Kas yra tas kovos menas?

[dziudoka]

Gal kas išverstų tą straipsnį į valstybinę kalbą?

Smauglys jau pervargęs, aš jį aplenkiau

[stripulis]

Smauglys jau pervargęs, aš jį aplenkiau

tuoj - už kokio pusvalandžio

[stripulis]

Šiame straipsnyje norėčiau trumpai aptarti „Jutsu“ ir „Do“ sąvokas. Žodžio „Jutsu“ reikšmė yra „Mokslas“ arba „Metodas“. Kovos menuose terminas „Jutsu“ naudojamas kalbant apie technikas ir strategijas, naudojamas realioje kovoje. Žodis „Do“ reiškia „Kelias“. Kovos menų terminuose priesaga „Do“ naudojama turint galvoje, kad treniruočių tikslui svarbiausias yra adepto charakterio tobulėjimas. Taigi  „Karate-Jutsu“ gali būti laikomas karate taikymu realiose situacijose, o „Karate Do“ – karate praktika, siekiant patobulinti karateka charakterį.

Pastaruoju metu terminas „Karate D o“ siejamas su neefektyvia karate, kuri beveik nemėgina ar išvis nemėgina naudoti labai efektyvių metodų, įrašytų karate katose. Faktiškai praktikuojantys Karate Do dabar dažnai nuvertinami , tarsi būtų  iliuzijų pasaulyje gyvenantys individai, praktikuojantys neefektyvų vaikų meną. Iš kitos pusės, piliečiai, laikantys save „Karate Jutsu“ šalininkais, dažnai laikomi pavojingais psichopatais, kurie mėgaujasi prievarta. Manau, tokios tendencijos kelia didžiulį nerimą, nes manau, kad abu požiūriai yra ypač riboti ir žalingi karate kaip visumai. Mano galva, tikra karate turi būti ir „Jutsu“, ir „Do“. Taip pat tikiu, kad nė vienas šių požiūriu nėra koks nors išskirtinis, iš esmės jie priklauso vienas nuo kito!

Jei treniruosimės tik kovinius karate aspektus (jutsu), tai reikš, kad mums rūpi tik efektyvių kovotojų tobulinimas, ir mums mažai rūpi tų, kuriuos treniruojame, charakteriai.  Ar GERAI mokyti kovos įgūdžių individą, kuris linkęs į prievartą? Ar GERAI skatinti smurtinę elgseną, jei tai reikš, kad individas taps efektyvesniu kovotoju? O jei individas panaudos įgūdžius prieš silpnesnįjį, pagyvenusįjį, sutuoktinį? Ar tai bus GERAI, nes jie praktikuoja „jutsu“ ir todėl jiems rūpi tik laimėti kovas, kad ir prieš ką jos vyktų? Jei vienintelis  „jutsu“ rūpestis yra laimėti kovas, tada juk tikrai GERAI naudoti karate nusikaltimams, jei tik laimi? Aš – ir greičiausiai bet kuris padorus žmogus – manome, kad akivaizdu, jog šitaip naudoti karate nėra GERAI.  Iš ankstyviausių užrašų matome, kad mokinio moralės lavinimas visada buvo pagrindinė karate dalis. Pažvelkime į Bubishi; ten išties yra daug instrukcijų, kaip išvesti iš rikiuotės kovos priešininką. Tačiau yra ir daug pamokymų apie etiketą ir teisingą elgesį, kurį turėtų demonstruoti praktikuojantysis kovos meną.

O kaipgi grynas „Do“ požiūris? Akivaizdu: jums neberūpi, ar efektyvus kovotojas esate (o tokia pozicija labai abejotina bet kuriam praktikuojančiam kovos meną!).  Vienintelis jūsų rūpestis yra tobulinti save kaip individą. Kaip tiksliai to pasieksite? Kartodami kata? Lankydamiesi varžybose?  Laikydami egzaminus? Esu tikras, visi pažįstame daugybę žmonių, kurie darė tai, kas užrašyta aukščiau, bet vis viena nėra mieli ir geranoriški. Kad išties padarytumėte save geresnius, tikiu, kad turite gerai žinoti visas savo silpnas vietas ir triūsti, kad jas išrautumėte su šaknimis. Nesu įsitikinęs, kad pasirodymas klube du kartus per savaitę, kelių fizinių judesių išmokimas, darbas iki suprakaituojant ir ėjimas namo iškels kurias nors iš tų silpnų vietų aikštėn. O kas gi tai padarys?
 
