FightClub.lt - Nokautas - jo priežastys ir atsiradimo sąlygos

Nokautas - jo priežastys ir atsiradimo sąlygos (401)

{xtypo_dropcap}P{/xtypo_dropcap}eržiūrinėdamas senus laiškus, radau šį, likusį be atsakymo:

Kaip manote, kodėl prof. ringe yra boksininkai, darantys nokautus ir turintys sureguliuotą smūgį (vos užkabino, ir priešininkas krenta), ir ten pat yra boksininkai, turintys tą pačią raumenų masę, greitį, bet nokautų jie nedaro. Kas trukdo jiems sureguliuoti smūgį? Galbūt kokios nors fiz. savybės? Bet... Svoris tas pats, kompleksija ta pati. Neaišku... Yra gi metodikos.

Klausimas labai įdomus, ir pabandysiu išdėstyti savo apmąstymus šia tema.

Nokautas kilęs iš žodžių knock out – išmušti, „išjungti“, arba iš knocked out – išmuštas, „išjungtas“. Reiškia būseną, kai priešininkas negali tęsti kovos – guli arba liečia ringo grindis ranka arba keliu, suskaičiavus iki dešimties, arba atlieka nekontroliuojamus traukuliuotus judesius, nesiorientuoja aplinkoje arba gauna traumą, dėl kurios tolesnė kova neįmanoma (techninis nokautas). Nors nokautai būna labai skirtingi ir ne visada susiję su sąmonės praradimu, dauguma žmonių galvoja, kad nokautas yra būtent sąmonės praradimas po smūgio į galvą, be kokių nors matomų išorinių pažeidimų – t. y., taip vadinamas „švarus nokautas“.


Sąmonė gavus smūgį į korpusą prarandama kur kas rečiau, bet skausminis šokas gali būti toks stiprus, kad žmogus tampa praktiškai bejėgis: negali ne tik atsistoti, bet ir atsitiesti. Tad tai neginčytinas nokautas: priešininkas negali tęsti kovos. Tiek negali, kad daryk su juo, ką nori. Be to, nuo stiprių smūgių į korpusą dažnai trūksta kepenys, blužnis, inkstai ar kuri nors iš pilvo didžiųjų ar mažųjų pūslių, pasaitų ar žarnų. Tad pasakojimai apie gana kankinančią lėtą mirtį visai nėra pasakos. Po tokio nokauto dažnai vemiama (ir su krauju), nevalingai ištuštinamas žarnynas ir šlapimo pūslė (dažnai irgi su krauju). Jo „švariu“ nepavadinsi. Vis dėlto toks „purvinas“ nokautas žmonėms visai suprantamas: stiprus smūgis, stiprus skausmas, pažeidimai, kraujas – viskas aišku. Bet aišku ir kita: kad taip užvožtum, reikia labai pasistengti, be to, šio smūgio pasekmės bus akivaizdžios ir sunkiai išgydomos. O „švariame“ nokaute nuo lengvo prisilietimo priešininkas krenta be sąmonės, bet po kelių minučių atsistoja sveikas gyvas, gal tik jausdamas nestiprų galvos skausmą. Mokėjimas taip smūgiuoti laikomas neabejotinu meistriškumu. Būtent taip mušti nori beveik visi.

Pakalbėsime apie „švarų nokautą“, kai nuo smūgio į galvą bematant prarandama sąmonė. Šiuo atveju turime aiškų „taškinio“ poveikio pavyzdį, apie kurį taip daug kalbama rytų kovos menuose, bet kurio pavyzdžių dauguma taip ir nemato. Tiems, kurie nematė: švarus bokso nokautas – tipiškas „taškinis“ poveikis. O jau nokautų galima prisižiūrėti iki valios, nors pažiūrėti maža – reikia pamatyti, patikėti, suprasti ir išmokti daryti patiems.

Nokautas – labai sudėtingas ir prieštaringas reiškinys. Net patys boksininkai negali tiksliai pasakyti, dėl ko jis įvyksta. Neretai nokautas pasiekiamas lengvai brūkštelėjus – bet lygiai taip pat kartais matomas ir ilgas, apčiuopiamai „užtemptas“ smūgis, netikėtai duodantis tą patį rezultatą.

Labiausiai šiandien paplitęs nokauto kaip reiškinio paaiškinimas

Smegenys yra gana puri drebutinė substancija, įsupta į keletą plonyčių apvalkalų ir plaukiojanti kaukolėje, tam tikrame skystyje. Smūgio metu šis skystis sugeria jo energiją, apsaugodamas smegenis nuo sukrėtimo ir pažeidimų bei nuo šiurkščių susilietimų su kaukolės sienelėmis. Vis dėlto stipraus smūgio metu tokie susilietimai įmanomi, tad smegenys sukrečiamos, deformuojasi ir iš dalies išsijungia (laikinai ar visam laikui) vienos ar kitos jų funkcijos, o žmogus paprastai praranda sąmonę arba ji aptemsta, atlieka nevalingus traukuliuotus ar automatizuotus judesius (boksininkas, patyręs nokautą ir esantis be sąmonės, vis mėgina stotis ar klydinėja po ringą). „Patogiausiu“ nokautui būdu toks sutrenkimas sukeliamas, kai kaukolė smūgio metu persistumia, smarkiai pasukus galvą. Smegenys, kaip ir galva, yra pailgos, ir šitaip pastumtos neišvengiamai „neįsipaišo“ į naują kaukolės ertmės padėtį. Pasukite ant stalo žalią kiaušinį – kažkas panašaus vyksta su galva ir smegenimis jose. Dėl tokio pasistūmimo smegenys smarkiai suspaudžiamos tiek kaktos, tiek pakaušio srityje. Rezultatas – amen, tai yra, ačiū dievui, dažniausiai nokautas, bet galimas ir pasitraukimas anapus... Vadinasi, daugumoje nokautų vienaip ar kitaip vyko toks horizontalus ar vertikalus sukamasis kaukolės postūmis. Tuo paaiškinama, kodėl taip lengva nokautuoti šoniniais smūgiais į žandikaulį ar aperkotais, kai „vos užkliudomas“ pats smakro ga­liukas – šioje padėtyje svertas tarp pasmakrės ir stuburo pats ilgiausias, todėl priversti kaukolę suktis taip yra lengviausia. Jei turite gerus smūgio įgūdžius, jėga, kurios reikia nokautui, iš esmės menkutė. Mano žmona, ganėtinai smulki mergytė, gana lengvu šoniniu smūgiu pasiuntė į nokautą pusantros galvos už ją aukštesnį vaikiną, užsimovusį šalmą su antveidžiu. Antveidis ir tapo tokios „sėkmės“ priežastimi – atsikišęs į priekį antveidis dar labiau didino kaukolės „sukimosi svertą“, ir posūkiui prireikė visai nedaug jėgų.

Be šios, nokauto priežastimi dar gali būti visas tuntas GALIMYBI≈≤. Spėju, kad žmonėms įdomios ne galimybės atsidurti nokaute, o nokauto atsiradimo sąlygos, kurias jie pasitaikius progai mėgins pakartoti. Suteikti priešininkui GALIMYBES ir ATSIDURTI nokautuose turbūt nori mažai kas...

{mospagebreak_scroll} Žinoma, pagrindinė sąlyga yra pats smūgis. Iš pradžių išsiaiškinkime jo sudėtines dalis.

Jei vadovautis „vadovėliu“, tai yra, reikalavimais smūgiui (juk nokautą galima laikyti viena iš svarbiausių smūgio užduočių?), tai teisingas smūgis yra:

pataikymas į tam tikrą tašką;

tikslus smūgiuojančios galūnės judėjimas;

savalaikis, staigus galūnės pasiuntimas korpusu arba, kitaip tariant, korpuso įtraukimas į smūgį;

tikslus žingsnis, atitinkantis smūgį, užtikrinantis, kad kojų padėtis maksimaliai atitiks suduodamą smūgį;

kieta, staigi smogiančiosios galūnės fiksacija – „jėgos išleidimas“ arba „kime“.

Visa kartu duoda „teisingą smūgį“, t. y. smūgį, galintį sukelti nokautą – pagrindinę techninę užduotį.

Pataikymas į tam tikrą tašką – daugeliui akivaizdžiausia užduotis. Išjungti žmogų smūgiu į žandikaulį kur kas lengviau, nei smūgiu į petį, į užpakalį ar į ausies spenelį. Yra daugybė visų pripažintų klasikų parašytų vadovėlių, kuriuose kalbama tik apie tai, kur reikia smūgiuoti. Pavyzdys – Dzigoro Kano, kuris savo vadovėlyje „Kodokan dziudo“ visiems gyvenimo atvejams duoda praktiškai tą patį receptą: „smokite jam kumščiu į tarpuakį“. Ši pozicija suprantama: dauguma dziudzitsu mokyklų buvo sukurtos žmonėms, menkai suprantantiems visokias vingrybes. Muštis reikėjo vos ne rytoj, situacijos galėjo būti įvairiausios, todėl pasitenkinta pačiu paprasčiausiu rankų užgrūdinimu ir vietų, kur reikia smogti, žinojimu. O smogdavo peiliu, kardu, kardo rankena ir tik kraštutiniu atveju kumščiu.

Kiniečiai ir jų mokiniai Okinavoje kumštį gerbė kur kas labiau – jis buvo prilygintas ginklui. Vis dėlto svarbiausia buvo, kur mušti. Tikslų smūgį būdavo mokomasi atlikti savarankiškai – tik kai kurios „vidinės“ mokyklos nuo pat pradžių užsiiminėjo detaliu struktūrų nagrinėjimu. Todėl no­kautai iš esmės buvo „techniniai“ ir „purvini“ – „švariais“ galėjo pasigirti tik labai patyrę meistrai.

Boksas, kol nebuvo pirštinių, šioje srityje mažai skyrėsi nuo azijiečių mokyklų – juk kovos irgi vykdavo plikais kumščiais. Turėdamas mažą pataikymo plotą, kumštis gali sukelti baisias traumas net  be kokių nors ypatingų „struktūrų“. Išmušti dantys, prakirtimai, išnarinimai ir lūžiai bu­vo įprasti. Neretai kovotojai išmušdavo vienas kitam akis, laužė pirštus, nosis ir žandikaulius, skutais nuplėšdavo odą nuo galvos – ir vis dėlto likdavo stovėti ir tęsdavo kovą. Tiesa, buvo ir taisyklės, šiek tiek saugančios kovotojų sveikatą. Drauge su draudimu smūgiuoti į papilvę kaip pernelyg pavojingi buvo uždrausti ir smūgiai į paširdžius. Kovos pobūdis irgi skyrėsi nuo šian­dieninio – vengdami traumų, kovotojai iš esmės apsikeisdavo pavieniais smūgiais, nes net vienas smūgis pliku kumščiu galėdavo sukelti „techninį“ nokautą. Serijinių smūgių kovos tradicija įsigalėjo tik 4-ame dešimtmetyje.

