FightClub.lt - Kai kurie bokso smūgių technikos klausimai

Kai kurie bokso smūgių technikos klausimai (1)

Boksininko veiksmų sėkmė priklauso nuo jo kovinių stovėsenų stabilumo. Žinoma, kad padidinti sistemos stabilumą galima arba pažeminus bendrą svorio centrą (BSC), arba padidinus atramos plotą. Pastarasis ypač svarbus boksininkui. Juk atliekant smūginį judesį dėl kūno masės persiskirstymo ir atsirandančių reaktyvinių jėgų sukuriamas sukamasis momentas, ir, esant mažam atramos plotui, BSC gali pasistūmėti už priekinės ribos, boksininkas neteks pusiausvyros ir dėl to kuriam laikui praras gebėjimą kovoti.

Smūgį galima apibrėžti kaip atskirų kūno grandžių sąveikos kombinaciją, veikiančią tam tikra seka. Tam tikra kūno grandžių įjungimo į smūginį veiksmą seka (nuo kojų į rankas) leidžia geriausiai sumuoti jų judėjimo greitį ir gauti geriausią kumščio greitį. Pirmiausia atliekamas korpuso sukimas aplink vertikalią ašį, tuo pat metu pažeminant stovėseną, kad nusileistų BSC, ir atsispiriant galine koja. Tam naudojama išorinė jėga – atramos reakcijos jėga, būtina sukuriant papildomą sukamąjį korpuso momentą, leidžiantį jam geriausiai pasisukti. Be to, dėl šios jėgos visas kūnas pajuda į priekį, BSC pereina prie priekinės atramos ribos (sakoma, kad “kūno svoris perkeliamas ant priekinės kojos”). Korpuso pasukimas leidžia išvesti pirmyn smogiančios rankos petį, kuris tampa jos atrama jai judant.


Toliau sukantis korpusui (drauge su atraminės kojos atsispyrimu), boksininkas ranka atlieka smūginį judesį, naudodamas atramos reakcijos jėgą (išorinė jėga), kad padidėtų rankos judėjimo greitis. Be to, rankos per alkūnę ištiesimas ypač paspartina plaštakos judėjimą link taikinio.

Prieš pat smūgį stebimas taip vadinamas “priešsmūginis” smūgyje dalyvaujančių kūno grandžių “stabdymas”. Atsiranda ta pati stabdymo seka (nuo kojos grandžių iki rankos grandžių).

Smūgio taikinio aukštis (pavyzdžiui, tiesus smūgis į galvą ar korpusą) nėra labai svarbus smūginio judesio struktūroje. Jis priklauso nuo kojų sulenkimo laipsnio kovinėje stovėsenoje, atliekant smūginį judesį ranka.

Smūgiuojant reikia išsaugoti stabilią stovėseną, kad nebūtų prarastas gebėjimas kovoti ir nebūtų atsiskleista priešininko kontratakoms. Be to, visais atvejais BSC neturi užeiti už priekinės atramos ploto ribos.

Atlikęs smūgį, boksininkas grįžta į kovinę padėtį: arba perkelia korpusą atgal, atsispirdamas priekine koja, kai BSC pereina nuo priekinės atramos ploto ribos į jo vidurį, arba (atliekant smūgį su žingsniu) pristato galinę koją ir perveda BSC į atramos ploto vidurį. Stabilumo išsaugojimas teisingai ir aktyviai “dirbant kojomis” leidžia boksininkui greitai ir efektyviai persijungti nuo vieno veiksmo į kitą, t. y., sėkmingai kovoti. Smūgiuodamas boksininkas privalo nuolat apsidrausti nuo galimos priešininko kontratakos, prisidengdamas laisva ranka pasmakrę ir korpusą.

Kovinių boksininko veiksmų analizė rodo, kad smūgiuojant sprendžiamos šios užduotys:

1) perprasti priešininko gynybinius veiksmus ir atlikti smūgį į taikinį, t. y. smūgiuoti maksimaliai greitai;

2) atlikti tam tikros jėgos smūgį į taikinį, kad būtų pakirstas priešininko gebėjimas kovoti, t. y., smūgiuoti maksimaliai stipriai.