Knygoje „Karate: nuo pradedančiojo iki juodo diržo“ H. D. Plee (karate pradininkas Europoje) rašė: „Negalima pamiršti, kad karate yra leidžianti visus veiksmus kova. Leidžiama viskas... Štai kodėl karate grindžiama smūgiais, kurie atliekami rankomis, pėdomis, galva ar keliu. Lygiai leidžiami smaugimai, metimo technikos ir laužimai. Tai vienas žavingiausių karate aspektų; šis efektyvių technikų meistriškumo pojūtis suteikia vidinę ramybę ir taiką...“ Mintis, kad realios treniruotės gali patobulinti individą, irgi atsispindėjo daugumos kitų karate išminčių raštuose. „Karate-Do Nyumon“ Gichin Funakoshi rašė: „Tam, kurio dvasios ir proto galias sustiprino žūtbūtinis sparingas, joks iššūkis neturėtų būti per sunkus. Tas, kuris patyrė ilgus metus trukusį fizinį skausmą ir protinę agoniją, kad išmoktų vieno smūgio, vieno spyrio, turėtų galėti įgyvendinti bet kurią užduotį, kad ir kokia ji būtų sunki, ir atlikti ją iki galo. Apie tokį žmogų galima tikrai pasakyti, kad jis išmoko karate.“ Sunkiose, griežtose ir realiose treniruotėse mūsų protinės ir fizinės silpnybės iškyla į paviršių, tad su jomis galima stoti akistaton.  Jei galite nugalėti sparingo baimę, tada greičiausiai galėsite nugalėti būtent tą pačią emociją, kai ji trukdys jums siekti savo svajų. Jei esate drausmingas ir ištveriate treniruočių reikalavimus, greičiausiai ištversite ir sunkius laikus savo gyvenime už dojo ribų.   Jei galite suvaldyti savo temperamentą  sparingo metu, turėtumėte galėti suvaldyti galimus išpuolius, pakenksiančius jūsų santykiams su kitais. Jei galite susidurti su labiausiai bauginančiu priešininku dojo, tada galbūt galėsite pastovėti už save ir už kitus skriaudos atveju.  Tačiau, jei treniruotės nėra pakankamai stresinės, greičiausiai jos nestimuliuos charakterio tobulėjimo, paprasčiausiai dėl to, kad jūsų charakteris nebus išmėginamas iki pakankamo laipsnio. Realios treniruotės (Jutsu) privers atsiskleisti visas jūsų silpnybes. Geras sensėjus jums padės nugalėti tas silpnybes, kad jūs taptumėte ne tik geresnis kovotojas, bet ir geresnis žmogus (Do). „Jutsu“ yra pagrindas, ant kurio statomas „Do“! Jei tiesiog koncentruositės į kovą ir į nieką daugiau, užkirsite sau aukštesnius treniruočių lygius. Jei ignoruosite  „jutsu“ ir mėginsite progresuoti į „Do“, tai bus bergždžia, nes neturėsite pamatų, ant kurių tai statoma. Kaip galite gauti daugiau nei koviniai treniruočių aspektai, jei niekada nesate su jais susidūrę? Tikiu, kad tikra karate yra  „jutsu“ mokymasis iki tokio lygio, kad jis tampa „Do“.
Galite ginčytis: kam tęsti iki „Do“, jei jums reikia tik efektyvių kovos įgūdžių? Akivaizdu, kad spręsti jums.  Tačiau, kai pagalvoju apie tai, ką išmokau per daugelį metų karate, ar man vertingiausios yra žinios apie spyrius, smūgius, laužimus, smaugimus ir t. t.? O gal draugai, kuriuos susiradau? Pasitikėjimas, kurį įgijau. O gal geriau kontroliuojamos galimai destruktyvios emocijos, pavyzdžiui, pavydas, pyktis ir baimė ? Turiu pripažinti, kad karate poveikį savo charakteriui vertinu labiau nei išmoktas technikas.
 
