FightClub.lt - Darbas su treniruokliais ir sparingas kovos menų treniruotėse

Darbas su treniruokliais ir sparingas kovos menų treniruotėse Komentuoti

{xtypo_dropcap}Š{/xtypo_dropcap}iandien reta mokykla turi nuosavą salę, o nuomojamose patalpose treniruoklių nepastatysi. Todėl vyksta darbas poromis, ir tai tik iš dalies leidžia priartėti prie būtino rezultato. Be to, toks veiksmų mokymosi būdas turi rimtų trūkumų, kurie vėliau paveikia kovinį sistemos, kurios mokomasi, efektyvumą.

Pirmiausia, mokydamasis veiksmo tik su partneriu, žmogus pripranta partnerį patausoti. Kad ir kiek apie tai perspėtų instruktoriai, nuo to niekur nepabėgsi. Žmogus tausoja draugą Vasią, žinodamas, kad tuoj jie pasikeis vaidmenimis, ir tada Vasia padarys jam tą patį, jei ne blogiau. Tokio malonumo mėgėjų nedaug, todėl darbas palaipsniui darosi panašus į senovinį menuetą - taip grakščiai žmonės paduoda vienas kitam rankutę ir lankstosi reveransuose, kad tik neduok dieve neužkliudytų vienas kito. Jei instruktorius nebandys nuolat grąžinti tokių mokinių į realybę, tai tokio darbo prasmė taps vis menkesnė, ir veiksmai, išmokti šiuo būdu, kovoje bus visai neefektyvūs - na, turbūt mokinys ir pats nė nebandys jų taikyti. Pernelyg didelis skirtumas - net mokinys gali tą pastebėti.


Be to, vienas pagrindinių kovinės technikos principų skelbia: "neskauda - vadinasi, neteisinga". Tam, kurį mušate, turi skaudėti, kitaip nepalaušite jo siekio jus atakuoti, jo smūgis pasieks tikslą, o jūsų atakos bus akivaizdžiai nenaudingos ir beprasmės. Taip, kad ir kaip bebūtų bjauru aplinkiniams, jei mušate, turite mušti maksimalia jėga. Juk tai kova! Ir nuo senų laikų vienas efektyviausių gynybos būdų yra smūgis kumščiu į bicepsą ar dilbį, po kurio puolančio ranka nusvyra, o kartais ir kelius pakerta. Tą patį galima pasakyti apie paprasčiausią spyrį į blauzdą. Paprastas tas spyris: o ar daugelis jo mokėsi? Priežastis paprasta: jei vienas kitam - skauda, o kito mokymosi būdo liaudis dažniausiai netaiko ir nesupranta.

Taip, nėra abejonių: atmušk šiuo būdu porą smūgių, ir priešininkas tiesiog neturės kuo atakuoti, ir jis pats stos priešais jus visiškai beginklis. Bet kaip to išmokti? Vienam ant kito? Deja, tokių "užsiėmimų" noras šiuo atveju labai greitai išmušamas - tiesiogine to žodžio prasme. Be to, niekas neabejoja technikos efektyvumu, net atvirkščiai, bet... užeisim kada kitąsyk... jei bus laiko...

Vadinasi, turime visą grupę technikų, kurių efektyvumu niekas neabejoja, bet kurios visiškai nepritaikomos varžybose ir kurių visiškai nesimoko dauguma žmonių. Kam, jei varžybose nereikia? O jei "išlįs" būtent ten? Dar duos baudą. Be to, tai skausminga...

Taigi "už borto" atsidūrė beveik visos stabdančios ir užkertančios kelią technikos bei visi skaldantys bei pliekiantys smūgiai, be kurių, pavyzdžiui, daugumos kiniškų stilių forma ir turinys patiria negrįžtamų pokyčių, o apie efektyvią, sakykim, moterų savigyną nė burnos aušinti neverta.

Antras principas, kurio neturime pamiršti, ir kuris sporte beveik neegzistuoja dėl varžybų taisyklių - "Jei priešininkui patogu, vadinasi, kažką darote neteisingai". Nepatogu - tik pamanykit! Tačiau išties tai daugybė galimybių, kurios tiesiog nepažįstamos sportininkams, ir daugumai jų, ilgą laiką dirbusių pagal taisykles, tos galimybės paprasčiausiai negali ateiti į galvą. Priešininką galima tiesiog stumdyti ar tampyti, užspausti visu kūnu, mindžioti jam kojas, paprasčiausiai mojuoti jam prieš akis išskėstais pirštais - ir šiais veiksmais nepadaryti jam nė menkiausios žalos! - bet jis negalės atlikti nei vienos rezultatyvios atakos, o gal ir pats praras pusiausvyrą ir parkris. O jei dar panaudosite po ranka pasitaikiusias priemones! Kai atlenkiate jo galvą atgal, mokymosi metu tai neatrodo ypač efektyvus veiksmas. Tačiau realioje situacijoje, ypač jei erdvė ankšta, gaunate puikia galimybę trinktelėti jį pakaušiu į artimiausią sienelę taip, kad daugiau nebereiks teptis rankų.