Tie nokautai, kuriuos turi galvoje laiško autorius, ir kuriuos visi dėl pirštinių pripratome laikyti nokautais, bokse be pirštinių buvo gana reti. Įprastai kova pasibaigdavo būtent „techniniu“ nokautu – dažniausiai dėl to, kad kovotojas būdavo taip sužalojamas, kad ir labai norėdamas nebegalėdavo tęsti kovos, nors ir neprarasdavo sąmonės. Būdavo atvejų, kad žmonės mirdavo nuo žaizdų jau po kovos. Būtent tai trukdė boksui tapti masiniu sportu. Mažai kas norės poros tokių „draugiškų varžybų“, po kurių teks likusį gyvenimą būti invalidu ar gąsdinti arklius savo fizio­nomija. Įvedus pirštines, boksas iš karto prarado didžiąją dalį arsenalo, skirto būtent tokioms traumoms sukelti. Taškų, į kuriuos buvo galima atlikti akcentuotą smūgį gana didelių gabaritų ir vis dėlto minkštu „prezervatyvu“ (nejuokauju – taip tada vadino pirštines, nuo žodžio preserve, t. y., apsaugoti), liko kur kas mažiau. Vis dėlto pirštinės smarkiai perkėlė akcentą į paties smūgio „vidų“, privertusios smulkiai išnagrinėti ir optimizuoti smūgio sudavimo būdus, kojų ir rankų veiksmus, o svarbiausia – jų tarpusavio sąveiką, leidžiančią atlikti greitą ir stiprų smūgį. Be to, kad prasiveržtų iki trokštamų smūgio zonų, kovotojai turėjo išmokti išsisukinėti, laviruoti, atidengti priešininką, aktyviai judėdami aplink jį. Tiesa, pirštinė turėjo ir savų minusų. Dėl įpročio laikyti rankas prie veido kovoje be pirštinių dažnai į akis ir veidą patenka nuosavi pirštai. Dauguma boksininkų nėra užgrūdinę rankų, tad susitraumuoja, jei mušasi be pirštinių. O ir pati pirštinė yra sunkoka, jos svorio dėka galima padaryti nokautą (be to, būtent „švarų“) lengvučiu kumščio brūkštelėjimu, ką irgi neretai galima pamatyti ringe – tačiau įprotis mušti taip pliku kumščiu tokio efekto neduoda.

{mospagebreak_scroll} Jei dirbama su pirštine, pagrindinės pažeidžiamos zonos, į kurias smūgiavus galima padaryti „švarų“ nokautą, yra:

pasmakrė,

šoninė apatinio žandikaulio pusė,

apatinio žandikaulio sąnarys,

smilkinio sritis

ausis

Prie šių galima pridėti korpusą:

saulės rezginys,

kepenys – o paprasčiau, apatinių „plaukiojančių“ šonkaulių zona.

Pažeidus korpusą, vaikinas dažniausiai nepraranda sąmonės, bet... knocked out. Labai jau bjaurus jausmas pilve – ir rankos nekyla, ir kojos nelaiko.

Štai ir viskas. Tiesa, kartais būna nokautai pataikius į kaktą ar į viršutinę šoninę galvos pusę, būna nokautai net smogus tiesiai į krūtinę – bet dažniausiai tada, kai smūgis toks stiprus ir aštrus, kad, kaip sakoma – „vis viena, kur pataikysi“. Smūgiai į nosį dažniausiai nebūna švarus nokautas, tačiau pakanka techninių nokautų, kai priešininko akis užlieja ašaros ir kraujas. Smūgiai į nosį neleidžia priešininkui orientuotis aplinkoje ir efektyviai apsiginti – nors, žinoma, jei į nosį bus atliktas tas pats smūgis, kuriam „vis viena, kur“, nokautas bus sunkiausias visomis prasmėmis, gali ištikti net mirtis, jei į galvos smegenis susmigs sutraiškytos viršunosės kaulai.

Jei kalbėsime ne apie boksą, tai prie aukščiau minėtų zonų galima pridėti

papilvę,

inkstų sritį,

nugaros sritį kiek žemiau menčių (tai yra, beveik priešais saulės rezginį)

ir pakaušį,

be to, pakaušį, kaip ir apatinį žandikaulį, galima suskirstyti į tris atskiras zonas –

pakaušio gumburas,

stuburo prisitvirtinimo prie kaukolės zona

dvi duobutės kaukolės apačioje, iš dešinės ir kairės.

Didžiausias nokauto garantijas duoda smūgiai į šonines žandikaulio puses ir į duobutes kaukolės apačioje, nes tada smūgio banga eina betarpiškai į smegenėles, kurios atsako už bendrą koordinaciją ir orientaciją erdvėje. Be to, tašką ant žandikaulio atitinka duobutė pakaušyje, jei sujungsime juos įsivaizduojama linija.

Kaip jau minėta aukščiau, sukimasis gali būti ne tik horizontalus. Vienas baisiausių „klasikinių“ nokautuojančių smūgių yra aperkotas į pasmakrę, nukreiptas iš apačios į viršų arba į priekį ir iš apačios į viršų. Toks smūgis irgi sukuria sukamąjį judesį aplink kaukolės prisitvirtinimo prie kaklo slankstelių tašką, ir smegenys suspaudžiamos – tačiau toks smūgis yra kur kas pavojingesnis, nei šoninis, nes gali lūžti kaklo slanksteliai ir ištikti mirtis dėl nugaros smegenų trūkimo.

Tikslus judesys ranka – vadinasi, ranka juda optimalia trajektorija, ir, „ateidama į tikslą“, užtikrina tvirčiausią smogiamąją struktūrą – tai yra, minimumą nevalingų „amortizacijų“. Čia paprastai pateikiu mesto peilio pavyzdį – jei jis atėjo į taikinį kampu, artimu 90º, jis įsmigs giliai. Jei „atėjimo“ kampas smarkiai nukrypsta nuo statmens, tai peilis iškrypsta iš tikslo, o smūgio jėga tuo mažesnė, kuo didesnis tas nuokrypis.

Tačiau ranka ne peilis, o žmogaus kūnas nėra idealiai plokščia lenta. Smūgį reikia nukreipti taip, kad maksimaliai efektyviai „užkabintumėte“ natūralius nelygumus. Be to, maksimaliai efektyvus smūgis bus tada, jei bus nukreiptas kiek iš viršaus į apačią (bokso bazė), arba kiek iš apačios į viršų (karatė bazė). Šiuo atveju smūgis daug „tvirtesnis“, nes didžioji jo energijos dalis deformuoja priešininko kūną, o ne sukelia abipusį atstūmimą. Jei aiškiai sukurta net pusiau atpalaiduotos rankos struktūra ateina į taikinį pagal artimą optimaliai trajektoriją, tai smūgis tampa gana stiprus ir tvirtas, net jei žmogus daugiau nieko nedaro – nei žingsnio, nei „įsitraukimo“, nei fiksacijos.

{mospagebreak_scroll}Savalaikis, staigus korpuso įtraukimas į smūgį, o tiksliau – teisinga smūginė struktūra. Įtraukti korpuso į smūgį be struktūros neįmanoma, be to, svarbus ne tiek svoris, kiek aiškus atraminės kojos impulso perdavimas į smūgį. Būtent taip, ir tą patvirtina daugelis lengvasvorių boksininkų, pavyzdžiui, garsusis Laslas Papas, iki senatvės išlaikęs tokį smūgį, kad, kaip rašė vienas jo priešininkas, „ant manęs tarsi būtų užlėkęs garlaivis“. Jei kalbėsime tik apie svorį, tokių reiškinių paprasčiausiai neišeis pagrįsti.

Taigi, ranka ne peilis – jos skrydžio negalima pavadinti laisvu. Prie jos primontuotas kūnas, kuris irgi turi dalyvauti smūgyje – kitu atveju jis, vaizdžiai tariant, pakibs ant smūgio ir vilksis iš paskos, iš esmės stabdydamas ir silpnindamas rankos veiksmus. Tad geriau jau aktyviai jį įtraukti ir jo judesio sąskaita sustiprinti smūgį. Daugumoje vadovėlių kalbama apie kūno reversą aplink stuburo ašį. Laikausi kitos nuomonės, bet apžvelgsiu ir šį būdą.

Reversas aplink stuburo ašį – vienas iš natūraliausių žmogaus kūno judesių. Pabandykite greitai vaikščioti vandenyje, įbridę iki juosmens. Pasipriešinimas rankoms ir kojoms bei juntami korpuso sukimai aplink savo ašį leis jums suprasti, kas tai yra.

Smūgyje reversas naudojamas šitaip: tuo metu, kai viena ranka atlieka smūgį, kita staigiai atitraukiama atgal – ir šitaip, kaip sakoma vadovėliuose, „sustiprina smūgį“. Smūgio jėga padidėja ne dėl to, kad ranka atitraukiama – tai tas pat, kaip „vėjas pučia, nes medžiai linguoja“ – atitraukus ranką ir pasisukus smogiančios rankos petys pasistumia į priekį. Vadinasi, pagrindinis pasisukimo tikslas – išmesti petį į priekį. Kodėl būtinai sukantis aplink ašį? O jei tiesiog išstumti jį į priekį? Hm... Rodos, smūgio jėga tuo atveju smarkiai krinta. Kodėl? Todėl, kad atskirai nuo korpuso išstūmus petį, griūva smūginė struktūra. Juk pagrindinius raumenis, kuriuos sutraukę galėtumėte ją sukurti, teks atpalaiduoti – kitaip judesys neįmanomas. Vadinasi reikia rinktis: arba tvirta struktūra, arba judėjimas. Faktiškai judėjimas kovoje yra perėjimai tarp kokių nors bazinių padėčių, kurios gali užtikrinti maksimalią visų kūno raumenų darną ir patogiausią jėgos panaudojimą. Jeigu mes ban­dome (kaip visi „normalūs žmonės“) smūgiuoti judėjimo sąskaita, tai smūginė struktūra nespėja susidėlioti. Šiuo atveju peties ir alkūnės sąnariai tampa natūraliais „amortizatoriais“, smūgis sumink­štėja, galima gauti ir rankos traumą (išsinarinti alkūnę, riešą), nutraukti peties raiščius ir net pažeisti stuburą (kai persistumia diskai). Vadinasi, neteisingai sukurtoje struktūroje priešpriešinio masių susidūrimo jėga nenukreipiama į struktūros vidų – ji randa pirmą pasitaikiusį „išėjimą“, žalodama ir laužydama kūną silpnose vietose – išlenkimuose ir „kampuose“.

