FightClub.lt - Kovos menų spindesys ir skurdas

Kovos menų spindesys ir skurdas Komentuoti


…Tolimaisiais 1989 metais laikraštis ,,Argumenty i fakty“ pranešė,
kad mūsų tada dar vieningoje šalyje kovos menais užsiėmė apie 500 tūkstančių žmonių. Atkreipkite dėmesį - užsiėmė nelegaliai ar pusiau legaliai. Nes tada, visuotinio viešumo epochoje, nieko labai griežtai jau nebedraudė, tačiau ir iki oficialaus leidimo buvo dar toli…

 

Ar prisimenate tą laiką? Ar prisimenate ,,ušu gimnastikos“ Didįjį Bumą, kuris priglobė ir ne iki galo nusiundytą karatistą su pūslėtais kumščiais, ir rafinuotą senovinės kinų poezijos žinovą? Ar prisimenate tą daugybę visokiausio plauko entuziastų, nuo griežtai užslaptintų klanų mokyklų slaptųjų ,,adeptų“, kurių mokyklos dažniausiai ir buvo jų pačių išgalvotos, iki žvalių ir visaėdžių eksperimentatorių, tiesiog renkančių ,,visa ką geriausia“? Auksinis buvo laikas.



Beveik kiekvieno laikraščio numeryje buvo straipsnis šia tema – ir gerai, jei tik vienas. Patys netikėčiausi gandai apie nežmogiškas Įšventintųjų galimybes sklaidė ore ir visi, nuo mažų iki didelių, žiūrėjo sekmadieniais “Keliautojų klubą”, nes ten rodė kun-fu! Žmonės plūste plūdo į treniruotes ir kiekvienas svajojo tapti jei ne tikruoju meistru, tai bent tikruoju kovotoju. Nes kokia prasmė būti netikru? Na tai ir kas? Ko pasiekėme, gerbiamieji draugai entuziastai? Kaip šiandien jaučiasi tikrieji kovos menai mūsų šalyje – nuo Maskvos, taip sakant, iki pat pakraščių? Deja, sunkokai. Ir kuo toliau, tuo jiems yra sunkiau likti tikrais. Tai, kas vystosi ir klesti šiandien, nėra kovos menai. Tai tėra jų oficialus ,,pakaitalas“ – keletas siaurai specializuotų šiuolaikinio sporto šakų, naudojančių supaprastintus kovinės technikos elementus, t.y. visos sportinio karatė, taekvondo, dziudo ir sambo formos. Tradicinius budo galima pavaduoti sportu, bet nepakeisti. Nė viena sporto šakų dėl savo siauros specializacijos ir labiausiai pavojingų (o t.y. - efektyviausių) technikų atsisakymo nėra pajėgi užtikrinti pasiruošimo, kurio pakaktų įsitraukti į mirtiną kovą ir likti gyvam. Tarp kitko, ir kariuomenė, ir VRM apie tai puikiai žino, kurdami elitinius uždarus kursus ir specialiąsias klases karininkams ir ,,ypatingai reikalingiems žmonėms”. Sportiniai ,,rytų kovos menai“ tik tiekia žaliavą - pusfabrikatį tikram darbui. Vyksta ne auklėjimas, bet paprasta atranka – ,,tinka-netinka“. Šalis yra didelė, yra iš ko rinktis.Visada užteks ir kaimo vaikinukų, galinčių vien tik rankos paspaudimu suploti ranką užsienio čempionui, užteks ir fanatų, kurie metų metais treniruojasi rūsiuose ir katilinėse vieno ir to paties ,,cuki“, pasiekdami pistoleto šūvio žaibiškumo ir mirtingumo. Jų yra vienas iš tūkstančio ar net tūkstančių, tačiau vis dar begalinėse mūsų šalies erdvėse jų vis tiek bus daugiau negu pakankamai. Pakankamai – kam? Valstybinė kovos sporto šakų paramos sistema vadovaujasi ne rūpesčiu dėl mūsų, bet nežinia kieno noru ,,neprarasti prestižo pasaulio bendruomenės akyse“, t.y. faktiškai tikru vaikiškumu: esą, ir mes galim!!! Ir dar būtinybe surinkti keletą ,,rūmų gvardijos“ būrių ir vieną-kitą