Tad mokytis viso to ar ne? O jei mokytis - kaip?

Su treniruokliais - ne kitaip. Tai ne naujiena - profesionaliame bokse iki 80% treniruočių laiko tenka darbui su treniruokliais. Būtent dėl darbo su treniruokliais Maikas Taisonas tapo pasaulio čempionu, kovojęs, jei manęs neišduoda atmintis, tik 32 kovose! Tarp kitko, beveik bet kuris mūsų vidutinis pirmo atskyrio boksininkas turi virš 100 kovų, o čempioniškos žvaigždės jam kažkodėl nešviečia... Taip kad vien sparingo nepakanka.

Žinoma, tarp trenerių yra radikalų, beje, net besididžiuojančių savimi, kurie stato žmones į pilno kontakto sparingą, o tiksliau, į kovą, nuo pirmų treniruočių, bet šiuo atveju siekiama ne techninio meistriškumo, o, pavyzdžiui, sustiprinti valią. Pirmiausia, neišvengiamas labai didelis žmonių nubyrėjimas, antra, technika tampa negraži, primityvi... Savaime aišku, argi reikia tikėtis, kad kažkokias vingrybes supras žmogus, kuriam "supratimo" momentu daužo galvą?

Sutinku, kova yra kova, ir ji būtent tokia - bet kovoje nesitreniruojama. Kovoje taikoma tai, kas išmokta IKI JOS! O mokomasi - iš pradžių, žinoma, lėtai ir poromis, paskui būtinai su treniruokliais, ir tik tada - SPARINGAS. Neverta tempti žolytės - leiskite jai išaugti! Sparingas nuo kovos skiriasi tuo, kad dirbate būtent tokiu greičiu, kuris leidžia spėti galvoti. Galvoti, analizuoti ir daryti išvadas. Antras kovos ir sparingo skirtumas: kovoje taikome tai, ką jau gerai išmokome ir ką galime daryti užtikrintai, gerai kontroliuodami situaciją, o sparinge bandome treniruotis būtent problemines technikas, pakeliame jas iki to paties "užtikrinto" lygio, eksperimentuojame, ieškome naujų taktinių ir techninių sprendimų variantų. Apie tai jau ne kartą rašiau įvairiuose straipsniuose.

Vadinasi, sparingas - baigiamoji technikų, išmoktų iki tol, stadija. Pradėsime keisti kietu sparingu mokymąsi - augs tik greitis, jėga ir didės skausmo slenkstis, bet technikos liks pačios paprasčiausios, eilinės, visiem žinomos vos ne nuo gimimo. Aišku, kaip galėtų būti kitaip? Juk tai tie patys "natūralūs judesiai", kuriuos puikiai atpažįsta bent kiek patyręs priešininkas, apie kuriuos nuolat girdime iš mūsų talentų. Tai yra, liaudis skaldosi, kaip kam išeina, svarbiausia suspėti ir pataikyti. Technikos spragas užkemša sustiprintas raumenų pumpavimas, o paskui pirmyn, į varžybas. Laimėti. Ir vienintelis reikalavimas technikai - kad tai, ką darai su partneriu, neperžengtų taisyklių ribų.

Argi verta po šito stebėtis šūkiais, panašiais į tą, kurį tūkstantmečių sandūroje iškėlė Pasaulinė Karatė Federacija : "Stilinė karatė nueina į praeitį, karatė centras persikelia į Europą?" Šis šūkis sukėlė tikrą mūsų aukšto rango karatistų šoką, nes visi jie mokėsi būtent stilinės karatė ir kitokios nė neįsivaizduoja. Bet vis dėlto: ar jie patys laikosi ne tokios pačios politikos savo federacijose, vesdami treniruotes aukščiau minėtais metodais ir orientuodamiesi visų pirma į varžybas?

Problema čia ir ta, kad daugumai mūsų tokiu būdu net jėgos ir greičio nepasiseka ištobulinti iki kovinių parametrų - ne visi turi tokį kiekį partnerių, sutinkančių kęsti mušimus, ne visiems pavyksta negauti grąžos, ne visi negauna negrįžtamų traumų. Trumpiau - ne visi gi gali būti čempionais? Kaip savo laikais sakydavo meistras Pakas, dėdamas ant mano ištinusios blauzdos eilinį kompresą: "Taip iki meistrystės neišgyvenama..."

