Baime kovoje

[Rolis]

na buvo ir man viena tokia istorija panaši į Storo (gal nepatikėsit, bet bijojau  ) ilgas pasakojimas, todėl visos nepasakosiu..
  Tada irgi buvau jaunas, panašiu laiku kaip ir storui ringe  (Storas Rolis) tai va, nuotykis vyko vieno kaimuko šokiuose, kai mano draugą pasikvietė pokalbiui "už kampo" -
 .... aš jį lupau, lupau, jaučiu kad gelia kelį, bet kenčiu ir trankau jo galvą    po to nusisukau ir nuėjau  na rodos tuo viskas ir pasibaigė - ramu. Kai su draugais susėdom į moskvyčiuką važiuot namo, mums kelią pastojo būrys vietinių "gezų". Žinoma turėjom sustot. Kompanijoj buvo kvapą atgavęs nukentėjusysis ir neklysdamas dūrė pirštu į mane. Rankų miškas nesunkiai mane išėmė iš autombilio pro prevertą langą, pastatė prie vargšelio, atskaitė moralą už peržengtas savigynos ribas  ir leido suprasti kad atėjo neilgai laukto atpildo valanda  - "Daryk Vyga su juo ką nori"  ratu sustoję kaimiečiai sudarė gan ankštą ringą, situacija tikrai nepavydėtina, įtempta  (maniškiai sėdi mašinoj ir girdisi, kaip kala jų dantys) ir tik jaučiu kaip sukilusi iki mano sugebėjimų ribų įtampa ima veikti mane: tuo metu pajaučiau lyg atsiskirčiau nuo savo kūno, nutirpo visos galūnės, garsai ėmė aidėti kaip kokiam tunelyje, aš žvelgiau į visu pakilęs maždaug pusę metro ir staiga viskas akimirksniu grįžo į savo vietas, tame būryje vėl pirmas puoliau ant to nelaimėlio, trenkiau jį žemėn, pasikėliau ir nusinešiau laimikį į krūmus. NIEKAS (ir aš tame tarpe) nesureagavo kas įvyko, tik kai kilo sąmyšis aš jau pareidinėjau vienas, atsisėdau į mašiną ir pasakiau - važiuojam, visas tas būrys kaimiečių stovėjo rankas nuleidę, tyliai mataravo jų nukarę žandikauliai. Gal jie užsikrėtė mano baime? sekančią dieną visus raumenis skaudėjo lyg akmenis būčiau skaldęs. bet tai dzin - kas per mistiška savijauta tokioj situacijos lyg koks asmenybės susidvejinimas? 

[Dojo]

teisingai, baime kovoje gali but ir netik dvieju asmenu konfliktas, bet gali stoveti grupele saunuoliu kurie is baimes prideje kelnes ir stebedami kova lyderio ir kieto bico  bijo ka daryt, ypac jei lyderis gauna, cia baime kovoje taip pat yra.

[Rolis]

teisingai, baime kovoje gali but ir netik dvieju asmenu konfliktas, bet gali stoveti grupele saunuoliu kurie is baimes prideje kelnes ir stebedami kova lyderio ir kieto bico  bijo ka daryt, ypac jei lyderis gauna, cia baime kovoje taip pat yra.

bet mane galėjo sudraskyti į skutelius    net amelt nespėčiau 
ir svarbiausia tas savęs stebėjimas iš viršaus....  :O nu po to atsipeikėjęs tai nusigandau biški kas per būsena pakeliui anapilin 

[Dojo]

bet vel gi, kai yra grupe jaunuoliu nusiteikusiu padaryt kazka bloga, tame tarpe yra lyderis, tad jei ji pastebejus ir pasalinus ar psichologiskai ar fiziskai situacija suvaldyt grupe sustriaku tampa imanoma. jau teko kelis kart su kolegom tai isitikint. kartai net mustis nereikia, tik psichologiskai ,,suvarai,, lyderi

[Smauglys]