Būtina sąlyga abiem atvejais yra pataikymas į tam tikrą (pavyzdžiui, neginamą ar pažeidžiamą) priešininko kūno vietą, t. y., smūginio judesio tikslumas. Smūgio tikslumo reguliavimas priklauso nuo smūginio judesio greičio ir trukmės; kuo didesnis greitis ir kuo trumpesnis smūginis judesys, tuo sunkiau jį valdyti.

Svarbiausia techninio–taktinio aukštos kvalifikacijos boksininko tobulėjimo užduotis yra didelio tikslumo smūgių pasiekimas esant dideliam greičiui, taip pat tikslumo tobulinimas trumpose kovose.

Kaip rodo tyrimai, biomechaninė smūginių judesių struktūra priklauso nuo keliamų užduočių: atlikti maksimaliai stiprų ar maksimaliai greitą smūgį. Šios užduotys nustatomos remiantis susietais su realiomis kovinėmis situacijomis tikslais (“jėgai”, “greičiui”), kurie smūginiame judesyje įtakoja kumščio atsitrenkimo į taikinį jėgą ir bendrą šio judesio laiką.

Jei tikslas daryti “jėgai”, smūgio impulsas didžiausias, bet ir smūginio judesio laikas ilgiausias. Vadinasi, išlošdami smūgio stiprumą, pralošiame judesio greitį. Jei norima “greičio”, smūginis impulsas mažiausias, bet ir smūginis judesys kur kas trumpesnis, nei smūgyje “jėgai” (jėgos rodiklio dydžio sumažėjimas leidžia paspartinti smūgį). Vadinasi, galima išskirti dvi smūgių rūšis priklausomai nuo tikslo: stiprus smūgis ir greitas smūgis.

Smūgio jėgą galima nustatyti pagal antrą dinamikos dėsnį.

F = m * dV/dt,

kur

m – masė (smūginė masė)

dV – šios masės greitis pradiniame susidūrimo momente

dt – susidūrusių kūnų tarpusavio sąveikos laikas.

Vadinasi, smogiamosios jėgos dydis priklauso nuo smūginės masės, jos judėjimo greičio ir susidūrimo trukmės. Smūgio dydį veikia ir kai kurie kiti faktoriai: boksininko svorio kategorija, jo kvalifikacija, funkcinė asimetrija, kinematinės grandies (rankos) kietumas smūgio metu, smūginio judesio forma.

Kaip rodo tyrimai, smūginės masės dydis bokso smūgiuose sudaro maždaug 3,2% boksininko svorio ir apima plaštakos ( < 1% kūno masės), dilbio (< 2% kūno masės) ir peties (anatomiškai < 0,2% kūno masės) masę. Vadinasi, didėjant svorio kategorijai, didėja smūginė masė ir tuo pačiu smūgio jėga. Padidinus smūginės masės judėjimo greitį (įsibėgėjant iki susidūrimo momento) padidėja smūginė jėga. Tyrimai  parodė, kad vidutinis kumščio greitis, kai smūgiuoja sporto meistras, yra 4–5 m/s. Iki susidūrimo momento plaštaka turi maksimalų greitį (sporto meistrai pasiekia 8–10 m/s greitį). Susidūrimo masės ir greičio dydžiai susieti atvirkščiai proporcingai: padidėjus smūginei masei, sumažėja jos judėjimo greitis ir atvirkščiai (esant vienodoms lygioms sąlygoms). Tuo paaiškinamas mažesnis smūginių judesių greitis, kai boksininkas priklauso sunkaus svorio kategorijai, palyginus su lengvo svorio kategorijos boksininkais. Kadangi neįmanoma tuo pat metu padidinti smūginės masės ir jos judėjimo greičio, norėdami pasiekti maksimalią smūgio jėgą, privalote rasti jų optimalų santykį. Neblogą smūgio jėgą galima pasiekti esant nedideliam smūginio judesio greičiui, jei produktyviai dirba didžioji raumenų masė. Maksimali smūgio jėga labiausiai priklauso nuo smūginės masės judėjimo greičio.

