FightClub.lt - Profesionalios imtynės

Profesionalios imtynės (2)

{xtypo_dropcap}T{/xtypo_dropcap}erminas profesionalios imtynės dabar dažnai kam sukelia asociacijas su vaidybiniu surežisuotu spektakliu, kuriame dalyvauja steroidais persisunkę atletai. Tačiau taip ne visada buvo, ir net dabar taip nėra (surežisuoti yra imtynininkų interviu ir „angles“, t. y., istorijos, kaip vieno mergina tapo nėščia nuo kito ir pan., na vienu žodžiu - muilo operos tarp dvikovų).

Profesionalios imtynės kilo iš 100% tikro XIX a. 2 pusės - XX a. 2 deš. kovinio sporto, vadinto „catch-as-catch-can wrestling“. (Iš čia ir kilo terminas kečas, kuris visai netinka apibrėžti dabartinėms profesionalioms imtynėms). Catch-as-catch-can imtynės buvo imtynės, kuriose buvo leidžiami visi skausmingi veiksmai ir metimai (t. y., nedraudžiami veiksmai stuburui, riešui, visi smaugimai ir pan., išskyrus mažiau kaip 3 pirštų laužimai), na, ir žinoma, jokių smūgių (iki maždaug XX a. 3 deš.). Catch-as-catch-can imtynės dar skyrėsi tuo, kad kovos dažnai būdavo „best 2 of 3 falls“, kas reiškė, kad pirmasis per kovą 2 kartus užlaužęs ar „nupininęs“ priešininką, laimi. Tokios kovos vykdavo dažnai tarp įvairiausių imtynių stilių atstovų visame pasaulyje, norint išsiaiškinti, kuris geriausias.


Pirmasis Catch-as-catch-can pasaulio sunkiasvorių čempionas buvo George Hackenschmidt, laimėjęs daugybę turnyrų Europoje, kelis įvairių stilių imtynių čempiono titulus ir tapęs pripažintu čempionu Amerikoje (iki tol buvo gausybė kaimo lygio čempionų, kurie skelbėsi esą geriausi pasaulyje, bet toliau savo kaimo niekur nesikovė). 1914 metais Light Heavyweight čempionas (na, buvo tik 2 svorio kategorijos – mažiau ~100kg – light-heavyweight, o jei daugiau, jau sunkiasvoris) Ad Santel nugalėjo Tokugoro Ito, 5 dano dziudo meistrą (pasivadinusį pasaulio dziudo čempionu). Dziudo pradininkas Jigoro Kano pasiunčia dar vieną 4 dano dziudo meistrą, tačiau ir tas pralaimi, galop Ad Santel pats atvyksta į Japoniją ir ten taip pat nugali visus dziudo imtynininkus. Tada ir japonai užsikrečia noru išmokti tos rūšies imtynių.

Antrasis etapas jau vadintinas pirmuoju pro-wrestlingu, prasideda 1948 m. (Nors iš tikrųjų pradžia ~1935). Pro-wrestlingas atsiranda todėl, kad, nors Catch-as-catch-can imtynės trukdavo paprastai 3 valandas, žiūrovai net imdavo mėtyti daržoves į imtynininkus ar tiesiog užmigdavo (Catch-as-catch-can niekada neturėjo pasisekimo tarp žiūrovų, kol buvo 100% tikros). Profesionalios imtynės atsirado būtent Catch-as-catch-can imtynių pagrindu ir šiek tiek skyrėsi taisyklėmis, kurios praktiškai per 50 metų niekuo labai ir nepasikeitė.

OFFICIAL PRO-WRESTLING RULEBOOK

Learn how to tell the cheaters from the skilled wrestlers.

OBJECTIVE: Within confines of wrestling ring, competitors must use wrestling holds, maneuvers, and kicks, to wear down their opponent in order to score a pinfall or make opponent submit before scheduled time limit expires.

BASIC RULES

The following rules are designed to insure a fair match to all competitors involved:

1. Match begins when bell rings.

2. Wrestlers must compete inside ropes of wrestling ring.

3. Wrestlers must separate if one touches or is under the ring ropes.

4. Wrestlers may not use illegal maneuvers excessively.

5. Match is over when referee calls for bell and makes decision or time limit expires.

6. Matches are scheduled for 1 fall (decision), or best of 3 falls.

7. Wrestlers may compete against wrestlers in other weight categories

in non-title matches only.

