Vargši boksininkai. Jie nei kata, nei tamašewari varžybų neturi..slabakai belekokiejiems ir nereikia, juk su pirštinėm boksuojasi, kam jiems tamešiwari? Tamišewari- kaip pati sąvoka- yra sena ir neturi nieko bendro su dabar Oyamos iškeltu varžybiniu variantu. Tamishewari- rankų, kojų ir t.t. atmušimas, smūginio paviršiaus paruošimas be traumų sutikti kitą paviršių...Nepamirškim, kad kovose buvo naudojami ginklai, - šarvai, skydai- tai jau nuo tada kovotojai ruošė smūginius paviršius tokiems netikėtumams, -"o kas jei neužtaikysiu". Kovos - greičiau karo metu- tas buvo labai svarbu ir aktualu. Apie tokius principus aiškino jau Bodhidharma...Tik vėliau tai tapo kaip pakazūha, o Oyama net varžybom padarė...Kas liečia kata- man gražu, reikalinga, nes, kaip rašė Dziudoka- kata lygis pakeltas iki aukštos kartelės. Tam pritariu 100 proc. nes lygiai tas pats būtų su kovom, jei jas paliktume "kaip antrą vaiką" po kata...Tik nesuprantu bunkai "variacijų" ir mistinių 3 kata atlikimo... Va čia gal nereikia, nes nesąmonė kažkokia...Nemanau, kad kata nukenčia, kai ją kažkas šlifuoja iki tobulumo , varžybom...Negali kruopštumo, atsidavimo reikalaujantis monotoniškas darbas nukentėti, jei yra daromas daugybę kartų...Kaip rikiuotė armijoje. Gali malt ir malt ant placo- lyg nelabai to reikia, nes ruošiesi kariaut, - bet va, žygiuoji ir žygiuoji...Ne visada net dėl disciplinos- kas būdavo dažnai, -bet vardan "meno"...Taip ir kata. Aš pritariu vienetų varžyboms, nes tada kata tampa kata. Vaikai bent pamato, kaip jos daromos gerai, nes ne visi treneriai jas gerai padaryt moka ir gali parodyt savo vaikams