Būkite išmintingi ir venkite „Jutsu“/“Do“ debatų ir mėginimų suklasifikuoti. Tikra karate turi būti tiek „jutsu“, tiek „do“. Turime iš tikrųjų treniruotis ir taikyti meną praktiškai, ir pilnutinai, kad įgytume įgūdžių, kurių reikės apsiginti realiose situacijose („Jutsu“).  Taip pat turime stengtis sužinoti daugiau apie savo stiprias ir silpnas vietas tokiose treniruotėse. Galime naudoti tas žinias, kad patobulintume save kaip individus, kad galėtume geriau padėti kitiems, ir gyventi taip, kaip norime (Do).

[stripulis]

Do prieš Jutsu: kurioje pusėje esate? versus Jutsu: Which Side Are You On?
Jeff Brooks

Daugelyje kovos menų ratelių ginčijamasi dėl Do ir Jutsu skirtumų. Tačiau, kadangi debatų dalyvių požiūrį dažnai riboja informacija, kurią jie gavo iš savo patirties dojo, debatams sunku progresuoti. Net bediskutuojančių naudojami terminai išlieka migloti. Jei negalite apibrėžti „Do“ ir „Jutsu“, sunku diskusijoje atpažinti, ką iš tų dviejų darote, ką iš tų dviejų darė jūsų mokytojai ir jų mokytojai, bei vieno ir kito privalumus.

Jei tiriate problemą, žengę už savo dojo ribų, viskas gana gerai paaiškėja.

Debatų pagrindas: Japonijoje, pasibaigus samurajų erai,  pakito kultūra, patobulėjo technologijos, ir kovos menai vienaip ar kitaip, techniškai ar  kultūriškai, - tapo atgyvenę. Daug žmonių norėjo ir toliau praktikuoti kovos menus, bet jiems teko rasti kitą praktikavimo tikslą. Šis procesas įvyko kardo ir tuščios rankos kovos menuose, kaip anksčiau nutiko daugelyje tradicinių Japonijos menų. Kovos meno pasekėjai savo praktikos pereinamajam laikotarpiui pritaikė pažįstamą kultūrinį modelį.
 
Pavyzdžiui, sodų kūrimas, gėlių puokštės ar arbatos virimas vienu metu turėjo paprastą praktinę orientaciją. Kai Japonijos visuomenė tapo sofistiškesnė, atsirado žmonių, kurie meistriškai įvaldė šiuos amatus. Įprastuose kasdieniuose veiksmuose, ištobulintuose per praktiką, šie virtuozai ėmė justi gilesnę paskirtį. Jie nustatė, kad paprasti jų kūno judesiai, jų sukurtos formos ir jų naudoti įrankiai tarsi natūraliai patenka į harmoningos tobulybės sritį. Užuot šaltą dieną tiesiog išsivirę puoduką karštos arbatos (pavyzdžiui), šie adeptai patyrė gilesnį realumo, žmogiškumo, gyvenimo pojūtį.

Jie norėjo išmokyti kitus pasiekti to, ką pasiekė patys. Tos kitos mokinių kartos tikslas buvo pagerinti intuiciiją, giliai patirti realybę, o ne tiesiog suprojektuoti kiemą ar nukirsti priešininką. Ši karta pradeda „Do“ praktiką. (Japonų žodis Do kilęs iš kinų žodžio Tao, ir dažnai verčiamas kaip Kelias. Jis interpretuojamas kaip kelias, tarsi takas (takas per gyvenimas ar takas į nušvitimą) ar kaip kelias (kaip visa ko egzistencijos būdas). Žodis Do tapo daugelio japonų tradicinių menų priesaga: Ken-do (kardo kelias), Karate-do (tuščios rankos kelias), Cha-Do (arbatos kelias), Kyu-Do (lankininkystės kelias) ir t. t. Yra daugelis kitų.