Taip, toks smūgis mums nereikalingas – nereikalingas niekam. Neatsitiktinai visuose karate vadovėliuose rašoma: „neužkelkite peties“. Nors, ką pastoviai įrodo boksininkai, reikia ne apskritai atsisakyti judinti šį sąnarį, o tiesiog reikia MOKĖTI tai daryti. Boksininkai yra gyvas ir efektyvus karatistinių dogmų paneigimas – peties judesiais jie ir galvą gana efektyviai pridengia, ir smūgį pa­ilgina – vadinasi, šis judesys visai deramas, tik reikia mokėti teisingai įstatyti jį į struktūrą.

Grįžkime prie reverso: ką mums duoda šis judesys? Peties ir atitinkamai rankos išmetimą pirmyn pasukus kūną – tai yra, neatliekant nesavalaikio raumenų atpalaidavimo. Smūgio struktūra lieka tvirta ir – bum! Patogu ir gana efektyvu. Kadangi daugumoje šiuolaikinių smūginių kovų rankų užgriebimai nenaudojami, toks būdas naudojamas praktiškai visur – ir bokse, ir kikbokse, ir sandoje (kuri iš esmės yra tas pats kikboksas su keletu metimų). Net karatistai, besistengiantys nenaudoti peties pakėlimo ir išstūmimo smūgio metu, muša su reversu. Ką tai reiškia? Jei dvi labai smarkiai besiskiriančios sistemos rekomenduoja reversą kaip vieną iš pagrindinių smūgio detalių – vadinasi, šis judesys optimalus?

Nemanau. Artimas optimaliam. Ir jei žiūrėsime į smūgį tik iš techninės pusės, tai galbūt ir optimalus. O kalbant apie taktinę kovos pusę, retai pavyksta atlikti smūgį idealiomis „stendinėmis“ sąlygomis. Kovotojui tenka smūgiuoti judant, be to, jis dar turi nuolat rūpintis, kaip išlaikyti pa­stovią kūno padėtį, kaip kompaktiškai laikyti rankas ir kojas, jog galėtų apsiginti ar toliau judėti. Todėl smūgis retai būna vienas, ir vienu smūgiu niekas nesibaigia. Greičiau galima pasakyti, kad nuo pirmo smūgio viskas tik prasideda. Priešininkas tuo metu irgi juda, bandydamas atlikti kon­trataką, todėl ieško silpnos vietos jūsų veiksmuose. Ir – jei mušate kaip į maišą, su maksimalia jėga, su reversu, tai – randa...

Reverse yra viena ypatybė, kuri esant užgriebimams ir metimams dažnai atsigręžia prieš kovotoją: smūgio metu jis faktiškai pasisuka šonu į priešininką arba suteikia priešininkui galimybę „padėti“ jo judesiui; pastarasis, vengdamas smūgio, tuo pat metu atsidurs už kovotojo nugaros. Arba atliks metimą. Arba, sučiupęs mušančią ranką, neleis atlikti smūgio kita ranka, ir toliau valdys priešininką, kontroliuodamas sučiuptą svertą.

Todėl yra dar  vienas būdas, prieštaraujantis karate klasikai, tačiau jį gana sėkmingai naudoja taekvondo sportininkai ir dauguma boksininkų. Jie „įtraukia“ korpusą į smūgį staigiu pilvo preso impulsu, truputėlį pastumdami į priekį visą viršutinę korpuso dalį. Šis būdas naudingesnis, jei „taisyklėse“ yra užgriebimai ir metimai – tačiau tada reikia, kad žingsnis tiksliau atitiktų smūgį. Todėl jo ir nemėgsta karatistai (kurių stovėsena „pagal kanonus“ padaroma iš anksto ir nekore­guojama smūgio metu) ir tie boksininkai, kurie didžiąją treniruočių laiko dalį praleidžia mušdami maišą ir stiprindami raumenis. Jei šiuo atveju nemokama judėti, smūgio metu nuolat prarandama pusiausvyra – žinoma, kovoje tas neleistina. Todėl jiems reversas yra naudingesnis – tiksliau, beveik niekas jo specialiai nesimoko. Jis atsiranda pats treniruojantis smūgius į maišą, kaip natūralus smūgio „sustiprintojas“ ir „prailgintuvas“, ir vėliau išsaugomas, kaip chroniška „vaikiška liga“, beveik nepastebima, nes „visi taip daro“.  Lieka melstis, kad nepasitaikytų kas nors, mokantis daryti „ne taip“. Kad priešininkas nemokėtų judėti, nemokėtų užeiti už nugaros ir užgriebti rankų – bet, kadangi tą išties nedaugelis moka, reversas gyvuoja visur, kaip paprasčiausias būdas.

{mospagebreak_scroll} Šiaip ar taip, reversu ar palinkimu mes „įtraukiame į smūgį kūno svorį“ ir užtikriname, kad taikinį paveiks ne tik 5-8 kg rankos masės, bet, idealiu atveju, ir visa mūsų masė, taip smarkiai sustiprinant smūgį.

Tiesa, kad būtų idealas, tai yra, maksimalus įtraukimas, būtina smūgio kryptimi perkelti VISĄ kūną – tai yra, žingtelėti ar šoktelėti. Žingsnis ar šuoliukas iš esmės išplečia pasiekiamumo erdvę, be to, jie smarkiai padidina bendrą smūgio greitį.

Jei „stovite stovėsenoje“ ir smūgiuojate ranka – su reversu ar  be, dabar nėra skirtumo, – tada kumščiui atsitrenkus į taikinį atsiranda grįžtamoji banga, tai yra, atatranka. Ji paveiks visus jūsų rankos ar kūno sąnarius, tarsi ieškodama silpnų vietų smūginėje struktūroje – ir, jei tokia vieta yra, toje vietoje įvyksta jos lūžis, išoriškai pasireiškiantis kaip sąnario „susidėjimas“, amortizacija arba tikras sąnario lūžis ar raiščių trūkimas. Kai bandoma stovėti statinėje stovėsenoje su vertikaliu korpusu, tokios silpnos vietos paprastai yra kelio sąnariai ir stuburo vieta ties strėnomis. Todėl arba korpusas „atmetamas“ atgal (su trauma arba be – viskas priklauso nuo situacijos; vis dėlto, jei užsispyrę smūgiuosite iš statinės stovėsenos su vertikaliu korpusu, anksčiau ar vėliau turėsite problemų su keliais ir nugara), arba prarandama pusiausvyra. Būtent todėl, beje, karatistams geriau nesigėdinti atlikti smūgio su „Kiai!“: šio šūksnio tikslas – staigus pilvo preso impulsas, kompen­suojantis stuburo apkrovą. Būtent taip – kitos prasmės jis neturi. Tai yra, faktiškai vis viena masė įtraukiama preso impulsu ir smūgis pasiunčiamas pirmyn – kaip matome, priešingai rašytiniams „kanonams“, praktikoje tai vis dėlto egzistuoja ir taikoma. Kitas klausimas, kad apie šio neabejotinai svarbaus komponento prigimtį „kalbėti nedera“.

Pusiausvyrą prarasti galima ir dėl kitos priežasties. Kai žmogus stovi pradinėje padėtyje, jo masė ir jo rankos yra atraminės bazės ribose, o kai muša – masė staigiai perkeliama į smūgio pusę ir ranka iš dalies peržengia bazės ribas. Todėl prarandama pusiausvyra – ypač aiškiai tą pajunta tie, kurie bando smūgiuoti iš statinės stovėsenos ne vieną smūgį, o seriją. Čia jau du keliai: arba mes kūno masės išvis neįtraukiame, išlaikome statinį korpusą, kuldami orą rankomis (karatistai), arba mes faktiškai „prasmengame“ smūgio kryptimi. Pirmuoju atveju smūgio jėga artėja prie nulio proporcingai smūgių skaičiui, antruoju... melskitės, kad taisyklėse nebūtų metimų arba kad būtų draudžiama mušti per nugarą ar per pakaušį. Bandydami kompensuoti šį prasmegimą, žmonės paprastai taiko labai plačias stovėsenas su prisispaudimu prie pagrindo arba daro plačius žingsnius. Ką gi, vėl reikia melstis – šįsyk, kad taisyklės draustų pakirtimus ar smūgius per kojas arba kad priešininkas nemokėtų to atlikti.

Taigi matome, kad viena problema, kaip tu ją bemaskuotum, traukia paskui save kitą – tiksliau, neracionalus smūgio būdas, lyg ir lengvesnis bei naudingas, tempia paskui save visą šių problemų girliandą. Aš laikau naudingais tuos būdus, kurie galbūt kažkiek „nepatogūs“ ir „neį­prasti“ naujokėliui, bet leidžia iš pat pradžių išvengti daugumos šių bėdų – o drauge suteikia gana padorią smūgio jėgą. Pakankamą tiek sėkmingam staigiam smūgiui, leidžiančiam laisvai atakuoti, kontratakuoti, gintis ir judėti, tiek nokautui – pagrindinei smūgio užduočiai.

Juk kur yra reverso pranašumas? Nežymus smūgio ilgio padidinimas, naudingas ir taikomas tik pradiniuose mokymosi metoduose, taip pat nežymus jėgos padidėjimas, kuris irgi svarbus tik pradiniame etape. O vėlesniame etape, kai priprasite prie „smūgio presu“, visi šie pranašumai išnyks – surasite savų. Tai bus geresnis manevravimas, didesnis staigumas, daugiau rankų technikų varia­cijų ir – įsivaizduokite – didesnė smūgio jėga, aktyviai pajudėjus jo kryptimi.