TAG-TEAM RULES

The following rules apply to tag-team matches:

1. Only one wrestler from each team is eligible to compete at a time.

2. The eligible wrestler is known as the "legal" competitor.

3. A wrestler must be tagged in by legal wrestler to become eligible to compete.

4. A tag is made when the legal wrestler makes contact with partner

with at least 4 fingers.

5. A wrestler must be in arm's reach of turnbuckle (or holding tag rope

if ring has them) to be eligible to be tagged in.

6. Referee must see tag for it to be valid.

7. Tag-team partners have a 5-count to execute any tag moves or double team

opponent.

8. Double submissions applied by 2 wrestlers are prohibited.

9. Pins and submissions can be made by legal wrestler only.

DECISIONS

All decisions are made by referee and are final. No instant replay.

The following are considered "clean" finishes:

Winner by Pinfall

Winner by Submission

Winner by KO

The following are also finishes to pro-wrestling matches:

Winner by Disqualification

Winner by Countout

Winner by Forfeit

Time Limit Draw

Draw By Double Disqualification

Draw By Double Countout

Draw By Double KO

Draw By Double Submission

ILLEGAL MANEUVERS

You may not do any of the following for longer than a 5-count

following a verbal warning from referee:

1. Striking opponent with closed fists into face.

2. Choking opponent.

3. Attacking an opponent who is touching the ropes or turnbuckle.

4. Biting an opponent.

5. Pulling an opponent's hair.

6. Climbing onto top rope.

7. Blinding opponent with hands or wrestling holds.

8. Using ring ropes for leverage in applying or locking wrestling holds.

Performing any of the above listed illegal maneuvers in sight of the referee for

longer than a 5-count will result in disqualification.

You may not do any of the following to obtain a pin or submission:

1. Using ring ropes for leverage.

2. Using opponents tights/gear for leverage.

AUTOMATIC DISQUALIFICATIONS

The following actions will result in forfeiture of match on first instance:

(Unless match has "Special Stipulations")

1. Striking opponent with foreign object.

2. Striking opponent in groin area.

3. Physical contact to opponent by unsanctioned person.

4. Striking referee.

EXCEPTIONS

Due to the large amounts of money weighing on the outcome of a

match, the following rules may be compromised at referee's discretion

to preserve clean finishes:

1. All wrestlers in a tag-team match in the ring at the same time.

2. All wrestlers in a match fighting outside the ring for longer than a 10-count (20-count in Japan)

Tiesa, šios taisyklės neapima visų niuansų, kurie yra pro-wrestlinge (visos pro-wrestlingo taisyklės yra surašytos panašioje dydžiu į storą Bibliją knygoje), kaip antai tai, kad kova gali būti su specialiomis taisyklėmis, ir tai, kad visi nelegalūs veiksmai gali baigtis diskvalifikacija iškart (o ne po 5 counto), jei teisėjas mato, kad šie veiksmai kelia grėsmę sportininko sveikatai ar gyvybei ar tiesiog teisėjas taip nusprendė. O šiaip taisyklės gana smarkiai skiriasi tiek JAV, tiek Japonijoje su Meksika (kiekviena lyga turi dar be to savo individualias taisykles).