Šių vėlesnių mokinių kartų orientacija, žmonių, kurie taikė praktiką ne tik praktiniams tikslams (kaip elgėsi jų kultūriniai protėviai), bet su aiškia savęs tobulinimo ar kitokio dvasinio intereso intencija, pakeitė pačios praktikos prigimtį. Ir tas pokytis plačiai pagarsėjo; kartais kaip tradicijos ištobulinimas, o revizionistai dažnai laikė tai nutolimu nuo ankstyviausių tradicijos adeptų ketinimų ir originalių metodų. Šie reformuotojai mėgino tai „ištaisyti“.
 
Tam tikru laipsniu šis procesas pakeitė dojo kovos menų praktiką. Jis kontrastuoja su Jutsu adeptų patirtimi. Jutsu yra technika ar amatas. Jo tikslai yra akivaizdžiai praktiniai.

Jei norite atlikti dailidės darbą, išmokstate amato. Išmokstate naudoti įrankius, dirbti su medžiagomis, parinkti, rūšiuoti, projektuoti, matuoti, pjaustyti, tvirtinti, statyti. Pasibaigus dienai, jūs būnate atlikęs darbą, gavęs užmokestį, pamaitinęs šeimą. Jei po daugelio jūsų amato dešimtmečių praktikos tapsite amato meistru, puiku. Jei dėl kokių nors priežasčių, dėl savo charakterio, savo veiksmų, mokymo, kuriuo pasinaudojote, būsite vienas iš retai pasitaikančių, kurie išreiškia ir randa kažkokią gilią tiesą savo amate, tai nuostabu. Tačiau tai nebuvo jūsų studijų ar jūsų gyvenimo darbo tikslas iš pradžių ar einant tuo keliu. Pamanysite, kad tiesiog pasiekėte gyvenimo brandą.

Do ir Jutsu nėra visiškai atskiri, bet jie nėra ir tas pat. Ir praėjus kartoms, kai reti meistrai peržengė savo Jutsu ribas ir ėmė mokyti Do savo sekėjus, žmonės, kurie siekia vieno, dažnai nesusiduria su tais, kurie siekia kito.

Kovos menuose šis atskyrimas daro žalą abiem, nes kiekvienas gali daug gauti iš abiejų patirčių. Tikslasn ėra sumaišyti abu tikslus, bet svarbu giliau suvokti, į kurį esate įsitraukęs.

Bendrai tariant, Do aspektas pasitaiko dojo. Nepaisant meno pavadinimo (pavyzdžiui, ar praktikuojate aiki-do, ar aiki-jutsu), jei jūsų treniruočių motyvacija yra pagerėjusi sveikata, pagerėjęs dėmesys, pagerėjusi kūno ir proto sintezė, pagerėję savigynos sugebėjimai, ir jūs planuojate, kad praktika bus jūsų gyvenimo dalis neapibrėžtą laiko tarpą, jūs praktikuojate Do. Galimybė giliai perprasti meno subtilybes ir giliai integruoti jį į jūsų kūną ir protą yra puiki. Tačiau kyla pavojus, kad treniruotės pasidarys lengvos, švelnios ir nebekels tokių reikalavimų ir nebesuteiks tokių staigių pavojų, kokie leido ankstyviesiems meno adeptams peržengti įprastas netreniruotų žmonių ribas ir uoliai stengtis pasiekti savo galimybių ribas ir dar daugiau.
Kovos menų treniruočių Jutsu aspektas šiuo metu pritaikomas policijos akademijose, bazinėse ir specifinėse kariškių treniruotėse. Iš esmės žmonėms, užsiimantiems Jutsu treniruotėmis, reikia tam tikrų įgūdžių, kad galėtų dirbti savo darbą. Jie siekia išlaikyti testą, pavyzdžiui, kasmetinę gynybinių taktikų kvalifikaciją. Arba turi aukštesnių siekių, pavyzdžiui, siekia turėti tokią kompetenciją, kuri padės jiems profesionaliai susidoroti su smurtine konfrontacija ir gyviems pareiti namo pasibaigus dienai bei dirbti kitoje pamainoje rytoj.
Jų treniruotėse yra gyvybingumo, kurio trūksta daugelyje dojo treniruočių. Tačiau tokios rūšies Jutsu kovos meno treniruotės įprastai nėra pernelyg gilios. Žmogaus kūnas negali atlaikyti smurto lygio, kuris suteikiamas jam per treniruotes, diena po dienos. Gilioji raumenų atmintis, kūno ir proto transformacija, priemonės gerai būklei išlaikyti, kuriuos suteikia Do, ištisus dešimtmečius atliekant tas pačias judesių sekas diena po dienos... Viso to nebus Jutsu. Ką gi gali Jutsu treniruotės? Jos gali ir sukrečia mokinį ar dalyvį , paruošia staigiems labai dideliems pavojams ir padeda tučtuojau atpažinti sparčią smurtinę užpuolimo prigimtį taip, kaip negali to padaryti labiau moduliuotos, ilgalaikės treniruotės.