Tikslus žingsnis, užtikrinantis, kad kojų padėtis atitiks smūgį. Iš praėjusio punkto aišku, kad maksimaliai įtraukti kūną į smūgį galima tik padarius žingsnį ar šuoliuką (šoktelėjimą). „Šoktelėjimas“ yra trumpas šuoliukas Į PRIEKĮ, o ne į viršų, tuo pat metu perkeliant visas kūno dalis. Vadinasi, kojų padėtis turi būti ne tvirta ir patikima visomis kryptimis, kas, akivaizdu, nepasiekiama ir  beprasmiška, bet kuo patogesnė, atsižvelgiant į jėgos panaudojimą smūgiui – kad būtų galima atlikti šoktelėjimą smūgio kryptimi. Juk visiems aišku: kad ir kaip tvirtai stovėtum, jei neturi iniciatyvos, tavo stovėsenos tvirtumas tau visai nepadės, greičiau priešingai, padės prieši­ninkui smūgiuoti. Nė viena stovėsena, kad ir kokia ji būtų taisyklinga, negarantuoja ne tik pergalės, bet ir saugumo. Kovoje būtina judėti, manevruoti – ir tai yra pagrindinis bet kokios kojų padėties ir kūno tikslas, ir tai pagrindinis vertinimo „naudinga-nenaudinga“ ar „teisinga-neteisinga“ kriterijus.

Žingsnis, žengtas drauge su smūgiu, yra teisingiausias variantas tiek kalbant apie techninę, tiek apie taktinę pusę. Kai turime tokį žingsnį, galime suduoti tuo daugiau smūgių, kuo daugiau žengiame žingsnių, bei koreguoti smūgio kryptį būtent žingsnio sąskaita. Smūgis į taikinį sutampa su priekinės kojos pastatymu ant grindų (smūgiuojant ranka) ar su atraminės kojos perstatymu spiriant koja. Žinoma, dauguma gali pastebėti, kad atliekant smūgius žemėjančia trajektorija kumštis pasieks taikinį kiek anksčiau, nei priekinės kojos pėda, o aukštėjančiose trajektorijose koja palies grindis kiek anksčiau. Taip ir yra – bet tai būtent niuansai, kuriuos aprašinėti galima ilgai, o dėstyti netikslinga. Kur kas geriau atidirbinėti smūgius su vienalaikiu kojos pastatymu. Smūgis tokiu atveju stiprėja automatiškai, mokytis tampa kur kas lengviau, ir geriau suprantamas rankų ir kojų veiksmų tarpusavio ryšys, kuris daugeliui „tradicinių metodikų“ sekėjų yra rimta problema.

{mospagebreak_scroll} Spėju, kad čia dar verta pridėti porą žodžių apie korpuso palenkimo į priekį vaidmenį bei apie pilvo preso vaidmenį.

Reikalas tas, kad didžiąją savo evoliucijos dalį žinduoliai (arba „žvėrys“) praleido ketu­riomis. Todėl atsirado tam tikras, praktiškai visiems vienodas kūno sandaros principas. Juk neatsitiktinai krokodilas, „šliaužiojantis“ po žemę sutraukdamas šoninius raumenis, ir plaukioja atlikdamas banguotus judesius uodega ir mėtydamas kūną į šonus. Ichtiozaurai irgi turėjo vertikaliai išdėstytas uodegos mentes. O delfinai ir banginiai – žinduoliai – mojuoja uodegomis iš viršaus į apačią – nes turi būtent „žvėrišką“ raumenų išsidėstymo principą. Tokio judesio pagrindas – „žvėriškos“ konstrukcijos nugaros ir pilvo priešpastatymas. Nugara svarbi atsispiriant užpakalinėmis kojomis ir ištiesiant priekines letenas (rankas) į priekį. O pilvo presas suveda priekines ir užpa­kalines galūnes. Tai yra, jei roplių letenos susijungdavo tik „per šoną“, tai yra, po vieną, žvėrys be tokio jungimo turi ir vieningą, vertikalų, sujungiantį „užpakalį“ su „priekiu“. Tad žvėrys paly­ginti su ropliais gavo daugiau kontrolės ir koordinacijos galimybių, suteikiančių, pavyzdžiui, gali­mybę eiti ant trijų kojų, jei viena pažeista, jiems patogiau šokinėti ir apsisukti. Tokia konstrukcija tapo tiek sėkminga, kad pora „presas-nugara“ tapo pagrindine – ir tarp žvėrių pilna tokių, kurie negali išsilenkti į šoną (šernas, jautis, dramblys) ar net negali apsidairyti – pavyzdžiui, vilkas, kuris tikrai nėra pats lėčiausias ir nerangiausias gyvūnas.

Atsistojęs ant dviejų kojų, žmogus tarsi „išjungė“ presą iš judėjimo užtikrinimo darbo, kuris milijonus metų buvo jo pagrindinis užsiėmimas. Pagrindinį jo judėjimo modelį galima apibūdinti taip: priėjo prie krūmo (kojų darbas), sustojo, pakėlė rankas ir renka uogas (rankų darbas) ir kiša jas į burną. Rankos sau, kojos sau. Kojos kažkur ten apačioj vaikšto, rankos kažką ten viršuj daro. Toks išskirstymas mums gana ilgai vaikščiojant ant dviejų kojų tapo visai įprastas. Visiškai taip pat, pasi­duodami instinktui, dauguma veikia ir šiandien, taip pat ir treniruočių metu: priėjau prie maišo, susto­jau, pakėliau rankas ir smūgiuoju. Išmokti judinti rankas einant, smūgiuoti einant, šaudyti einant ar bėgant daugeliui žmonių labai sudėtinga.

Taigi, pilvo preso vaidmuo mūsų organizme kaip ir anksčiau labai svarbus. Jis turi daug grįžtamųjų ryšių su smegenimis, glaudžiai susijusių su orientacija erdvėje. Juk žinoma, kad jei žmogus sutvirtina preso raumenis, jis tampa atsparesnis galvos sukimuisi ar jūrligei, jo judesiai tampa tikslesni ir taupesni. Jei palinkstame į priekį, tučtuojau suteikiame presui padėtį, panašią į tą, kurioje jis buvo „pagrindinis“ milijonus metų. Ir jis tučtuojau ima veikti! Jis vėl ima koordinuoti kojų ir rankų tarpusavio sąveiką. Pilvo presui tiek rankos, tiek kojos veiksmas yra tas pat: padėties pakeitimas. Presas sujungia rankas su kojomis, užtikrina impulso perdavimą iš kojos į ranką ir atvirkščiai, leidžia tučtuojau įtraukti į bet kurį veiksmą viso kūno raumenų jėgą. Presui padeda nugara ir sėdynė, tiesiogine to žodžio prasme paremdami ir pridengdami jį iš nugaros, leisdami greitai susilenkti ir išsitiesti bei keisti kojų kryptį ir koordinuoti kojų veiksmus sukantis.

Tai ne atradimas: priverskite muštis patį tvirčiausią valstietį, duokite jam į rankas peilį, ir jis tučtuojau stos į „stovėseną“, kurią turėjo mūsų protėviai beždžionžmogiai – su palinkusia nugara ir atkištomis į priekį rankomis, su sulenktomis kojomis-spyruoklėmis. Pažiūrėkite kirstynių paveiks­liukus karo laikais – beveik visur pamatysite tą pačią stovėseną. Pažiūrėkite, kokia yra beveik visų imtynininkų stovėsena. Pažiūrėkite, kaip kaunamasi peiliais. Pažiūrėkite į boksininkų stovėseną – ne tada, kai jie šokčioja vienas priešais kitą, rinkdamiesi patogų momentą ir kartais šaudydami ilgais džebais, o tada, kai vyksta intensyviausias apsikeitimas smūgiais – tai yra, patį atsakingiausią kovos momentą. Galų gale priverskite muštis karatistus – ne, ne šokinėti vieną ant kito su pavieniais smūgiais (žinoma, galima norėti laikyti veidą toliau: trinktelėjau ir atšokau – taškas!), o būtent muštis, tai yra, įsivelti į gana ilgą kovą – ir iš karto pamatysite pozicijos pakeitimą, atitinkantį tą, kurį čia aprašinėjau.

Taigi „stovėsenų“ su būtinu „vertikalios nugaros“ reikalavimu, kaip pagrindiniu „tei­sin­gumo“ kriterijumi, atidirbinėjimas ne tik nėra teisingas, bet ir atvirai kenkia kovotojui, veikdamas ne pagal jo anatomiją ir griaudamas jo judėjimo pagrindus. Neatsitiktinai kiniečių tradicijoje kalbama ne apie stovėsenas, o apie žingsnius (bu), neatsitiktinai visuose be išimties traktatuose tvirtinama: padėties keitimas aukščiau visko! Ne be reikalo visur akcentuojama – chara, dantian, tanden, dandzon! Kokių galų treniruojate presą, jei jo nenaudojate? Kokia prasmė „ugdyti KI“ pozose ir pliurpti apie dantian vaidmenį, jei tokiose pozose preso ne tik kad negalima panaudoti, jo net negalima įjungti? Tokiu atveju jei kas nors ko ir išmoksta, tai ne dėl metodikos, o prieštaraudamas jai – ir deda išties titaniškas pastangas ir įsigudrina daugiametės praktikos metu kompensuoti tai, ką „metodika“ sulaužė iš pat pradžių.

Grįžkime prie temos.

Kita žingsnių tema: pusžingsniai ir pastūmimai. Kalbama apie pėdos pastūmimus, kurie užtikrina būtiną smūgio krypties pakeitimą ar staigų judesio krypties pakeitimą (iš esmės tai vienas ir tas pat). Kad pasisuktum į kairę, reikia ne visu korpusu suktis į kairę (šio judesio inercija per didelė), o staigiai atsistumti nuo grindų dešinės kojos pirštais. Judesys įvyksta staigiai ir lengvai. Tokie pastūmimai – iš esmės pati svarbiausia paslaptis: jie suteikia galimybę pakeisti tiesų smūgį į šoninį, staigiai išsilenkti atakos arba atsidurti priešininkui iš šono, nepastebimai pajudinus pėdas.

Na, ir savaime suprantama, šių pastūmimų jėga prisideda prie smūgio jėgos – ypač jei kal­bama apie šoninius smūgius ar aperkotus.

Žingsnių ir pastūmimų vaidmuo smūgyje toks svarbus, kad galima labai rimtai kalbėti apie tai, jog visi smūgiai iš viso atliekami kojomis – ne tik tie, kai į taikinį pataiko pėda, kulnas, blauzda ra kelis, bet ir tie, kurių metu smūgiuojama kumščiu, delnu, riešu ir alkūne.

{mospagebreak_scroll}Tvirta staigi fiksacija arba jėgos išmetimas leidžia sutvirtinti smūginę struktūrą smūgio metu, minimizuoti amortizaciją, atsirandančią joje, ir užtikrinti teisingą jėgos pritaikymą smūgio metu, kuris dėl šios amortizacijos ir drauge vykstančios struktūros deformacijos irgi gali pasikeisti. Be to, ir pati fiksacija iš dalies kompensuoja ir netiksliai sukurtą struktūrą, ir per trumpą žingsnį, ir nepakankamą korpuso įtraukimą.