šimtą tų pačių ,,ypatingai reikalingų ir patikimų“. Atrankos sistema valstybę visiškai tenkina. Ir pigiau ir paprasčiau. O kiti didelės vertės neturi - jei ir žūtų, visada bus galima pririnkti naujų – konvejeris juk veikia. Taigi, jei kažką muša – tegul geriau jis kviečia miliciją. Kartais padeda… Bet juk niekas nenori būti tuo ,,neturinčiu vertės“, kurį mušą! Kurio niekada negaila ir visada yra kuo pakeisti! Nežinau kaip valstybė, bet aš juk save turiu tik vieną-vienintelį ir kito savęs niekada neturėsiu! Todėl konvejerio metodas man aiškiai netinka. Ir kokį šlubą ir gležną mane bepagimdytų mama, aš - būtent aš, koks esu - noriu gauti tokį parengimą, kuris leistų man išgyventi bet kokioje situacijoje. Ar ne taip? O tai jau nėra sportinis metodas. Tai yra tradicinė mokykla. Kodėl tradicinė mokykla išsiskiria studijuojamų technikų gausa, kur būtinai įeina ne tik įvairiausi smūgiai ir metimai, bet ir ginklų bei kovos prieš keletą priešininkų technika? Todėl, kad kiekvienas mokinys, bet kokių gabaritų, amžiaus ir sugebėjimų būdamas, galėtų rasti sau ką nors tinkančio. Bet juk technika- tai dar ne viskas. Per dvejus su puse metus, per kuriuos aš rašiau ,,Da-cze-šu“, man teko apdoroti didelį informacijos kiekį, konsultuotis su daugeliu kovotojų ir meistrų ir išbandyti įvairias metodikas. Galiausiai mano darbas, kuris buvo pradėtas siekiant atrasti greito kovotojų parengimo metodą, paradoksaliai pastūmėjo mane prie išvados, kad technika, kurią pasitelkdamas žmogus kaunasi, neturi ypatingos reikšmes. Reikšmės turi tik jo dvasia, jo pasiryžimas veikti ir aukotis. Apimtas įniršio, apkvaitęs nuo narkotikų ar, kas yra dar baisiau, būdamas nepalenkiamos valios, jisai, būdamas nuverstas nuo kojų, kelsis vėl ir vėl tol, kol pagaliau tiesiog neužgrauš savo priešą, jei smūgių stiprumo nepakaktų. Ir joks sportas nėra pajėgus priešintis tokiam veržimuisi. O tai reiškia, kad negalima pasikliauti sportiniais pasirengimo metodais. Taip aš pagaliau priėjau prie to, kad visų pirma reikia treniruoti sąmonę – t.y. kad tradicinių mokyklų metodika yra būtina ir nepakeičiama, kad ir kiek laiko tam reikėtų. Mirtinos kovos sąlygomis gali išgyventi tik visapusiškai išprusęs išlavintos sąmonės žmogus, mokantis veikti laisvai, nestandartiškai ir ryžtingai. Tradicinėje mokykloje visų pirma yra lavinamos mokinio sąmonė bei energetika. ,,Išdresuoti“ jį pagal supaprastintą programą, kaip tai yra daroma sporto šakose, praktiškai neįmanoma. Jį galima tik užauginti, nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus žmogus nusprendė tuo užsiimti. Ir jei bet kurios technikos formą intensyviai treniruojantis, galima ,,iškalti“ per pusmetį, tai jos vidinis turinys vis tiek pareikalaus keleto metų darbo. Be šito žmogus visiškai gali atrodyti ,,kietu samurajumi“, tačiau tikrovėje pasirodys kaip avelė liūto kailyje. Tokiam sąmones lavinimui yra būtina pakankamai tvirta bendrystė žmonių, turinčių panašius požiūrius, praktikuojančių tuos pačius dalykus, besilaikančių vieningo gyvenimo būdo ir pasirengusių palaikyti tave, jei kokie nors sunkumai galėtų pertraukti tavo vystymosi procesą. Tai ir