Čempionų maža. Jie - tikrai ne dauguma, o mažuma, be to, palyginus su bendra besitreniruojančių mase, ypač maža mažuma. Taigi tokio mokymo metodo sėkmė šiuo atveju yra sukrečiančiai žema, o "žmogiškosios medžiagos" ir užsiėmimų patrauklumo praradimai - tiesiog siaubingi. Dauguma tokiame mokymo metode tampa kaip tik patrankų mėsa, tomis pačiomis "lėlėmis", ant kurių išauga čempionas. Jei taip treniruosimės, vietoj kovotojų armijos gausime tik keletą čempionų ir luošių minią. Ir dar didžiulę minią žmonių, kurių nebedomina treniruotės. Tarp kitko, šiandien tai viena rimčiausių kovos menų problemų. Jei jos neišspręsime, jei negrąžinsime žmonių į sales, jei nesuteiksime galimybės jiems išmokti šio to IKI kovos, o iš karto į ją mesime žmones - galutinai nukirsime tą šaką, ant kurios sėdime VISI.

Pasikliauti tik kova, pakeisti ja mokymąsi - tai tas pat, kas maitinti naujagimį lašiniais ir duoti užsigerti alumi. Na, vis tiek, kai išaugs, valgys būtent tai, nes bus "tikras vyras". Taip, visai įmanoma - jei išvis užaugs. Ir, kaip dauguma tikrų vyrų, taip besimaitinančių nuo vaikystės, bus paliegęs ir geibus. Jei neužsilenks nuo tokio maitinimosi, kas dar labiau tikėtina. Naujagimiams to valgyti negalima. Pavojinga. Net ir vyresniems nerekomenduojama, kad ir kaip jie tiki televizijos reklama ir nori greičiau tapti suaugusiais. Jei turime pernelyg radikalų auklėtoją, kuris pamiršo visas savo mokinystės problemas, viskas sprendžiama paprastai. Mūsų tikslas - kova? Tai surenkime kovą, nuo pirmų dienų, nėr ko gumą tempti. Maitinkime savo vaikus mėsa ir girdykime vynu, juk patys darome tą kasdien, tuo labiau, juk jie nuolat šito nori! Vaikai, žinoma, visą sukimš, nes labai nori tapti suaugusiais. Ir tą akimirką jie jausis velnioooniškai kieti. Tik ar sulauks jiems reikalingo rezultato? Pilvukus gali paskaudėti. Duok dieve laiku iki tualeto nubėgti. Ir antrą kartą dauguma nedrįs vėl pasielgti taip kietai ir "suaugėliškai". Ir teisingai.

Būtent tokį "kietumą" jaučia dauguma mokinių, norinčių kuo greičiau tapti kovotojais ir dėl to einantys pas tuos, kurie iš karto mokina muštis. Pažiūrėkite į juos "iki to". Paklausykite jų užtikrintų narsių kalbų. Pažiūrėkite į jų savimi pasitikinčius veidus. Jų akys liepsnoja ryžtu. Ir pažiūrėkite "po to". Taip, žinoma kieta... šaunu... taip, žinoma, reali kova... tik rankos kažkodėl smarkiai skauda. Ir kojos. Ir apskritai, turiu skubių reikalų, tad rytoj tikriausiai negalėsiu ateiti. Ir poryt... Pažįstamas vaizdelis? Tai aišku.

Prisiminkite: bazinė technika nusibodo, norisi jau palaigyti-panertėti, treneris galiausiai leidžia pradėti sparingą, ir galiausiai - smarkiai krenta lankomumas. Kai kas gydosi žaizdas, kai kas ieško kitos mokyklos arba kito laisvalaikio praleidimo būdo...

Žinoma, šitaip galima atrinkti labiausiai pasišventusius ir ištvermingiausius, turinčius tikro kovotojo charakterį - tik paprastai tokių lieka penki ar šeši. Už jų pinigus salės jau neišsinuomosi. be to, paprastai patys didžiausi mušeikos neturi tų pinigų. Būdinga. O va į minkštesnes grupes liaudis eina noriai ir krūvom. Be to, liaudis su pinigais. Ateina, mojuoja tais savo pinigais (kartais iš tiesų mojuoja, manydami, kad viskas priklauso nuo sumos) ir reikalauja, kad juos išmokytų muštis. Bet nemuštų.

Na, ką gi daryti? Ogi nieko. O tiksliau, tą, ką daro protingas auklėtojas, kai pas jį ateina vaikai ir sako, kad jau visai išaugo ir nori "kaip dideli".

Protingas auklėtojas tokių mitrių vaikučių paklauso, pritarinėja, sako, kad taip, žinoma - o pats tuo metu nepalenkiamai maitina juos košyte šaukšteliu. Pakeliui pasakodamas, kad "būtent šito ir reikia, kad išaugtumėte tokie dideli ir stiprūs, o va tada..." Apgaudinėti negalima, apgaudinėti negražu, tuo labiau, kad tavimi nuoširdžiai tiki, iš visos širdies - bet terminai kiekvienam skirtingi, kiekvienu skirtingu atveju. Sparingas reikalingas, sparingas būtinas, be jo niekur - bet tai kaip tik ir turi būti tokia košytė, nuo skystutės iki gana tirštos. Bet pradėti reikia būtent nuo skystutės - ir ne kitaip. Palaipsniui stiprinant, nuo labai lėto, labai sutartinio sparingo, iki praktiškai laisvo, su minimaliais apribojimais. Ir tie jau tiek įprasti, kad jų beveik nesijaučia...

