Kovos menais nuo mažens domėjausi
vis su tete žiūrėdavome per televizorių kovas
labai koviniai filmai patiko ypač su Stevenu Seagalu
na tai kalėdoms buvo padovanotas bokso maišas
na pradžioj treniravausi svarankiškai patrankydavau truputuką, krumplius nusimušdavau, tai užsigydydavau ir vėl
poto apleidau
bet pradėjau eit į šokius
trečias kartas kai nueinu į šokius ir šia tau, užpuolimas. Iš mašinos išoko vaikinukai, ir pradėjo vytis, pabėgti nepavyko tik man vienam iš kompanijos (aš pats jauniausias buvau
) gavau į nosi pora kartų ir striukę atėmė
bet po poros dienų į namus atvežė, tik išskalbt galėjo
nat ia poto įvykio pradėjau aktyviau domėtis
na po šio įvykio į šokius nejau kokius 5 mėnesiu, bijojau
na vėl nueinu į šokius, pirmi šokiai ir vėl bandoma telefoną atimt
bet nepavyko
poto jau užtikrintai nusprendžiau, kad reik mokėt apsigint ir savarankiškai nieko doro nebus, nes neturiu pagrindų
pirmiausia nuejau į muay-thai, bet mane labai žavėjo Stevenas Seagalas, ir dar matydavau, kai vaikšto su kimano, tai mane lavai viliojo
nuejau į Aikido. Ten pralankiau 1,5-2 metus
supratau, kad reik konors rimtesnio, gryžau į muay-thai
ten pasitreniravau, prasidėjo vasara, o po vasaros, treniruotes teko iškeist į papildomas anglų pamokas
buvo bandymų sugryžti į treniruotes bet nesėkmingai, man iki artimiausio klubo 20 km, tevai turėdavo vežioti 3 kartus į savaitę, o dar anglų prasidėjo, tai jau perdaug buvo
dabar tenka tenkintis treniruotėmis namie
bet noras niekad nedingo sugrįžti