Dojo kultūroje dažnai yra neišsakyta prielaida, kad, jei žinai techniką, galėsi padaryti taip, akd ji veiktų, todėl esi apsaugotas nuo specifinių atakų, susijusių su ta technika. Policijos ir karinėse treniruotėse greičiausiai ši klaida nebus daroma. Policijos gynybinės taktikos treniruotės grindžiamos prielaida, kad darai geriausia, ką gali, kad pasiruoštum, situacijoje naudoji reikiamus įrankius, darai, ką tik gali, jog būtum budrus, paremtas ir pasiruošęs. Be to, svarbu suvokti, kad negali daryti jokių prielaidų. Viskas priklauso nuo tavęs, nes kiekveinoje situacijoje bus unikalūs ir nenuspėjami kintamieji. Negalima iš anksto nuspėti jokių rezultatų.
Tuo pat metu dojo kultūroje yra daug žmonių, kur kas labiau sofistiškesnių ir nušlifavusių savo techninius įgūdžius kur kas geriau, nei kada nors tai padarys dauguma Jutsu adeptų.

Do ir Jutsu skiriasi. Bet kiekvienas gali ir turi pasimokyti iš kito. Policininkai ir kariškiai gali išmokti naujų technikų iš kovos menų dojo prezentacijų, ir jie gali gauti tam tikrą ilgalaikę naudą iš pastovių treniruočių, kuri bus nepasiekiama per kasmetines kvalifikacines treniruotes ir per atsitiktines apžvalgas. Dojo savigynos praktikuotojai gali įgyti praktikos gyvybingumo, kuris atsiranda, kai policininkas ar kariškis jaučia neišvengiamą staigią grėsmę ir privalo intensyviai reaguoti, kad nugalėtų.

Mes visi nepraktikuojame tų pačių dalykų dėl tų pačių priežasčių, bet visi galime pasidalyti kitų praktikoje pabrėžiamais aspektais.

nda, čia pilnai buvo galima prašyt teisių į vertimą ir dėt kaip straipsnį į tinklapį... trečdalis spaudos lanko, vienok.

[Dainiux]

Na, kokios isvados ...  As manau, jog teisus esame daugelis- juk kiekvienas suprantam savo kovos praktika skirtingai- vieniems ir boksas- menas, kitiems ir karate- mokymasis mustis...Sirdies reikia idet ir kiekvienas prisilietimas gali tapti menisku...Diskusija buvo puiki, visiems aciu  Senelio nuotrauka gali tapti ne tik seimos vertybe- gali kada nors tapti ir fotografijos sedevru del savo savitumo, foto padarymo technologijos(kurios bega i prieki, juk juosteliu niekas neberyskiname- skaitmeniniu fotoaparatu yra, kokie bus dar- net neisivaizduojam)...
Viskas gyvenime turi prasme- net musu diskusijos apie tai, kas geriau- pripazinti klydus, ar likti "ego" vergu ...
Jutsu, do ar be jutsu ir do- viskas stiprina mus kaip zmones, nes mes praeiname treniruotese ne tik gerus dalykus, mes jose ir skausma jauciame...Kaip idomu- esame tokie, kurie eina ten, kur jiems fiziskai skauda, ar ne ?  Kiekviena treniruote- zingsnis i pazinima, kiekvienos varzybos- kelias i savo silpnybes ir stiprybe, pagarba sau ir priesininkui, kiekviena gatves kova- pamoka visam gyvenimui, juk esame zmones, tai dazniausiai mokomes is savo, o ne kitu klaidu...
Dar karta- aciu diskutavusiems, nes tas straipsnis paaiskina viska, tereikia gerai isiskaityt ( beje- padarykit kaip straipsni)  Stripuliui uz vertima- + 