Stop! Štai dar vienas "povandeninis slenkstis" sparingo mokymęsi! Mes tiek priprantame prie apribojimų, kad iš esmės liaujamės juos pastebėti... Deja, tai reiškia, kad realioje kovoje mes tokios technikos paprasčiausiai nepastebėsime ir patys nepritaikysime. Apie ją paprasčiausiai nepagalvosime! Problema tame, kad žmogaus suvokimas yra sutvarkytas labai gudriai. Mes suvokiame ne tai, ką matome iš tiesų, nes VISAS vaizdas turi milijoną įvairių smulkmenų. Mūsų smegenys įprastai analizuoja pamatyto ypatybes, atskirdamos svarbiausius dalykus nuo antrinių pagal IŠ ANKSTO susidarytus prioritetus - ir to, ko nelaikome svarbiu, mes paprasčiausiai NEPASTEBIME. Kitaip būti tiesiog negali - mes negalėtume greitai reaguoti į aplinkui besikeičiančias situacijas. Ir kuo greičiau keičiasi situacija, tuo mažiau detalių pastebime, išskirdami tarp likusių svarbių dalykų patį svarbiausią. Šiame etape iš pilno vaizdo lieka tik skeletas, modelis - ir būtent jį mes ir suvokiame, būtent juo remiamės, planuodami tolesnius veiksmus. Ir šie veiksmai irgi yra modelis, nes situacija toliau kinta, ir dėl pernelyg tikslaus modeliavimo ne tik atsiranda kur kas didesnė galimybė apsirikti, bet jis ir pernelyg ištęstas laike!

Ir jei mūsų išankstiniai kriterijai pasirodė esą klaidingi ir pakankamai svarbiu nepalaikė kažkokio beveik nepastebimo veiksmo (o jei veiksmas gerai išmoktas, jis toks ir yra), tai jūsų modelis į šį veiksmą ir neatsižvelgia, ir jūs jo nematote - gal tik pajuntate. Tarpuakiu. O jei jūsų atsakomasis modelis, irgi sukurtas remiantis neteisingu suvokimu, pasirodė klaidingas, tai jūsų smūgis nueina į tuštumą, jūsų gynyba atsiranda ne vietoje, ir jūs atliekate veiksmus, kurie ne tik netrukdo priešininkui, bet ir jam padeda. Ar čia svarbus tik reakcijos greitis? Visai ne - be to, pernelyg greita reakcija, taikoma arba nepakankamai išanalizavus situaciją, arba ją nepilnai išanalizavus, paprastai pasirodo klaidinga. Tai vadinama blaškymusi. Pažįstama? Naujokai  greitai ima blaškytis, bet kažkodėl tas žaibiškas reakcijos greitis jiems ne per daugiausia padeda. Žinoma, būna, kad atsitiktinai pataiko - bet paprastai atvirkščiai. O "senukai" lyg ir pernelyg neskuba... ale va, nieko sau...

Ir kiek nekalbėtume apie "reakcijos greitį" iš tiesų svarbu ne tik greitis - svarbu ir įvesti reikalingus vertinimo parametrus. Tam būtina pamatyti ir pajusti ant savęs tą veiksmą daug kartų. Ir išmokti atpažinti jį iš anksto, dar pasiruošimo fazėje. Įskaityti net galimybę to, kad šioje situacijoje ir iš šios padėties jį gali atlikti. Va tada jūsų reakcija, net jei nebus pernelyg greita, vis dėlto bus savalaikė ir optimali.

Mūsų kovos menai vystosi gana neseniai, tad juose nėra daug meistrų. Ir paprastai jie vystosi "pagal taisykles", tai yra atakos ir gynyba arsenale nelabai skiriasi, jų nėra daug. Užsiiminėdami šiuo sportu ir matydami aplink save maždaug vieną ir tą patį, žmonės nuoširdžiai ima manyti, kad daugiau nieko ir nereikia - ir netgi, kad daugiau išvis nieko ir nėra. Ir net gatvėje jiems retai tenka įsitikinti šios nuomonės klaidingumu, nes priešininkai lanko tuos pačius būrelius ir žiūri tą patį televizorių. Ir paskui mušasi visai taip pat. Jų techninis arsenalas ir jų suvokimas, kurio treniravime šiandien televizorius vaidina vos ne pagrindinį vaidmenį, tą užtikrina labai patikimai.

O jei jau kalbėti apie sporto poveikį taktikai, tai išvis... Suskambėjo gongas - vadinasi, reikia paprasčiausiai prieiti prie priešininko ir mušti, kol anas neparkris. Taip pat dauguma bando elgtis ir gatvėje, o paskui nesupranta - suprask, "man veiksmai neišeina". Ir  visi problemų ieško būtent veiksmuose - tai, suprask, "realiame gyvenime" niekas kojų taip aukštai nekiloja, tai metimai neefektyvūs. O juk esmė daugelyje atvejų ta, kad veiksmai taikomi ne laiku ir ne vietoje. Štai ir viskas.

