FightClub.lt - Forrest Griffin „Got Fight?: The 50 Zen Principles of Hand-to-Face Combat“ (VII)

Forrest Griffin „Got Fight?: The 50 Zen Principles of Hand-to-Face Combat“ (VII) (1)

Tęsiame Forresto Griffino knygos „Got Fight?: The 50 Zen Principles of Hand-to-Face Combat“ vertimą.


Ankstesnes ištraukas rasite čia – http://www.fightclub.lt/skaitykla/kiti-skaitiniai/itemlist/tag/Got%20Fight

Pasirodyk koks išdidus tu

Teisėjauti MMA yra sunku dėl sporto kompleksiškumo. Kiekvieno raundo metu teisėjai turi stebėti ir apdoroti daugybę informacijos – kiek buvo smūgių, nuvertimų į parterį, mėginimų užlaužti, ringo kontrolės, kas, iš esmės, yra tiesiog gudrus žodis pasakyti “agresija” ir t.t. Jei tai labai artima kova ir niekas neturi aiškios persvaros, kiekvieno raundo pabaigoje nepatyręs teisėjas (kurių yra daug) greičiausia nesugebės apskaičiuoti visų duomenų, dėl to jo sprendimai bus paremti kovotojo išvaizda ir bendromis nuostatomis, pildant rezultatų korteles. Todėl labai svarbu kaip elgiesi pats po kiekvieno raundo.

Aš pats naudoju sistemą, sukurtą ir žinomą Cleveland Brown atsitraukusio puolėjo Jim Brown. Rungtynių metu jis visuomet lėtai pakildavo nuo žolės, atsainiai atiduodavo kamuolį teisėjui ir tuomet atsargiai, neskubėdamas nueidavo prie savų. Nesvarbu ar tai būdavo pirmas kėlinys, ar ketvirtas, jo veide visuomet būdavo ta pati išraiška ir jo ėjimo greitis visuomet būdavo tas pats. Galiausia jo treneris paklausė jo kodėl jis nešokdavo nuo žemės ir nebėgdavo link saviškių. Jim'o atsakymas buvo paprastas.

- O kas bus po to, kai būsiu nunešęs kamuolį jau trisdešimt kartų ir nebegalėsiu greit bėgti atgal? Pasakysiu kas – kita komanda pamatys, kad aš einu, kad esu nusilpęs ir visai pavargęs. Visos mano kortos bus atskleistos. (Manęs redaktorius paklausė ar Jim Brown būtent taip ir pasakė, tai aš atsakiau „o ką aš žinau. Aš tik mėginu papasakot istoriją su moralu ir tiek“. Man atrodo jis sakė kažką tokio, bet dalykai susimaišę mano galvoj. Dėkui, Adam Korn, už tai, kad galutinai sušikai šitą istoriją. Puiku.)

Genialu, kai pagalvoji. Nerodydamas energijos ir entuziazmo, kai jo turėdavo, jis galėdavo priversti žmones galvoti, kad jam tos energijos ir entuziazmo dar likę, kai jos nebebūdavo. Stebint jį pirmą sykį ir matant jį vangiai judant, gali pagalvot, kad jis arba tingus, arba išsekęs, bet, kai tuos pačius tingius judesius matai dvidešimt kartų, pripranti prie jo greičio ir tai pradeda rodytis normalu.

Nors Jim Brown naudojo šią taktiką futbole, lygiai taip pat gerai tai veikia maišytuose kovos menuose. Tai gali būti naudojama nuslėpti savo silpnąsias vietas nuo priešininko, asistentų, fanų ir, svarbiausia, teisėjų, kurie pildo korteles. Jei kova baigiasi ir aš esu dominuojančioje pozicijoje, tiesiog ramiai atsikabinsiu ir gražiai nueisiu atgal į savo kampą. Dažnai po pirmo raundo tai padaryti gana sunku, nes adrenalinas kelia stogą, bet forsuoju save nusiraminti ir sulėtėti, kad nustatyčiau savo elgesio standartą stebėtojų sąmonėje. Vienintelis momentas, kai aš kaip tik šokteliu ir pradedu viską daryti greičiau, yra jei po raundo pabaigos, esu blogoje pozicijoje. Tokiu atveju taip šauniai šokinėdamas stengiuosi parodyti teisėjams, kad fiziškai man visiškai viskas puiku ir tuomet atsainiai nueinu į savo kampą. Po penkto raundo pabaigos, kai viskas ką galiu padaryti, yra tik vaikščioti, atrodau toks pat šviežias kaip ir prasidėjus kovai.

