Nežinau, kaip dėl naivių filmų ar ko, bet man pasisekė - trys iš keturių mano trenerių mokė mus būti gerais žmonėmis. Tarp kitko, prie visa kita dar ir asmeniniais savo pavyzdžiais. T. y. jie ne tik geri treneriai, bet ir geri žmonės, o ne kokie nors veidmainiai, kurie dojo aiškintų, kaip reikia būt geram, o išėję iš už jo ribų, krėstų visokias kiaulystes. Kažkaip manau, jei jų gyvenimo kelias būtų boksas, jie gerumo mokytų ir ten. Taip kad pritariu saxum.
O nelankius bokso sakyt, kad gerumo ten nemoko, tai irgi įdomi situacija... Pvz. buvo man tokia kvaila situacija - vykom į žygeivių žygį su tokiu Paulium Subačium už vadą, ir jis man su drauge porino (1996 m., kai daug neišmanėlių būtų su juo sutikę), kad yra toks karatė klubas Antakalnyje, kur žmonės mokomi žudyti, vos ne kad narkotikus vartoja ir t. t. Mes jam taip ir nepasakėm, kad jis kalbėjo apie mūsų klubą. Kuriame garbės kodeksas buvo aukščiau už viską. Nu bet va iš šalies žmonėm karatė atrodė taip. Įtariu, šiuo metu tokioj situacijoj atsidūręs boksas.