Mušti? O ką mušti pirmą? Ir kur? Ir kam? Skurdžios knygiūkščių šperos iš vienos dviejų frazių čia gali ir padėti, ir pakenkti. Kaip ir tas laikrodis, kuris stovi, bet vis dėlto du kartus per parą rodo teisingą laiką. "Mušk patį stipriausią", "mušk patį silpniausią", "mušk tą, kuris arčiau" - visa tai labai priklauso nuo situacijos. O sportas atsakymų į tokius klausimus duoti paprasčiausiai negali, nes tokių situacijų ten išvis nėra. Ir jei norite sužinoti, kokios bus jo rekomendacijos, tai nueikite pas "gryną" boksininką, sporto meistrą, kuris prieš boksą niekuo neužsiiminėjo, ir paprašykite, kad jis išmokytų jis kautis. Kvaila gudrybė? Aha. Ne, kai ką jis iš tiesų kai kur matė - būtent tai jis jums ir pabandys parodyti. Bet rekomendacijos bus be ryšio, nuolat atsiras neišbrendamų situacijų, ir galiausiai jis atsikratys jumis, pakišęs po nosimi savo sudaužytą kumštį: štai, suprask, geriausias receptas, ir geresnio nereikia. Būtent taip ir atrodo sporinės rekomendacijos dėl nesportinių technikų. Žmogus gali nepripažinti, kad "tai yra", kad gatvėje jeigu tai ir neefektyvu (boksas, suprask, "vis tiek geriau"!), bet gali pasitaikyti, ir kad žinoti tai lyg ir reikėtų, ir autoritetas įpareigoja jį atsakyti, bet...

Ką jis gali pasakyti, jei visa jo praktinė patirtis pastoviai liepė tokias situacijas apeiti ar išvis draudė? Jei visi jo refleksai - per užgriebimą apmirti, apkabinti priešininką ir kvėpuoti, atstatinėti kvėpavimą, laukiant, kol teisėjas pasakys "break"? Jis arba pabandys pervesti pokalbį į pažįstamas lankas, arba paprasčiausiai pasiųs jus. O ką dar jis gali padaryti?

Taip ir atsiranda šis gana siauras ydingas ratas, iš kurio dauguma žmonių tiesiog nemato išėjimo. Ir net neieško - kam jis jiems? Juk ir taip normaliai gaunasi. Tolesnis tobulėjimas jiems atrodo beprasmis. Jei ir bus kokie pokyčiai, tai, greičiausiai, viskas dar supaprastės. Kad taktikos liktų minimaliai. Ir technikos. Kad kuo didesnį vaidmenį vaidintų fizinė būklė ir įgimti duomenys. Todėl, kad taip paprasčiau. Ir mokytis mažiau reikia. O čempionu vis viena įmanoma tapti. Oi, kaip ne veltui štai ką pasakė vienas aukščiausių dziudo Kodokan hierarchų: "Deja, tarp sportininkų pasitaiko talentingų žmonių".

Tai ypač teisingai skamba šiandien, kai to paties televizoriaus dėka čempioną mato visi, kas dieną, ir jis visai neatrodo kažkuo unikalus. Ir čempionų rodo daug. Tik juos ir rodo. Niekas nesupranta, kad tas žmogus visai ne taisyklė, o išimtis iš taisyklės. Unikumas, kurio sėkmę net jis pats ne visada gali paaiškinti. Todėl reali padėtis tarsi slapta. Viskas aukštyn kojom.

Čia iš tiesų verta grįžti prie kovos menų istorijos ir pažiūrėti, kaip jie atsirado ir kaip vystėsi. Ne, senovinių stilių ieškoti neverta: dauguma šiuolaikinių kovos menų atsirado ir susiformavo 19 - 20 a. sandūroje. Būtent iki tos sandūros jie vystėsi taip, kaip vystosi viskas pasaulyje: nauja keitė sena, nes buvo efektyviau už sena. Tačiau 20 a., būtent tada, kai jais galų gale susidomėjo, jų kovinė, taikomoji, tai yra REALI plėtotė sulėtėjo ir išsikreipė. Jei dar turėjote galimybių prieš ilgą trilinijinį šautuvą, kurį tenka nuolat užtaisyti, tai kalbant apie masinį automatinį ginklą muštynės galutinai nuėjo į antrą planą, ir liko turinčios prasmę tik tais atvejais, kai priešininkas ginklą paleido iš nagų, jis jam sulūžo ar jis jo paprasčiausiai nespėjo paruošti kovai.

