Čia taip nutiko, kad eilinį kartą slampinėjau po internetą ir radau labai jau puikų straipsniuką, ir tiesiog negalėjau jo čia neįdėti ( Lai nesupyksta ant manęs Kendistai per daug
..[man kyla idėja,kad šitas teksto kai kurios idėjos irgi buvo pasiskolintos]
)
"Dabartinių kovos menų paskirtis šiandien nėra visai tokia, kokią diktavo jiems žiauri praėjusių amžių kasdienybė. Civilizacijos lygis buvo toks, kad žmogus labiau pasikliaudavo savo įgimtomis savybėmis ar įgytais įgūdžiais, o ne įstatymo ar jėgos institucijų galia. Savo ruožtu tuometiniai kariai, kurie gyvendavo rinkdami duokles iš savo ginamos bendruomenės ir karo trofėjų, kurie jiems tekdavo kariniuose-plėšiamuosiuose žygiuose, taip pat skatino ieškoti priemonių, kurių dėka būtų galima nugalėti ir nebūti nugalėtiems.
Kovos menai, tiksliau, jų ankstyvosios užuomazgos, ir buvo tas pranašumas. Per daugelį metų jie tapo tradicija, kurios paskirtis jau nebuvo vien tik išvesti priešininką iš rikiuotės. Buvo pastebėta, kad žmonės, atkakliai praktikuojantys kovos menus, tampa disciplinuotesni, valingesni ir įgauna kitų savybių, padedančių siekti tikslo, geriau suvokti savo galimybes ir adekvačiau reaguoti į aplinką ne tik kovoje, bet ir kasdieniniame gyvenime.
Žinoma, kai kurie kovos menai, toldami nuo tradicijos, labai degradavo ir prarado ir/arba kovinį efektyvumą, ir/arba dvasinį potencialą. Tai įvyko dėl labai įvairių priežasčių – sportizacijos, komercializavimo, pernelyg didelio tik vieno kurio nors bruožo sureikšminimo arba atvirkščiai – bandymo daryti „mišrainę“ iš nesuderinamų dalykų.
Tradicines šaknis turintį kovinį meną, vertą būti vadinamą Budo, galima lyginti su srautu. Beje, senieji stiliai (koryu) iš esmės ir reiškia „tėkmė“ (o, pavyzdžiui, vakarietiškos kovos sistemos labiau primena „mechnizmus“).
Kaip ir upė, budo ar konkreti jo atšaka turi savo gylį (esminius jį pagrindžiančius principus), ilgį (tradicijos senumas), plotį (specializacija), jį ribojančius krantus (disciplina). Kaip žinome, yra gilios ir seklios, ramios ar pavojingos upės. Budo praktika – tai visada „plaukimas“, kurio motyvai su laiku gali keistis, ypač jei „išmokus plaukti“ sugebama pasiekti platesnius vandenis ir išmokstama džiaugtis savo pastangomis įveikiant sunkumus.
Budo praktika, kaip daugelis įsitikino, turi „povandeninių akmenų“, kuriuos ne visi įžvelgia. Paprastai naujoko dėmesį tiek užvaldo atestacijos, kad „spalvoti diržai“ jam tampa pagrindinėmis kelio gairėmis. Tačiau tai išoriniai raibuliai, ir iš pirmo žvilgsnio ne visada aišku, kas slypi po jais – gelmė ar sekluma. Tikrieji pokyčiai yra charakterio pokyčiai. O jie neįmanomi ne tik be kelių savaitinių treniruočių, bet ir be kasdienių apmąstymų, kai ieškoma esmės ir nelaukiama kažkokio stulbinančio ir greito rezultato. Pamažu tvirtėja kūnas, tobulėja technika, šlifuojamas charakteris. Patyrimas rodo, kad šis procesas vyksta ne tolygiai. Jam būdingi keli esminiai „šuoliai“. Pabandykime juos išvardinti.
