FightClub.lt - Psichologinė parengtis kovos menuose

Psichologinė parengtis kovos menuose (1)

Šiandien jau praktiškai niekas nelaiko kovos menų stebuklinga panacėja, kuri leis jums garbingai laimėti kiekvieną gatvės kovą. Šis naivus tikėjimas nuėjo į praeitį drauge su žiauriais ginčais dėl to, „kuris stilius geresnis“, dar neseniai užpildydavusiais kovos menams pašvęstus žurnalus.

Šie ginčai įprastai atsirasdavo dėl informacijos trūkumo ir vilčių pertekliaus. Pavyzdžiui: gerai, karatė nesugebėjo manęs paversti supermenu per du mėnesius, užtat kalbama, kad ušu yra toookie kovos būdai... Reikia eiti pabandyti.

Ko tikisi toks žmogus? To, kad sugebės išmokti „šį bei tą tokio“, ko nežino niekas, ir su tuo šiuo bei tuo galės sutrinti į dulkes bet kurį priešą. Pageidautina, pernelyg nesivarginant ir kuo efektyviau...

Et, žmonės, žmonės!

Mada ateina ir išeina, o jūs liekate tokie patys. Keičiasi tik pasakėlės, kuriomis jūs taip nuoširdžiai ir, deja, taip neilgai tikite.

Kodėl deja? Todėl, kad pasakyta: „tikėjimas daro stebuklus“. Vadinasi, kuo daugiau tikėjimo, tuo daugiau bus stebuklų.

Apie tai dabar ir pakalbėsime su jumis. Apie tikėjimą. Ir apie tai, kuo tikėti, o kuo – ne. Nors esant stipriam tikėjimui daugeliui tai jau nebesvarbu.

Tikėjimas – štai ta pati būtiniausia sąlyga, tas auksinis raktelis, atrakinantis išsvajotas duris, į kurias taip ilgai be atsako beldžiatės.

Koks stilius pats geriausias? Argi tai svarbu, jei tikite savo stiliumi? Jei tikite juo, vadinasi, nenuobodžiausite besitreniruodami, suprasite visus niuansus. Kai jį išsitreniruosite, jis veiks, kaip veikia tvarkingas, išvalytas ir suteptas ginklas – neužsikirsdamas.

Tikėjimas – neatskiriamas psichologinės parengties komponentas. Be to, tikėjimas pageidautinas ir svarbiausias tos pačios psichologinės parengties efektas. Jokia metodika ir jokie kovos būdai nebus efektyvūs, jei mokinys jais netikės. Todėl būtina iš pradžių nustatyti, kuo gi tiki šiandienos statistinis kovos menų gerbėjas. Kokių idealų jis juose ieško.


Kovos menų reiškinys yra gana sudėtinga gana prieštaringų mitų ir nerašytų taisyklių sangrūda, kuriuos tyrinėjant galima nustatyti ir pagrindines psichologinės parengties problemas, ir pagrindinius atramos taškus. Čia sustosiu vos ties trimis iš jų.

1 mitas. Mirtini kovos būdai.

Dauguma tiki, kad kovos menuose išmokstami kovos būdai yra mirtini, arba, mažų mažiausiai, „efektyvesni“ nei atitinkami sportinės kovos ar bokso veiksmai, neturintys mįslingos rytietiškos aureolės. Viskas visai ne taip. Nė vienas veiksmas nebus efektyvus kovoje, jei jis kaip reikiant neištreniruotas. Jei norite, kad koks nors jūsų veiksmas būtų neatremiamas ir būtų realiai efektyvus kovoje, jūs turite pakartoti jį šimtus kartų skirtinguose greičio režimuose ir esant skirtingiems apkrovos lygiams, – be to, kartoti ne nerūpestingai, o DĖMESINGAI ir TEISINGAI. Ir tik paskui įvesti į iš pradžių sąlyginius, o paskui ir į laisvus sparingus. Ir, treniruojantis šių veiksmų taktiką su partneriu, nepamiršti tą patį elementą toliau treniruotis jėgai, su treniruokliais ir pagalbinėmis priemonėmis. Visi skaitė apie tai, kaip treniravosi didieji meistrai, bet dauguma užsiiminėjančių visai nelinkę elgtis taip pat. Tipo, užsiiminėjame „sau“, vadinasi, taip tyčiotis iš savęs visai nebūtina.

