FightClub.lt - Tai Ji Quan – tarp tikrovės ir mito

Tai Ji Quan – tarp tikrovės ir mito Komentuoti

taijiquan10.jpg{xtypo_dropcap}T{/xtypo_dropcap}ai Ji Quan (kin. §™Ê•µÊã≥, liet. Thai Dzi Ciuan) – nuostabus kinų kultūros reiškinys, suderinantis kovos meną, efektyvią sveikatingumo sistemą ir gilų mokymą apie pačius slapčiausius žmogaus dvasios kampelius. Tai vienas Wu Shu (kin. Ê≠¶Ë°ì, liet. U Šu) stilių, ko gero, labiausiai atspindintis visą kinų kovos bei sveikatingumo sistemų efektyvumą, sudėtingumą bei filosofiją.

Šiandien Tai Ji Quan (dažnai sutrumpintai vadinama tiesiog Tai Ji) teikiamus privalumus vertina milijonai žmonių visame pasaulyje. Vyksta nuodugnūs šios sistemos moksliniai tyrinėjimai, ir palaipsniui senovinė sistema, kaip ir dauguma Wu Shu stilių, nusipurto  prasimanymų bei neprofesionalių interpretavimų dulkes.

Kas gi pagaliau yra Tai Ji Quan? Tai lengviau pajusti, nei nupasakoti žodžiais, nes kinų kovos bei sveikatingumo sistemos analogų europietiškoje kultūroje nėra.


Mitą pagimdžiusi realybė
zhang_sanfeng.jpg Daosistų tikėjimo rėmuose gimęs terminas Tai ji (kin. §™Ê•µ,, liet. Thai dzi) – „Didžioji viršūnė” pirmą kartą paminėtas trečiajame klasikinės „Permainų knygos” (lot. Yi Jing, kin. ÊòìÁ∂ì, liet. I Dzin) priede, kaip kito kinų filosofijos termino Dao (kin. ÈÅì, liet. Dao)  – „Kelias” sinonimas. II – IV a. nemirtingumo piliulės beieškantys kinų daosistų vienuoliai tikėjo, kad jį galima pasiekti dviem būdais: tiesiog pasigaminus „nemirtingumo piliulę” iš įvairių ingredientų arba praktikuojant specialią vidinės energijos Qi (kin. Ê∞£, liet. Ci) kontrolę, cirkuliavimą kūne kvėpavimu bei tam tikrais judesiais. Tai buvo prielaida Tai Ji Quan gimimui, todėl dažnai šio stiliaus sukūrimas priskiriamas mitiniams herojams. Vienas tokių herojų – nemirtingumą pasiekęs mistinis daosistų šventikas Zhang San Feng (kin. º†‰∏â‰∏∞, liet. Džan San Feng), neva kažkada gyvenęs viename daosistų vienuolynų Wu Dang Shan (kin. Ê≠¶Áï∂±±, liet. Vu Dang Šan) kalnuose, Hu Bei (kin.ÊπñÂåó, liet. Hu Bei) provincijoje. Ir šiandien Wu Dang Shan kalnuose yra paplitusi viena iš Tai Ji Quan versijų, kuri taip ir vadinama: Wu Dang Tai Ji Quan.

Tačiau, nepaisant spalvingų legendinių personažų bei begalės gražių istorijų apie paslaptingus daosistų šventikus ar net Shao Lin Si (kin. Â∞ëÊûóÂØ∫, liet. Šao Lin Si) vienuolius (viena iš versijų tvirtina, kad būtent jie sukūrė šį stilių), istoriniai šaltiniai nurodo realų žmogų. Tai Ji Quan kūrėju laikomas Chen Wang Ting (kin. Èô≥Áéãª∑, liet. Čen Vang Tin) – karys, tarnavęs Kinijos imperatoriškoje kariuomenėje, po mandžiūrų atėjimo į valdžią (1644 m.) pasitraukęs iš tarnybos. Būdamas neeiliniu Wu Shu ekspertu, Chen Wang Ting nusprendė susisteminti kariuomenėje įgytas žinias. Jo sukurta naujoji kovos sistema sujungė vadinamųjų „išorinių” (akcentuojančių fizinę jėgą) bei „vidinių” (besiremiančių vidine energija) kovos sistemų patirtį bei pagrindė sistemą filosofiniais principais.