Streso suvaldymas ekstremalioje situacijoje-man atrodo svarbiausias savigynos momentas. Turiu didele patirti tiek smugineje technikoje, tiek imtynes, bet ne karto nesijauciau konfortabiliai ir uztikrintai net pries viena eilini gatves valkata (tik negalvokite, kad cia visi mane dubasina, apsigindavau iki siol:)). Net negaleciau pavadinti to baime. I ta stresine busena ieina labai daug. Net kuno valdymas sutrinka, todel ne visada pavyksta atlikti gera smugi, net turint puikia technika. As daug dirbu, domiuosi sia sritimi, stengiuosi iveikti sia problema, bet kol kas nesu patenkintas sia sritim... Aisku zmogui praleidusiam sunkia vaikyste stoties rajone si problema neegzistuoja (turiu tokiu pazistamu). Bet kaip pasiekti tos kovines dvasios turint kitokia vaikyste ir aplinka, uzaugus tarp intelektualu? Sei-i pasakytu, kad geriausia savigyna- kovos isvengimas. Bet ne visada jos gali isvengti...Apsiginti technine prasme, normaliai sportuojant kokia nors kovinio sporto saka, tikrai nesunku. Ir net keli priesininkai nera didele problema. Bet psichine busena
Gal kas galetu pasidalinti savo ziniom sioje srityje.

[Lonsas]

Smaugly, as irgi nuo seno turiu sia problema aisku tik musu nueitas kelias siek tiek skiriasi, todel gal maziau tame pasiekiau. bet kuo toliau tuo kazkaip tai maziau pradeda mane jaudinti nzn kodel. tiesiog baime (ar kaip tai pavadinsi) pradedu vertint kaip naturialia kovos busena ir ja stenktis isnaudoti kaip varanti kura i prieki

[Dojo]

na nesinoris, kad tas baime svarikliukas kuris varo i prieki netaptu agresija, nes kova isvengti yra sveikiausias budas, liks kiti sveiki ir mes patys. zalot,kad ir koks butu zmogus nesinori, juolab, kad tas kas treniruojasi rimtai, tai smugine technika yra tikrai realesne ir pavojingesne nei paprasto piliecio, tad nuo baimes susikaustymo, kaip smauglys sake, kunas sustabareja ir smugio jegos galima nebeapskaiciot, to pasekoje traumuotas zmogus. baime sukausto ir mane sresinese situacijose, sunku kuna isslisvint, padaryt judesius tokius kokius darai treniruotese, bet iki pirmo kontakto, kalbu uz save, tada luzis dingsta ir kunas pralaisveja.

[storas]

sveikas Zdarovas  tai ko bijojei ar bijojei to kad nezinojei ko bijot? 

Tai įsivaizduok, jei krepšinio komandos treneris pasiūlytų palošt vietoj kurio nors iš profų. Kad ir kelias minutes, vis tiek baisu būtų, kad nesugadintum viso žaidimo, ypač žiūrovų akivaizdoje. Ir šiaip, nesmagu, kai muša per ausis, o kai jas dengiesi, tada į nosį ir svajoji, kaip gerai būtų turėti dar dvi rankas . Taigi baisu :O. Nu nebent eit iškart, o ne laukti kelias dienas ir net užmigt negalėt .

[storas]

na buvo ir man viena tokia istorija panaši į Storo

Kai pagalvoji, tai visos mūsų istorijos panašios, kaip ir pomėgiai (toks tokį sutiko, alaus pavadino )

.... aš jį lupau, lupau, jaučiu kad gelia kelį, bet kenčiu ir trankau jo galvą   

Panašiai, kaip Rževskis: "-Я её ябал и плакал, ябал и плакал..." 

<...> jaučiu kaip sukilusi iki mano sugebėjimų ribų įtampa ima veikti mane: tuo metu pajaučiau lyg atsiskirčiau nuo savo kūno, nutirpo visos galūnės, garsai ėmė aidėti kaip kokiam tunelyje, aš žvelgiau į visu pakilęs maždaug pusę metro <...>

Prisipažink, kokios žolės buvai užrūkęs? O gal kokių tablečių pririjai ir kaukoliniu užsigėrei?
Net pats Basas Rutenas sako, kad "Winners use drugs"

Kad taip sužinojus tą formulę, kurią naudoja Greisiai ... gal taptume nenugalimi .