Tuo tarpu, jei kovos būdas NEIŠTRENIRUOTAS ir NESUPRASTAS iš visų įmanomų pusių (tai yra, vien automatizmo čia irgi neužtenka), tai realioje kovoje su laisvai judančiu, besipriešinančiu priešininku jis  greičiausiai išlėks jums iš galvos. O paskui, kad pateisintumėte savo nesugebėjimą jį pritaikyti, – tai yra, faktiškai savo nemokšiškumą, arba, greičiausiai, nenorą atkakliai ir dėmesingai dirbti treniruotėse, – pradėsite kalbėti apie tai, kad panašūs veiksmai „nepritaikomi realioje kovoje“. Ši pažįstama indulgencija šiandien prilipdyta ir aukštiems spyriams, ir daugumai aikido kovos būdų, ir „mosavimui rankomis“ įvairiuose kiniškuose stiliuose – trumpai tariant, beveik viskam, kas bent trupučiuką sudėtingiau už paprastą smūgį į snukį užsimojus. Žinoma, juk nekaltinsite savęs, nuostabiojo, kad paprasčiausiai NESIMOKĖTE... Man teko klausytis tokių pareiškimų net apie bazines bokso technikas! 

Iš tiesų, bet kuri technika nepritaikoma, jei ji neištreniruota...

 

2 mitas: slapti kovos būdai.

Dar vienas populiarus mitas – atseit, visas tas nesąmones, kurios mums neišeina, meistrai duoda kaip „plataus vartojimo prekę lochams“. Kad paskui atrinktų iš jų labiausiai tinkančius pagal kažkokias ypatingas savybes kandidatus, kuriems galų gale, kada nors, pagaliau perduos tas pačias mokyklos paslaptis, darančias juos nenugalimus.

Tai labai patogus mitas – visų pirma šarlatanams, kurie ezoteriniu rūku pridengia visą savo neišmanymą. Toks požiūris suteikia jiems galimybę be baimės kalti pinigus, žinant, kad net jei kuri nors jų „technika“ ar „metodika“ bus demaskuota kaip neefektyvi ar neteisinga, visada bus galima pasakyti, jog tai ir buvo ta „patikrinamoji plataus vartojimo prekė“. O jei jau mokinys yra toks protingas, jog tą suvokė, vadinasi, šitaip jis parodo esąs tinkamas toliau tyrinėti mokyklos paslaptis. Vadinasi, net patį nepatikliausią skeptiką galima gana lengvai paversti savo sekėju.

