Savigynos esmė nėra tapti nenugalimu, stipresniu už visus kitus kovotoju. Savigynos kovinis aspektas nėra boksuotis. Savigyna nėra tapatu kovai, iš kurios pašalinti visi apribojimai. Tai apie kokį kovinį aspektą ir rimtą savigyną mes šnekame?
Tapti geru boksininku reikia laiko. Jei nori išmokti boksuotis, tai ir reikia eiti boksuotis, o ne lankyti savigynos kursus.
Tik ar eiti boksuotis yra tinkamas sprendimas, pavyzdžiui, senutei pensininkei ar trapiai mergaičiukei? Ne kiekvienas žmogus nori ir gali visam tam skirti laiko, ir net to laiko skyrus, manau sutiksite, kad kaži ar kuri nors iš jų būtų pajėgi gatvėje boksuotis su jėgų žydėjime esančiu užpuoliku.
Tai ką joms dabar daryti? Juk dauguma esate instruktoriai. Tai kaip treniruosite, jei ji gali ateiti tik kelis kartus? Primenu, mes nešnekame nei apie prevenciją, nei apie ginklo nešiojimą. Ko mokysite?
Jeigu nemokysite visai, tai tada kritika kolegų atžvilgiu ir pasirinktas tonas skamba labai savotiškai, nes bet kuriuo atveju jie jau duoda tokiam žmogui daugiau, nei esate pasirengę duoti jūs. O jei mokysite, esu pasirengęs atidžiai išklausyti, ko ir kaip.
Gyvatė specialiai nesitreniruoja - ji tiesiog gyvena savo gyvenimą, tokį, koks yra, tokia, kokia ji yra. Svarbiausias klausimas yra būtent psichologinis - buvimas pavojingu, nepatogiu ir gebėjimas duoti atkirtį.
Daugumoje atveju būtent tai padės išvengti kovos. Maža to, manau, kad daugumoje atvejų (ne visuose), kovos gatvėje buvo tiek laimėtos, tiek pralaimėtos dar prieš joms prasidėjus...