Jei rimtai, tai manau, kad kai žmogui pasidaro tikrai riesta ir jis tikrai nori išnešt sveiką kailį, tai organizmas pradeda dirbt visai kitu režimu. Panašiai, kaip sportiniame automobilyje perjungus režimą iš ekonominio į sportinį, kai kuro sąnaudos kartais net patrigubėja.

Pamaniau, kad bus visai į temą, jei trumpai papasakosiu, įvykį, kai buvau peršikęs nejuokais. Ankstesnėje žinutėje sakiau, kad gatvėje nebūna duota laiko įsibauginti. Dažniausiai tikrai nebūna, nes jei kas nors turi tikslą užpulti, paprastai puola iš pasalų. Šis atvejis nestandartinis, nes mane užuolė gėjai. Arba, jei norite tiksliau - pyderai. Tikrąja to žodžio prasme.

Taigi, gražią vasaros dieną eilinį kartą su vaikystės draugeliu sugalvojome prabėgti krosą iš Palangos į Šventąją ir atgal. Buvome jauni, man 15, jam 16, veiksmas vyko tarybiniais laikais. Abu dar svėrėme, kaip hanteliai - aš apie 70, jis apie 65. Bet, sportuojant gimnastiką, lengvas svoris yra privalumas, o ne trūkumas. Mokytojo tuo metu nepažinojau, tai nežinojau, kad tolimas distancijas geriausia bėgti "vienuolio" stiliumi. Todėl bėgom, kaip įprasta, švaistydami energiją į visas puses. Pasiekę Šventąją, iškart pasukom atgal. Buvome nusprendę maudytis tik tada, kai jau tikrai nebepajėgsime bėgti. Netoli Palangos pribėgome "vyrų pliažą". Nuo tos dienos vadiname jį "pyderų pliažu". Buvom visai nusivarę ir nusprendėm, kad jau užteks to lakstymo ir vyrų pliažas yra puiki vieta atsigaivinti jūroje be drabužių. Truputį panardėm ir pastebėjom, kad prie mūsų drabužių trinasi kažkoks stambus tipas. Po kišenes jis nesikuitė, bet stovėjo visai šalia drabužių. Kadangi treningo kelnių kišenėse turėjau po metalinį rublį, išlipom iš jūros, priėjome. Jis nenuėjo, o stovėjo ir žiūrėjo į mus abu. Buvo gal kokių 110 svorio ir mums atrodė monstras, o mes jam tikriausiai atrodėme hanteliai. Netikėtai pasiūlė mums palošt kortomis. Pasakėm, kad esam alkani po treniruotės ir jau trauksim namo. Jis pasakė, kad turi atsinešęs sumuštinių ir dar kartą primygtinai pakvietė lošti kortomis. Visą laiką keistai šypsojosi. Dar kartą mandagiai atsisakėm ir nutarėm, kad jau užteks. Ėmėm rengtis. Jis paėmė mane už rankos ir ėmė temptis į kopas, sakydamas, kad jam su draugu labai reikia dviejų partnerių palošti "vežimą". To jau buvo per daug ir pasiūliau jam nesikabinėti, nes kortomis tikrai nelošime. Kadangi rankos jis nepaleido, ištraukiau ją staigiu truktelėjimu ir pasiūliau jam čiuožt pro šalį ir nesikabinėt, kaip kokiam pyderui. Vis dar nežinojau, kad jis yra iš tiesų pyderas, bet jau įtariau. Jis persiuto, sako, ką pasakei, kas toks pyderas. Sakau, tai negi aš, aš juk nesigraibau. Tada jis tiesiai mums sako - bachuriukai, einam gražiuoju su manim į kopas. Jūs galite rinktis - arba tik aš ir mano draugas, arba mes visi. Pasiūliau jam apsišikti galvą. Jis nepatenkintas greitai nuėjo kopų link. Žinoma, mes nepraleidom progos jį išvadint gaidžiu, pyderu, ožiu ir pan. Vis tiek ilgiau užsibūti nesinorėjo, todėl greit baigėm rengtis ir pasukom link Palangos. Pamatėm, kaip tas gaidys nuo kopų parbėga atgal link mūsų. Nors ir buvo stambus, per daug nesibaiminom, nes žinojom, kad bent jau bėgam tai tikrai greičiau už jį, nors ir buvom nusilakstę. Tačiau jam iš paskos nuo kopų nusileido dar 3 pyderai. Galvojau bėgti link Palangos, bet ties pliažo riba nuo kopų nusileido dar 4 ir neskubėdami pasuko link mūsų. Pasukom atgal link Šventosios, bet ten nuo kopų leidosi keli, tikriausiai priklausantys tiems patiems. Taip organizuotai, kaip kokie romėnų legionieriai. Po truputį iš visų pusių artinosi link mūsų, supo pusračiu. Nelabai buvo ką daryt, mūsų pasimetimas greitai augo. Tas pirmasis, kuris kabinėjosi nuo pat pradžių, priėjo pirmas ir sako, nu va, nenorėjot gražiuoju, dabar bus piktuoju ir žymiai blogiau. Dėjo ranką man ant peties...

