastis paprasta - per metus jie šaudo keturis kartus po 5 šovinius. Apie tai, jog reikia treniruotis išsitraukti ginklą iš dėklo tol, kol judesys taps automatiniu ar tai, kad šaudyti realioje situacijoje greičiausiai teks bėgant, kalbos nėra.
Mūsų policijai labiau rūpi, kaip su mažesniu kiekiu rašalo užpildyti didesnį kiekį popierių...
Deja... :?
Iš praeities prisimenu anekdotinę situaciją - kai 1992 metų pabaigoje vietoje PM mums išdalino CZ, kur buvo 15 šoviniių, keisdamas pamainą aptikau vieno kolegos raportą apie tai, jog Antakalnio rajone persekiodamas įtariamąji jis paledo 12 (!!!) perspėjamųjų šūvių į orą, tačiau pastarasis pabėgo.
Bėgo ir galvojo, kad jį vejasi visas būrys PM ginkluotų “mentų“...
Padėtis tikrai apverktina.
Apverktina gal ne tai, kad šaudė į orą (ir nepataikė)...
Tikrai apverktina situacija dabar įamžinti prie Seimo Statoil degalinės esančiame paminkliniame akmenyje... :? Kiek priešistorės, nes jaunimas jau pamiršta tuos įvykius...
Kas nežino - ten buvo 1991-1992 metais mūsų (čia apie Parlamento savanorius-gynėjus kalbu) Pirmas postas, kuris kontroliavo patekimą viso transporto į Parlamento prieigas. Ten vieno Šiaurės miestelio 101 kuopos (jei neklystu) smogikų durnai (greičiau - dėl jų “pasikėlimo“ ir nevertinimo KADo ir SKATo už rimtą priešininką, ypač - po Medininkų žudynių; dar viena istorija prie Vartotojo pateiktos, tik tragiška, ne juokinga - apie automatais ginkluotus Aro pareigūnus, iššaudytus be kovos POSTE - man šito pakako, kad, būdamas neseniai grįžusiu “dembeliu“, ateičiau į savanorius!
...) išprovokuoto incidento metu žuvo ne tarnybos metu užėjęs pas draugus savanoris Artūras Sakalauskas.
Kai “viliukas“ įsiveržė į posto teritoriją ir užstrigo (nes “ežius“ nuvertė ant kelio kiti ir užblokavo jį tame poste) prasidėjo tąsynės, kuriose Sakalauskas, be ginklo ir prisidėdamas prie draugų, esančių pamainoje, ir buvo paklydusios kulkos nukautas. Vienam smogikui buvo peršauta subinė - mažo kalibro kulka, šauta ne iš poste buvusiųjų. Gal ir nepatikėsite, bet vienas mūsiškių budėjo ant Parlamento stogo (o, vėliau ir ten budėdavau - klausiausi Landsbergio grojimo vakarais arba Guns-n-Roses ausinuke!
) ir pamatė, kad kažkas vyksta. Per savo sportinio šautuvo optiką pamatė, kad vis tik rimti reikalai. Tada pakoregavo mintyse atstumus, nuokrypius, trajektorijas (kaip tikras snaiperis!
), nes mažo kalibro šautuvas nėra skirtas tokiems atstumams pleškinti (nuvažiavę pažiūrėkite, koks kelias!). Ir su korekcijomis šovė į nugarą.. mažai apsiriko - pataikė žemiau...
Vaizdelį rodė ir per “Panoramą“ (kaip saldafonas guli ant pilvo, nes peršauta subinė kruvina, lietuviškoje “greitūškėje“ ir keikia visus “fašistus“). Tik tada chebra iškart nesuprato dviejų dalykų: kodėl besipriešinantis smogikas suspiegė jų rankose netikėtai ir krito, ir kodėl susmuko Artūras, nes lyg ir šaudė smogikai, kaip PATYS SKELBĖ, visada tuščiais ir į orą..
Taigi, smogikus sutvarkė, mašina nepateko į teritoriją... Šaudymas realiai buvo (dar ir “šaškes“ mėtė, kai pamatė, kad neištrūks). Aplink Parlamentą dar juk ir žmonės civiliai vaikščiojo...
Tada išlenda iš krūmų (tiesiogine prasme!!!) patruliavę policininkai, nusivalo naujas uniformas (“agurkinės“ tada tik tik pasirodė, ir su tokiomis siuntė prie Parlamento ir Vyriausybinių pastatų, nes dar ne visi jas gavę buvo - kiti nešiojo “miliceiskas“ su Vyčiais), ir sako (cit. kolegą):
- Jei būtų kas davęs įsakymą šaudyti, tai ir mes iš automatų būtume prisidėję!...
Sako, kad kalbantįjį taip ir patiesė nokdaune mano kolega iš SKAT operatyvinio būrio (taip vadinosi greito reagavimo būrys “maskuotės tikslais“, vadovaujamas Gintaro Rapnyko; tarp kitko, bordinės beretės, kurias perėmė visas SKAT/KASP, buvo jo idėja, tiesa, skirtos jos buvo tik mums...
).
Įsakymo????
Kokio dar, jofana, įsakymo??...
Čia ŽMOGUS ŽUVO, šaudyta koviniais šoviniais viešoje vietoje ir prie valstybinio pastato, kariai ginkluoti tik dujų balionėliais, bananais ir sportiniais šautuvėliais ar, geriausiu atveju, dar “dieduko“ pokariu paslėptu kokiu mauzerio šautuvu (bet čia tik savanoriai tokių iš rinktinių atsiveždavo patys), o čia - įsakymo laukia!!!!
Toks ir apmokymas. Tokios ir pasekmės Medininkuose 1991 liepos 31 dieną...
