Kai aš išgirstu, kad taškų skyrimo sistema varžybose apibūdina karate stilių, tai norisi verkti... 
Mnu jo, čia biški tragiška. Iškart prieš akis iškyla amerikoniškas point- nesąmonė-sparingas. Visų ,,taškų skyrimų" ir idiotiškų apribojimų kvintesncija. Arba kitokios liestynės. Šituo pavirsta mokykla, kada siekiama padaryt sportą iš kovos meno, išrast kažkokias ypatingas ,,taškų skyrimo sistemas". Pataikei, buvo pramušimas, priešininkas buvo išvestas iš pusiausvyros arba apskritai nuknistas nuo vaizdo, o po to dar sėkmingą derinį prakišai- galima ir taškus skirt. Jeigu anas dar stovi. Dar yr nokautai ir nokdaunai. Va taip suprantu taškus. Daugiau nieko išradinėt nereikia, nes sugadint viską galima. Pas mus apskritai gali kapot per kojas kiek nori-jeigu nepramuši, tai ir taškų nebus jokių. Kaip ir nebus taškų, jeigu kovos eigoj plekšnosi priešininką arba braukysi jam per galvą, tipo ,,paliečiau, duokit taškų". Jeigu apie karate kalbėt, tai, kaip įsivaizduoju, turėtų suveikt toks japoniškas minimalizmas- kuo mažiau painiavos ir tralialiuškų. Grįžt prie ištakų, kitaip tariant. Kad stilius pagal technikos ypatybes, charakterį ir dvasią būtų galima skirt.