pakomentuosiu siektiek is savo varganos patirties: gal tas tinka ne visiems, bet nereikia siulyti "einam viens ant vieno". vos tik priesininkas sutiks eit 1vs1 jis jau bus moraliskai pasiruoses kovai. net jeigu jis gaus - jo draugai viska sutvarkys savo naudai. o pats, nusiteikes lygiai kovai, nebusi psichologiskai pasiruoses atremt galima jo draugu puolima. reikia tiesiog padaryt negalvojant. neziuret, kad ju daugiau, neziuret koki jie, neduot jiems pasiruost, tiesiog samurajiskai eit i prieki negalvojant. tada pats nustembi, kaip cia pavyko juos taip sukalt. bet vos tik baigiasi veiksmas ir prasideda derybos... issigasti ir nebezinai ka toliau daryt. na laime as, kaip geras begikas, susikloscius labai blogai situacijai visada galiu pabegt. nu zodziu, ka noriu pasakyt - nereikia daug bazarint. reikia daryt, o ne kalbet. o jeigu jau darai, reiskia eini koviniu keliu ir turi nusiteikti, kad kovotojai senatves sulaukia retai. jeigu tokia mintis labai baisi arba nori anuku, tada su kovos menais isvis geriau net neprasidet.