Grįžtant prie pro-wrestlingo pirmojo sužibėjimo, reiktų paminėti 2 legendinius kovotojus, kurie buvo treniruoti dar Catch-as-catch-can imtynių specialistų, o jau patys tapo profesonaliais imtynininkais: tai Lou Thesz ir Karl Gotch. Abu, būdami puikiais imtynių specialistais, praėjo tikrai sunkų kelią, kovodami pro-wrestlingo ringuose visame pasaulyje. Tuomet buvo dar neretas reiškinys, kai kovotojas yra pasikviečiamas į vieną miestą ar šalį, ir jam pažadamas čempiono titulas, o kovos viduryje kitas kovotojas apsigalvoja atiduoti čempiono titulą, ir kova baigiasi lygiosiomis, ar, sutarus nepralaimėti, kitas kovotojas specialiai laimėdavo. Tiek Lou Thesz, tiek Karlas Gotch‘as su tuo nesitaikstė ir, būdami galingi atletai, be jokio vargo laimėdavo tiek 100% tikras, tiek ir sutartinių rezultatų kovas(paprasčiausiai atsisakius kovotojui pralaimėti nugalėdavo jį skausmingu veiksmu, priversdami pasiduoti). Na, Lou Thesz buvo pirmasis, kuris išdrįso kautis su įžymiuoju Rikidozanu, kuris garsėjo tada Japonijoje kaip geras shooteris (t. y., nevengiantis sutartą rezultatą paversti priešingu). Rikidozanas buvo tas žmogus, kuris Japonijoje sutraukdavo minias žiūrovų savo kovomis. Jis įkūrė JWA lygą 1953 m. ir pradėjo legendines kovas su Lou Thesz (matant tada buvusį populiarumą, tenka prisiminti Rikidozano tėvynę – Šiaurės Korėją, kurioje jo mokinys Inoki 1995 metais surengė 2 dienų pro-wrestlingo turnyrą, kurį vien aikštėje, kurioje vyko kovos, stebėjo 150000 pirmą ir 170000 žiūrovų antrą dieną). Taigi Rikidozanas buvo turbūt populiariausias asmuo tuometinėje Japonijoje, deja, 1963 metais jis buvo nužudytas yakudzų (kaip ir visi nemėgo dalytis pinigų). Na, tiek Karlas Gotch‘as, tiek Lou Thesz buvo garbinami Japonijoje, tačiau Amerikoje tik Lou Thesz buvo labai garsus, Gotch‘as niekaip JAV nepritapo dėl savo shootingo pomėgio (mėgo kautis 100% tikrai, t. y., jokios kooperacijos, tik kovos gale lyg netyčia pralaimėdavo, – na, jis gi buvo shooteris iš prigimties), na, vėliau dar daugiau tokių bus.

JAV tuo laiku, 1950-1970, pro-wrestlinge nieko gero, tiesą sakant, nevyko. Tuometinis stiprus pro-wrestlingo stilius labai susilpnėjo, taigi smūgiai pasidarė maždaug tik 20 % tikri, o visa kita sudarė sellingas (tikroviška ar netikroviška vaidyba, rodant kaip tau skauda nuo vieno ar kito smūgio ar skausmingo veiksmo). Amerikiečių žiūrovai labiau mėgsta charizmatiškas asmenybes nei patį sportą, todėl bendradarbiavimas išplito masiškai (nes daugelis įspūdingai atrodančių galiūnų neturėjo jokių imtynių įgūdžių, ir neteisingai atliktas pilna jėga veiksmas galėjo paprasčiausiai užmušti priešininką) – praktiškai kiekvienas veiksmas buvo atliekamas su žodiniu signalu perspėjus, kad jis bus atliktas – tiesa, niekada nebuvo, kad kovotojai kovą surežisuotų iš anksto susitikę (net nežinau, iš kur kilo nuomonė, kad tai surežisuota; tai gryna improvizacija su signalais, kai kovotojai neišradingi, ir praktiškai be jų, kai ringe talentai). Aišku, traumų tikimybė sumažėjo iki minimumo, tačiau kovos pasidarė labai šabloniškos (nes kovotojai tingėjo sakyti vienas kitam ką nors kito, nei ką sakė kitam praeitoje kovoje). Žinoma, talentingi imtynininkai negalėjo su tuo taikstytis, ir daugelis vyko į Japoniją kovoti normaliose kovose, o ne viščiukų pasiplekšnojimuose Amerikoje.

Amerikoje profesonalios imtynės atsigavo 1970-1984 laikotarpyje, kai į profesonalias imtynes iš mėgėjų imtynių perėjo Ric Flair, Terry Funk, Bob Backlund. Viršūnė buvo pasiekta 1984 metais, kai WWF lygos savininku tapo Vince McMahon - pats talentingiausias ir kartu pats bjauriausias pro-wrestlingo lygos savinininkas. McMahon savo žvaigžde pasirinko Hulk Hogan (netalentingą tinginį, tačiau patį charizmatiškiausią profesonalų imtynininką istorijoje). Hulk Hogan buvo išmestas iš tos pačios WWF už atliktą vaidmenį filme „Rokis 3“, po kurio jis tapo gana populiarus, o tuometinis WWF lygos savininkas McMahon vyresnysis nenorėjo tokio netalentingo imtynininko padaryti žvaigžde.