yra tradicinė mokykla. Tai unikali ,,mokomoji aplinka“. Jos vertė ir unikalumas yra tas, kad tik toje aplinkoje yra įmanomas tikrasis asmenybę ugdantis ir tobulinantis psichotreningas. Ne, ir tarp sportininkų yra asmenybių. Tačiau neveltui profesorius Kano skundėsi tuo, kad tarp sportininkų dziudoistų irgi pasitaiko talentų. Talentų, pasiekiančių viršūnių, rodančių pavyzdį. Talentų, kurie šiurkštumu ir jėga kompensuoja jautrumo, o greičiu – technikos ir tikslumo stoką, Talentų, pakeičiančių pasiekimus rekordais. Taip, jie turi valios pergalei, žaibišką reakciją, nestandartinių sprendimų talentą, tačiau tai netgi ne jų nuopelnas! Šias savybes jie turėjo dar prieš pradedami treniruotis. O treniruočių plane dvasios auklėjimo nėra. Sporto šakose nėra kada su auklėjimu krapštytis. Sportą domina tik rekordai. Jam visokios subtilybės yra dzin. Bet šventa vieta tuščia nebebūna. Dvasia irgi turi augti. Ir auga, neprižiūrėta, kaip piktžolė šalia tvoros. Ir jai irgi dzin viskas ir visi. Ko gi kas žingsnis moko mus Didysis sportas? Moko meluoti. Slaptai pažeidinėti taisykles, sukčiauti traukiant burtus ir sveriantis, šališkai vertinti vienus ir ,,klampinti“ kitus. Nekęsti varžovo. ,,Netyčia“ laužyti jam sąnarius ir, siekiant jo diskvalifikavimo, vaidinti komediją, pakišant savo nosį po jo smūgiu. Jis moko mus spjauti į pačius save. Dopingai, traumos, stresai, siekiant rekordų, ir sulaužyti likimai tų, kurių rekordai jau buvo viršyti, iš kurių jau nebeužsidirbs nei treneris, nei reklama. O kaip gi tie, kas niekada ir nesvajojo apie rekordus? Kokia jiems nauda iš to, kad jų sekcija užaugino čempioną? Nebūtų jo, treneris galėtų atkreipti dėmesį į ką nors iš jų. Bet ne į visus – juk jis irgi turi savo planų. O su kiekvienu taisydamasis nieko nepasieksi. Taip, sportas deklaruoja aukštus idealus… Bet tik tiek. Nė vienas sportininkas negalės paneigti aukščiau parašyto. Ir todėl devyneri iš dešimties norinčiųjų treniruotis iškart įspėja trenerį: ,,Taip, noriu. Ir sportuosiu. Bet tik sau“. T.y. jie nenori dalyvauti varžybose. Nenori rizikuoti, uždirbdami autoritetą ,,dėdei treneriui“, ir yra teisūs – sveikata brangesnė. Tačiau atsargūs žodžiai ,,tik sau“ jau nustato nepasitikėjimo barjerą tarp jų ir trenerio ir neleidžia sekcijai tapti Mokykla, o treneriui – būti Mokytoju. Kodėl tradiciniai meistrai pasisakydavo prieš varžybas? Todėl kad pagrindiniu savo praktikos tikslu laikė ne prestižą, bet pelnytą pagarbą tų žmonių, kurie jų mokslo dėka sugebėjo apginti savo gyvybę arba tiesiog padaryti ją pilnesnę ir sveikesnę. Jie tūrėjo kitų tikslų: sveikata, pasitikėjimas savo jėgomis ir nuolatinis tobulėjimas. Tradicinių meistrų yra ir mūsų šalyje. Tai žmonės, siekiantys išsaugoti savo mokyklų universalumą ir realią kovinę vertę. Jie studijuoja kultūrą, pagimdžiusią šias mokyklas ir filosofines idėjas, tapusias jų pagrindu. Didžiojo Bumo epochą beveik visi bandė eiti šiuo keliu, tačiau prestižo vijimasis greitai suskirstė mus. Ar prisimenate pirmuosius ušu festivalius? Ar prisimenate jų atmosferą? Ginčai iki penktos ryto apie technikos niuansus, noras su visais pasidalinti ,,paslaptimis“. Jokiose