Yang Lu Chan Ilgą laiką Tai Ji Quan buvo saugomas paslaptyje, ir tik XIX a. pradžioje už Chen šeimos namų sienų ją išsinešė (vėliau tapęs vienu žymiausiu Wu Shu meistrų Kinijos istorijoje) žmogus-legenda Yang Lu Chan (kin. Ê•äÈú≤Á¶™, liet. Jang Lu Čan) (1799-1872). Būtent to žmogaus dėka ši kovos sistema buvo toliau tobulinama ir laikui bėgant ėmė plisti. Yang Lu Chan daug dėmesio skyrė ne tik kovos stiliaus efektingumui, bet ir sveikatingumo aspektui. Populiarėjant šiai kovos bei sveikatingumo sistemai, daugelis Wu Shu meistrų ją papildė.

Atkeliavęs iki mūsų dienų Tai Ji Quan suskilo į daugelį krypčių, tačiau pagrindinėmis laikomos penkios: Chen (kin. Èô≥, liet. Čen), Jang (kin.Ê•ä, liet. Jan), du tuo pačiu pavadinimu – Wu (kin. Ê≠¶, Âê≥, liet. Vu) (skamba vienodai, bet rašoma skirtingais hieroglifais) bei Sun (kin. Â≠´, liet. Sun) stilius, pavadintus jų kūrėjų pavardėmis.

Šiuolaikinis Tai Ji Quan

taijiquan_1.jpg Susikūrus KLR, Tai Ji Quan populiarintojai susidūrė su daug sunkumų. Dauguma šio stiliaus Wu Shu mokyklų, sekdamos senąja tradicija, buvo uždaros. Meistrai per savo gyvenimą apmokydavo 3-4 mokinius. Be to, laikui bėgant ryškėjo vis daugiau vienos ar kitos mokyklos skirtumų, nebuvo bendrai priimtos mokymo metodikos. Atsirado būtinybė papasakoti apie senovės kovos bei sveikatingumo sistemą modernia kalba. Dėl to 50-aisiais praeito amžiaus metais senųjų Tai Ji Quan stilių pagrindu buvo sukurta keletas dešimčių judesių kompleksų. Pastebėjus jų teikiamą naudą, šie kompleksai įtraukti kaip privalomas fizinis parengimas besimokantiems vidurinėse bei aukštosiose mokyklose.

XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, tęsiant naujosios Tai Ji Quan sistemos kūrimą, itin atsižvelgta į sistemos sveikatingumo aspektą. Naujieji kompleksai leido dar efektyviau realizuoti pagrindinius stiliaus principus – atsipalaidavimą, minkštumą bei harmoniją. Ne veltui visi medicininiai Tai Ji Quan efektyvumo tyrimai buvo atliekami su praktikuojančiaisiais būtent šiuos kompleksus.

Lėti judesiai, apvalios bei natūralios stovėsenos, kruopštus viso kūno veiksmų suderinimas – „judesių dialogas”– sudaro žodžiais neperteikiamą pilnatvės, vienybės bei laisvės pojūtį. Tai Ji Quan praktika reikalauja gilaus susikaupimo; ne veltui vienas pagrindinių reikalavimų praktikuojantiems – minties, valios bei judesio harmonija.

taijiquan2.jpg Racionalus dvasinės treniruotės būdas, suderintas su ypatingu kvėpavimu bei judesiais, žymiai pagerina organizmo būklę, pašalina protinį bei dvasinį nuovargį. Tyrimų metu kinų mokslininkai nustatė, kad kvėpavimo bei koncentracijos būdai, naudojami Tai Ji Quan sveikatingumo sistemose, optimizuoja smegenų žievės darbą, tonizuoja daugelį organizmo funkcijų.