Fiksacija gali būti vykdoma smūgio taške arba praėjus smūgio tašką (kas yra naudingiau). Šiuo antru atveju praėjimas gali būti vykdomas tiek pagal tiesę už smūgio taško, tiek ir pagal liestinę šiam taškui, kas būdinga šoniniams smūgiams. Trečias fiksacijos būdas – su atsistūmimu nuo taikinio.

Fiksacijos būdai:

1) jei jau pradėjome nuo bokso, aprašysime vieną būdingiausių būdų, kaip sakė Mochamedas Ali, „akmuo ant virvės“. Kaip „akmuo“ čia veikia dilbis su tvirtai fiksuotu riešu ir kumštis su masyvia pirštine, o kaip virvė – petys ir viršutinė korpuso dalis.

Metame ranką į taikinį, smūgio metu įjungdami riešą ir staigiai suspausdami kumštį, lyg bandydami sutraiškyti kažką, esantį jame. Faktiškai ranka pusiau atpalaiduota, struktūra susideda tik iš tvirtos konstrukcijos kumštis-dilbis, bet pirštinės svorio dėka kinetinė smūgio jėga pakankamai didelė, kad leistų „skrajoti kaip drugeliui ir gelti kaip vapsvai“. Kadangi visi likę raumenys pusiau atpalaiduoti, laisvi, matyti nedidelis pavėlavimas juos įjungiant – koja kiek lenkia korpusą, o petys kiek aplenkia ranką. Vis dėlto vėlavimas toks nedidelis, kad daugeliu atvejų priešininkas nespėja išsi­sukti ar apsiginti, o esant šiai savotiškai tampriai bangai, kuri eina per korpusą nuo kojų iki peties, netgi gaunasi savotiškas „botago efektas“, tai yra, kažkiek padidėja smūgio staigumas. Pavė­lavimą galima paaiškinti ir tuo, kad pirštinė gana sunki ir turi tam tikrą inerciją – tai yra, ją greitinti tenka palaipsniui. Jei tuo metu, kai struktūra dar nesukurta, o korpusas neįgavęs optimalios padėties išmetimui, mes staigiai „iššausime“ jėgos impulsą, tai impulsas prapuls tuščiai ir galbūt net sugadins struktūros tvarką – tai yra, išoriškai tai atrodys kaip banalus koordinacijos nebuvimas (o taip ir yra). Net jei tai neįvyks, tokio išankstinio impulso rezultatas bus toks: smūgis gana staigiai (sakyčiau, traukuliuotai) prasideda, bet skrydžio metu lėtėja, ir kumštis pataiko į taikinį „paskutinio atodūsio“ metu. Kai kurie netgi sugeba tokiu judesiu rimtai susižeisti sau alkūnę. Įprastai taip muša žmonės, niekada nebandę smūgiuoti su pirštine. Kad dingtų toks įprotis “tampytis”, labai naudinga pa­stumdyti rutulį. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad rutulio stūmimas visgi turi dinamiką, besiskiriančią nuo smūginės, ir tai gali būti tik pagalbinis pratimas.

Reikia aiškiai suprasti ar bent gerai įsiminti: jėgos išmetimas VISADA vykdomas per vieną ar kitą struktūrą. Vadinasi, jei yra jėga, tučtuojau atsiranda ir struktūra – ir kuo daugiau jėgos, tuo struktūra tvirtesnė. Išmeskite jėgą anksčiau nei reikia – ir struktūra atsiras anksčiau nei reikia; tai yra, smūgis jau bus neoptimalus. Bet apie tai žemiau.

2) visos rankos įtempimas smūgio metu – vienas iš geriausiai aprašytų būdų, kilęs, aišku, iš karatė. Smūgio metu visa ranka visiškai įtempiama ir virsta nelinkstančiu taranu. Taigi, nors ir prarandamas skrydžio metu įgautas greitis, smūginė struktūra tvirtai „įsminga“ į taikinį. Kadangi pirštinės nėra, smogiamosios dalies svoris nedidelis, ir jos įsibėgėjimas įvyksta gana greitai – o kontakto plotas gana mažas ir tampa lengviau prasiskverbti į priešininko kūną. Šis būdas gana dažnai naudojamas bokse, kai smūgis atliekamas pusiau ištiesta ranka (trumpas hukas, aperkotas). Panašus smūgio būdas gali būti taikomas ir tuo atveju (džebas, krosas), kai ranka negali įgauti pakankamo greičio ir kinetinės energijos švariam bokso smūgiui. Žinoma, apie įsmigimą ir stiprų smūgį pastaruoju atveju kalbėti neverta – taip mušama tada, kai reikia ne tiek primušti priešininką, kiek išlaikyti jį per atstumą. Tačiau, kaip bebūtų keista, po tokio smūgio būna ir nokautų, bet apie tai žemiau.

Smūgis tokiu taranu gana efektyvus, jei teisingai pasirinkta distancija, ir netgi galima apsieiti be korpuso pasiuntimo į priekį – vietoj pasiuntimo naudojama kovotojo korpuso ramybės inercija. Tai yra, žaibiškai atsirandantis taranas negali tučtuojau pajudinti iš vietos masyvaus korpuso (štai kam jiems tvirta stovėsena), ir smūgio jėga eina į priešininko kūną. Na taip, eina  tuo atveju, jei tas nespėjo užimti tokios pačios stovėsenos ir sutikti smūgio – tegul net ir krūtine. Šiuo atveju jėga bus broliškai padalyta po lygiai – pusė eis priešininko šonkaulių laužymui, pusė grįš atgal, kaip atatranka, jūsų pečiui ir nugarai žaloti. Yra net toks metodas, iš kurio atsirado karatistinė patarlė: „nežinai, ką daryti, ženk žingsnį į priekį“. Jo prasmė tokia: jei jūs priešininko smūgio metu staigiai pajudėsite į priekį, praeidami optimalią jo smūginės struktūros išsirutuliojimo distanciją (optimalaus „kime“ distanciją), tai jums praktiškai nieko nenutiks – gal tik pajusite stumtelėjimą. Užtat visa priešininko jėga, nukreipta į neišvystytą struktūrą, atsigręš prieš jį – ir jis, kaip jau kalbėta aukščiau, gali susižeisti sau arba riešą, arba alkūnę, arba petį – arba paprasčiausiai „išlėks“ iš stovėsenos ir nukris, kas dažniausiai vyksta smūgiuojant kojomis. Taip, kojomis – spyris koja iš principo niekuo nesiskiria, paklūsta tiems patiems principams ir naudoja tuos pačius mechanizmus – galbūt tik vietoj galinės kojos impulso mes siunčiame kūną į smūgį atramine koja. O galų gale čia ir skirtumo nėra: atraminė šiuo atveju ir yra galinė, ir struktūra sukuriama tokia pati, gal tik stuburas kaip impulso perdavėjas joje nedalyvauja.

{mospagebreak_scroll} Vis dėlto smūgiai taranu gali būti labai geru mokymosi metodu, nes puikiai padeda suprasti smūginės struktūros prigimtį. Šį etapą būtinai teks pereiti – tik užstrigti jame nerekomenduojama. Šis būdas daro jus menkai judrų bei leidžia atlikti skausminius kovinius veiksmus alkūnėse, užgriebiant rankas. Ir pats užgriebimas pavyksta kur kas lengviau – ypač jei „užgriebėjas“neatmuša smūgio, o išsilenkia arba apeina jį, arba, būdamas ypač įžūlus, paprasčiausiai praleidžia. Jau vien už tai verta mylėti karate  – tai sakau aš, didelis mėgėjas užgriebti tokias rankas.

Čia vis dėlto reikia pridurti, kad tokia ranka galima daryti ir smūgius mojamuoju arba pusračio judesiu – tai garsieji daugumos kiniečių išorinių stilių „tiltai“. Ranka išsitiesia ir muša kaip kultuvas, įsitempdama kontakto metu. Tai gana rizikinga, jei nesate užgrūdinęs alkūnės sąnario. Bet juk mušasi – vadinasi, rizikuoti verta. Tiesa, pavyzdžiui, apie tunbei stilių sakoma: iki trisdešimties dirbi sau (tai yra, kaip kovotojas užsidirbi šlovę), o paskui „dirbi gydytojams“, mano manymu, būtent dėl tokių smūgių. Bet... vienas bjauriausių nokautų, kurį kadaise padarė įžymusis „ringo chuliganas“ Rojus Džonsas, buvo atliktas būtent tokiu smūgiu su mojamuoju judesiu.

Čia, manyčiau, verta atkreipti dėmesį ir į galimas klaidas – o būtent į faktą, kad kartais pernelyg ankstyvas struktūros sukūrimas ne sustiprina, o susilpnina smūgį. Tai dažnai nutinka – žmogus įtempia ranką, jaučia, kad įdėjo labai daug jėgų, o rezultatas nuvilia: arba jokio papildomo efekto, arba pusiausvyros praradimas. Kur priežastis? Dauguma žmonių kaip jėgos įdėjimą supranta rankos įtempimą. Kažkiek jie, žinoma, teisūs: toks įtempimas yra struktūros dalis. Tai yra, įtemp­dami ranką, mes ją ir sukuriame – bet ne ten, kur reikia, o kur kas anksčiau. Bet juk ji reikalinga būtent toje vietoje ir tą akimirką, kur ir kai išmetinėsime jėgą, o ne iki tol! Ką gi dabar daryti? Jei įtempiame ranką anksčiau, nei reikia, tai dabar tenka kovoti su savo pačių struktūra, švaistyti kur kas daugiau jėgų, priverčiant ją atlikti smūgį. Būtent tai neapmokytas žmogus ir ir jaučia kaip ranką, „pripildytą jėgos“ – tuoj kaaaip rėšiu! Na, na... O kas gi nutinka iš tiesų? Didžiulis jėgos pereik­vojimas, kieta konstrukcija, kurią priešininkas gali išnaudoti kaip svirtį, ir kuri turi didžiulę inerciją, dėl kurios prarandama pusiausvyra – o nauda mažulytė. Gaunasi ne tiek stiprus smūgis, kiek jo imitacija – užtat su visa puokšte žalingų pasekmių pačiam sau. Ypač juokingai, nerangiai ir nenaudingai atrodo tokie smūgiai kojomis.

