Esu tikras, kad kai kuriems nėra priimtina smogti pirmiems, ir pastaraisiais metais daug kalbėta apie prevencinių smūgių teisėtumą. Kai kurie remia metodą, teigiantį, kad veiksmas visad greitesnis už reakciją, ir pabrėžia svarbą perimti iniciatyvą labai rizikingose situacijose. Kiti prieštarauja šiam metodui, remdamiesi etika. Šiai pozicijai pabrėžti įprastai cituojama įžymioji Gichin Funakoshi citata Karate ni sente nashi arba Karatistas pirmas nepuola . Prevencinių smūgių problema išties ginčytina. Svarbu, kad abi stovyklos pritaria, jog kovos reikia išvengti, jei tik įmanoma. Debatus kelia situacija, kai kovos išvengti neįmanoma. Turbūt vos keletas kovos menų meistrų tiki, jog individas neturi teisės gintis, tad tikriausiai verta svarstyti, kada jėgos panaudojimas yra teisėtas?
Manau, kai užpuolikas nusprendžia mus atakuoti, ataka prasidėjo, ir mes turime teisę naudoti tuos metodus, kuriais užsitikrinsime saugumą. Akivaizdu, negalime skaityti priešininko minčių, todėl reikia atsižvelgti į fizines indikacijas, rodančias, kad ataka neišvengiama. Jei individas elgiasi agresyviai, bando žengti į mūsų asmeninę erdvę, tada yra daug galimybių, kad žodinė agresija pereis į fizinę. Šis žodinis užpuolimas jau yra ataka, ir laukti, kol ataka taps fizine, yra beprotiška.
Veikti prevenciškai visada buvo Budo dalis. Klasikiniame tekste apie strategiją “Go Rin No Sho”, arba “Penkių žiedų knygoje” Miyamoto Musashi pasakoja mums apie tris metodus užbėgti priešui už akių. Vienas jų yra: ‘pulti, kol priešas ruošiasi atakuoti’. Būtent tai darome, atlikdami prevencinį smūgį. Jei puolėme, kai priešas nesiruošė atakuoti, tada veikiame prieštaraudami kovos menų etikai. Tačiau jei priešininkas ruošiasi atakuoti, paprasčiausiai perimame iniciatyvą ir užsitikriname saugumą.
Atlikę prevencinį smūgį, turėtume naudotis galimybe pasprukti. Jei toliau daužysime priešininką, mes moraliai (ir greičiausiai teisės požiūriu) klysime, taip pat statysime save į riziką, jei priešininkas turi bendrininkų, apie kuriuos iš pradžių nenutuokėme. Prevencinis smūgis neturi būti naudojamas ginčams išspręsti ar kaip priemonė susilpninti individą ir “kaip reikiant jį atspardyti”. Kalbame apie teisėtą prevencinio smūgio panaudojimą, kai nėra jokių kitų galimybių nukreipti užpuoliko dėmesiui neišprovokuotos atakos atveju, kad galėtume pabėgti.
Jei mes neperimsime iniciatyvos ir neišnaudosime atsiradusios galimybės pabėgti, būsime priversti kovoti (jei vis dar galime), ir galbūt tada tiek mūsų priešininkas, tiek mes patys vykdysime kur kas žiauresnius veiksmus. Kaip tikri kovos menų atstovai privalome visda trokšti suteikti tiek mažai žalos priešininkui, kiek būtina mūsų saugumui užtikrinti. Jei neveikiame prevenciškai, būsime priversti padaryti priešininką neveiksnų, o juk galėjome tiesiog jį apstulbinti ir efektyviai pabėgti.
Svarbu apsvarstyti ir tai, kad priešininkų gali būti daug. Jei toje stituacijoje neperimame iniciatyvos, efektyviai netenkame bet kokios galimybės užtikrinti savo saugumui. Netikiu, kad nustatę standartą karate–do ni sente nashi , praeities meistrai norėjo, kad prievartinė visuomenės mažuma dėl mūsų veiksmų turėtų pranašumą. Jie tiesiog norėjo užtikrinti, kad netapsime tos mažumos dalimi.
Kai kurie sakys, kad, smogę pirmi, nusileidžiame iki užpuolikų lygio. Griežtai nepritariu šiam teiginiui, nes tikras kovos menų meistras, atsidūręs situacijoje, kai reikia smogti prevencinį smūgį, smogs apgailestaudamas. Jis padarė viską, kas įmanoma, kad išvengtų to, kad sušvelnintų situaciją, ir dabar yra priverstas naudoti jėgą, kad užsitikrintų savo saugumą. Palyginkite tai su užpuoliku, kuris naudoja jėgą asmeniniam pasilinksminimui ar dėl finansinės naudos, kuris jausis gerai, sukėlęs skausmą, ir tikrai nevengs prievartos, jis netgi aktyviai bandys ją taikyti.
Mano galva, karate–do ni sente nashi primena mums visada vengti prievartos, niekada nekovoti dėl ego, ir kautis tik tada, jei norime užtikrinti savo ar kitų saugumą, neišprovokuotos atakos akimirką, kai neliko kitų galimybių. Netikiu, kad ketinta reikalauti iš moters, kuriai ką tik peiliu ginkluotas užpuolikas pranešė, jog ją puls, ir kuri neturi galimybių pabėgti, kad ji lauktų, kol jai smūgiuos peiliu, ir tik tada ji galės veikti! Smogdami, kol priešininkas ruošiasi atakuoti, kai iš pradžių negalime pabėgti, yra teisingas ir teisėtas metodas, mano galva, visiškai atitinkantis karate–do ni sente nashi .
