taigi situacija man dar blogesne pasidare... išvis nebenoriu į treniruotes eiti, jau savaite su viršum kaip tynginiauju namie, baime, kad reikes sparinguotis... eičiau, jei žinočiau, kad nereikės kovoti.
sunkiai issivaizduoju kaip galima bijoti sparinge i galva gaut
panagrinek ta savo baime, gal bijai ne galvon gaut, bet (atsiprasant) pasi**kt? koviniam sporte paprastai buna baisiau ne smugi gaut, bet apsilazalint pries aplinkinius (ir gatvej tokia baime buna jei yra ziurovu). lochiskai atrodyt labiau baisu buna
o i aki gaut, tai kovoje isvis i ta skausma beveik nereaguoji, dar tuo labiau jeigu su pirstinem. labai teisingai Saxum pasake. geriausia kada pastato pries priesininka ir nera kur dingt, tada nebuna laiko bijoti. lygiai taippat ir gatvej, jei situacija pastato ir nera kur dingt - kovoji arba mirsti, kaip sakoma
o jei tik prasideda "bazaras" pradedi galvot "o jeigu tas, o jei anas?", "o jeigu per silpnai uzvaziuosiu?", "duot? neduot?
" ir t.t. optimaliausias variantas kai nera laiko galvot ir lieka tik daryt. tai va, ismok tiesiog daryt ir nebus kada toms baimems pasireikst. aisku, visada (nu, bent jau man) islieka samoninga baime gauti rimta trauma (luziai ir pan. cia jau baisiausia kas tik gali atsitikt
), bet laimei kovoje samoningos baimes momentaliai pasimirsta.