Paprastai, kai kas nors užpuola gatvėje, baimė nespėja stipriai užvaldyti, nes gręsiantys dalykai nebūna tokie baisūs. Dažniausiai bijome to, kad atims pinigus, sulaužys nosį, ar, blogiausiu atveju išmuš kokį dantį. Dalykai bjaurūs, bet šį kartą jie atrodė tik juokeliai palyginus su tuo, kas grėsė - išdulkinimas. Tiesą sakant, iš dalies esu tiems pyderams net truputį dėkingas, kad supažindino su jausmu, kurį jaučia moterys, kai jas vejasi prievartautojas. Jausmelis tikrai ne koks, todėl nuo tada esu griežtesnis moterų skriaudėjų atžvilgiu. Buvo baisu, kaip niekad. Žymiai baisiau, negu prieš neišmoktą egzaminą, nuo kurio priklauso ateitis, baisiau, negu buvo šokti pirmą kartą su guma nuo bokštinio krano, baisiau, negu būti užkluptam žmonos su meiluže lovoje.

Mintyse pasakiau sau, kad gyvas nepasiduosiu, galės nebent lavoną tratint. Kai neturi ko pralošti, darai bet ką, net jei ir nesitiki, kad pavyks. Užkišau savo koją už jo kojų iš nugaros pusės ir stūmiau jį ranka į gerklę, norėdamas pargriaut. Kadangi jis buvo už mane žymiai sunkesnis, pargriaut jo nepavyko, bet tai jam buvo netikėta ir norėdamas išlaikyt lygsvarą, pabėgėjo atbulas kelis žingsniukus. Pasikąsė adomo obuolį, matyt stumtelėjimas nebuvo malonus. Stvėriau už rankos draugelį, kuris buvo, kaip suakmenėjęs ir nieko nesakė ir nedarė, ir ėmiau bėgdamas tempti jį link jūros. Riktelėjau jam - "jei nebėgsi - išpis". Pyderai buvo tikri, kad niekur nepabėgsime, tai visas būrelis nusikvatojo, vienas sako, o žiūrėk, bėga į Švediją. Mums pasisekė, nes jūra buvo labai rami, todėl, tik įlipus į vandenį gylis didėjo labai pamažu ir vanduo beveik netrukdė bėgti. Ėmėme žemą startą. Mūsų motyvacija buvo žymiai stipresnė, be to buvome gana geros formos, kaip jauni bėgikai, nes tuo metu sportuodavome reguliariai. Prieš pat įbėgdamas į vandenį vos nepargriuvau, nes imdamas pagreitį palinkau į priekį taip, lyg bėgčiau asfaltu ir kojos prasikasė. Atsirėmęs rankomis sugniaužiau abi saujas smėlio ir toliau bėgdamas nepaleidau jo. Draugelis sekė atsilikęs per porą korpusų. Pyderai nesitikėjo, kad bėgsime į vandenį ir kelias sekundes suvėlavo, bet visas pusratis puolė ant mūsų. Bėgom link Palangos. Buvau jau ties artimiausiu tos pusės pusračio pyderu, kuris ir pastojo mums kelią. Šoko į vandenį ir laukė mūsų, kaip koks vartininkas baudinio. Kai buvau pakankamai