[stripulis]

Optimiste - iš kur pirmą straipsnį paėmei, antrą taip pat - gal pavyktų susitart dėl teisės  skelbt tinklapy?

O šiaip citata iš citatos. Vakar kaip sykis vienam žmogui sakiau  - nu kas man yra, turiu tiek gerų svajų, nesugebu įgyvendinti. Čia radau atsakymą:

"Jei galite nugalėti sparingo baimę, tada greičiausiai galėsite nugalėti būtent tą pačią emociją, kai ji trukdys jums siekti savo svajų. "

Dabar svarstau. Visad maniau, kad varžybiniai sparingai panoms netinka. Bet tada reiks pripažinti, kad ir svajų įgyvendinimas panoms netinka? 

O šiaip - dar pabaigai, ko gero mano ardymasis dėl katų (nes tai jau galima vadint ardymusi) kilo dėl svajonių vėl treniruotis ne tik do, bet ir jutsu. Bo kai tie du dalykai yra kartu  - tada super. Kažkiek jutsu yra ir dabartinėse treniruotėse, gal dėl trenerio pakraipos - priklausymo policijos-kariškių klanui, - bet ne tiek, kiek buvo. Ir vis tiek daug daugiau nei gryname "do" - tradiciniame karate. Vistik nuo grynojo "do" aš kratausi, o dabar radau atsakymą, kodėl. Kaip minėjau, man svarbiausias charakterio grūdinimas, ir pasirodo, lyg ir absurdas - charakterio grūdinimo treniruotėse charakterio neužgrūdinsi. Tai aš vis maniau, kad man trūksta gero techninio lygio ten. O pasirodo, labiausiai trūko arimo

Ok, dainiux super viską apibendrino, aš čia dar pagadinau savo pasąmonės srautu, bet - jei mušit, tai galvon bent netaikykit 

[gerietis]

ačiū stripuliui už darbą.

toks vaizdas, kad visi diskutavę buvo teisūs

[Paladinas]

Vistik nuo grynojo "do" aš kratausi, o dabar radau atsakymą, kodėl. Kaip minėjau, man svarbiausias charakterio grūdinimas, ir pasirodo, lyg ir absurdas - charakterio grūdinimo treniruotėse charakterio neužgrūdinsi. Tai aš vis maniau, kad man trūksta gero techninio lygio ten. O pasirodo, labiausiai trūko arimo

Net nezinau ar pritarti ar nepritarti shiai zinutes daliai, nes paskutinis sakinys-mintis lig ir nebloga...

O shiaip tai treniruotese galim charakteri ir "pragrudinti", ir "pralavinti", ir kitaip ten "pra pra pra"...
Sakau ne ish lempos, o ish savu treniruociu patirties ir shiokios tokios trenerio-serzanto (jei taip galima butu ishsireikshti) patirties, kai reikejo gydyti viena suomi (o tiksliau totalu "stabdi") nuo stabdizmo... 
Tsakant, viskas priklauso kaip tai pateiksi-iforminsi... 

[stripulis]

Net nezinau ar pritarti ar nepritarti shiai zinutes daliai, nes paskutinis sakinys-mintis lig ir nebloga...

O shiaip tai treniruotese galim charakteri ir "pragrudinti", ir "pralavinti", ir kitaip ten "pra pra pra"...
Sakau ne ish lempos, o ish savu treniruociu patirties ir shiokios tokios trenerio-serzanto (jei taip galima butu ishsireikshti) patirties, kai reikejo gydyti viena suomi (o tiksliau totalu "stabdi") nuo stabdizmo... 
Tsakant, viskas priklauso kaip tai pateiksi-iforminsi... 