Šiandien dauguma KLR gydymo įstaigų naudoja Tai Ji Quan kaip efektyvią sveikatingumo, gydomosios terapijos bei ligonių reabilitacijos priemonę. Kinijos radijo stočių eteryje dažnai skamba muzika, suteikianti praktikuojantiems ritmą, televizija transliuoja mokomąsias laidas norintiems įvaldyti šį meną.

Šiuolaikinis ir tradicinis Tai Ji Quan glaudžiai susiję. Tai gyvas istorijos aidas, reikalaujantis pagarbaus ir nuodugnaus tyrinėjimo. Tik tokiu būdu iš mito Tai Ji Quan virsta į legendinę, bet praktiškai naudingą realybę. {mospagebreak_scroll}

Tai Ji Quan ar Tai Chi?

Mūsų kraštus Tai Ji Quan dažniausiai pasiekia ne tiesiogiai iš rytų, o, deja, iš vakarų. Taip neišvengiama „sugedusio telefono” efekto, todėl dažnai tenka girdėti iškreiptą pavadinimą Tai Chi. Tikrasis šio Wu Shu (liet. U šu) stiliaus pavadinimas Tai Ji Quan arba tiesiog Tai ji (lietuviškas atitikmuo – Thai dzi ciuan arba Thai dzi). Žodelis „Quan” (kin. Êã≥, liet. Ciuan) reiškia „kumštį“, tačiau šiandien yra vartojamas kaip žodis, reiškiantis stilių ar kryptį (pvz., Hou quan (kin. Áå¥Êã≥, liet. Hou ciaun) – Beždžionės stilius, Long quan (kin. ÈæçÊã≥, liet. Lung ciuan) – Drakono stilius ir t.t.).

taijiquan4.jpg Dažnai vakarietiški sporto klubai kviečia praktikuoti Wu Shu ir Tai Ji. Atrodytų, lyg Tai Ji Quan yra kažkokia atskira sistema arba kitų stilių priedas. Tai neteisinga, nes Tai Ji Quan yra vienas iš Wu Shu stilių, o ne atskira vien tik sveikatingumo sistema ar pan. Tradicinis Tai Ji Quan sėkmingai gali būti naudojamas ir kovos lauke. Kitaip sakant, praktikuojantis Tai Ji Quan jau praktikuoja Wu Shu. Dažnai tenka pastebėti, kad vakarietiško stiliaus kinų kovos menų klubuose šalia kitų stilių kartu praktikuojamas ir Tai Ji Quan. Tikrose tradicinėse Wu Shu mokyklose to niekuomet nepamatytume, nes, nežiūrint į daugmaž bendrus pradinius principus, kiekvienas Wu Shu stilius turi mažiau ar daugiau skirtingą judesio suvokimą, tradiciją, savitumą, logiką ir pan. Todėl, dar neįvaldžius vieno stiliaus, nesuvokus jo esmės (tai trunka daugelį metų) tuo pat metu į treniruotes įpinti visiškai prieštaringo mokymo detales tolygu laiko švaistymui. Toks adeptas neperpranta nė vieno iš jų. Anot kinų, improvizuoti ne tik galima, bet ir būtina, tačiau tai gali vykti tik iki galo suvokus vieną iš kelių – Dao.

Kita dažnai pasitaikanti klaida, kaip ir daugelis, atkeliavo iš vakarų. Neretai manoma, kad vakaruose paplitusio Tai Ji Quan pavadinimo – Tai Chi Chuan (dažniausiai tiesiog Tai Chi) antrasis žodelis (Chi) yra tas pats kinų kalbos žodis „Qi” kuriuo vakarietiškajame iškreiptame tarime – „Chi“ įvardijama vadinamoji „vidinė energija” ( kin.Ê∞£, liet. Ci). Tai tiesiog neteisinga kiniško žodžio transkripcija, kuri dažnai tampa neteisingo suvokimo priežastimi. 

Nenoras suprasti gimdo agresiją

Pirmieji bandymai supažindinti platesnį ratą Lietuvos žmonių su šia kinų kovos meno gydomąja puse sulaukė neįtikėtino mūsų šalies Katalikų bažnyčios atstovų pasipriešinimo, kurie paskubėjo pareikšti, kad tai nesuderinama su krikščioniška  pasaulėžiūra ir yra senosios „kiniškos religijos pradžiamokslis“, kurį neva praktikuoja „Naujojo amžiaus" (New Age) sąjūdžio grupės ir pan.