Tada Hulk Hogan išvyko į Japoniją ir kovėsi NJPW lygoje, kur išgarsėjo nugalėjęs Inoki pro-wrestlingo kovoje dėl čempiono titulo. Kovą turėjo laimėti Inoki, tačiau Hogan netyčia taip pataikė Inoki dilbiu į kaklą, kad šis krisdamas susilaužė sprandą ir neteko sąmonės, ir, kas svarbiausia, kova nebuvo nutraukta, visi tikėjosi atgaivinti Inoki ir toliau tęsti kovą, nes žinojo, kad Inoki ir su trauma nepasiduotų. Tačiau Inoki buvo pernelyg stipriai sužalotas ir sąmonę atgavo tik po 3 parų, japonų dievas buvo nugalėtas, o WWF lyga vėl pakvietė Hogan atvykti į Ameriką.

1984 metai tapo Hulkomanijos pradžia, Hulk Hogan padidino pro-wrestlingo populiarumą pasaulyje iki maksimumo, jo kovos su gigantais blogiečiais rėmėsi daugiau emocijomis – imtynių ten praktiškai nebuvo (nė vieno skausmingo veiksmo, Hulk gauna į kaulus visą kovą, o po to per 5 minutes tampa nepažeidžiamu, nesellina ir laimi). Dėl Hulkomanijos pro-wrestlingas Amerikoje išsigimė vėl, tačiau bent jau smūgiai tapo tikroviškesni, visi steroidiniai vyrukai norėjo tapti tokie kaip Hogan, ir toliau steroidai WWF lygoje plito laisvai, visi sėdėjo ant steroidų, talentas WWF lygoje tapo šlamštu, tereikėjo mokėti kalbėti, turėti raumenis ir ūgį (tai nedaug ten ir pasikeitė).

Tačiau Hulk Hogan įvaizdis 1994 metais suprastėjo, ir jis, pamatęs, kad WWF čempionu daugiau jau netaps, išėjo į WCW lygą (ir vėliau pats ją sugriovė). Ted Turner tapo tos lygos savininku ir mielai priėmė Hogan su kitais steroidiniais berniukais pas save. Na, Hogan įvaizdis negerėjo, taigi jis tapo blogiečiu istoriniame mače sukurdamas NWO, kuris visiems show mėgėjams sukėlė šoką, tačiau kartu pakėlė Hogano populiarumą. NWO galima pavadinti lyga lygoje, kurią kontroliavo Hogan (Hogan pagal kontraktą turėjo creative control, be to, tapo praktiškai antruoju WCW lygos vadybininku). Hulk pradėjo nurodinėti, ką reikia pirkti, aišku, nieko geresnio už save pasiūlyti negalėjo (tokius pačius steroidinius berniukus).

O tikrojo vadybininko Eric Bishop vadovaujama WCW lyga bene pirmoji atnešė į JAV lucha libre su jos meistrais Rey Mysterio, Guerrero šeima ir Psicosis, taip pat reguliariai turėjo tarplygines kovas su NJPW. WCW pradėjo rimtai konkuruoti su WWF ir net vienais metais populiarumu pralenkė. Egzistavo ir dar trečia didelė lyga Amerikoje ECW, kuri buvo hardcore lyga (aišku, ne tokia kaip Japonijos hardcore), kur kraujas liejosi laisvai. Mick Foley ir Terry Funk buvo šios lygos sielos, negailintys savo kūnų dėl žiūrovų. Žiūrovai toje lygoje buvo patys nuostabiausi, fanai patys atnešdavo ginklų kovotojams, atmosfera salėje buvo tiesiog nuostabi.

WWF turėjo konkuruoti ir su šia lyga, taigi ji nusipirko Micką Foley ir pati pradėjo rengti gana dažnai rengti hardcore mačus. Kadangi WWF buvo daug turtingesnė, ten ir mačai buvo žiauresni. Mickas Foley susilaužė ne vieną kaulą ir ne kartą buvo sunkiai sužalotas šioje lygoje, tačiau WWF nugalėjo ECW (subankrutavo). Kiek teko matyti dokumentinių filmų apie profesionalias imtynes, Mick Foley po kiekvieno mačo (neapsiverčia liežuvis vadinti kova 100 kartų žiauresnio už Jackass stiliaus mačo, kur matai, kaip atsiveria žaizdos nuo daugybinių smūgių įvairiausiais įrankiais) sužalojimai solidūs: 1 ausis prarasta, priekiniai 4 dantys išmušti, 54 siūlės žaizdai ant peties, 6 smegenų sutrenkimai, išnirę abu pečių sanariai, veido kaulų lūžiai, sulaužytos visos galūnės bent po kartą, šonkauliai sulaužyti 6 kartus, 2 laipsnio nudegimai ant rankos ir peties, nosis 2 kartus lūžusi vien per 1993 m., daugybė randų nuo dygliuotos vielos, durtinių žaizdų.