Pagrindinė kovos menų plėtros kryptis tapo sportas, fizinis ir psichologinis šauktinių ruošimas ir rūpestis dėl sveikatos. Norim to ar ne, niekur nuo to nepabėgsime - viskas yra būtent taip. Vingrybių žinojimas būtinas tik tiems, kurie profesionaliai užsiima moksline tiriamąja šios srities veikla. Bet jis būtinas, nes šie tyrimai gali labai daug duoti ir sportui, ir medicinai, ir armijai, ir policijai, net kiekvienam mūsų kaip sulaikymo ir savigynos veiksmai, nesportiniai, tačiau labai efektyvūs. Sportiniai šiems tikslams dažnai netinka, nes, kaip minėta aukščiau, reikia būti labai treniruoto kūno, o sumušimo efektas menkas. Aišku - kam gi reikia traumų varžybose? O treniruotėse? Niekam. Štai taip ir atsiranda eilė uždraustų technikų, kurių, tiesą sakant, ir uždrausti neverta - vis viena jų niekas nežino, dažnai net ir treneris. Deja, per dažnai.

Bet ar tai reiškia, kad jos visai nereikalingos?

Taip, labai svarbus dar vienas momentas, kurio niekaip negalima pamiršti. Valdžiai labai naudingos varžybos ir toks požiūris būtent todėl, kad tai leidžia nuleisti jaunimo garą, išsivaduoti nuo šiam amžiui būdingos agresijos pertekliaus. Bet ji visai netrokšta apginkluoti šio jaunimo žiniomis ir įgūdžiais, kurie yra potencialiai pavojingi.

Juk sportininkai irgi žmonės ir vaikšto gatvėmis. Ypač didelė dalis jų yra "auganti karta", dar vaikiškai nenuspėjama ir nesąmoninga, bet jau puikiai treniruota ir sugebanti trinktelėti labai skaudžiai. Čempionais dauguma šių paauglių netaps, bet įgūdžiai juk liks. Štai šiuos įgūdžius šie eks-juniorai naudos visuotinėje kovoje už išgyvenimą. O kas jiems lieka? Kol kiti mokėsi buhalterinės apskaitos, jie prakaitavo salėse. Reikia atsigriebti dėl praleistų dalykų, smaksoti prie knygų? Aha. Kurgi ne. Kuo esame labiau suaugę, tuo mažiau mums lieka laisvo laiko. Tas tinka tiek buhalteriams, tiek sportininkams. Todėl žmonės paprastai mokosi ko nors tik iki tam tikro amžiaus, o paskui gyvena dėka to, ką išmoko geriausiai. O kas liko - taip... hobis. Žinoma, gali keistis ir pareigos, bet jos nesiskaito - tikro profesijos pakeitimo atvejai labai reti.

Taigi, kam reikalingas gatvėje galintis kautis, bet neprasimušęs į čempionus kovotojas, arba vakarykštis čempionas, šiandien niekam nebereikalingas, be grašio kišenėje? Kuo jis užsidirbinės? Va va. Visi puikiai žinome, kuo. Bet... Kaip jį nuramdyti milicininkui, kuris paprastai nesiekia čempioniškų parametrų? Šauti, ar ką? Ne. Visi puikiai žinome, kad "yra tokie veiksmai"... Kur jie yra? Iš kur juos paimti? Iš sporto? Taigi sportininkai šiuo atveju juos kur kas geriau žino. Neišeis. Reikia ieškoti kitur. Tarp to, ko sportininkai nežino. Ko jie žinoti neturėtų.

Taigi sportas, kaip garo išleidimo vožtuvas, save irgi ne visai pateisina. Tai ne išeitis, o tik dalinė priemonė, kuri pati padidina pavojų skaičių gatvėse.

Reikia kažko kito.

Ir va čia mums labai praverstų kaip tik tai, ką visi jau pripratome laikyti nereikalingais. Tie patys tyrimai, kurie taip erzina ir sportininkus, ir estetizuojančius "paslapčių saugotojus". Taip, proceso metu nuvainikuojama dauguma mitų, į paviršių išplaukia negarbingi patriarchų poelgiai, kurie, pasirodo, buvo visiškai paprasti žmonės su visu rinkiniu aistrų ir ydų. Taip, šventiems kanonams nerodoma reikiama pagarba, o pačius lyginimo ir atsijojimo metodus neveidmainiaujant galima vadinti hakeriškais. Bet jie leidžia surinkti, įvertinti ir iš naujo apgalvoti informaciją apie pačias keisčiausias treniruotės formas ir metodus, buvusius tais laikais, kai televizoriaus dar neturėjome, neturėjome ir masinės spaudos - net ir sportas dar buvo ne toks, kaip šiais laikais, kai lenktyniaujama dėl medalių.

