Mes čia su Saxumskiu truputį pasitarėm ir nusprendėm, kad švenčių proga galiu įdėt vieną kitą istoriją apie savigyną
.
Kiekvieną įdomesnį įvykį stengiuosi aprašyti dienoraštyje. Po kelių dešimčių metų turėtų būti visai įdomu pačiam pasiskaityt, bet kartais tai praverčia ir mūsų forumo savigynos skyreliui.
Taigi, sena istorija apie puspročių krepšinio fanų siautėjimą ir savigyną nuo jų.
Po vienos neeilinės (aukso medalis tikrai neeilinis laimėjimas) mūsų krepšininkų pergalės, prabėgęs vakarinį krosą važiavau namo. Kadangi nesu krepšinio fanas, tai krepšinio rungtynes žiūriu tik tada, kai tai neardo mano dienotvarkės, net jei tai ir Europos čempionato finalas. Mano krosas už krepšinį man svarbiau, todėl rungtynių nežiūrėjau. Taigi, važiuoju namo sveikai miške nusilakstęs ir stebiu įdomybes. Štai grupelė apsinešusių krepšinio fanų bando apverst kioską. Kadangi tai jiems ne pagal jėgas (kur ten tokiems gaidžiams kioską pakelt), keli iš jų kimba į kelio ženklą. Kadangi ženklas nepasiduoda, jie bando jį išjudint į šonus ir vėl traukia į viršų. Tokie vaizdai kartais varo į pasiutimą. Nu kuo dabar kalti kioskai, kelio ženklas ir vitrinos? Džiaugsmui išreikšti yra daugybė normalių būdų. Važiuot darėsi vis įdomiau. Daugybė fanų važiavo sėdėdami ant durelių atidarytais langais. Mergos glebėsčiavosi bei laižėsi su kuo pakliuvo. Kai kurios, išbėgusios į gatvės vidurį, stabdė mašinas ir rėkė, kad visus myli. Buvo aišku, kad jos mielai nugraužtų bet kuriam krepšininkui visų akivaizdoje ir laikytų tai didžiule garbe.
Rodos Šilainiai (tuo metu ten gyvenau) yra vienas iš ramesnių Kauno rajonų, bet ir ten buvo įdomybių vakarėlis. Kai sustojau ties šviesoforu, priėjo vienas debilas ir ėmė siūbuot mano supuvusią mazdą už stogo krašto. Stovėjo labai geroje vietoje - ties vairuotojo durelėmis. Krepšinio nebelošiau kokius paskutinius 12 metų, tačiau prieš patį nigerių sportą neturėjau nieko prieš ir nuoširdžiai džiaugiausi lietuvių pergale. Bet išprotėjusių nigerių sporto fanų nemėgau. Ypač tokių, kurie supo mano supuvusią mazdą. Mašina yra toks pat mano daiktas, kaip ir piniginė ir niekam jų liesti be mano leidimo negalima. Todėl mašinos supimą įvertinau, kaip kėsinimąsi į mano nuosavybę. Lėtai atitraukiau spynelės svirtelę ir iš visų jėgų kaliau tam debilui durelėmis. Iš dalies pavyko - durelių viršutinis kampas užkabino fano marmūzę. Fanas nuo smūgio pabėgėjo kelis žingsnius atgal ir užkliuvęs už šaligatvio, vos nepargriuvo. Kadangi užsidegė žalia, šiaip taip įveikiau norą išlipt ir dadėt fanui kelis spyrius, juo labiau, kad ten tų gaidžių nemažai buvo. Parvažiavau namo, pastačiauu mazdą kieme, nuėjau beveik iki laiptinės ir išgirdau dūžtančių stiklų garsą. Pasirodo, keli debilai fanai pradėjo vartyt šiukšlių konteinerius ir vienas iš jų griuvo ant kaimyno mašinos. Iš tolo matėsi, kad išdužo galinis stiklas ir įlinko ta stoikė, jungianti stogą su korpusu. Matant tokį vaizdą net tokiam ramiam žmogui, kaip aš, kantrybė trūko. Juk tai galėjo būti ir mano mašina. Nutariau pradėt gynybos veiksmus. Apžvelgiau situaciją. Jei seksis nekaip, kelias atsitraukimui tarp dviejų namų atviras. Kadangi gaidelių buvo 5, o aš muštis nemoku, tai išsitraukiau iš tašės savo ištikimuosius geležinius nunčiakus. Laikant tokius