varžybose tokia atmosfera tiesiog nėra įmanoma. Tačiau šiandien išliko tik varžybos. Tai įprastas ir patogus pasaulio supratimo būdas. Prie jo pripratę visi. Tradicinis meistras tokioje aplinkoje yra panašus į cukraus gabalą arbatos stiklinėje: jis ištirpsta visuotiniame prestižo vaikymesi, jis yra verčiamas jame dalyvauti. Jį palieka trokštantieji garbės, stačiokiškai supaprastindami nebaigtą įsisavinti techniką ir iškreipdami nebaigtą suprasti mokslą. Meistrą palieka nekantrieji, nusivylę tuo, kad jis pusmetį moko juos stovėti ir kvėpuoti. Jį palieka net ir tie, kas pasiekė daugiausia. Nes puolė į neviltį dėl Sizifo pastangų išmokti realiai atlikti veiksmus, kurie yra pernelyg pavojingi, kaunantis su partneriu, ir per daug sudėtingi atlikti atitinkamai nepasiruošus. O tam trūksta ir laiko, ir įrangos. Taip jį ir palieka. Beveik visi. Taip, aukšto, tradicinio lygio kovos menas reikalauja laiko. Meistras dažnai užsidirba pragyvenimui tik treniruotėmis, nes kitam jam jau trūksta laiko. Jam tenka ieškoti išeities… Jis yra priverstas mažinti reikalavimus, rinkti didžiules grupes, supaprastinti techniką, išmesti ištisus sistemos poskyrius, t.y. mokyti paviršutiniškai, mokyti nepatikimai, o t.y. - virsti masinių pramogų organizatoriumi, arba veržtis į sportą. Paprastai milžiniškose oficialiose nekontaktinio karatė ar ušu gimnastikos struktūrose visos vietos jau yra užimtos ir viskas yra pavaldu griežtai hierarchijai, todėl lieka tik vienas kelias – per kontaktines kovas, per ,,kovas bė taisyklių“ ir kitas komercines pramogas. Arba kaip kovotojui, rizikuojančiam savo sveikata, arba, kas yra dar blogiau, kaip treneriui, kuris sąmoningai ,,pakiša“ savo mokinius. Meistru sunku tapti. Dar sunkiau – būti. Bet juo reikia dar ir išlikti. Net išskirtinis meistras, neturėdamas geros praktikos, greitai praranda savo lygį. Pažiūrėkit, kas pasidarė su aikido. Ką jis pats sau padarė? Kas šiandien dar tiki jo veiksmų efektyvumu gatvės muštinėse? Puolimo sąlygiškumas neišvengiamai ves prie gynybos sąlygiškumo. Sąlygiškumas treniruotėse visada veda pralaimėjimo kovoje link. Aišku, galima ginčytis dėl šių žodžių, bet su smūgiu į fizionomiją nepasiginčysi! Aikido prasidėjo kaip rimtas kovos menas. Amerikiečių okupacinė valdžia po karo jį uždraudė, nors neuždraudė karatė, kuris, pasak jų ,,yra tik vietinis bokso variantas“! Štai koks aikido buvo! Bet pas mus jis niekada nebuvo toks. Ir tuo yra sunkesnė mūsų aikido gerbėjų padėtis. Ko iš jų laukti, jei dabar net japonų autoritetai sako, kad ,,aikido meistras nuo mokinio skiriasi tik mokėjimu griūti“. Jei taip bus ir toliau, kuo jie skirsis ateityje – stažu? Tradicinio dziudo mes visiškai neturime ir niekada neturėjome. Tradicinis karatė išmirsta, užsmaugtas spartaus sportinių federacijų plėtimosi. Dziu-dziucu blaškosi iš vieno kraštutinumo į kitą - nuo žalojančio ,,visiško kontakto“ iki gryniausių spektaklių. Kungfuistai užsimauna bokso pirštines. Taekvondoinų techninis meistriškumas virsta ,,antausiais kojomis“. Atsisako jie varžybų ar ne, kuria organizacijas ar bando išsaugoti nepriklausomybę - visi jie vis tiek verda savo