Matai, aš rašiau apie būtent vieno klubo treniruotes, jei įdomu, kokio - į PM, kuris orientuotas tik į do, ir kuriame būtent charakteris ne lavėjo, o degradavo - simuliuodavau, nelankydavau, apskritai atsirado charakteryje kažkokių keistų pokyčių... apskritai pralavinti galima, tik treneris geras turi būt 

[dziudoka]

Nu taip, pirmas straipsnis sudėjo visus taškus , antras (po pirmo) "biški veltinis" . Manau galima pirmąjį straipsnį laikyti bendru argumentu ir baksnoti juo forume ateities kartoms.

Pagarba Optimistui ir ačiū Stripuliui už vertimą.

[pataisomas optimistas]

Optimiste - iš kur pirmą straipsnį paėmei, antrą taip pat - gal pavyktų susitart dėl teisės  skelbt tinklapy?

O šiaip citata iš citatos. Vakar kaip sykis vienam žmogui sakiau  - nu kas man yra, turiu tiek gerų svajų, nesugebu įgyvendinti. Čia radau atsakymą:

"Jei galite nugalėti sparingo baimę, tada greičiausiai galėsite nugalėti būtent tą pačią emociją, kai ji trukdys jums siekti savo svajų. "

Dabar svarstau. Visad maniau, kad varžybiniai sparingai panoms netinka. Bet tada reiks pripažinti, kad ir svajų įgyvendinimas panoms netinka? 

O šiaip - dar pabaigai, ko gero mano ardymasis dėl katų (nes tai jau galima vadint ardymusi) kilo dėl svajonių vėl treniruotis ne tik do, bet ir jutsu. Bo kai tie du dalykai yra kartu  - tada super. Kažkiek jutsu yra ir dabartinėse treniruotėse, gal dėl trenerio pakraipos - priklausymo policijos-kariškių klanui, - bet ne tiek, kiek buvo. Ir vis tiek daug daugiau nei gryname "do" - tradiciniame karate. Vistik nuo grynojo "do" aš kratausi, o dabar radau atsakymą, kodėl. Kaip minėjau, man svarbiausias charakterio grūdinimas, ir pasirodo, lyg ir absurdas - charakterio grūdinimo treniruotėse charakterio neužgrūdinsi. Tai aš vis maniau, kad man trūksta gero techninio lygio ten. O pasirodo, labiausiai trūko arimo

Ok, dainiux super viską apibendrino, aš čia dar pagadinau savo pasąmonės srautu, bet - jei mušit, tai galvon bent netaikykit 

Jūs neturite teisės matyti nuorodas. Registruotis arba Prisijungti
Jūs neturite teisės matyti nuorodas. Registruotis arba Prisijungti

[stripulis]

Jūs neturite teisės matyti nuorodas. Registruotis arba Prisijungti

va čia tai geras - galvoju, per daug protingas tas straipsnis pirmas, negi atsirado dar vienas toks protingas kaip abernetis? NEA  
manau, sutarsiu dėl teisės skelbt tinklapy  juolab kaip tik pabaigsiu verst tuos bunkai, ir galvojau, kad reik dar kokio straipsnio teisių prašyt...

[dziudoka]

Dar prikišiu trigrašį, prie Do ir Jutsu - atskira respublika Sportas.

[ten_chi]

Dar prikišiu trigrašį, prie Do ir Jutsu - atskira respublika Sportas.

Fair point.
Dabar galima būtų padiskutuoti, kurie iš šitų trijų konceptų gali saveikauti ir ar tai reikalinga.
Ir kiek viena aprėpia kitą ar kitas...

[dziudoka]

Fair point.
Dabar galima būtų padiskutuoti, kurie iš šitų trijų konceptų gali saveikauti ir ar tai reikalinga.
Ir kiek viena aprėpia kitą ar kitas...

nagi, padiskutuok...