O aš iš savo pusės pasakysiu štai ką: slaptų technikų nėra. Bent jau šiandien. Žinoma, pačios technikos niekur nedingo, dingo slaptumas. Šiandien laisvai galima kryžmiškai lyginti įvairių mokyklų arsenalą ir gauti apie jį medžiagos. Tai, kas vienoje mokykloje nuo seno buvo laikoma paslaptimi, kitoje gali būti pačia elementariausia bazine technika ar kiekvienam naujokėliui žinoma „niekšyste“. Pavyzdžiui, smūginiams stiliams kaip „paslaptis“ puikiai gali tikti kokie nors metimai, o imtynininkams – smūgiai. Kol mokyklos buvo gana izoliuotos viena nuo kitos, – dėl politinių draudimų, komunikacinių ryšių netobulumo, galų gale, dėl geografinių nuotolių, – tokia politika visai pasiteisindavo. Žinoma, tomis sąlygomis toks „slaptumas“, pavyzdžiui, vienos vietovės imtynininkų mokėjimas smūgiuoti, turėjo prasmės ir išties galėjo suteikti galimybę laimėti, – kad ir dėl veiksmo netikėtumo bei dėl to, kad priešininkas neturėdavo atitinkamų gynybinių įgūdžių. Bet šiandien neverta to tikėtis. Neatsitiktinai šiais laikais tokios populiarios tapo kovos be taisyklių, tai yra, skirtingų stilių ir mokyklų atstovų dvikovos, kuriose bent teoriškai leidžiama taikyti visas įmanomas poveikio priemones. Čia nekalbėsime apie tai, ar taip yra iš tiesų. Dabar mums svarbesnis pats PSICHOLOGINĖS parengties bet kokiems  veiksmams faktas – jei net ir ne organizatorių ar pačių kovotojų, tai bent žiūrovų. O tai, beje, savo ruožtu irgi psichologinė parengtis, ypač atsižvelgiant į tą faktą, kad dauguma tokių turnyrų žiūrovų irgi vienaip ar kitaip praktikuoja kokias nors dvikoves ar  kovos menus. Sakykim taip: šiandieninį boksininką vargu ar pavyks nustebinti „slaptu“ smūgiu į papilvę. Ypač gatvėje. Todėl jis jam jau pasiruošęs psichologiškai.

Pats pasikliovimas slaptais kovos būdais turi aiškų psichologinį pamatą: dauguma bazinių kovos metodų reikalauja labai daug darbo ir tik vėliau tampa išties efektyvūs. Taip nutiko būtent dėl jų baziškumo, visuotinio prieinamumo, todėl ir dėl platesnio taikymo – jie bent jau bandomi taikyti gatvėje ar salėje. Vadinasi, kiekvienas praeivis iš esmės tai yra matęs ir gali turėti kažkokį supratimą apie optimalią gynybą pagal savo galimybes. Taigi, jei išmoksite ką nors „nebazinio“, yra galimybė, kad priešininkas apsiginti negalės, apie ką jau kalbėjome aukščiau.

Bet... Jei pastoviai pasikliausime „slapta“ technika, ji liausis būti slapta. Jei pastoviai atliksite nebazinę techniką, ji tiesiog greitai taps bazine, ir tiek. Barščiuose irgi yra „paslaptys“: česnakas, pipirai ar kąsnelis senų lašinių, tačiau neįmanoma išvirti barščių tik iš pipirų ar tik iš lašinių. Ir tokio patiekalo tikrai nevalgytumėte.

Meistras Džun Ri apie slaptas technikas kalbėjo taip: „Aukščiausia technika – tai iki blizgesio nušlifuota bazė.“ Čia jis visiškai teisus. Nėra nieko žaibiškesnio ir sunkiau atmušamo už paprastą tiesų smūgį kumščiu, kurį treniruotąsi po keletą tūkstančių kartų per dieną kelis dešimtmečius. Ir esant tokiam treniruotumo lygiui tai bus išties mirtina technika. Ir jokia „slapta technika“ jos nepakeis ir nepralenks.

 

3 mitas: salėse mokina muštis

Salėse moko technikos. Salė sukuria „smagias“ sąlygas, kai niekas neatitraukia jūsų nuo būtinos informacijos įsisavinimo. Gatvėje gi jus vien tik daužo iš už kampo per galvą. Ir tai, beje, visiškai teisinga to paties kovos meno požiūriu, nes priešininką reikia užpulti netikėtai ir maksimaliai nenaudingoje jam situacijoje.

Kai išeinate net į patį žiauriausią kontaktinį sparingą, jūs vis viena esate ganėtinu atstumu nuo priešininko. Jis yra tiesiai priešais jus. Jis vienas. Jis apsiginklavęs lygiai tiek pat, kiek jūs, ir sveria įprastai tiek pat. Jis nepradeda atakos be komandos. Jis liaujasi jus mušęs, vos tik jūs pasiduodate ar gaunate rimtą traumą. Galiausiai, po jūsų kojomis lygios grindys be duobučių ir iškilimų. Argi reikia sakyti, kad tikroje kovoje viskas ne taip?