I etapas – nuo to momento, kai pirmą kartą peržengiamas dojo slenkstis iki maždaug ketvirto kyu lygio (tęsiasi apie metus). Yra net terminas „naujoko būsenai“ apibūdinti. Tai aibė naujų neįprastų judesių, fizinis užsigrūdinimas, emocinis pakilumas, kur labiau svarbus entuziazmas, o ne technikų analizė. Tačiau jam išsekus, prasideda stagnacija. kai kas paprasčiausiai aptingsta ar randa kitų „pramogų“. Visiems atvejams tinka pasiteisinimas – „aš nekaltas, kalta aplinka“. Gimsta tipinės abejonės – nusiviliama pasirinkta rūšimi, dojo, mokytoju, ieškoma „kažko kietesnio“, ypač jei nesėkmingai buvo bandoma pasigirti ir pademonstruoti savo „sugebėjimus“. Tačiau paieškas reikia vykdyti savyje. Traktate „.........“ yra tinkama citata: „norą atsitraukti galima įveikti valios pastangomis“. Jei tai įvyksta, ateina sekantis ramus periodas.
II etapas tęsiasi trejetą-ketvertą metų. Tai ramus, giedras bazinės technikos įsisavinimas, paprastesnių psichologinių mechanizmų atradimas. Bet dažnai prie pirmojo kyu ateina sekanti krizė, kurią įveikti sunku. Turi įvykti ne paprastas persilaužimas, o kokybinis šuolis – mokinio etinių ir moralinių pasikeitimų rezultatas. Paprastai šiuo metu galimi „tylūs“ ar atviri konfliktai su savo mokytoju („ką jis čia rodo, aš ir taip viską žinau“, „aš vertas daugiau“ ir pan.) daugelis taip ir „užstringa“ prie meistriškumo slenksčio, nepaisant to, kad išoriškai gali išlaikyti egzaminus, gauti diplomus (beje, kartais diplomai šiuo atveju išduodami, žiūrint, kaip šis faktas paveiks jį gavusį mokinį). Tačiau tokio „juodą diržą“ gavusio, bet moraliai dar nesubrendusio „absolvento“ negalima vadinti yudansha – „turinčiu meistriškumo laipsnį“.
III etapas. Sulig pirmąja meistriškumo pakopa prasideda tikrosios rimtos budo studijos. Jei dirbama su teisinga nuostata – visos mintys koncentruojasi ne į tai, „kaip padaryti“, bet į tas savybes ir smulkius niuansus, kurie padeda „užmegzti dialogą“ su savo partneriu: taimingą (hyoshi), „susitapatinimą“ (aiki) ir pan. Etapas baigiasi sekančia krize maždaug penkto-šešto dano ribose (apytikriai po 8-10 metų).
IV etapą galima pavadinti budo tiesos atradimu. Tai sekantis kokybinis šuolis, kuris tęsiasi 10-15 metų. Naujai ir labai paprastai suvokiami tokie dalykai, kaip distancija (maai), žvilgsnis (metsuke), įkvėpimas ir iškvėpimas ir pan.
V etapas, kuriame fiziniai ir dvasiniai, vidiniai ir išoriniai dalykai susilieja į vieną. Tai labai asmeniška ir tuo pačiu universalu. Tai daugiau pasaulėžiūra, o ne kovinis menas, natūrali būsena, o ne kartkartėmis atliekama praktika, kuriai atlikti reikia sąmoningų valios pastangų. Pasaulis tampa dideliu dojo. Čia vėl tinka „......“ žodžiai: „...Tegu tavo norą tobulėti nuramina tik mirtis...“ "
Mano vertinimu labai vykęs straipsnis
, is kurio galima daug pasimokyti, o jei kas paklaustų, kodėl idėjau į Forumą, tai dėl to, jog tikiuosi, kad kiekvienas iš jūsų turite ką nors gražaus pridėti ir PROTINGO (šitos pastabos nepamišti
), nenusigrybaukime, melieji iki Uzi..
Straipsnis, straipsniu. Taciau, jei cituoji, daryk tai tinkamai, arba nurodyk saltini. Moderatorius