Deja, kovoje, kai visa technika išgaruoja iš galvos dėl galingo adrenalino antplūdžio, dau­guma daugumos žmonių smūgių atrodo būtent taip. Be to, esant tokiam nesavalaikiam „užs­paudimui“, galima spręsti ir apie tai, kiek bijo kovotojas – kuo jam baisiau, kuo mažiau jis savim pasitiki, tuo plačiau pastatytos jo kojos, tuo „labiau mediniai“ atrodo jo judesiai, tuo mažiau jis juos kontroliuoja. Žmogus tiesiog kaunasi su savo baime užuot kovęsis su pirešininku. Šiuo atveju kovotojas priešininkui yra atversta knyga – ir jei tas negali jos perskaityti, tai dažniausiai tiesiog dėl to, kad pats yra tokioje pačioje būsenoje. Vadinasi, galima matyti aiškų ir tiesioginį tarpusavio ryšį tarp teisingų technikos treniruočių ir psichologinės būsenos kovoje – tad  galima išnaudoti šį ryšį ir atbuline tvarka. Vadinasi, kuo geriau ištreniruota technika, tuo artimesnės buvo treniruočių sąlygos taikymo sąlygoms, tuo mažiau bus užsispaudimo, tuo patogiau jausis kovotojas, tuo mažesnį kūno pasipriešinimą jam teks įveikti. Vadinasi, ir baimės bus mažiau, ir naudos atitinkamai daugiau. Naudodami “tiltus” ir kitų struktūrų ruošinius, iš kurių vienas yra klasikinis “nesilankstantis” boksi­ninko dilbis su mirtinai užfiksuotu riešu, mes vis dėlto turime prisiminti, kad įtampa juose niekada nebūna maksimali, ir maksimalus įtempimas įvykdomas tik jėgos išmetimo momente. Kitaip laukia­mo efekto nebus.

3) trečias fiksacijos būdas kyla iš antrojo, bet turi savo ypatumą: tokia fiksacija prapuola. Prisimenate vaikišką žaisliuką, kai stipriai papūtę į susuktą popierinį vamzdelį, priverčiame jį išsi­tiesti? Šitaip muša patyrę karatistai, šitaip mušama daugelyje ušu stilių. Žmogus šiuo atveju ne “padeda įsibėgėti kumščiui”, ne “daro smūgį”, - ne, jis paprasčiausiai mato plyšį (arba taikinį), ir tuč­tuojau “užima teisingą padėtį” jo atžvilgiu. Šio būdo privalumai tokie: pirma – taip galima ištreniruoti kietą smūgį net būnant iš esmės taikiam ir nenorint mušti žmogaus, dirbant su treni­ruokliais. Antra, jei žmogus teisingai apmokytas, kitas smūgis prasideda iš šios “jau užimtos” padė­ties, be papildomo pasiruošimo, pavyzdžiui, neatitraukiant rankos ir panašiai. Tai labai naudinga ir patogu, ypač jei pagrindinės treniruotės vyko, kaip minėta aukščiau, su treniruokliais ir darant kata (taolu).

Tokį patį fiksacijos būdą matome ir pas boksininkus, ypač trumpuose šoniniuose smūgiuose. Būtent tokia fiksacija šiuo atveju duoda tokį efektą, apie kurį parašėme „vos užkabino, ir priešininkas krenta“. Tas pats Džonsas daug kartų taip smūgiavo.

4) ketvirtas fiksacijos būdas yra spiraliniai smūgiai, spartus praėjimas per ištiesimo tašką ir staigus atsistūmimas nuo tikslo. Jį sunkiausia išmokti (o man labai gaila, nes tai ir yra makki), bet čia yra didžiausias greitis, kumuliacinis smūginis efektas (atsistūmimas tarsi „prispaudžia“ smūgį į taikinį), ir darosi labai sunku užgriebti ranką. Jis lygiai efektyvus tiek su pirštinėmis, tiek be jų. Be to, pagrindinis neginčyjamas jo pliusas – pasikeitimai: pradėdami tokį smūgį, kaip smūgį į priekį, be didelių sunkumų jį atlikdami galite paversti jį šoniniu, užgriebimu arba bloku. Kaip mes sakome, „visi rankų judesiai kilę iš makki“. Jei pažvelgsime į aukšto lygio karate meistrų smūgius, į bazinius taiči smūgius, tai visi jie „realybėje“ atliekami pagal šį principą – nepaisant to, kad etapais juos šie žmonės rodys skirtingai. Bet pažiūrėkite į juos pagreitintai, ir įsitikinsite.

Manau, apie fiksacijas pakaks.

Taigi, matome visas smūgio sudedamąsias, kurias užtikrina šios sąlygos –

tikslus atėjimas į reikiamą tašką,

staigus smūgiuojančios galūnės pagreitinimas kontakto metu,

amortizacijos nebuvimas (būtent tam ir reikalingas tas pagreitinimas),

maksimalus jėgos panaudojimas prisilietimo momente (būtinas ir pagreitėjimui, ir struktūros išlaikymui, ir impulsui, kurio pakanka atitinkamam kaukolės postūmiui, užtikrinti),

tikslus žingsnis, užtikrinantis teisingą smūgio vektorių ir teisingą smūginę struktūrą.

{mospagebreak_scroll} Žinoma, daugeliu atvejų kuris nors iš šių komponentų gali būti neoptimalus – kovoje idealios sąlygos atsiranda gana retai ir egzistuoja išties neilgai – bet visų šių komponentų atidirbimas leidžia sukurti savotišką „patikimumo rezervą“, kompensuoti vieno trūkumą kito pertekliumi – ir vis viena turime nokautą.

Galimybes patirti nokautą galima pavadinti sąlygų „ANTIPODAIS“, ir jie, tiksliai jas atitikdami, yra tokie:

Pataikymas į tam tikrą tašką;

Tai yra, pažeidžiamos vietos PASTATYMAS smūgiui ar „atsidengimas“. Gali įvykti ir atsitiktinai, bet tokie atsitiktinumai kažkodėl įvyksta tuo rečiau, kuo daugiau patirties turi kovotojas.

O be to – kas gi yra atsitiktinumas? Kontrolės nebuvimas. Kažkur kažkas kovos situacijoje buvo palikta be dėmesio, ir priešininkas tuo pasinaudojo, be to, dažnai irgi atsitiktinai, bet kur mos­telėjo ranka ar koja ir – bum! – pataikė. Ar galima tai vadinti atsitiktinumu? O gal tada atsi­tiktinumu reikėtų laikyti ir tai, kad jis iš viso priešinasi? Kaip sakoma, atsitiktinumas atsitik­tinumui nelygu. Tai yra, tokie atsitiktinumai – tai tik jūsų pasirengimo trūkumas ir, atitinkamai, kuo geriau pasiren­gsite, tuo mažiau tokių atsitiktinumų bus jums, ir tuo daugiau – jūsų priešininkams. Ir jau kur kas geriau netyčia pataikyti, nei netyčia gauti, ar ne?

Juk kaip būna: mušė žmogus į baltą šviesą, mušė iš išgąsčio, paprasčiausiai „ten, kur priešas“, o priešas, pats to nepastebėdamas, bum jį per nosį kumščiu!

Ir – amen. Tai yra, nokautas.

Nieko nesuvokiantis laimėtojas, dar nespėjęs atsigauti nuo išgąsčio, jau priima sveikinimus.

Nieko nesuvokiantis pralaimėtojas, raitydamasis ant grindų ne tiek iš skausmo, kiek iš apmaudo, raunasi plaukus nuo... patys žinote, nuo ko.

Situacija, tipiška muštynėms smėlio dėžėje, kaimo girtuoklių peštynėms ir ankstyviesiems “kovų be taisyklių“ čempionatams.

Kaip išvengti tokių situacijų? Tegul jūsų stovėsena būna mobilesnė ir kompaktiškesnė, bet išlaikykite joje įtemptas abiejų kojų „spyruokles“, kad galėtumėte lengvai perkelti kūną bet kuria patogia kryptimi. Pažiūrėkite į senosios tarybinio bokso mokyklos stovėseną, ypač į jos „klinčinį“ variantą – tai maždaug tai, ko reikia. Iš karatistinių kanonų šiai padėčiai artimiausios stovėsenos sanchin arba hangetsu – bet priešingai kanonams reikia atsisakyti nuo papilvės išvedimo į priekį ir vertikaliai ištiesintos nugaros – kitaip visas judrumas dings, o išsilenkti nebus įmanoma. Visa gyny­ba, kurią atliksite kanoninėje stovėsenoje, turės būti aktyvi, sąmoninga – tai yra, turėsite atmušinėti smūgius rankomis. Ką tai reiškia kovoje? Jūs švaistysite rankų judesių resursus gynybai, užuot atakuodami jomis – ir po kiekvieno tokio bloko jūs neišvengiamai vėl atsiversite, vėl turėsite galimybę praleisti priešininko ataką. O kaipgi – juk pagal kanonus korpusą stengiamasi išlaikyti nejudrų. Turbūt tam, kad priešininkui būtų lengviau taikytis – na, ir paprasčiausiai pataikyti nesitaikant.