Ištreniravę techniką salėje, išmokę ją atlikti užtikrintai, išeikite į gatvę. Eikite į statybas, į mišką, į pelkę. Tegul jus puola iš nugaros, iš šono, be perspėjimo. Tegul puola dviese, trise. Tegul muša realiai, todėl pasirūpinkite tinkama apsauga. Bet – išsitreniravę salėje. Tokie mokymai – būtina mokymosi dalis, be kurios neverta kalbėti apie užtikrintą taikymą realioje kovoje.

Juokingiausia, kad taip treniruodavosi tik pas mus, ir tik todėl, kad nebuvo pinigų salėms. Gal todėl dauguma mūsų kovotojų iki šiol varo užsieniečiams drebulį.

Kas gi čia, mokyklos paslaptis? Ne, tai psichologinė parengtis kovai bet kurią akimirką bet kokiomis sąlygomis.

Kur gi IŠ TIES≈≤ slypi mokyklų paslaptys?

Metodikose. Mokymo proceso ypatybėse.

Štai jums dar vienas pavyzdys: situacija su tokiu pat graudžiu rezultatu. Kovos būdo jūs nepamiršote, bet ABEJOJATE, ar jis rimtai paveiks „tą gremėzdą“. Taigi jūs arba atliekate jį nepakankamai greitai, arba nepakankamai stipriai, arba mojuojate ore „saugiu“ atstumu, arba blaškotės ir trūkčiojate, visais įmanomais būdais afišuodamas savo planus, tai yra, faktiškai darote viską, kad tik kovos būdas iš tiesų neveiktų. Jis ir neveiks. O ką padarys su jumis „tas gremėzdas“, manau, visiems aišku. Geriau būtumėt tiesiog stovėjęs. Neverta pradėti to, ko nesiruoši užbaigti.

Kur čia priežastis? Faktiškai ta pati: kovos būdas neištreniruotas. Tik šiuo atveju kalbama ne apie tai, kad nepakankamai ilgai prie jo prakaitavote, o apie kokių nors treniruočių aspektų trūkumą jūsų metodikoje. Pavyzdžiui, jūs nepakankamai dažnai keitėte partnerius ir pripratote prie konkrečios Petro ar Jono išorės  bei judėjimo ypatumų (ir taip būna), arba dirbote partneriui nejudant, ir dabar jis jums visą laiką stovi „šiek tiek ne taip“, tai yra, jūs išmokote išorinę judėjimo formą, bet neišmokote jausti distancijos ir partnerio „išsidėstymo“. Natūralu, kad tokiu atveju rasti optimalų momentą atakai bus labai sunku. O kaip jau kartą rašiau anksčiau, veiksmas, atliktas ne laiku ir ne vietoje, faktiškai lygus klaidai. Ir jūs tai pasąmonėje jaučiate – iš čia ir jūsų netikrumas, ir nenoras atlikti šį kovos būdą „čia ir dabar“. O netikrumas įprastai tik pasunkina situaciją, sugriaudamas netgi neblogai ištreniruotą veiksmų seką.

Kad ir kaip keista, „negali pritaikyti kovos būdo“ dažnai tie „rytiečiai“, kurie tvirtai ir nenuklysdami laikosi kanoninių metodikų ir net daugiau nei nuoširdžiai vadovaujasi jomis. Jie dirba, negailėdami savęs, bet nesėkmės priežastis faktiškai lieka ta pati: kokių nors aspektų trūkumas treniruotėse. Tai yra, galima išvirti didžiulį katilą barščių, bet jei juose nebus, pavyzdžiui, druskos, jie vargu ar bus skanūs. O jūsų ataka gali netikėtai prasmegti į tuštumą, visiškai teisingai išmoktas techninis veiksmas gali tapti „pagalba“ netikėtai kontratakai. Žinoma, jūsų tikėjimas po to labai susvyruos: „Kaip gi taip? Juk aš viską dariau teisingai!“ Taip, teisingai. Bet, tęsiant tuos pačius kulinarinius palyginimus, išmokęs juvelyriškai skusti bulves, pamiršai apie tai, kad į puodą dar reikia įpilti vandens. Ir, kad ir kaip gerintum savo bulvių skutimo meistriškumą, vanduo nuo to neatsiras. Ir barščių nepavyks išvirti, nors tu ten užsimušk su savo bulvėmis.