katile, būdami šventai įsitikinę, kad karatė ar aikido – tai viena, o visoks ,,ušu-mušu“ – visiškai kita ir kartu jiems nėra ką veikti. Tradicinių kovos menų šalininkų išsiskaldymas yra pati didžiausia jų problema. Tai juk elementaru! Nereikia net nieko uždrausti – mes ir patys išmirsim. Be triukšmo ir su garantija. Bet išeitis, kaip visuomet, yra. Visa tai kovos menų istorijoje jau buvo. …Pietų Korėjoje po 1951-1953 metų karo buvo panaši situacija. Jaunas ir sparčiai plintantis sportas – taekvondo – remiamas vyriausybės, pradėjo išstumti tradicinius tautinius kovos menus. Smaugė registracijomis ir patikrinimais, išvarydavo iš salių, kišdavosi į treniruočių procesą… Žodžiu, nesukalbamiems senovinės tvarkos mėgėjams pasidarė sunkų. Ir tada jie nusprendė įkurti vieningą organizaciją, kurios tikslas būtų visiškas autentiškų kovos menų išsaugojimas jų pilnu ir tikru pavidalu. Trisdešimt viena mokykla susijungė į ,,Kidochve“ organizaciją. Šis pavadinimas, užrašytas korėjiečių alfabetu, tūrėjo dvigubą prasmę: jį galima buvo suprasti kaip ,,Energijos Kelio Bendrija“ arba ,,Technikų kaupimo organizacija“. Šioje organizacijoje niekas niekam nenurodinėjo, kaip, kokia tvarka ir ko mokyti. Tai buvo ir yra mokyklų-dalyvių privilegija. Tos pačios buvo tik atestavimo taisyklės ir normos. Šiai ,,lygiateisių bendrijai“ vadovavo jauna, bet jau žinoma Chapkido mokykla, sukurta remiantis japonų Aiki-dziucu Daito-riu ir korėjiečių ju-sul, bi-sul ir tekkion. Tai tikrai tenkino visus, nes chapkido niekam neteikia pirmenybės ir neturi draudimų. Vienintelis technikų atrankos kriterijus yra praktiškas efektyvumas. Chapkido neturi taisyklių ar apribojimų, taip pat nėra uždrausta vystyti senas ir kurti naujas technikas. Čia yra kovos su ginklais ir be ginklų technika, smūgiai ir metimai - yra kuo užsiimti ir iš ko rinktis. Ir visa tai jungia tik vienas pagrindas – gilus bazinių judėjimo principų supratimas ir nepriekaištingas jų laikymasis. Meistrams neteko gailėtis dėl priimto sprendimo. ,,Kidochve“ ne tik išsaugojo daugelio jau nykstančių stilių paveldą, bet ir praturtino juos naujais, iš esmės artimomis technikomis, leido laisvai ir konstruktyviai keistis informacija. Dabar daugelis šių mokyklų prakalba apie save kaip apie savarankiškas ir nepriklausomas mokyklas, bet iki šiol joks korėjietiškos tradicijos meistras nėra laikomas tikru, jei jis nėra atestuotas ,,Kidochve“. Aš taip pat siūlau jungtis. Ir jungtis tais pačiais principais. Ar yra išeitis iš mano aprašytos padėties? Ar yra įmanoma išsaugoti ir išvystyti kovos menų stilių įvairovę, tuo pačiu metu tobulinant realiai pritaikomus kovoje veiksmus? Yra. Man atrodo, kad aš tą išeitį radau. Reikalingos ne tik varžybos, bet ir turnyrai-stovyklos, kurių struktūra būtų mažiau griežta. Ir šių turnyrų tikslas turi būti ne geriausiųjų iš geriausių rinkimas, bet bendras sparingo patirties kaupimas. Ten būtų galima išmokti– būtent išmokti, turnyro eigoje! – kautis prieš bet kurį stilių. Būtų galima išsirinkti priešininką arba atsisakyti kovos, jei priešininkas ne tavo jėgoms. Reikia padaryti taip, kad priešininkui būtų nenaudinga gudrauti