Susidūrimo trukmė atvirkščiai proporcinga smūgio jėgai, nepriklauso nuo smūginės masės greičio pradiniame susidūrimo momente ir auga didėjant susiduriančių kūnų masei ir mažėjant kinematinės grandies (rankos) kietumui susidūrimo metu. Kaip rodo tyrimai, kumščio susidūrimo su taikiniu laikas sudaro 14–18 milisekundžių, jei šis laikas pailgėja iki 30 milisekundžių, smūgis įgauna “stumiamąjį” pobūdį. Smūginės jėgos dydis glaudžiai susijęs (r = 0,89) su boksininko svorio kategorija. Iš vienos pusės tai paaiškinama, kaip minėta aukščiau, smūginės masės padidėjimu, iš kitos – fizinių galimybių išreikšti raumenų jėgą padidėjimu. Smūginės jėgos dydis glaudžiai susijęs (r = 0,80) ir su boksininko kvalifikacija. Taigi, jei boksininko naujoko 1 kilogramui svorio tenka 2,25 kg smūginės jėgos, tai sporto meistrų ji būna jau 4 kg, o rinktinės narių – 8,20 kg.

Čia paaiškėja, kaip kvalifikuotas boksininkas moka koordinuoti savo pastangas, visai išnaudodamas savo fizines galimybes (raumenų jėgą) optimalios technikos rėmuose. Funkcinė asimetrija atsiranda, kai boksininkas nemoka atlikti vienodos smūginės jėgos bei aukštos kokybės smūginių judesių dešine ir kaire rankomis. Tyrimai rodo, kad kaire ranka atlikto smūgio jėga mažesnę už dešinės rankos smūgio jėgą (dešiniarankiui) 40%.

Iš mechanikos žinoma, kad, kuo didesnis susiduriančių kūnų kietumas, tuo didesnė smūginė jėga. Vadinasi, kinematinėje grandinėje “ranka” reikia smūgio metu sukurti maksimalų kietumą, blokuojant riešo, alkūnės ir peties sąnarių judėjimą. Judesys įgyvendinamas per mentę ir tam tikrą peties sąnario laisvumą.

Smūgio metu kinetinė smūginės masės energija praktiškai virsta kinetine kūno, kuriam smogta, energija. Energijos perdavimas pagerėja, kai kinematinės grandinės grandžių (plaštakos, dilbio ir peties) centrų masės susidūrimo momente yra šio smūgio linijoje. Kampai alkūnės bei riešo sąnariuose pablogina smūgio energijos perdavimą.

Kaip rodo stebėjimai, smūgio pobūdis gali keistis priklausomai nuo smūginio judesio greičio augimo laipsnio. Greitas šio dydžio augimas (žymus pagreitėjimas) suteikia smūgiui “aštrumo”. Vadinasi, būna du smūgio atlikimo būdai: įprastas ir aštrusis.

Smūgių technikos su jų taktine realizacija tyrimai parodė, kad boksininkai atlieka 3 rūšių smūgius. 1 rūšiai būdingas minimalus greitis ar jėga. Tai žvalgybiniai, paieškos ar pramušantys priešininko gynybą smūgiai. 2 rūšiai būdingas optimalus smūgių greitis ar jėga (optimumas pagal tyrimus sudaro 70–75% nuo Fmax ir Vmax). Tokie smūgiai – pagrindinė atakos priemonė. 3 rūšiai būdingas maksimalus smūginio judesio greitis ar smūgio jėga. Tokie smūgiai kovoje atliekami epizodiškai, naudingiausiose, taktiškai paruoštose situacijose. Šie smūgiai (tiek stiprūs esant Fmax, tiek greiti, kai Vmax) praktikoje vadinami “akcentuotais”. Paprastai akcentuoti smūgiai tuo pat metu būna ir aštrūs. Lyderiaujančių bokso meistrų smūgių atlikimo technikos analizė leido išskirti kiekvienam būdingas individualias savybes. Šiose savybėse iš esmės pasireiškia aukščiau aprašyti tipiniai technikos dėsniai su kai kuriais individualiais nukrypimais. Tokie nukrypimai gali būti kumščio padėtis fiksuojant smūgius, maniera palenkti ar sukti korpusą, kojų padėtis stovėsenoje bei smūgio metu ir t. t. Todėl tipinę smūgių techniką reikia suprasti kaip kažką pastovaus ir nekintamo.