Pavyzdžiui, aikidokoms būna ypač sunku pritaikyti savo techniką būtent todėl, kad jie iš pradžių atsisakė atakos, teigdami, jog ji prieštarauja aikido dvasiai. Dvasia kaip dvasia, filosofija kaip filosofija, bet būtent taip jie iš pat pradžių praranda galimybę užkirsti kelią priešininko veiksmams dar pasiruošimo fazėje, kas iš dalies būtų ir lengviau, ir naudingiau. Be to, dėl „atakos nebuvimo“ postulato jie negali teisingai išmokti ir gynybinių veiksmų, nes jų partneriai iš tos pačios sekcijos tiesiog negali jų atakuoti. Žinoma, jie turi keletą „ritualinių“ atakų, tarp kurių ypač pastebimas smūgis delno kraštu iš viršaus ir nuleistų rankų plaštakų užgriebimas. Tik pasakykite – kas taip atakuoja? Ir ar verta išsukinėti sąnarius žmogui, kuris delikačiai paėmė jus už rankutės? Na, gerai, būna įvairių situacijų, gal ir jums pavyks susitikti su tokiais unikumais, bet po to būtų kvaila laukti, kad su tokiomis atakomis ištreniruotas užgriebimas ir metimas veiks prieš normalų, tai yra, prieš aštrų, čaižų, tiesų smūgį kumščiu.

Jei norite perimti normalius smūgius, tai iš pat pradžių ir treniruokitės juos perimti. Pradėkite lėtai, bet galų gale imkite atlikti viską realiu greičiu ir jėga. O tam, kad treniruotumėtės teisingai, jūsų partneris turi mokėti smūgiuoti ne prasčiau už bet kurį boksininką. Vadinasi, jam teks šimtus ir tūkstančius kartų ne tik pamosikuoti ore, bet ir smogti į sienelę, kriaušę, letenas ir pardon, per fizionomiją. Greičiausiai per jūsų. Kitaip jis nepajus smūgio, negalės intuityviai atlikti jo iš teisingos distancijos, tinkamos stovėsenos ir tinkamai įtraukęs kūną. Negalės laisvai ir nevaržomai judėti aplink jus. Taip, sutinku, tokiose treniruotėse gana daug laiko skirsime „ne aikido“ ir labai smarkiai nukrypsime nuo šventųjų O sensėjaus kanonų, tačiau išmoksime sugaudyti būtent tai, kas dažniausiai lekia į mus. O jei mokame gaudyti tokius smūgius, ir dar užtikrintai, tada galima grįžti ir prie kanonų, nes nuo užgriebimo momento galima ir reikia sukti rankas tiksliai „pagal Uešibą“. Todėl, kad dabar tai naudinga ir bus kaip tik.