arti, mečiau jam į snukį vieną saują smėlio. Tikėjausi, kad sureaguos. Užsimerkė ir prisidengė rankomis. Tada iškart mečiau iš antros saujos. Jis nesitikėjo antro metimo, todėl atsidengė labai geru momentu, kai smėlis trenkėsi jam į snukį. Vėl užsidengė akis ir pasilenkė prie vandens, keismažodžių serija patvirtindamas man, kad smėlis pateko ten, kur reikia - į akis. Buvo stiprus noras jam spirt į gerklę, arba nukąst nosį, bet lengvai įveikiau jį, atidėdamas tą kitam kartui, nes baimė būti išdulkintu buvo daug stipresnė. Mūsų laimei, kiti pyderai nespėjo užbėgt už akių ir mes spėjom iššokt iš vandens ant kieto pakrantės smėlio. Tuo metu išsiaiškinau daug sprintinio bėgimo niuansų. Pavyzdžiui, kodėl sprinteriai laiko ne sugniaužę kumščius, o ištiesę delnus žemyn - žymiai mažesnis pasipirešinimas. Kai bėgi paprastai, nekreipi dėmesio į tokias smulkmenas, kokie sportbačiai, ar kelnės. O kai bėgi kaip nuo mirties, tai ir kedų firma ir svoris tampa svarbūs ir treningo kelnės trukdo, atrodo koks durnius gali su jomis begti, kitą kartą naudosiu tik šortus, nes plevėsuoja čia, kaip kokios vėliavos ir tik sūkurius daro ... o metaliniai rubliai kišenėse atrodė, kaip štangų diskai po 25 kg, bet nebuvo kada jų išmesti.
Sunku pasakyt, kiek bėgom, bet kai sustojom, kalbėt kelias minutęs negalėjom, tik kriokėm ir spjaudėmės. Susiradom gazirovkės automatą ir trankėm jį tol, kol išbėgo visas vanduo - ir su sirupu ir be. Dalį jo išgėrėm, dalį pylėmės ant galvų ir tokiu būdu gaivinomės. Nekreipėm dėmesio į rėkaujančias moteriškes, kurios grąsino, kad iškvies mums miliciją - viskas buvo *** lyginant su tuo, nuo ko išnešėm mėsas. Kai kiek atsigavom ir apsiraminom, prisiekėm vienas kitam naikinti pyderus. Žinau, kad naikinti juos nehumaniška, bet bent jau suvaryt, kaip obuolį - būtina. Ir niekas neprivers manęs manyti kitaip .

[storas]

Smaugly ir Dojo, nesu patyręs, rimtai muštis gatvėje teko turbūt ne daugiau, kaip 10 kartų (susistumdymų eilėje prie alaus neskaitau ). Pastebėjau, kad visada baisu ir norisi namo. Bet būna, kad pytis būna stipresnis, tada mintis suvaryt blogietį būna žymiai mielesnė, negu išvengti kovos. Jeigu stomatologai pataria padaužyti galvą į sieną, kad nesijaustų dantų skausmo, tai mano kuklus patarimas būtų nustelbti baimę pykčiu. O nebijot ir nepykt man dar nesigauna. Be spragilų - niekaip