Boksininkai, įvaldę “mokyklą”, t. y., tipinę techniką, gali ir privalo kurti naujas smūgių rūšis.

Pagrindinis smūgio parametras yra Fmax – maksimali jėga ir smūgio impulsas. Bendresnis parametras yra smūgio impulsas, nes maksimali smūgio jėga nustatoma pagal jį ir du kitus susidūrimo parametrus – kinematinės grandies kietumą ir masę (Jungo modulis).

 

RAUMENINIS AKTYVUMAS

Patogiausia raumeninio aktyvumo pademonstravimo forma yra maksimali jėga, kurią išvysto raumenų grupė vienoje ar kitoje įsitempimo fazėje.

Būtina prisiminti, kad raumeninės skaidulos turi pradinį raumeninį aktyvumą: jos yra truputį įtemptos “atsipalaidavimo” būsenoje.

Bet kurios raumenų grupės raumeninis aktyvumas fazėmis

Fazė “O” – atėjo komanda (nervinis impulsas) sutraukti raumenų grupę.

Fazė “0–1” – latentinis raumens susitraukimo periodas.

Fazė “1–2” – aktyvus raumens susitraukimo periodas.

Fazė “2” – maksimalus raumens susitraukimas.

Pastebėsime, kad būdingas raumenų grupės susitraukimo laikas dažniausiai 10 kartų ilgesnis nei būdingas smūginės sąveikos laikas.

Dabar palyginsime vieno ir to paties smūgio veikimo efektyvumą skirtingose raumeninio aktyvumo fazėse (smūgis priimamas į tą pačią sritį).

Tarsime, kad smūgis atliekamas į pilvo preso sritį. O maksimali smūgio jėga lygi maksimaliai preso jėgai. Vadinasi, priešininkas gali atlaikyti smūgį į įtemptą presą, ir jo vidiniai organai nepasistūmės (nesideformuos) dėl smūgio.

Jei smūgio kreivė ne didesnė nei preso raumeninio aktyvumo kreivė, smūgio impulsas visiškai pereina į priešininko korpuso impulsą – smūgis neefektyvus. Smūgio efektyvumas auga mažėjant preso raumenų pasipriešinimo jėgai.

Išvada:

Efektyvus smūgis būna, jei jis viršija raumeninį priešininko  preso (kaklo raumenų, jei atliekamas smūgis į galvą) aktyvumą. Smūgio efektyvios srities impulsas perduodamas į vidaus organus, likusi smūgio impulso dalis yra stumiamoji.

Yra principinė galimybė palyginti skirtingų smūgių poveikio taikiniui efektyvumą bei rasti optimalų smūgio jėgos ir smūginio judesio laiko santykį.

Akivaizdu, kad stipresnis smūgis yra mažiau efektyvus nei silpnesnis, tačiau slaptesnis ar greitesnis smūgis. Vadinasi, gavome papildomą parametrą smūgio efektyvumui vertinti. Tai smūgio slaptumas – priešininko pasiruošimo savalaikei gynybai lygis. Kaip rodo modeliniai paskaičiavimai, smūgis su vienodu impulsu gali skirtis pagal efektyvaus impulso dydį dešimtis kartų, priklausomai nuo priešininko “gynybinių” raumenų aktyvumo fazės.

Tolesnis biomechanikos ir fiziologijos suvienijimas turi suteikti galimybę ištobulinti smūginę techniką pagal šiuos parametrus:

– Smūgio jėga

– Smūgio impulsas

– Smūginio judesio laikas

– Smūgio tikslumas

– Smūgio trajektorija.

 

Smūgių poveikio taikiniams efektyvumo įvertinimas

Viena svarbiausių priemonių pasiekti pergalę bokso dvikovoje yra savalaikis tikslus ir optimalios jėgos smūgis. Mokėjimas suduoti labai efektyvius smūgius atskiria aukštos kvalifikacijos boksininkus nuo kitų. Todėl smūginės technikos tobulinimas yra svarbiausia kruopštaus trenerio darbo dalis. Aktyviai tiriant smūgius, buvo išskirti pagrindiniai fiziologiniai bei biomechaniniai smūgio dėsniai, pagal kuriuos sukurtos moksliškai pagrįstos metodikos, treniruokliai ir kompleksai smūgio parametrams nustatyti.