Nupirkus WCW rimtų konkurentų WWF lygai nebeliko, na, teisiniai ginčai privertė pasikeisti pavadinimą į WWE, tačiau tai nieko nepakeitė. Išnykus šiems dviems konkurentams McMahon metė hardcorą ir nuo 2000 m. vėl ėmė daryti savo, tik jau, tiesa, pasiėmė du geriausius Amerikos atletus: olimpinių žaidynių imtynių aukso medalio laimėtoją Kurt Angl ir NCAA mėgėjų imtynių čempioną Brocką Lesnarą. Pasiėmęs šiuos atletus, jis turėjo pakeisti ir lygos mačų stilių. Visiškai tas stilius buvo ištobulintas 2003 m. Smackdown pogrupyje, kuriame nebuvo vaidybos, buvo beveik tik imtynės, finišai švarūs. Tas laikotarpis buvo tarsi WWE aukso amžius.

Smackdown pogrupyje buvo lucha libre meistrai, buvę mėgėjai imtyninkai, tačiau savo stiliaus McMahon neatsisakė, ir kaip ir anksčiau liepdavo imtynininkams naudoti kuo mažiau veiksmų, pagrindas būdavo 5 individualūs veiksmai, kuriuos pats imtynininkas turėjo pasirinkti ir visada naudoti. Visi, kurie bandydavo parodyti unikalų technišką stilių, gaudavo pylos arba būdavo išmetami iš lygos. Deja, WWE pernelyg stipri (jos turtas virš 1 milijardo dolerių – 4 televizijos wrestlingo šou + 6 mažesni šou per 1 savaitę), kad kas ją priverstų keisti stilių, kol gyvas McMahon.

Mažesnėse lygose situacija visai kitokia: stilius skiriasi kaip diena ir naktis. Yra ROH (Ring of Honor) lyga, kuri yra strongstyle (100% tikri smūgiai, metimai ant galvos, skausmingi veiksmai) Amerikoje. Na, tikri pro-wrestlingo fanai labiau domisi tomis mažesnėmis lygomis, o ne pagrindinėmis.

Japonijoje puroresu istorija visiškai priešinga. Po Rikidozano mirties abu jo mokiniai Inoki ir Giant Baba sukūrė savo lygas. Giant Baba kurdamas AJPW lygą kartu sukūrė ir savo stilių, kuris yra vadinamas geriausiu iš visų pro-wrestlingo stilių (nors man asmeniškai labiau patinka UWF stilius). AJPW pagrindą sudarė buvę imtynininkai (sumo, dziudo, laisvųjų, graikų-romėnų imtynių atstovai). Žymiausiausios pirmosios AJPW žvaigždės buvo Jumbo Tsuruta - buvęs Japonijos olimpinės imtynių komandos narys; bei Terry Funk ir Dory Funk Jr.- žymūs buvę geri mėgėjų imtynininkai; bei pats Giant Baba. Tas AJPW stilius 1976-1984 rėmėsi labiau skausmingais veiksmais, kontraveiksmais, smūgiais nei metimais, nors pagrindinis elementas matėsi iš tolo – ringe vyko kova, imtynininkai be jokių kostiumų, be įspūdingų raumenų, tai tiesiog stiprino tą įspūdį, jog galop žiūrovai užmiršdavo, kad tai pro-wrestlingas, ir net apsiverkdavo pralaimėjus jų dievaičiams.