Tai Ji Quan gali būti nesuderinama su krikščioniška pasaulėžiūra tiek pat, kiek nesuderinama jau seniai laikoma įprastu reiškiniu arbatos gėrimo ceremonija, kaligrafija, chanbudistinė (kin. Èô≥, liet. Čan, jap. Dzen) pasaulėžiūra, kiniškos dekoro detalės ar kinų virtuvė. Visi šie elementai tapo neatsiejama daugelio vakariečių gyvenimo dalimi, praplečiančia jų akiratį bei paįvairinanti kasdienybę, ir tuo pačiu netrukdanti jiems išlikti dorais krikščionimis.

Tokios sveikatingumo sistemos analogo krikščioniškoje kultūroje nėra. Tai Ji Quan - kruopščiai išdirbta sistema, sujungianti kūno veiksmus į vieną kryptingai kontroliuojamą visumą, ko jokia vadinamoji „gryna, įprasta fizinės sveikatos gerinimo metodika” suteikti negali.

qigong1.jpgTai Ji Quan yra kinų kultūros vaisius, nieko bendro neturintis su indiškomis religinėmis bei higieninėmis praktikomis. Induistų bei Indijos budistų filosofija įtakojo kinų budizmą, kuris, savo ruožtu veikiamas daosizmo, tapo visiškai savitas. Daosistinė pasaulėžiūra formavosi atskirai. Tai Ji Quan susikūrimą paskatino daosistų kvėpavimo praktika, gimusi beieškant „amžinybės piliulės” bei sveikesnio gyvenimo būdo. Vėlesnės daosistų praktikos – Qi Gong (kin. Ê∞£Âäü, liet. Ci Gung) nukeliavo savo keliu, o Tai Ji Quan sistema visada vystėsi liaudyje ir iš ten pateko į vienuolynus, o ne atvirkščiai. Nepamirškime, kad šios sistemos įkūrėjas, nepaisant dažnai priskiriamų įvairių legendinių bei mitologinių veikėjų, yra realus asmuo, su dvasininko keliu neturintis nieko bendro.

Tai Ji Quan tikslas – savigyna bei sveikatos stiprinimas. Gerbiamųjų Vilniaus arkivyskupijos kurijos atstovų pranešime minimas nušvitimas bei „nemirtingoji energija” (Qi) yra ne tik filosofinis, bet ir kinų tradicinės medicinos terminas.

Tai Ji Quan nepriskiriama prie Qi gong, tai skirtingos sistemos. Vadinamosios Qi energijos stimuliavimo metodikos yra neatsiejama kinų medicinos dalis. Šiuolaikinėje Kinijoje tai nebesiejama su jokiomis dvasinėmis praktikomis. Kinijos gydymo įstaigose dirbančiųjų gydytojų darbas griežtai prižiūrimas KLR sveikatos ministerijos, todėl vietos daosistinėms mistinėms praktikoms nebeliko. Kinijos valdžia įvertino Tai Ji Quan teikiamus sveikatingumo privalumus.

Bet kokia abejotina praktika (pvz. Fa Long Gong, liet. Fa Lun Gung) Kinijoje draudžiama ir baudžiama. Ir pagaliau naivu būtų manyti, kad KLR mokslo ir gydymo įstaigose galėtų būti praktikuojama mistinė daosistų praktika ar tęsiamos „nemirtingumo piliulės” paieškos. Jau keletą metų KLR sporto komitetas bando Wu Shu paversti olimpiniu sportu. Tarp kitų siūlomų sportinių Wu Shu stilių akcentuojamas ir Tai Ji Quan. Juk negalėtume įsivaizduoti nei vienos olimpinės sporto šakos, kurios tikslas būtų "dvasinis nušvitimas".