Kvaila kartoti abėcėlines tiesas, bet veiksmai, ypač efektyvūs būtent realioje kovoje, gausiai išliko formaliuose kompleksuose (katose [vert. past.]), kuriuos dauguma mūsų šiuolaikinių mėgėjų taip pat laiko nereikalingais. Kaip, tiesą sakant, laiko nereikalingu viską, ko nepavyko suprast iš pirmo karto. O šiaip jau kovos menų kompleksai atsirado labai seniai, ir ilgą laiką tai buvo praktiškai vienintelis treniruočių būdas. Jie atsirado nepriklausomai vienas nuo kito įvairiausiose vietovėse ir tautose - ir jau tik dėl to galima teigti, kad jie turi prasmės. Net šiuolaikiniuose jų variantuose, jau daug kartų supaprastintuose ir pakeistuose, galima prikapstyti daug įdomių dalykų. Juk, galų gale, tais laikais visi treniravosi pirmiausia DĖL SAVƒòS - ir, kaip ir šiandien, nereikalingų technikų nesimokė ir jų neperdavinėjo.

Paprasčiausiai tada reikalingais ir efektyviais buvo laikomi visai kiti dalykai.

Taip, visai įmanoma, kad tų laikų ušuistas, garsus savo miesto meistras, buvo paprastas banditas, nesukantis sau galvos dėl visokių ezoterinių niekų. Taip, ir jo lygis nebuvo labai aukštas. Visai įmanoma, kad šiandien jis negalėtų laimėti netgi rajono varžybų. Galbūt - bet jis galėtų labai stipriai sutraumuoti šiuolaikinius čempionus, jei susitiktų juos po tų varžybų gatvėje. O gatvėje tada tokių meistrų buvo gana daug, ir jokios taisyklės jų nevaržė. Ir kaip priešininką jie rinkosi visai ne girtuoklį ar gatvės plėšiką - ne, tikėtinas priešininkas buvo toks pats meistras banditas, kuris kur kas kietesnis už paprastą mušeiką ir todėl turi didelę atsargą visokių suktybių. Būtent tokia padėtis ir leido augti visoms toms "gudrioms" technikoms, kurios arba per daug efektyvios, kad jas taikytum varžybose, arba pernelyg sudėtingos, kad vidutinis statistinis "normalus žmogus" arba "eilinis bendradarbis" galėtų įsisavinti jas ir pritaikyti. To pavyzdys šiandien yra iš esmės visi KM, bet būdingiausia yra situacija, atsiradusi aplink įvairius kinietiško ušu stilius. Jei juos ir galima pamatyti, tai tik kaip formalius kompleksus, o muštis šiais veiksmais šiandien iš esmės niekas nemoka, nepaisant to, kad anksčiau meistrai buvo oho, na, ir šiandien nelabai sumenkę. Bet meistrai meistrais, o šiandien tam, kad muštumeisi, specialiai sugalvota pritaikyta vidutinybėms sanda, labiau primenanti kikboksingo ir dziudo mišinį - maždaug tokia, kaip ir Vakaruose. Ir tikslas tas pats - medaliai. Tais pačiais būdais. Nes treniruojamasi taip pat. Pagal tą patį principą: "štanginė ir sparingas".

O kaip treniravosi senovėje?

Forma. Treniruokliai. Sparingas. Štai kur skirtumas - ir štai kur paslaptis.

Formalūs pratimai ir darbas su treniruokliais užėmė treniruočių procese pagrindinę ir svarbiausią vietą. Būtent per juos atsirado tai, ką vadiname "kunfu". Tai yra - efektyvus ir universalus mokėjimas "daryti būtent taip".

Išmok judėjimo formą be klaidų, susikurk koordinaciją ir greitį.

Išsiaiškink judesių prasmę ir visus prasmės variantus.

Paskui, toliau praktikuodamas formą, įsikalk šiuos judesius ant treniruoklių. Padaryk šimtus ir tūkstančius VIENOD≈≤ pakartojimų. Negailėk jų - paskui nesigailėsi.

Ir, kaip baigiamasis etapas - atšlifuok šią techniką SUTARTINIAME sparinge, etapais eik prie realių sąlygų, prisitaikyk prie besipriešinančio priešininko.

Pajausk visus variantus.

Įdomiausia - skaldyti tokiame sparinge partnerį iš visų jėgų be reikalo. Skaldyti galima treniruoklį - galima ir reikia. Negailint, iš visų jėgų. Paskui, PO sparingo, įdiegiant gautas sparingo procese vis naujas bazinių technikų variacijas. Tada "tarsi savaime" atsiras ir smūgio paviršių užgrūdinimas, ir tiksli judesių forma, ir galimybė įvesti į sparingo praktiką sudėtingus elementus, kurie, esant įprastam požiūriui, jei jų mokotės tik ant partnerio, atrodo sudėtingi ir nelabai efektyvūs.

Prisiminkite - juk visi veiksmai iš pradžių atrodė "sudėtingi", visi, įskaitant tiesų smūgį kumščiu, buvo "nepakankamai efektyvūs", tiesiog dėl to, kad nebuvo kaip reikiant išmokti. Kartelę keliame mes patys. Patys nusprendžiame, iki kokio lygio augsime techniškai. Ir jei ką nors, turintį nemažus gabaritus ir įgimtus duomenis, patenkina mokėjimas suduoti keletą paprasčiausių smūgių, tai yra ir daugybė tų, kurie negalės šitaip su juo varžytis, ir gali tikėtis tik to, kad turėdami techninį pranašumą išlygins savo galimybes.