Beje, anksčiau nurodytas to aikido, kuris šiandien labiausiai paplitęs, trūkumas yra visai ne aiki senolio kaltė. Bent jo sistemoje tai atakų buvo, ir jų buvo labai daug, jas labai solidžiai treniruotąsi. Esmė tame, kad Uešiba buvo FECHTUOTOJAS, ir nepaprastai patyręs, išmanantis mažiausiai keturių mokyklų techniką. Jis ir rėmėsi fechtavimu: visi aikido perėjimai, visos rankų padėtys perimtos  būtent iš fechtavimo. Nekalbant jau apie tai, kad ilgai mojuojant sunkia lazda, jūsų riešai ir dilbiai kaip reikiant sutvirtėja, visi Uešibos mokiniai rašo: tam, kad sėkmingai taikytum aikido, „būtina iš pradžių bent trejus metus užsiiminėti suburi“, tai yra, kapotis kardais. Bet šiuolaikinių aikidokų rankytės paprastai minkštutės, be charakteringų fechtavimo pūslių, o tas pats suburi virto ritualine lazdų „padavimo“ vienas kitam ceremonija, kuri daugumoje mokyklų išvis išnyko. Taigi neliko pilnaverčių fechtavimo technikų treniruočių, neliko normalios LAISVOS FECHTAVIMO DVIKOVOS, vadinasi, dingo galimybė išmokti jausti priešininką ir save ekstremalioje situacijoje. Jei jau taip bijo gauti per galvą, galėtų užsidėti šalmus, apsimauti pirštines, – va, kendokos taip daro ir visi sveiki gyvi, – bet vietoj to nutarė paaukoti kovos realumą. Kokių gi rezultatų norite, jei PRAKTIŠKAI VISAS technikas treniruojatės tik sąlyginiame variante? Iš kur atsiras tas būtinas ryšys su realybe? Ta pati psichologinė parengtis?

Esant sąlyginėms treniruotėms bus ir sąlyginiai rezultatai. Atseit: jei netyčia, kada nors priešininko ranką dangaus galia pastatys į tokią padėtį, tada mes... Neabejoju. Tada jau tikrai. O kol kas aikidoka labai primena žmogų, kuris medžioja tigrą migdomaisiais. Tiksliau, jei tabletė kokiu nors būdu atsidurs tigro nasruose, tai jis, visai gali būti, ją praris ir užmigs. Gali būti. Kada nors...

Tada reikia pastebėti ir tai, kad praktiškai visi aikidokos, pelnę pasaulinį pripažinimą, iki užsiėmimų pas Uešibą turėjo solidžią dziudo patirtį. Aiki senolis pats juos parinko, ir ne kur nors, o pačiame Kodokane. Šiuolaikinis visų pasaulio aikidokų kumyras dvimetrinis gremėzdas Stivenas Sigalas kumščiais ir kojomis kaunasi visai ne pagal aikido – aikido jis naudojasi tik pasiųsdamas iš pradžių kontūzytus priešininkus kur nors toliau. Tai yra, kaip PAPILDOMA technika šie metimai ir užgriebimai netgi labai tinka – jei jie yra priedas mažiau delikačioms ir agresyvesnėms technikoms. Taigi, kai tas pats Sigalas ima į rankas paprastą ar beisbolo lazdą, matome pilnos apimties aikido, išnaudojantį visas galimybes.

Būtent aikido. Nes su lazda. Ir todėl, kad prieš mesdamas priešininką kaip reikiant pritranko lazda per makaulę. O jei ilgai dirbi kardu, tai ir garsioji tegatana visai gali tikti, jo neturint. Maždaug po dešimties metų naudojimosi lazda.

Taigi kaltas ne aikido ir ne Uešiba – kalti tie, kurie iki absurdo privedė nepuolimo principą ir iškreipia to paties Uešibos metodikas. O šiandien tai daro praktiškai visi „saugotojai“.

Bet jei manote, kad sąlygiškumas ir nepritaikymas būdingi tik aikido, klystate. Sąlygiškumų ir iškraipymų pavyzdžių pilna: kad ir sportinio taekvondo atstovai, neapsiginantys nuo smūgių į galvą, kas šiandien pasitaiko gana dažnai, o prieš kokius dešimt metų apie tai nebūtų nė kalbos. Arba garsusis „minkštas kumštis“, taip kankinantis daugelį karatistų ir ušuistų.