Tai Ji Quan yra tradicinė kinų kovos meno bei sveikatingumo sistema. Ji jokiu būdu negali būti priskiriama vadinamajam „parareliginių praktikų konglameratui”. Vakarietiškosios adaptacijos dažniausiai nuklysta nuo pirminio Tai Ji Quan tikslo, apipindamos sveikatingumo bei kovos meno sistemą diletantiškais prasimanymais bei praktikuojančiųjų fantazijomis, todėl ypatingai sveikintinas Vilniaus savivaldybės vadovų noras supažindinti visuomenę su šiuo kinų kultūros reiškiniu betarpiškai, taip apsaugojant praktikuojančiuosius nuo klaidingų interpretacijų, ko taip baiminasi Vilniaus arkivyskupijos kurija.

taijiquan9.jpg Nesuprantama, kaip kinų sveikatingumo sistemos propagavimas gali žeisti „žmonių religinius jausmus”. Pirmieji prancūzų misionieriai, atvykę į tuometinę Kiniją, sužavėti puolė aprašinėti kinų sveikatingumo praktikas. Tai jiems netrukdė tęsti misionierišką veiklą ir net tuomet neatrodė šventvagiška. Prisiminkime mūsų misionierių Jėzuitų ordino vienuolį Tėvą Andrių Rudaminą-Dusetiškį, dar XVII amžiuje išvykusį misionieriškai veiklai į Tolimuosius Rytus skleisti „Dangiškojo Valdovo mokymo” (taip krikščionybė vadinama Kinijoje). Net kankinamas sunkios ligos jis uoliai studijavo kinų kalbą ir vėliau kartu su jėzuitų misionieriumi Julijum Aleni (it. Giulio Aleni), kinų vadinamu „Vakarų Konfucijumi”, dalyvavo subtilaus kinų kalbos bei filosofijos žinojimo, įtaigumo bei iškalbos reikalaujančiose diskusijose su to meto kinų šviesuoliais.

Dėl noro suprasti kinų kultūrą ir dialogo ieškojimo mūsų tėvynainis buvo itin gerbiamas, ir kinai jį pagarbiai vadindavo Lu An De Zhi Pan Shi (liet. Lu An Te Ži Pan Ši). Todėl būtų ypač apmaudu, jei kultūrų dialogas būtų griaunamas dėl paprasčiausio neišmanymo ir taip trukdoma kilniam tikslui. Juk istorijoje žinome ne vieną atvejį, kai kultūrinis šokas ir nenoras suprasti užkirto kelią pozityviems pokyčiams.

Čia labiausiai tiktų pacituoti žymaus XX a. prancūzų antropologo Klodo Levi-Stroso (pranc. Cloude Levi- Strauss) žodžius: „...kultūrų skirtingumą žmonės, matyt, retai kada laikė tuo, kuo jis yra: natūraliu fenomenu, tiesioginių ar netiesioginių ryšių tarp visuomenių pasekme; jiems tai veikiau atrodė kažkas išsigimėliška ar skandalinga”. Mokslininko teigimu, „seniausias požiūris, kuris, be abejo, turi solidų psichologinį pagrindą, nes kiekvienas iš mūsų linkstame jį deklaruoti, kai patenkame į netikėtą situaciją – tai paprasčiausiai moralinių, estetinių kultūros formų, labiausiai nutolusių nuo tų, su kuriomis save tapatiname, atmetimas.

„Laukinių papročiai”, „tai ne mūsiška”, „tai neturėtų būti leidžiama" ir t. t. yra grubi reakcija, išreiškianti tą patį šiurpulį, tą pasibjaurėjimą, susidūrus su kitokiu gyvenimo, tikėjimo ar mąstymo būdu.” Todėl istorijoje apstu tokių nutikimų, kaip antai Didžiosiose Antilų salose, praėjus keleriems metams po Amerikos atradimo, kuomet ispanai siųsdavo komisijas ištirti, ar vietiniai gyventojai turi sielą, o šie savo ruožtu skandino baltuosius belaisvius, norėdami išsiaiškinti, ar jų kūnai ilgainiui ima pūti.


Atnaujinta 2011 rugsėjo 10, Šeštadienis. 20:38

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!