Ir darbas su treniruokliais suteikia šiems žmonėms realų šansą.

Drauge su tuo noriu tik pakartoti: efektyvu tik tai, ką tu iš tiesų moki daryti; tai, prie ko kaip reikiant padirbėjai. Ir ne tik kiaurą dieną daužei kriaušę, sieną ar partnerio kūną. Prieš daužydamas, pagalvojai apie tai, kaip daryti tai maksimaliai naudingu būdu, atsižvelgei į galimas priešininko kontratakas ir pagalvojai, kaip išvengti traumų, kurios sutrukdys tau pasiekti meistriškumo. Teisinga pradžia - ne mažiau svarbi nei atkaklumas treniruotėje, ir, rinkdamiesi savo stilių, kalbėdami apie tai, kokia sistema geresnė ar blogesnė, žmonės iš esmės ieško būtent to atramos taško, nuo kurio atsispyrę jie galės pasiekti geriausių rezultatų. Būtent taip vystėsi kovos menai ikisportiniais laikais.

Sparingas su nepažįstamu žmogumi, nepriklausančiu šeimai ar mokyklai, buvo gana retas, o kartais ir rizikingas malonumas. Ne taip jau daug buvo aplinkui patikimų žmonių. Tada treniruodavosi daugiausia po vieną, bandydami pasislėpti nuo pašalinių akių, dažniausiai naktį. Ne, naktį ne tik dėl slaptumo: treniruotis būdavo galima tik tada, kai namie atlikti visi darbai, šeima aprūpinta - va dabar galima ir laiko nugvelbti. Ir žmogus suko taolą, vaikščiojo aplink stulpą ir trankė per maišus ir manekeną. Iš šio treniruočių būdo, mano nuomone, ir atsiranda būtent smūginių stilių dominavimas - tokiu būdu smūgius galima išmokti labai neblogai, net jei nebus jokio partnerio. Jį sėkmingai gali pakeisti manekenas. O judesių vientisumą užtikrindavo formalūs kompleksai. Ir šio vientisumo dėka atskiri smūgiai palaipsniui susiliedavo į kombinacijas, iš kurių gaudavosi tie metimai.

Visas ušu išaugo būtent ant tokių vienišių treniruočių, ir įgavo tokį daugialypiškumą būtent dėl jų. Žinoma, turėjai būti didžiulis fanatikas... Bet vis dėlto to tas fanatizmas užtikrindavo treniruočių pastovumą ir nepaprastą atsidavimą. Ir rezultatai buvo tokie įspūdingi, kad ušu paplito beveik po visus visuomenės sluoksnius, buvo dėstomas armijoje, jo pagrindu atsirado opera, daug šokių ir žaidimų. Kilmingas žmogus turėjo užsiimti ušu - tai buvo visuotinai pripažintu faktu. Ir federacijų tada jokių nebuvo - kiekvienas treniravosi kiek norėjo ir ką norėjo, remdamasis asmeniniais pomėgiais ir kovos samprata, be kokių nors svyravimų sugalvodavo naujas sistemas. Tai buvo daroma visiškai savarankiškai, bet rezultatas gavosi tobulas. Nes būtent savarankiškumas yra visų šiuolaikinių kovos menų pagrindas. Ir ar galėtų šie menai atsirasti be niekam nežinomų daugybės vienišių pastangų, žmonių, kurie treniravosi sau ir žinojo vieną ar du smūgius?

Mano požiūriu, šiandien mūsų šalyje maždaug tokia pati situacija. Nauji stiliai atsiranda dešimtimis - ir visi turi maždaug tuos pačius pamatus. Ir iš karto visi apskelbiami pačiais efektyviausiais. Ir tėvai-kūrėjai visiškai viską stengiasi sugalvoti patys. O gal geriau būtų paprasčiausiai kaip reikiant išmokti tai, kas jau yra? Kam vėl ir vėl išradinėti vieną ir tą patį dviratį?

O jei galėsite gauti teisingų įgūdžių su paprasčiausiu stulpu su skersiniais - argi tai ne pati geriausia išeitis? Tai ir vadinasi - kunfu sau.

Galų gale, vienintelis tikslas, kurio siekiu - padėti kovos menų praktikams nešvaistyti laiko veltui, "netempti durų į save", kai reikia jas stumtelėti. Atkreipti jų dėmesį į tai, kad net klasikinės formos, kad ir kokios jos būtų, būtinai privalo turėti realią praktinę prasmę ir suteikti galimybę tobulėti techniškai, išvengus daugybės "vaikiškų ligų", kuriomis suserga daugelis besitreniruojančių dėl to, kad neteisingai arba ne visiškai suvokia klasiką. 


© J.J. Senčiukovas, www.conten.ru
© Iš rusų kalbos vertė Stripulis

Atnaujinta 2007 birželio 08, Penktadienis. 04:25

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!