Išeitis? Yra. Padarykite korpusą judrų. Juk neveltui sakoma, kad „karate prasideda nuo nusilenkimų“? Tai ir lankstykitės dažniau. Aktyviai naudokite korpuso pasilenkimus pagal ašį pirmyn, kojomis koreguodami juos ir paversdami į pasilenkimus pagal liestinę. Be to, prisiminkite: pasilenkimai į šalį – gana ginčytina avantiūra, iš esmės susilpninanti smūgį. O atsilenkimas atgal iš viso yra viena šiurkščiausių klaidų, tiesiog kviečianti priešininką atakuoti pilvą ir papilvę. Kalbant apie perėjimus, jei lenkiatės į priekį, jūsų judrumas nė kiek nesumažėja – o lenkiantis į šonus, prasideda problemos. Banalu: viena koja perkrauta, kita nesiekia grindų. Kad ir kaip įrodinėtum sau, kad judėti ir smūgiuoti galima iš „bet kurios padėties“, jei dirbsi pakankamai ilgai, pastebėsi, kad patys stipriausi, realiai efektyvūs smūgiai, patys lengviausi, savalaikiai perėjimai gaunasi tikrai ne iš bet kurios padėties. Ši padėtis, deja, viena. Ir kuo toliau esate nuo jos, tuo labiau krenta efek­tyvumas, tuo lengviau užpulti jus nepasiruošusį, tuo lengviau jus „atskleisti“ ar tiesiog pargriauti. Jei dirbsite pakankamai ilgai, jei adaptuositės prie iš tiesų stiprių smūgių ar priešininko mėginimų jus pargriauti, tai vienaip ar kitaip vis viena pereisite prie šios padėties – kojos kiek sulenktos, korpusas kiek palinkęs į priekį, rankos priešais kūną. Reikia pastebėti, kad net pagal Šaolinio kanonus, ati­dirbant visas technikas ir visas taolu iš bazinės padėties su vertikalia nugara ir kumščiais ant klubų, visi poriniai kompleksai atliekami iš tos pačios padėties: korpusas pasviręs į priekį, rankos priešais kūną. Tokia padėtis turi šiuos neginčijamus privalumus: dauguma tikslų priešininkui iš pat pradžių uždengta dėl rankų ir korpuso padėties, o pilvas iš pat pradžių patrauktas atgal, tad galima rankomis dengti galvą. Taip, ji yra priekyje – bet juk ji vos ne pati judriausia kūno dalis! Pasvirusiu korpusu lengviau atlikti išsilenkimus. Be to, yra ir papildomas privalumas – į judantį taikinį pataikyti kur kas sunkiau, nei į nejudantį, o rankos, praktiškai nešvaistydamos resursų gynybai, užsiima tuo, kas tik ir atneša kovoje realią naudą – tai yra, atakomis, kurios su tais pačiais išsilenkimais gaunasi puikiai, naudojant išsilenkimo energiją sustiprinimui. Geras šeimininkas viską panaudoja.

Tikslus galūnės judesys;

Įprasta: intensyvios grumtynės, spartus apsikeitimas smūgiais, kai nei vienas nei kitas kovotojas faktiškai negali normaliai įvertinti aplinkos. Ir staiga – šlept! Vienas jų krenta, kaip nukirstas medis, arba ima be tikslo klydinėti ant linkstančių kojų. Laimėtojas, šįsyk kiek nesusivokdamas, visgi turi kuo didžiuotis – gerai treniravosi, teisingai atliko smūgį, gerai atidirbo kombinacijas, ir treniruotė neapvylė. Nematė, kur, nežinojo, kada, apie žingsnius išvis negalvojo (kokie ten, po velnių, žingsniai! Tu dar tą akimirką paklaustum, kiek bus dukart du!), bet užvanojo!

Ir – amen.

{mospagebreak_scroll} Bet dabar jau teisėtas, atsiradęs dėl treniruočių. Valingai ar nevalingai žmogus išnaudojo savo galimybę. Tiksliai „ištiesė“ ranką, kontakto momente teisingai sukūrė struktūrą, laiku, su atidirbtu tikslumu „pasiuntė“ į ją impulsą iš kojos. Ir štai, jei viskas atidirbta teisingai, tai smūgis bus sausas ir stiprus – net jei nespėjote apie jį pagalvoti. Štai ir gavosi – vos užkabino – žmogus krenta.

O kokią galimybę turėjo jo priešininkas, ką jam reikėjo pasitreniruoti? Žinoma, gynybą. Kad ji būtų tokia pat natūrali ir savaime suprantama. Kad gautųsi net tada, kai apie nieką negalvoji ir į ją dėmesio nekreipi. O tas įvyks tik optimaliai išdėsčius korpusą ir rankas.

Kad priešininkas neturėtų GALIMYBI≈≤.

Savalaikis, staigus rankos pasiuntimas korpusu, arba, kitaip tariant, korpuso įtraukimas į smūgį;

Situacija, artimiausia pačiai pirmai, kai „nosim į kumštį“: valio, mes daužom, švedai kiša! Kovotojas apipila kitą smūgių kruša, tas smarkiai žengia atgal, ir staiga – amen.

Staigus ir netikėtas. Kandidatas į laimėtojus guli ant grindų, o „švedas“ trypčioja nuo kojos ant kojos, lyg nieko nebūtų nutikę. Kažkiek nustebęs, o gal visai ir nenustebęs. Nes patyręs.

Ir smūgis lyg toks visai paprastutis, ir stovėsena buvo vos ne „nemušk gulinčio“, ir še tau. Va tau ir še! Vaikinas irgi ne koks durnelis, juk irgi treniravosi. Atitinkama automatika yra, smūgis geras. Tiesa, nėra pasiuntimo – stovėsena linksta ir traška spaudžiant priešininkui. Bet juk tai ne bėda – tegul jis pats savo spaudimu tą pasiuntimą ir organizuoja. Esant mažiausiam neapsižiūrėjimui – ššše tau!!!

Kad žinotų, jog ne viskas taip paprasta. Kad gyvenimas, kaip sakoma, pernelyg saldus neatrodytų. Galima sakyti, praktiškai pagal karate klasiką – viena ranka smūgiavo – ir viskas. Užteko.

Kad, kaip sakė Klintas Istvudas, „prisimintų apie savigyną“, net jei turi apčiuopiamą pranašumą. Faktiškai viskas taip pat, kaip ir ankstesnėje taisyklėje.

Tikslus smūgį atitinkantis žingsnis, užtikrinantis, jog kojų padėtis maksimaliai atitiks suduodamą smūgį.

Antipodas – tikslaus žingsnio nebuvimas. Pagavote žmogų „žingsnyje“, taip sakant, pačiame procese, kai viena koja kaba ore. Trinkt! Na taip, tokiomis sąlygomis pabaigti žingsnį sunkoka. Paprastai tokiomis sąlygomis krentame. Vadinasi, nokdaunas. Jei dar ir makaule į žemę atsitrenk­sime, galbūt netyčia bus ir nokautas. Bet būtent „netyčia“ – šioje situacijoje dažniausiai reikalai toliau nokdauno nepasistūmėja.

Tą patį galima pasakyti ir apie situaciją, kai žmogus išvis nemoka nei smūgiuoti, nei vaikščioti, ir jam pinasi kojos. Štai ir susipynė – o štai jam ir vožtelėjo: štai jis ir skrenda. Neišmokai vaikščioti, vadinasi, teks išmokti skraidyti. Arba šliaužioti – jei tai pasikartoja kelis kartus iš eilės ar jei per stipriai išsidrėbei. Žmonės tai ne geležiniai.

Bet ką čia! Būna kur kas blogiau.

Būna, kad kovotojas viską padaro teisingai – žengia laiku, korpusą įtraukia, struktūrą suku­ria, su fiksacija, o priešininkas truputėlį išsilenkė nuo smūgio, ir tokį patį „garvežį“ jam priešais! Pro smūgiuojančią ranką, pro visą gynybą, į pasikėlusius šonkaulius ar į pasmakrę – trinkt!

Kaip dalba...

...Va dabar tikrai – amen...

Sunkiausias iš galimų, tikrai žiaurus nokautas.

Nes dėl padvigubintų priešpriešinių pastangų smūgis tampa iš tų, kurie „nesvarbu, kur“ .

Čia jau duok dieve gyvam likti.

Bet nėra jau nė nustebimo, nei apmaudo. Nes tokius fokusus paprastai daro labai patyręs priešininkas. Tiek patyręs ir šaltakraujiškas, kad niekas nė nesistebi – be to, iš jo tokių dalykų ir laukiama. Ir vis dėlto, jie pavyksta – ar lauksi, ar nelauksi. Tai tas pats senas vilkas, kuris jau nemėgina nei aplenkti jaunesnio ir greitesnio priešininko, nei parako jau neturi, kad galėtų apipilti jį smūgiais ar net pats išsilenkti nuo smūgio. Pakišdamas smūgiams tai alkūnes, tai pečius, o kartais ir kaktą; linguodamas po smūgiais, kaip kriaušė; beveik visą laiką „aklai gindamasis“, jis, rodos, tik per stebuklą laikosi ant kojų. Vis dėlto laikosi – ir šaltakraujiškai stebi situaciją, laukdamas patogaus momento, tarsi gyvatė iš po kelmo. Ir – nepraleidžia to momento, virtuoziškai įsmeigdamas į jį savo smūgį – galbūt nebe tokį stiprų, kaip anksčiau, bet priešpriešinį, daug kartų sustiprintą paties priešininko „įsitraukimu“.

{mospagebreak_scroll} Kieta, staigi smūgiuojančios galūnės fiksacija

Šį punktą atitinkanti nokauto galimybė yra galvos fiksacijos nebuvimas ir išvis neteisinga jos padėtis smūgio metu. Vadinasi, jei smūgis suduodamas arba jau pusiau apsvaigintam žmogui (nokdaunas, „plaukioja“), arba smūgis atliekamas netikėtai, arba žmogus paprasčiausiai jo nematė. Vadinasi, tokioje situacijoje kaklo raumenys neįtempti, galva turi galimybę praktiškai be pasiprie­šinimo „siūbuoti“ ant kaklo, štai ji ir siūbuoja, drauge su poslinkiu ir smegenų sutrenkimu. Ką daryti?

Kaip žinoma, jei žmogus MATO smūgį, jis kur kas rečiau gauna nokautą. Tiek rečiau, kad smūgio netikėtumas netgi laikomas viena nokauto sąlygų. Priežastis – nesąmoningas, instinktyvus kaklo įtempimas, „galvos įtraukimas“ – tai yra, sutvirtinimas, trukdantis jos posūkiui ar atmetimui. Tai yra, greičiau bus sulaužytas žandikaulis, bet smegenų sutrenkimo nebus. Be to, galima taikyti ir tokią priemonę, kaip aktyvų galvos judesį priešininko smūgio link. Džekas Londonas aprašo, kaip patyrę boksininkai šitaip sutraiškydavo priešininko krumplius, pakišdami smūgiui viršutinę kaktos dalį. Principas tas pats, kaip ir aprašytas aukščiau: „prašokti už efektyvaus kime linijos“, – tai yra, už tos linijos, kur smūginė struktūra gali išsirutulioti visiškai, ir smogti pačiam. Taigi, vienu efektyviausių būdų treniruotis išsilenkimą laikau išankstinį smūgiavimą galva į priekį, į bokso leteną. Tai išmoko laiku įtempti kaklą, o taip pat psichologiškai perjungia jus iš „aukos“ padėties į „medžiotojo“. Smūgis atliekamas vidutine jėga, standartiškai šoktelint į priekį ir įtraukiant korpusą per presą. Mojuoti galva ir „lesioti“ taikinio nosimi visai nereikia, kaip ir badyti jo bet kokiais būdais. Kad trinktelėtumėte galva padedami kaklo judesio, turėsite iš anksto atpalaiduoti kaklą – ir visai nebūtinai spėsite teisingai jį įtempti kontakto metu, arba nepagausite priešininko smūgio. Smūgiai galva – atskira šneka, ten irgi yra sava struktūra ir savos ypatybės. O esant klasikiniam, artimam sportui darbo pobūdžiui jums reikalingas būtent staigus kaklo sutvirtinimas. Todėl, vos įpratote daugmaž pataikyti galva į taikinį, imkite nepataikyti į jį, smūgiuodami pro jį į kairę ir į dešinę, praktiškai visai šalia jo. Štai jums ir išsilenkimas, staigus ir trumpas. Ir visai efektyvus.