arba slaptai naudoti uždraustus veiksmus. Ir veiksmų nereikės drausti, nes visi bus draugiški vieni kitiems. Aš kviečiu jus į Kovos tradicijų tyrimo asociaciją ,,KONTEN“ – į organizaciją, kuri sieks tų pačių tikslų, kaip ir ,,Kidochve“. Niekas niekam neprimes, ką ir kaip jis turi dėstyti – viską lems tradiciniai kiekvieno stiliaus kanonai. Mes vadovausimės tais, kas užsiima ,,dėl savęs“. Mes sukursime jiems galimybę keistis informacija, užtikrinsime nuolatinį sparingų su įvairiausių stilių atstovais realios patirties įsigijimą ir - kas irgi yra labai svarbu - galėsime šios patirties pagrindų atlikti objektyvią atestaciją, kuri atspindės ne ištarnautus metus ar santykius su vadovybe, bet realų kovos meistriškumo lygį. Mes sukursime atestacinių turnyrų-stovyklų sistemą. Aš siūlau visiems suinteresuotiems asmenims - nuo pradedančiojo iki meistro - susipažinti su pagrindinėmis nuostatomis, kuriomis mes planuojame grįsti mūsų darbą, ir atidžiai įvertinti tas galimybes, kurias jis gali suteikti mums visiems.
Atestacinių turnyrų-stovyklų sistemą “KONTEN” Stovyklų rengimo tikslai ir būdai: 1. Atestacinių stovyklų “KONTEN” sistemą (toliau - SK) yra skirta visiems dalyviams, siekiantiems įsigyti intensyvios sparingų patirties, keistis informacija ir visapusiškai bendradarbiauti, todėl tai nėra įprastos sporto varžybos. 2. SK tikslas yra plačiai tarp entuziastų propaguoti realiai ir efektyviai veikiančius kovos menus, jų moralę, etiką ir tradicijas, t.y.: • atkurti ,,kūno kultūros“ - kaip visapusiško žmogaus tobulinimosi būdo - sąvoką; • sukurti sąlygas be kliūčių keistis informacija ir metodikomis žmogaus kūno ir sąmonės galimybių atskleidimo ir tobulinimo sferoje; • nuolat objektyviai ir nešališkai lyginti šias metodikas ir atrinkti praktiškai efektyviausias, propaguoti ir plėtoti jas per publikacijas, seminarus ir kursus; • sukurti kiekvienam dalyviui galimybę tiesiogiai įsigyti pilno masto praktišką sparingų bei teisėjavimo patirtį ir, ja remiantis, gauti pelnytą įvertinimą ir atestavimą; • atkurti ,,kario garbės“ sąvoką jos tradicine prasme; • šalinti būdingus šiuolaikiniam sportui negatyvius reiškinius, tokius, kaip burtų metimas, šturmavimas, neobjektyvus teisėjavimas, žalingas daugumai sportininkų rekordų vijimasis, daugumos šiuolaikinių sporto šakų pavertimas siaurai specializuota profesine veikla ir, kaip padarinys, daugumos šiuolaikinių sporto šakų uždarumas, susiskirstymas į kastas, atitrūkimas nuo realaus gyvenimo ir netikrumas; 3. Stovyklų programą sudaro šie skyriai ir disciplinos: A. Demonstravimas: 1) energetika, cigun, jėgos numeriai; 2) greitinis daiktų daužymas ir perkirtimas; 3) šuoliai į aukštį su daužymu ir perkirtimu; 4) peilių ir kirvių metimas į taikinį; 5) šaudymas į taikinį iš lanko ir svaidyklės; 6) programos technikų ir jų variantų demonstravimas; 7) tradicinių bei nuosavų formų ir pratimų kompleksų demonstravimas; 8) kovos inscenizacijos; Dalyvavimas pasirodymuose nėra ribojamas pagal dalyvių svorį, amžių ar lytį. B. Kovos: 1) sparingai be ginklo; 2) imtynės; 3) sparingai su lengvuoju ginklu ,,Arnis“ (peiliai, lazdos, nunčakai, kartis); 