Beje, minkštas kumštis yra daugybės sparingų pasekmė. Daugybės, bet bekontaktinių, kuriuose įpratote saugoti partnerį. Tai yra, technika išmokta, ištreniruota ore, ant letenų, bet paskui jūs ilgai taikėte ją iš esmės mokomosiose dvikovose ir įpratote sulaikyti. Ir dabar sulaikote, net tada, kai reikia būtent mušti. Atsiranda pastovus įprotis, nusistato atitinkama distancija, ir jūsų automatizmas ima veikti prieš jus. Reikėjo pusiausvyros tarp darbo su partneriu ir darbo su treniruokliais, kuriuos galima daužyti negailint, būtent taip, kaip tą reikia daryti realioje situacijoje. Taigi vien sparingai be darbo su treniruokliais – irgi iškrypimas, turintis nepageidaujamų pasekmių.

Be to, treniruokliai – tai ne vien tik turnikas ir štanga, nors jie irgi reikalingi. Žinoma, jei norime išauklėti kroviką, sunkių gelžgalių per akis. Bet kovotojo treniruotėje tradiciniai svarmenys užima gana mažą dalį, o pati treniruotė su jais yra kiek kitokia. Nesigilinsiu – paskaitykite apie Briuso treniruotes. O be jų reikia maišų, letenų, įvairios konfigūracijos kriaušių. Profesionalūs boksininkai dirba su treniruokliais iki 80 procentų treniruočių laiko! Ko gi paskui spėlioti, kaip jiems pavyksta taip daužyti, jei pačių vienas vienintelis maišas renka kampe dulkes? O kad būtų teisingos to paties karatė ar ušu treniruotės, nepakanka letenų ir maišų – reikia sunkių lazdų, kimštų maišų, maišų-svarmenų, virvių, manekenų ir taikinių, apie kuriuos dauguma kovos menų publikos nė negirdėjo.

Su taekvondo tas pats fokusas. Kojos vertinamos labiau, okei, visi tarsi kas degtų treniruoja kojų smūgius. Už blokus taškų neduoda, vadinasi, blokų mokytis nėra kada. Geriau dar kojomis pamojuoti. O galiausiai nėra įgūdžių atmušti paprasčiausią ataką kumščiu. Žmogus gali būti taekvondo čempionas ir niekam tikęs kovotojas gatvės muštynėse, kurios įprastai prasideda netikėtai ir kur kas artimesnėje distancijoje, kuri naudinga smūgiuojant rankomis, o ne kojomis.

Tas pat ir ušu: žmogus žino formalius taolu, jis puikiai treniruotas fiziškai, bet visada atlikdavo savo kompleksus tik į orą. Jis paprasčiausiai psichologiškai nepasiruošęs mušti žmogaus. Jis nežino, kokį poveikį turi turėti jo kovos būdai. Ko gi laukti? Apalpimo pamačius, kaip iš priešininko nosies srūva kraujas? Visai įmanoma...