1984-2000 stilius pasikeitė dar labiau, nes į lygą atėjo Misawa, Kobashi, Vader, Kawada, Tenryu, Steve Williams, Stan Hansen, broliai Malenko, Gary Albright. Tačiau stilius pasikeitė tik į gerąją pusę, susikoncentruota buvo į psichologiją, stiprius (velniškai stiprius) smūgius, metimus (beveik visi ant galvos, tokie, kaip Albright). Šio stiliaus kovos trukdavo mažiausiai 25 minutes, daugybė 5 žvaigždučių kovų. Praktiškai ši lyga buvo tobula, nors galima pastebėti didelį minusą, nes visai nebuvo lengvasvorių. Deja, kas puiku, amžinai netrunka. 2000 m. mirė Giant Baba, ir tada Misawa su beveik visais kitais kovotojais paliko AJPW ir įkūrė savo NOAH lygą, tačiau, kaip ir dažnai būna, kai kurie kovotojai išsiskirstė po kitas mažesnes lygas.

NJPW pradėjo iš visai kitos pusės, Inoki pradėjo organizuoti MMA kovas, ir savo lygos stilių pritaikė MMA kovoms. NJPW lygoje 1981 metais debiutavo Shooto įkūrėjas ir turbūt geriausias visų laikų vidutinio svorio kovotojas Tiger Mask (Satoru Sayama), jo atneštas maišytas lucha libre ir kikbokso stilius padarė tikrą revoliuciją, jo visos 6 kovos su Dynamite Kid yra tikri perlai. Deja, 1983 metais, padaręs tikrą revoliuciją, Tiger Mask baigė karjerą, tiesa, sugrįžo į pirmąjį UWF kaip Satoru Sayama, tačiau, jam baigus egzistuoti, užsiėmė su Shooto, kol subankrutavo ir sugrįžo į pro-wrestlingą jau turėdamas 15 kg antsvorį 1995 metais. Aišku, tas Tiger Mask jau nebebuvo tuo, kuo buvo prieš 10 metų, nors kai kurios jo ir 1995-2004 kovos vertos 3 žvaigždučių. 1981 metai įsimintini ir tuo, kad tada debiutavo Nabuhiko Takada ir Kazuo Yamazakis. Vėliau šie kovotojai nuseks paskui Maedą ir Fujiwarą į UWF. Ten pasimokę pas UWF stiliaus tėvą Billy Robinson, jie jau sugrįš į NJPW kaip UWF kovotojai ir kovos UWF stiliumi. NJPW lygoje 1987 metais debiutuoja Keichi Yamada, kuris 1989 metais taps Jushin Thunder Liger. Nedidukas (170 ūgio), raumeningas (92kg) kovotojas taps žymiausiu vidutinio svorio kovotoju, apsirengęs fantastinės būtybės kostiumu, su kuriuo ir dabar kovoja. Japoniškojo high flying stilius su Liger priešakyje padarys NJPW geriausius vidutinio svorio kovotojus turinčia lyga. 1989 metais Inoki turėjo gana pasisekusį turnyrą Tarybų Sąjungoje. Vėliau gana žinomi kovotojai, pvz., Salman Hashimikov (netgi tapęs IWGP čempionu) ir Victor Zangiev pradėjo kovoti NJPW ringe. Padidėjus tokių UWF stiliaus lygų kaip UWFI, PWFG, Rings populiarumui, NJPW atitinkamai adaptavo ir savo stilių. Šiandien ši lyga ir toliau išlieka geriausiųjų trejetuke ir tokia dar turbūt ilgai išliks.

Alternatyvus extremalus pro-wrestlingo stilius Japonijoje debiutavo 1990 metais, kai vienas geriausių AJPW vidutinio svorio imtynininkų (nors praktiškai toks vienas ir buvo) Atsushi Onita po sunkios kojos traumos visiškai negalėjo kovoti high-flying stiliumi. Taigi, pabaigęs ten karjerą, pasėdėjęs kalėjime, nusprendė eiti į UWF, tačiau jam net nebuvo leista įeiti į UWF varžybas be bilieto. Supykęs dėl to, nusprendė sukurti savo lygą. Su 400 dolerių jis tai ir padarė: pirmasis jo lygos FMW turnyras buvo su keliais karate sportininkais: Masashi Aoyagi, Matsunaga. Vėliau Onita nusprendė, kad tai jam yra per silpna, ir pradėjo organizuoti vis brutalesnius mačus, ypač prigijo elektrifikuotos dygliuotos vielos mačai, taip pat ugnis, stiklo šukės, pjautuvai, minos – tuose mačuose buvo viskas, kas žiauru ir brutalu. Onita savo įvaizdžiui pagerinti pasikvietė ir kelis neprofesonalius sportininkus, pvz., boksininką Leon Spinks bei 1988 metų olimpinių žaidynių bronzos medalininką Gregory Verichev iš SSRS. Onitos lyga klestėjo, kol Onita buvo joje, pasitraukus Onita 1995 m. dėl baisiau nei Micko Foley sužaloto kūno, populiarumas ėmė mažėti, o Hayabusai nusilaužus sprandą lyga bankrutavo. Aišku, hardcoras Japonijoje nepasibaigė, tačiau po 50000 žiūrovų į BJPW, WMF,WING lygas jau nesusirinkdavo.