Kalbant apie tai, kad stiprūs, fiziškai tvirti žmonės negali atlikti nokauto, tai priežastis gali būti tik aukščiau aprašytų sąlygų nepaisymas, arba smūgio nesutapimas su priešininko sutei­kiamomis galimybėmis. Kalbant trumpiau, yra problemų su koordinacija, tiek su sava, tiek su bendru savo veiksmų derinimu su priešininko veiksmais. Kuo, žvelgiant į kai kurias kovas ringe, abejoti netenka.

Beje, bokse pilna savų dogmų, kurios atkakliai laikosi, nepaisant mokslinių išvadų, įrodančių jų klaidingumą. Taip, pavyzdžiui, buvo su pavienių smūgių kova, kuriai pagrindo įvedus pirštines nebebuvo, bet kuri laikėsi dar keturiasdešimt metų, kol galiausiai nunyko. Aklas bokso metodikų kopijavimas, gana siaurai specializuotų ir pritaikytų kovai pagal griežtas taisykles (be metimų, bet smūgių į nugarą ir žemiau juosmens) drauge su kai kuriais neabejotinais pliusais atneša “rytiečiui” daugybę naujų problemų, ir, kaip neretai būna, ne tik nepagerina, bet net gali ir pabloginti asmeninę konkretaus kovotojo techniką.

Kokia šiandieninė bokso situacija? Fizkultūros mokslas egzistuoja ne taip jau ilgai – fak­tiškai, nuo praėjusio amžiaus pradžios. Ir nuo praėjusio amžiaus pradžios atsirado sava “tradicija” – mokslininkai kažką ten tyrinėja, o sportininkai galbūt ir dalyvauja jų tyrimuose, kaip bandomieji triušiai, bet treniruojasi po senovei, kas kaip moka, kam kaip mokytojas parodė. Vadinasi, jei ir vyksta žinių sisteminimas, tai tik centrinėse mokyklose, turinčiose valstybės paramą. Be to, išlieka daugybė mokyklų ir sekcijų, kurių vadovais tampa netgi praeityje garsūs sportininkai, treniruojantys po senovei – ir dažniausiai praleisdami daugybę svarbių dalykų. Ir mes nuolat matome boksininkus, kurie boksuojasi “kaimietiškai”, boksininkus, kurie faktiškai nemoka gintis, boksininkus, kurie nemoka judėti, ir netgi boksininkus, nemokančius smūgiuoti. Be to, tokie žmonės kartais įsigudrina gana aukštai pakilti – būtent dėl to, kad tokių sportininkų ir trenerių visgi yra labai daug. Taigi, imant ką nors “iš bokso”, reikia visada aiškiai suprasti, ką ir kodėl imi, kam ir kur tau tai pravers, ką paimti, o ką atmesti, kad ir kokie kanonai ar autoritetai tai rekomenduotų.

Kalbant apie profesionalų boksą, jis turi savo specifiką. Kad ir ką kalbėtume, žodis “profesionalus” negarantuoja kokybės. Tai reiškia tik tiek, kad žmogus iš jo gyvena, ir ne daugiau. Trenerių beveik taip pat daug, kaip ir boksininkų, vienas remiasi vienais dalykais, kitas kitais. Bokso kova – rimtas išbandymas kovotojo sveikatai, pakankamai ilgas darbas peržengiant organizmo galimybese. Faktiškai tai abipusio sudaužymo maratonas. Negrįžtami pokyčiai organizme įvyksta labai greitai. Būtent dėl to užsienio bokso specialistus apima siaubas, išgirdus, kad tarybinis pirmo atskyrio boksininkas dažnai turėdavo aktyve 100-150, o kartais ir daugiau kovų. Pakartosiu dar kartą – Taisonas tapo pasaulio čempionu po 32 kovų. Kiekvienai kovai boksininką ruošia keletą mėnesių, kruopščiai nagrinėdami būsimo priešininko kovos ypatumus bei koreguodami pagal juos techniką. Be to, labai svarbų vaidmenį vaidina boksininko vadybininkas – būtent jis faktiškai sprendžia, su kuo mušis jo globotinis. Jei vadybininkas suklys, pastatys kovotoją prieš “ne tą” priešininką, viskas, iš dalies sužlugdyta ir jo paties, ir kovotojo karjera. Jei vadybininkas parinks “gerą” priešininką, kovotojas nuolat laimės, net jei jo technika turi rimtų trūkumų.

Tai va, šioje terpėje, pilnoje neapibrėžtumų ir tikėjimo sėkme, klesti savi prietarai ir savas supratimas, kuris dažnai iš tiesų sutampa su tiesa, bet dauguma jų visgi remiasi klaidingomis išvadomis, panašiomis į šią: “Jei musei nutrauksime kojas, ji apkurs”. Tad galima teigti, kad teks dar daug rimtai dirbti su metodikomis bei darytis reikiamas mokslines išvadas.

Baigdamas straipsnį, noriu pasakyti, kad visa, kas pasakyta aukščiau, yra  būtent darbinis modelis, leidžiantis surasti pagrindines treniruotės kryptis. Daug žmonių tiria nokautus ir smūgius, tad galbūt galima dar šį tą pridėti prie to, kas jau pasakyta. Bet tikiuosi, kad teisingai apibūdinau pagrindus ir aprašiau juos pakankamai aiškiai. Modelis veikia, duoda rezultatus, leidžia daug ką suprasti, ir tai svarbiausia. Linkiu sėkmės.

J. J.


© J.J. Senčiukovas, www.conten.ru, 2007.
© Iš rusų k. vertė Stripulis, 2007.

Atnaujinta 2007 birželio 08, Penktadienis. 04:22

Komentarai   

0 #401 Leroy 2018-09-17 21:52
We're a group of volunteers and starting a new scheme in our community.

Your site offered us with valuable information to work on. You have done a formidable job and our
entire community will be thankful to you.

Also visit my site :: Sex for
Smart People: http://sexforsmartpeople.com/
Cituoti
0 #400 Gilda 2018-09-17 21:21
Today, I went to the beachfront with my children. I found a sea shell and gave it to my 4 year old daughter and said "You can hear the ocean if you put this to your ear."
She placed the shell to her ear and screamed. There was a hermit crab inside
and it pinched her ear. She never wants to
go back! LoL I know this is totally off topic but I had to tell someone!


my web-site :: Kimberly Kardashian sex tape: http://kardashiantapes.net
Cituoti
0 #399 Jorge 2018-09-17 17:27
Heya i'm for the first time here. I came across this board and I find It really useful & it helped me out a lot.
I hope to give something back and aid others like you aided me.


Feel free to surf to my website Sex for Smart People: http://Sexforsmartpeople.com/
Cituoti
0 #398 Randell 2018-09-17 16:43
It's going to be ending of mine day, except before finish I am reading this
enormous article to increase my experience.



Here is my site; podcast: http://sexforsmartpeople.com
Cituoti
0 #397 Sonia 2018-09-17 16:28
Simply want to say your article is as surprising. The clearness on your post is just cool and i could suppose you are
an expert on this subject. Well with your permission let me
to seize your RSS feed to keep up to date with forthcoming post.
Thanks one million and please continue the gratifying work.



Here is my homepage; Sex for Smart People: http://sexforsmartpeople.com
Cituoti
0 #396 Angelika 2018-09-17 13:40
This website was... how do you say it? Relevant!! Finally I've found
something which helped me. Cheers!

Also visit my weblog :: Kim Kardashian and Ray J naked: http://kardashiantapes.net
Cituoti
0 #395 Carmelo 2018-09-17 12:53
We're a group of volunteers and opening a new scheme in our community.
Your site provided us with valuable information to work on. You've done an impressive job and our whole community will be grateful to you.


Stop by my web-site: Sex
for Smart People: http://Sexforsmartpeople.com
Cituoti
0 #394 Janis 2018-09-12 17:48
You actually make it seem so easy with your presentation but I
find this matter to be really something which I think I would never understand.
It seems too complicated and extremely broad for me. I am looking forward for your next post, I'll try to get the hang of it!


Also visit my webpage :: sfsp podcast: http://sexforsmartpeople.com
Cituoti
0 #393 Therese 2018-09-12 16:43
Thanks for one's marvelous posting! I seriously enjoyed reading it, you can be a
great author. I will be sure to bookmark your blog and definitely will
come back at some point. I want to encourage you continue your great work, have a nice holiday weekend!


my web blog; Sex for Smart
People: http://sexforsmartpeople.com
Cituoti
0 #392 Raymond 2018-09-12 07:22
It's not my first time to pay a quick visit this web site, i am visiting this site dailly and take nice facts from here everyday.


my website ... Kim Kardashian sex tape: http://kardashiantapes.net
Cituoti
0 #391 Rolando 2018-09-11 18:42
Hey just wanted to give you a quick heads up and let you know a few
of the pictures aren't loading correctly. I'm not
sure why but I think its a linking issue. I've tried it
in two different browsers and both show the same outcome.


Have a look at my web page: Sex for Smart People: http://Sexforsmartpeople.com/
Cituoti
0 #390 Abigail 2018-09-11 15:34
Having read this I thought it was extremely informative.

I appreciate you taking the time and effort to put
this informative article together. I once again find myself spending way too much time both reading and leaving comments.

But so what, it was still worth it!

Feel free to surf to my web site ... Kim Kardashian sex
tape: http://kardashiantapes.net
Cituoti
0 #389 Janell 2018-09-11 10:57
I am now not certain the place you are getting your info, however good topic.
I must spend a while studying more or figuring out
more. Thanks for magnificent info I was in search of this info for
my mission.

My site ... Sex for Smart People: http://sexforsmartpeople.com
Cituoti
0 #388 Shelly 2018-09-11 08:16
I have fun with, cause I found just what I used to be taking
a look for. You've ended my 4 day lengthy hunt!
God Bless you man. Have a nice day. Bye

Feel free to surf to my blog - Kim Kardashian sex tape: http://Kardashiantapes.net/
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!