Iš šių pavyzdžių matome, kad netgi „kovos būdų neefektyvumą“ iš dalies sąlygoja grynai psichologinės priežastys, ASMENIŠKOS kiekvienam nenusisekusiam kovotojui. Ir šios priežastys elementarios – nepakankamai ištreniruotos technikos, ir dėl to, kad jos iš pat pradžių buvo laikomos „nereikalingomis“, ir dėl to, kad buvo iškreipti net „reikalingų“ technikų treniruočių metodai. Bet kuri technika turi būti ištreniruota ne tik visapusiškai, bet ir harmoningai: taip barščiuose yra bulvės, mėsa, burokėliai, pomidorai, vanduo ir kopūstai. Bet šaunus virėjas išverda barščius, o jūs... Ir čia esmė visai ne kokios nors ypatingos paslaptys, o būtinų ingredientų proporcijų išmanymas. Ir įtikinamiausiai tą įrodo kitas paplitęs iškraipymas – sparingo pavertimas muštynėmis, išdidžiai vadinamomis „pilnu kontaktu“. Sutinku, psichologiškai žmogus bus gerai pasiruošęs kovai, kurgi ne, juk treniruotėse jį muša kur kas stipriau. Bet tokiais atvejais naudojama paprasčiausia technika, iš jėgos pozicijų, „priešininko pajautimo“ visiškai nėra, o „meistriškumas“ anksčiau ar vėliau sukelia tokias traumas, kad meistras tiesiog negali taikyti technikų. Deja, čia kaip pavyzdį galima paimti šių eilučių autorių. Dar prieš penkerius metus, kai mokytojas man kalbėjo apie tokią galimybę, aš tik juokiausi. Buvau sveikas ir kupinas jėgų. Negalėjau įsivaizduoti, kad mane galėtų kas sumušti. Bet praėjo laikas, ir pasireiškė daugybė iki galo neišgydytų smulkių traumų. Nepatyręs nė vieno rimto lūžio, nė vieno rimto nokauto, praktiškai visada išėjęs iš kovos ant savo dviejų kojų ir išdidžiai iškelta galva, šiandien galiu padaryti tik devynias dešimtąsias to, ką galėjau tada, ir tai nelabai greitai. Sąnariai neleidžia. Tenka gydytis. Laimei, yra vilties. Bet nebūkite kvailiai – mokykitės iš mano klaidos, o ne iš savųjų.

Psichologinė parengtis nėra kažkoks atskiras sistemos poskyris. Ji persmelkia visą sistemą. Ir šaunamųjų ginklų viešpatavimo epochoje dažnai vienintelis tikslas, kurio siekia kovos menai, parengdami kovotoją, yra būtent psichologinė parengtis. Parengtis nebijoti skausmo, kraujo, veikti jaučiant fizinį nuovargį, baimę ir pan. Kad to pasiektume, išties būtinas darbas pilnu kontaktu. Bet jei norime ruošti ne tiesiog kareivius, o meistrus, turi būti atitinkamas lygis darbo su treniruokliais, atliekamos katos ir taolu, kad nepamirštumėte išmoktų technikų ir jų tarpusavio sąryšio. Būtini sąlyginiai skirtingo kryptingumo sparingai. Turi būti darbas „pagal taisykles“ to paties aikido, taekvondo, karatė, kurie iš tiesų ir turi tokius sparingus, dirbtinai užšaldytus toje būsenoje ir dirbtinai atplėštus vieni nuo kitų, ištrauktus iš natūralaus kovos menų tarpusavio ryšio. Tada technikos bus teisingai ir visapusiškai ištreniruotos. Tada jos veiks grumtynėse.

Štai ta psichologinė parengtis, kuri mums prieinama šiandien. Tam nereikalingos nei Laoso mantros, nei budistų meditacijos, kurių vis viena niekas teisingai nepraktikuoja. „Aplinkos“ sūkurimas tinka tik klientams pritraukti. Nei budizmas, nei daosizmas, nei primityvi pagonybė, nei visur atkakliai brukama katalikybė NĖRA neatskiriama šiuolaikinio žmogaus sąmonės dalis. Žinoma, žaisti tą galima, skirtingai besigilinant, bet savo elgsenoje vadovaujamės kur kas pragmatiškesniais idealais. Šių žaidimų dėka siekti kovinio rezultato lygu laukti lietučio ketvirtadienį.

Todėl vienintelis dalykas, kuriuo galite tikėti, yra ta technika, kurią ištreniravote, ir ta metodika, kurią permąstėte. Ir nieko daugiau. O psichologinė parengtis pirmiausia atsiranda atkakliai dirbant. Veikite tikėdami, o pagal jūsų darbus įtikės ir kiti.


© J. J. Senčiukovas, www.conten.ru, 2007.
© Iš rusų k. vertė Stripulis, 2007.

 

Atnaujinta 2015 gegužės 19, Antradienis. 13:09

Komentarai   

+6 #1 Antanas 2013-04-09 13:23
Dėkui už šaunų straipsnį.
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!