Aprašysime kai kuriuos rezultatus. Juos galima padalyti į dvi dalis:

1. Smūgio fiziologija.

2. Smūgio biomechanika.

Tyrimai aiškiai parodė, kad suminė kūno grandžių raumenų veikla smūginiame judesyje yra kylanti pastangų banga nuosekliai ir tikslingai įjungiant raumenis. Šis įjungimų nuoseklumas leidžia nenutrūkstamai ir sklandžiai didinti kiekvienos sekančios grandies greitį, t. y., judesio greitis didėja nuo atraminių grandžių distalinių link. Ypač aiškiai šis dėsnis pasireiškia, jei smūgis atliekamas “jėgai”. Smūgyje “greičiui” nebūna bangos, tačiau išlieka tam tikras kūno grandžių raumenų įjungimo nuoseklumas. Tačiau autoriai atkreipia dėmesį į santykinai nedidelį kojų raumenų aktyvumą.

Filimonov, Chusiainov ir kt. (1988) nustatė skirtingos kvalifikacijos boksininkų kojų, korpuso ir rankų indėlį į smūginį judesį. Nustatyta, kad boksininkų smūgio jėga didėja proporcingai kojos atsispyrimo ir ištiesimo, korpuso sukimo ir ištiesiamojo rankos judesio įtraukimui į smūginį judesį, nepriklausomai nuo sportininkų kvalifikacijos ir taktinio amplua.

Leibovič F., Filimonov V. (“Boksas”, 1979), analizuodami boksininko smūgio jėgos (darbo) lygtį, padarė išvadą, kad jos dydis priklauso ne tiek nuo skirtingų grandžių išvystyto greičio smūgio momentui, kiek nuo greičio pokyčio atliekant smūgį, kas ir paaiškina, kodėl yra nestiprūs slystantys smūgiai: mušančios rankos greitis per laiką iki kumščio sąveikos su taikiniu pakinta nedaug.

Autoriai nustatė, kad:

1. Mušant dešine ranka dalyvauja didesnė “smūginė masė”.

2. Smūgiai su žingsniu turi didesnį smūginį impulsą.

3. Smūgiai turi didesnę jėgą, jei juos atlikdamas boksininkas aktyviai iškvepia.

 

O. Topyšev, G. Džerojan ir kt. (“Boksas”, 1980 m.), tirdami elementų kietumą kaip bokso smūgių efektyvumo faktorių, padarė išvadą, kad bokse smogiamųjų jėgų veikimo pobūdis visiškai priklauso nuo smūgio formavimo sąlygų. Ir sąveikos kriterijus šiomis sąlygomis yra ne jėga, o jos impulsas, be to, vienas faktorių, apibrėžiančių smūgio formavimą, susitrenkiančių kūnų (sąnarių jungčių) kietumas. O sąnarių jungčių kietumo padidėjimas padidina aukštus maksimalios jėgos rodiklių pasiekimus ir sutrumpina smūgio laiką (t = 0,11–0,13 s). Autoriai, remdamiesi smūgio teorija, kur nurodoma, kad energijos perdavimo koeficientas bus didžiausias, jei susitrenkiančių kūnų masės lygios, padarė išvadą, kad:

1. Smūgio į priešininko galvą metu pakanka išnaudoti mušančios rankos masę, maždaug lygią galvos masei. To galima pasiekti, atliekant smūgį, kai neįtraukiamas korpusas.

2. Smūgiuojant į priešininko korpusą baigiamojoje smūgio fazėje galima blokuoti ir peties sąnarį, kad būtų galima geriau panaudoti mušančios rankos kietumą ir masę.

 

Fenomenologinis gautų smūgio fiziologijos ir biomechanikos rezultatų suvienijimas leido suformuluoti pagrindinius smūgio efektyvumą veikiančius faktorius:

1. Kojos ištiesimas atsispiriant 39%, sukamasis–slenkamasis korpuso judesys 37%, ištiesiamasis rankos judesys 24%.

2. Greičio išvystymo lygis, priklausantis nuo jėginių kojų, korpuso ir rankų raumenų gebėjimų.

3. Priešsmūginis kūno grandžių stabdymas, kai vyksta nuoseklus stabdymas nuo proksimalinių grandžių (koja) iki distalinių (ranka).