Tiesa, po to gavome iš milicijos-policijos šiek tiek rimtesnių ginklų - tam Pirmam postui... Aš dažniausiai budėdavau Pirmame poste penktu numeriu (“kulkosvaidininkas Hansas“
). Ne vieną naktį tekdavo taikytis tuo “paskolintu“ AKS-74U į va tokius “viliukus“ mentiškomis geltonai-žydromis spalvomis, kurie atvažiuodavo naktį prie posto, prasidarydavo langelį ir iškišdavo “vamzdį“. Ir nešdindavosi, kai gaudavo daugiau vamzdžių nukreiptų į juos iš geresnės pozicijos (šiek tiek “būtinosios ginties“ sąvoka prie AK turėjimo abiejose idėjiškai priešiškose pusėse įgauna kitokią prasmę, ar ne?...
). O kas antrą parą, žiūrėk, pagalbą iš kokios SKAT rinktinės (Marijampolės, Tauragės, Jurbarko), ir apšaudydavo: nuo Žvėryno pusės arba Fizikos instituto. Matyt, irgi atsirinko, kur sėdi žmonės su “vendetiška“ nuotaika ir “kamikadziškais“ nusiteikimais (iš Vadelio būrio...
), o kur “patriotiški diedai“...
Vartotojas tiesiog priminė kitą policijos problemą, ir kuo skiriasi kariai nuo policininkų. Kaip ten sakė Briuso Viliso generolas filme “Apsiaustis“?
“- Kariuomenė - kaip kardas, ne lazda. Jei panaudosi gynybai - liesis kraujas...“
12 šūvių į orą gerai - juk tai daugiau, nei 2 metų norma šaudyme...
Vieninteliai, kurie bent jau prieš du metus neturėjo šaudyklos limito, buvo "Aro" pirmas būrys, dabar nežinau - gal ir juos apkarpė.
Oi, neseniai Grabauskas gyrėsi, kad naują įrangą įsigijo (tame tarpe ačiū ir Bušui - geriausiam Lietuvos draugui) ir šovinių užsipirko sočiai!...
Be to, kiek žinau, tai ir “goblinai“ iš mobilios kuopos dabar šaudo daugiau...
Tuo tarpu daugelis mūsų piliečių, praėję ITIN bazinį parengimo kursą ir gavę leidimus, jaučiasi drasiai ir tvirtai, nors realiai treniruotis neturi nei laiko, nei noro.
Ir pinigų šaudymui - pridėkime. Šovinys ne centus kainuoja. Brangus malonumas. Neseniai vienas kolega iš JAV paskaičiavo, kad rimtam darbui civiliokas ten išleistų apie 30K USD per pirmus metus: ginklas, įranga, šoviniai ir logistikos išlaidos šaudykloms bei seminarams...
Pas mus pigiau, bet kainuoja pagal algas irgi gerai...
Vyraujantis požiūris - "Aš turiu ginklą ir man to pakanka" -tinka nebent neperšaunamai liemenei.
Tinka nebent špižiniam puodui - liemenės peršaunamos irgi, tik priklauso nuo ginklo...
Iš vienos pusės, galima juos suprasti - kai vienas šovinys kainuoja ~2 lt, o norint gerai šaudyti nesitaikant, kaip rekomenduojama daryti turint trumpavamzdį artimos distancijos ginklą, realiai turi ruoštis mažiausiai 60 dienų ir iššauti per dieną ne mažiau 100 šovinių kad galėtum išlaikyti pradinį testą, toks malonumas darosi neįkandamas.
Ką ir sakau: čia kainuotų 2 Lt x 100 šovinių x 60 dienų = 12000 Lt... :O O kur dar pats ginklas ir kursai?...
Ne-a, nueini į FMA seminarą peiliui dviems dienoms už 150 Lt - ir tu jau dievas...
Iš kitos pusės, manau, kaltas tas tradicinis mūsų mentalitetas, kai kažkokio objekto turėjimas ar valdymas sukelia jo turėtojui klaidingą įspūdi, jog kartu su objekto atsiradimu pasikeitė ir jo paties asmeninės savybės.
Iš tikro, ką tu pistoletu kokioje JAV, kur klesti ginklo kultūra, nustebinsi?..
Mano draugas neseniai pasakė, kiek ir ko jis į savo seifuką susidėjo “būtinam reikalingumui“... :shock: Be tarnybinio ginklo, tai dar ir pasinešioja bei pasivežioja “šį bei tą“ (ypač, kad jam reikia ir į “juodus rajonus“ pavažiuoti darbo tikslais).
O pas mus ir su dujinuku jau dievais jaučiasi. Kartą prie ežero teko vienam Peliui (pravardė tokia, tarti E trumpai ir kirčiuotai) paaiškinti, kad jo balsu išreikšta nekokia mintis apie jo kietumą, jei išsitrauks tuoj savo dujinuką ir bandys padaryti, kaip žadėjo (pridėti prie mano galvos - aš ką, Pinokis?...
), baigsis jo brangaus ginklo skendimu kartu su šio ginklo šeimininku...
Nežinau, ar mano argumentai pasirodė įtikinami, ar čia mano ūgis toks, ar vis tik prisidėjo draugas, atėjęs iš pabėgiojimo su savo veršiniu Vidurio Azijos aviganiu...
Pamenu, ankstyvoje jaunystėje nusipirkęs pirmąją 16 kg "giria", jaučiausi tikru atletu, kol nešiau ją iš univermago. Už parduotuvės durų pasijutau idiotu, nes supratau, kad man teks tai kažkaip parsinešti namo...
Tai ką tada sakyti man, kai pauglys nusipirkau 24 kg?...
Jei jau pirkti, tai didžiausią, kurią atkeliu!!!
atsiprašau už lyrinį nukrypimą.
O man pačiam patinka tokie nukrypimai - daugiau tokių!