Žemesniųjų Japonijos lygų dabar yra labai daug, tokiomis vadinamos tos, kur ateina iki 800 žiūrovų, dauguma jų reprezentuoja Lucha libre arba Hardcore stilių, nors yra ir shoot stiliaus lygų. Didžiosios lygos yra 2: NJPW ir NOAH, nes jos užima 1 ir 2 vietas tarp visų kovinio sporto lygų Japonijoje. Zero-one pro-wrestlingo lyga su Ogawa ir Hashimoto dabar bedradarbiauja su Pride. AJPW po 2000 metų turi tik 2 tikras žvaigždes: Keiji Mutoh ir Kawadą (ir abu jau 40 sulaukę), taigi tiesiog gyvuoja, nors ir žiūrovų ateina daug , tačiau jau super turnyrų, kur ateitų 30000-50000 žiūrovų, nepadaro.

Pro-wrestlingas kaip kovinio sporto rūšis yra itin universali, nes visų stilių atstovai gali parodyti, ką sugeba (net ir Sumo). Profesionalios imtynės dažnai atbaido MMA gerbėjus, nes jie nėra pripratę matyti, kaip žmogus sėdi tiesiog ir nesigindamas gaudo smūgius, kol po to padaro kontraveiksmą ir pats atakuoja. Šie galbūt ir netikroviškai atrodantys dalykai kuria kovos psichologiją, nes pro-wrestlinge visai kita kovos esmė – niekas ten nenori matyti nokauto per 20 sek. Ar 30 min apsikabinusių pasyvių kovotojų lygiųjų. Profesionaliosiose imtynėse kikboksininkas, karatistas, imtynininkas parodo tokius smūgius ir metimus, kurių tikrai neišdrįstų rodyti MMA kovose (na, tik viena MMA kova primena, kuo paremtas yra pro-wrestlingas: tai iš 21 Pride Don Frye ir Takayamos dvikova). Pro-wrestlinge kaip ir MMA apstu prastų kovų, ir žmogus, pamatęs, pvz., Hulk Hogan ir Andre the Giant 1981 metų kovą Japonijoje (5 minusinės žvaigždutės) gali niekada nebenorėti matyti pro-wrestlingo, tačiau kiekvienas kovų mėgėjas gali susirasti, kas jam patinka pro-wrestlinge. Tik tegul nerėkia pamatęs vieną kovą, kad tai surežisuotas mėšlas, aš taip pat rėkčiau pamatęs 1 h trukmės Butterbeano ir Akebono MMA kovą (na, tai buvo ekstremali pornografija). Pro-wrestlingo yra gausybė stilių, tereikia peržiūrėti bent po 50 geriausių (4-5 žvaigždučių) kiekvieno stiliaus kovų, ir tai patiks, aišku, nekreipiant pernelyg daug dėmesio į kai kuriuos ne itin vykusius momentus, o susikoncentruojant į pačią kovą apskritai. Gi visa Lietuva buvo sužavėta UWFI kovomis, o tai tik vienas iš daugelio pro-wrestlingo stilių. Ir, žinoma, nereikia kreipti dėmesio, kad nugalėtojas nulemtas (ir tai ne visada), nes nugali kaip ir tikrovėje stipriausias (veteranai bookeriai puikiai supranta, kuris yra geriausias tuo metu).

Atnaujinta 2011 rugsėjo 10, Šeštadienis. 20:44

Komentarai   

+1 #2 Manvydas 2013-08-17 10:22
Kaip norėčiau, kad Lietuvoje atsirastu profesionalių imtynių(pro-wre stling) mokyklų:/
Cituoti
+1 #1 Morfijus 2011-10-12 01:48
ŽIAURIAI GERAS STRAIPSNIS, džiaugiuosi,kad yra žmonių turinčių supratimą imtynėm Lietuvoje.
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!