4. Sukimosi ašis, kuri smogiant akcentuotą smūgį dešine ranka turi praeiti per kairę koją ir kairį petį.

5. Kojų raumenų sugebėjimas greitai išvystyti maksimalias pastangas pradiniame judėjimo momente (sprogstamoji jėga).

6. Spartesnis už viršutinę pečių juostą dubens judesys.

7. Sprogstamoji rankų raumenų jėga, t. y. sugebėjimas stengtis iš visų jėgų judesio pradžioje ir pasiekti maksimalų plaštakos greitį iki susidūrimo momento.

8. Kinematinės grandies kietumas – riešo padėtis susidūrimo su taikiniu metu. Riešas privalo būti statmenas taikiniui.

 

Kitas šios mokslo srities plėtros etapas yra būtent skaitmeninis smūgio fiziologijos ir biomechanikos suvienijimas, kuris leis atsakyti į klausimą, kiek fiziologiniai bei priešsmūginiai biomechaniniai parametrai veikia  boksininko smūgio efektyvumą.

Pati samprata “smūgio efektyvumas” nėra objektyviai suformuluota ir todėl nėra apibrėžta kiekybiškai.

Smūgio poveikio taikiniui (priešininkui) efektyvumo vertinimo problemą sprendė daug bokso specialistų, bet ji traktuojama skirtingai. V. I. Filimonov, K. N. Topyšev ir kt. (“Boksas”, 1983), tirdami boksininkų smūginių charakteristikų priklausomybę nuo kūno grandžių dalyvavimo laipsnio, padarė išvadą, kad racionaliai įjungiant kūno grandis į smūginį judesį padidinus “smūginę masę”, padidėja maksimali smūgio jėga ir todėl padidėja jo efektyvumas. Tai yra smūgio jėga apibrėžia jo efektyvumą. G. O. Džerojan, J. Nikiforov ir kt. (“Boksas”, 1977 m.) pastebi, kad smūgio efektyvumas auga didinant maksimalią smūgio jėgą ir trumpinant jos pasiekimo laiką. O. P. Topyšev, G. O. Džerojan ir kt. (“Boksas”, 1974 m.) analizuodami I atskyrio ir sporto meistrų tiesaus smūgio techniką atrado, kad abiejų grupių boksininkų smūgio jėga maždaug vienoda, tačiau smūginio sporto meistrų judesio laikas kur kas trumpesnis (28%), vadinasi, sporto meistro veiksmai kur kas efektyvesni kovoje.

O. P. Frolov, V. E. Kotyšev ir kt. (“Boksas”, 1984 m.), analizuodami tarybinių ir užsienio boksininkų pasirodymus sąjunginėse ir tarptautinėse varžybose, atkreipė dėmesį į vieną svarbią efektyvaus smūgio (prie jų autoriai priskiria nokautuojančius smūgius ir smūgius, sukrečiančius priešininką) savybę: boksininkas, praleidęs smūgį į galvą, dažniausiai jo nematė.

Autoriai ketina susisteminti anksčiau gautas išvadas į naujus aiškius dėsnius.

 


© O. P. Topyšev, G. O. Džerojak
© Straipsnis verstas iš www.heavyweight.ru
© Iš rusų kalbos vertė Stripulis
Atnaujinta 2007 gegužės 29, Antradienis. 18:26

Komentarai   

0 #1 Julius 2014-08-11 13:47
Puikus straipsnis! Padejo igyti bendra supratima apie smugius. Dabar zinau kuria linkme treniruotis.
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

  • Nokautas - jo priežastys ir atsiradimo sąlygos
    • Blaine
      Do you have a spam problem on this website; I also ...
       
    • Janell
      Hey! This is my first visit to your blog! We are a ...
       
    • Willa
      This blog was... how do I say it? Relevant!! Finally ...
       
    • Elisha
      Hey there! I could have sworn I've been to this ...
       
    • Myrtis
      Your mode of telling the whole thing in this paragraph ...

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!