Mane tai vaikystėj Džeki Čano filmai žavėjo, o labiausiai tai, kad jis aukštai koją gali iškelt
Tai taip maždaug nuo penkių metų vis spardžiau atseit sau virš galvos, prisilygiuodama į spintą.
Atėjo 12 metų, pradėjau koja spintos viršų pasiekt, ir smarkiai įklimpau ant rytietiškos filosofijos... O prie jos tais laikais ir karate siejosi.
Tai kai mokykloj, man būnant 15-os metų, atsirado karate būrelis, klausimų, kur eit, nekilo.
Buvo prieš tai ir kitų dalykų palankyta, pvz. badmintonas profesionaliai, bet karate prikibo nuo pirmos dienos. Ir visam gyvenimui.
Bet akivaizdu, kad jei būčiau pataikius pvz. pas trenerį, kuris buvo trečias man iš eilės, nebūtų to visam gyvenimui. Klausimas, ar ir metus būčiau išlankius. Nes toks dalykas, kaip noras muštis gatvėje, savigyna ir pan. išvis nefigūravo. Gal kažkiek norėjosi būti stipresnei fiziškai.
Tarp kitko, iki lankant karate klasėj buvau visų klounas ir dubasinimo objektas, ačkarikė ir tamu padobnoje, bet visai nesitikėjau, kad po metų auklėtojai per apklausą pasakysiu, ką lankau, ir dubasinimas baigsis kaip ir nebuvęs... Taip kad turėjo ir visai neblogą šalutinį poveikį tos mano treniruotės
P. S. Vilkatai, ta sekretorė tai be žodžių
Bet iš kitos pusės, pasirodo, gali jai padėkoti, jei ne ji, gal ir nebūtum ko nors ėmęsis