4) sparingai su tradiciniu ginklu ,,Budo“ (vienos, pusantros ir dviejų rankų kardai ir kalavijai, kirvis, grandis, skydas, ginklas su kotu); 5) sparingai su mėgstamiausiu ginklu; 6) sparingai su handikapu; 7) komandų kovos. Kovų dalyviai yra ribojami pagal amžių (žr. toliau), bet nėra skirstomi pagal lytį ar svorį. C. Atestavimas ir apdovanojimai: 1. Dalyvius atestuoja atestavimo komisija pagal pateiktas paraiškas kovų ir pasirodymų metu. Atestavimo komisijos nuosprendžiai yra skelbiami, pasibaigus kovoms ir pasirodymams. 2. Heroldus, maršalus ir teisėjus atestuoja atestavimo komisija, pasibaigus kovoms ir pasirodymams bei paskelbus dalyvių atestavimo rezultatus. Maršalų ir teisėjų laipsniai yra tvirtinami atestavimo komisijos sprendimu. Heroldų laipsniai yra tvirtinami bendrojo susirinkimo sprendimu. 3. Apdovanojimai vyksta pasibaigus atestacijai. Yra įteikiami atminimo ženklai ir dovanos. Piniginės premijos nėra numatomos, nes tai prieštarauja SK tikslams. Išimties atvejais atestavimo komisija gali priimti sprendimą dėl finansinių lengvatų arba paramos suteikimo ypač perspektyviai mokyklai, komandai ar dalyviui. Kovos 1. Kiekvienas dalyvis turi teisę pats rinktis priešininką ar atsisakyti pasiūlytos kovos ar dvikovos, nepriklausomai nuo svorio kategorijos ar lyties. 2. Atsisakymas dvikovos nesukels jokių negatyvių pasekmių nei atsisakiusiajam dvikovos, nei ją pasiūliusiajam . 3. Prieš dvikovą dalyviai tarpusavyje aptaria apribojimus, kurių įsipareigoja laikytis. Tai turi būti užrašyta ir patvirtinta heroldo. Sutartų apribojimų sąvadas yra įtraukiamas į paraiškos dvikovai tekstą ir į teisėjų žurnalą. 4. Kovotojų veiksmai yra įvertinami pagal kovotojų pasirinktus apribojimus ir kontakto lygį. 5. Kovos vyksta trimis kontakto lygiais: • lengvasis – vyksta stovėsenoje, smūgiai į galvą tik pažymimi, yra leidžiami metimai ir smūgiai per visą kūną ketvirtadaliu jėgos, išskyrus paslėpsnį ir sąnarius; • vidutinysis – smūgiai yra atliekami puse jėgos per visą kūną, leidžiami metimai ir smaugimo veiksmai, taip pat imtynės ir sulaikymai parteryje; • pilnasis – smūgiai yra atliekami pilna jėga, taip pat smaugimo ir skausmo veiksmai stovėsenoje ir parteryje. 6. Kovose be kontakto ar puse kontakto, imtynėse ir kontaktinėse kovose be ginklo dalyviai yra skirstomi į dvi amžiaus grupes: nuo 14 iki 18 metų ir virš 18 metų. Iki 18 metų pilnojo kontakto kovose dalyvauti neleidžiama. 7. Kovos be ginklo vyksta su apsaugos priemonėmis, atitinkančiomis kontakto lygį. 8. Kovos su ginklu vyksta su universaliomis (armuotomis) apsaugos priemonėmis ir metaliniais turnyro šarvais, kurie neturi pavojingų detalių ar iškyšų ir yra patikrinti dalyvių ir teisėjų (čia reikia paminėti, kad kovos su šarvais ir istoriniais ginklais vyksta mūsų šalyje jau virš penkerių metų. Traumų tikimybė tokiuose turnyruose yra tris ar keturis kartus mažesnė, nei mėgėjiško bokso varžybose). 9. Kovoms su ginklu yra numatomi du kontakto lygiai: ginklo kontaktas (įskaitomi tik smūgiai ginklu) ir pilnasis kontaktas (yra leidžiami kovos be ginklo veiksmai). 