spragilus rankoje labai padidėja pasitikėjimas savo jegomis. Tašę dėl visa ko įmečiau į laiptinę, nes jei tektų begti, ji trukdytų. Pribėgau prie paklaikusių fanų, surikau "Auksas mūsų!" ir iš visų jėgų traukiau spragilais artimiausiam per nugarą. Fanui atrodo taip patiko, kad jis iš pradžių inkšdamas visai kaip šuo, atsiklaupė, po to netgi atsigulė. Kadangi visada laikiau save teigiamu herojumi, per galvas nemušiau. Kol tie chuliganai neatsigavo iš netikėtumo, turėjau kuo daugiau jų išvesti iš rikiuotės, todėl nelaukdamas surikau "mes čempionai!" ir kirtau sekančiam žemą smūgį per blauzdą. Žemą todėl, kad jis spėjo pamatyti, kad sekančiu pasirinkau jį ir pakėlė rankas į gynybinę poziciją. Norėjau jį tik pakaustyti, bet nunčiakai sveria apie kilogramą, o gaidelis stovėjo siaurai laikydamas kojas, todėl gavosi beveik, kaip pakirtimas. Geležinis vamzdis trenkėsi į kelio sanarį. Fanas, griuvo ir ėmė staugdamas raitytis, pasigriebęs rankomis pamuštą koją. Likę 3 gaidžiai buvo per kelis metrus nuo pirmųjų dviejų ir spėjo suprasti, kas vyksta. Nebegalėjau netikėtai išvesti iš rikiuotės dar bent vieno. Tačiau kažkaip tęsti gynybinius veiksmus reikėjo, nes mačiau, kad nežiūrint į 2 gulinčius jų bendražygius, išgąstis jiems po truputį praeina, o vienas netgi išsitraukė iš kišenės kažką panašaus į lenktinį peiliuką. Žengęs žingsnį artyn iškalbingai pasiūliau:
- Atšvęskime auksą kaip reikiant, gaidžiai!
Pakėliau nuo žemės iškritusį iš apversto konteinerio Alitos brendžio butelį, išmečiau jį į orą ir jam besileidžiant mostelėjau spragilais, kaip lauko teniso rakete. Butelys su trenksmu pasklido į įvairaus dydžio šukes, kurios sužaižaravo įvairiomis vaivorykštės spalvomis nuo atsimušusių į jas fejerverkų spindulių. Vaizdas buvo nepakartojamas ir jaudinantis, bet matyt fanai jo neįvertino, nes tas, kuris buvo su peiliu, pasisuko šonu, ruošdamasis imti žemą startą. Ėmiau artintis prie jų, varinėdamas nunčiakus taip, kad kartais pasigirstų švilpimas dėl vamzdžių trinties į orą. Tai padėjo – gaidžiai pasileido, kiek kojos neša. Riktelėjau jiems pavymui:
- Stokit, draugelius nudobsiu!
Atrodė, kad jiems tie žodžiai nepadarė įspūdžio.
- Matai, kokie tavo draugai? Paliko tave mirti, - tariau artimesniam fanui su pamušta koja, kuris po truputį bandė atsistoti. Atrodė, kad koja nelabai jo klauso. Atsistot nepavyko, tai atsisėdo ant šaligatvio. Išspaudė kelis žodžius:
- Atsiprašau, mes nenorėjom užkliudyt tos mašinos. Mes jums atlyginsim žalą.
Žalos kaimynui atstatinėti nelabai galėjau, nes pats neturėjau nei vienos mėlynės, o atsakovai buvo šiek tiek traumuoti. O ir nebuvau tikras, ar ten tikrai kaimyno mašina
. Perėjau per jų kišenes. Per abu susidarė tik apie 20 litų. Nors imk ir dar duok per kepalą. Nueidamas nusispjoviau ant to, kuris buvo gavęs į kuprą ir keistai trūkčiojo. Matyt atgailavo. Nesusilaikiau nepasiuntęs jam palinkėjimo:
- Nors nudvėsk, pydero gabale.
Tiesiu keliu į namus eiti būtų buvę neatsargu, todėl nuėjau priešinga kryptimi. Atiduot tų gaidelių mentams nebuvo kaip, nes japoniškas grūdų kūlimo įrankis laikomas šaltu ginklu. Kita vertus, vis tiek pamokėlę blogis gavo. Po kiek laiko, pasivaikščiojęs apie valandą, grįžau. Tašė tebebuvo laiptinėje. Apsiraminimui teko truktelėt ugninio vandens.