[Dojo]

matai, as seniau reaguodavau karstakosiskai i situacijas, plusdavau pykciu ir ko pasekoje budavo laaabaaai riesta. cia panasiai kaip vaziuoji masina isbega kaciukas ir tu isvengdamas ji nudauzt suki i sona, i stulpa ir sudauzai a/m, prasiskeli galva, draugui luzta ranka, na ir tada galvoji ar verta buva isvengti, o gal geriau kaciuka nudauzt. na pavizdys ziaurus, bet jei as suvaldau pykti tai pasekmes mazesnes gali but, jei reaguoju asmeniskai ir pykcio nebevaldau tai pasekmes kaip pavizdy-avarija. dirbu darba senai kur kasdien konfliktu kruva ir jei nevaldyciau emociju tai turbut mane lankytumet Rasu kapinese. darbui kaip ir dekingas uz patirti kuri man padeda islikti ramiam, zinoma cia nuo situacijos priklauso, kaip pats minejai, kad situaciju buna tokiu, kad ner kada plepet ir konflikta gesint, slopint, kartais reikia tik duot i snuki  . dekui darbui uz patirti, nors nervu ten palikau labai daug ir lasteles zinoma nebeatsinaujins. tikiuos, kad nedrebesiu kaip Ali 

[radiatorius]

sveikas Zdarovas  tai ko bijojei ar bijojei to kad nezinojei ko bijot? 

Tai įsivaizduok, jei krepšinio komandos treneris pasiūlytų palošt vietoj kurio nors iš profų. Kad ir kelias minutes, vis tiek baisu būtų, kad nesugadintum viso žaidimo, ypač žiūrovų akivaizdoje. Ir šiaip, nesmagu, kai muša per ausis, o kai jas dengiesi, tada į nosį ir svajoji, kaip gerai būtų turėti dar dvi rankas . Taigi baisu :O. Nu nebent eit iškart, o ne laukti kelias dienas ir net užmigt negalėt .

nu tai as ir klausiu ko bijojei  ar kad susigadins ziurovu akivaizdoj      ar kad bus skauda    ar kad nezinai kaip elgtis  nes neturi keturiu ranku  ,kai nezinai ko labiausiai bijoti is isvardytu priezasciu,tai ir susikaupia nerimas "viduriuose" (sitas jausmelis ir man zinomas  )

[storas]

nu tai as ir klausiu ko bijojei  ar kad susigadins ziurovu akivaizdoj      ar kad bus skauda    ar kad nezinai kaip elgtis  nes neturi keturiu ranku  ,kai nezinai ko labiausiai bijoti is isvardytu priezasciu,tai ir susikaupia nerimas "viduriuose" (sitas jausmelis ir man zinomas  )

Taip išeina, kad nelabai ir pats žinojau, ko bijojau . Ir ėdė tas nerimas kelias paras. kai galvodavau apie tai, baisu buvo, kai stengdavausi negalvoti, vis tiek prisimindavau ir nervinausi

[Rolis]

Tačiau jam iš paskos nuo kopų nusileido dar 3 pyderai. Galvojau bėgti link Palangos, bet ties pliažo riba nuo kopų nusileido dar 4 ir neskubėdami pasuko link mūsų. Pasukom atgal link Šventosios, bet ten nuo kopų leidosi keli, tikriausiai priklausantys tiems patiems. Taip organizuotai, kaip kokie romėnų legionieriai. Po truputį iš visų pusių artinosi link mūsų, supo pusračiu. Nelabai buvo ką daryt, mūsų pasimetimas greitai augo. Tas pirmasis, kuris kabinėjosi nuo pat pradžių, priėjo pirmas ir sako, nu va, nenorėjot gražiuoju, dabar bus piktuoju ir žymiai blogiau. Dėjo ranką man ant peties...

tai va iš kur pas tave tokia rastežkė 

[XEUS]

Baimė kovoje natūralus dalykas, svarbiausia to neparodyti, tačiau ir nevaidinti pabaimio taip pat svarbu. Aišku visada yra tokių tiurėmščikų, kurie atsėdėję už žmogžudystę vaikšto ir patys ieško nemalonumų ir prie visų kabinas (pas tokius dažnai atrodo neegzistuoja baimės būti pačiam sužalotam ir taip pat nėra elemento, kuris yra pas normalius žmones, baimė padaryti ką nors dėl ko pats gali pakliūti į kalėjimą ar bent būti tampomas po teismus).