10. Imtynės vyksta be apsaugos priemonių, bet smūgiai ir įkandimai nėra leidžiami. Dėl skausmingų ir smaugimo veiksmų yra tariamasi atskirai. Teisėjų grupė: 1. Dvikovų teisėjų grupę sudaro du kampų teisėjai (toliau - maršalai), lauko teisėjas (toliau - referi) ir oficialus teisėjas arbitras (toliau - heroldas), kuris seka protokolą, taisyklių laikymąsi ir skelbia galutinį sprendimą. 2. Teisėjų grupę komandų kovoms sudaro keturi maršalai, du referi ir heroldas. 3. Dalyvis turi teisę iki dvikovos ar pasirodymo pradžios pareikalauti nušalinti referi, maršalą ar heroldą, jei nepasitikėtų jų kompetencija arba įtartų, kad, vertindami, jie yra asmeniškai suinteresuoti. 4. Maršalai ir referi gali būti išrinkti iš stovyklose esančių asociacijos narių, mokančių ir besilaikančių šių taisyklių, turinčių ne žemesnį kaip kovų dalyvio rangą ir dalyvavusių ne mažiau kaip 30 (maršalai) arba 60 (referi) panašių kovų ar pasirodymų. Esant tinkamų kandidatūrų stokai, teisėjų grupes formuoja atestavimo komisija. 5. Heroldo laipsnis gali būti suteiktas asociacijos nariui, kuris dalyvavo teisėjų grupėse ne mažiau kaip 100 kovų, atmintinai moka šias taisykles ir laikosi jų, turi nešališko ir dėmesingo teisėjo autoritetą. Kol neatsiras tokių kandidatų, heroldus skiria atestavimo komisija ir peratestuoja po atitinkamo laikotarpio. 6. Atestavimo pasirodymuose be teisėjų grupės turi dalyvauti du atestavimo komisijos nariai. Šiuo atveju dalyvis papildomai yra vertinamas pagal jo veiksmų atitikimą mokyklos, pagal kurią jis yra atestuojamas, klasikiniams kanonams.   Atestavimo tvarka. 1. Dalyviai yra atestuojami atestavimo komisijos kovų ir pasirodymų metu pagal pateiktas paraiškas. Atestavimo komisijos sprendimai yra skelbiami, pasibaigus kovoms ir pasirodymams. 2. Teisėjų grupės yra atestuojamos atestavimo komisijos vadovaujamo bendro susirinkimo metu, pasibaigus visiems kitiems renginiams. Heroldų atestacija yra tvirtinama bendru susirinkimu.
Žinoma, tai yra toli ne visas taisyklių sąvadas, mes negalime jo pateikti pilnai dėl visiškai suprantamų priežasčių. Jeigu jūs susidomėjote galimybe dalyvauti mūsų organizacijoje, siųskite savo pasiūlymus ir rekomendacijas mūsų adresu. Žinoma, didelis darbas reikalauja pinigų. Rėmėjai! Jūs juk esate kur nors? Mes pateiksime jums visą reikalingą informaciją ir jūs pamatysite, kad tai apsimoka. Taigi, kas laukia kovos menų Rusijoje? Skaitytojai, spręsti jums.


© J. Senčiukovas, www.conten.ru
© Snark, Fumito. Vertimas į lietuvių kalbą, 2005
Visos teisės saugomos. Cituojant privaloma nurodyti autorių ir šaltinį.

Atnaujinta 2011 rugsėjo 10, Šeštadienis. 20:48

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

  • Nokautas - jo priežastys ir atsiradimo sąlygos
    • Hollie
      Great post. I am dealing with some of these issues ...
       
    • Marjorie
      Thank you for the good writeup. It in fact was a ...
       
    • Theodore
      Hey I know this is off topic but I was wondering ...
       
    • Vada
      Hey this is somewhat of off topic but I was wanting ...
       
    • Lawerence
      Helpful info. Lucky me I found your website ...

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!