Aišku, teisėjų sąmonėje palieki teigiamą įspūdį, jei nuskubi į savo kampą ir stovi, o ne sėdi, tačiau kovų baigtis paprastai nusprendžiama pabaigoje, o ne pradžioje, todėl geriau nuskubėti į savo kampą ir stovėti po kiekvieno raundo. Jei nebelikę energijos, tai pasufleruoja teisėjams, kad tau blogai. Nesvarbu ar tavo oponentas irgi per silpnas, kad pastovėtų, jei jis po kiekvieno raundo eidavo į savo kampą ir sėdėdavo, niekaip nesuprasi ar jis pavargęs, ar ne. Tad mano patarimas būtų – iškart po gongo atsipalaiduoti. Net jei taškai neskiriami pertraukų metu, tave vis tiek stebi. Pastovumu tu neleidi sprendimams atsisukti prieš tave patį.

Konsolidacija užkerta kelią sustabarėjimui

Kai kažkur keliavom su grupele vaikių iš Hardcore Gym prieš kelis metus, kirtau lažybų, kad galiu suvalgyti šimtą Buffalo vištienos sparnelių vietiniame bare. Visuomet galvojau, kad treniruotis kovoms buvo gana lengva, tad maniau, kad valgymo iššūkis turėtų būti irgi nesudėtingas. Iš esmės taip ir buvo. Suvalgiau 50 sparnelių ir jaučiausi visiškai šviežias! Turėjom tam vakarui priplanavę visokių fainų dalykų, bet sugalvojau sunaikinti ir likusius 50 iki einant lauk. Kiti 25 sparneliai, kuriuos man atnešė, buvo aštrūs. Nelabai mėgstu aštrius dalykus ir draugai puikiai tai žinojo. Tam, kad nuplaučiau piktos mėsos skonį, jie pradėjo man nešti New Castle bokalus, kuris yra vienas tirštesnių alaus rūšių. Po dviejų bokalų jie man pradėjo pirkti šokoladinius martinius, mąstydami, kad cukrus mane pažadins. Išgėriau tris. Kai buvau suvalgęs jau 75 sparnelius, šviežus nesijaučiau. Su tais visais kilogramais mėsos, plaukiojančiais alaus ir šokoladinio martinio jūroje, neturėjau jokių prošvaisčių suvalgyti likusius ar net išvis pajudėti į nuotykių kupiną naktį mieste. Buvo taip bloga, kad turėjau atsigulti ir kelias valandas pragulėti bare ant grindų. Be perstojo kartojau „O Dieve, ką aš padariau“ ir rėkdamas pasižadėjau Jėzuliui, kad niekuomet daugiau neisiu lažybų, kai tai susiję su valgymu.

Bet iš esmės mano klaida buvo ne lažybos, o patarimai iš tariamų draugelių. Jei būčiau jautęs save, būčiau supratęs, kad išgėrus upę alaus ir stipraus alkoholio, turbūt nebūsiu įgalus pasiekti savo tikslą, bet esant mūšio įkarštyje, racionalus protas retai pasirodo scenoj. Kai esi pavargęs ir nusilpęs, kito patarimas visuomet atrodo geras. Galų gale, tai kita perspektyvą, o tavo sąmonė kažkaip įtikiną tave, kad ta kita perspektyva yra aiškesnė ir geresnė negu tavo.

Tokie nučiuožimai nutinka ne tik, kai kalbama apie vaikiškas lažybas – taip visuomet būna kovų metu. Tave treniruoja graplingo, smūgiavimo, jėgos ir bendro grūdinimo treneriai, kiekvienas jų su savo nuomonėmis ką tu turėtum ir ko neturėtum daryti. Tiek daug trenerių padeda, kai esi gerai organizuoto sporto klubo narys, nes tokiu atveju paprastai jie dirba ties tavo režimu ir treniruotėmis, bet būna atveju, kai tai išvirsta į ego fiestą. Kiekvienas treneris žino savo paties sritį geriau negu kiti ir natūraliai jis nori tave pasukti taip, kad taptum meistru jo arenoje. Bet kuo daugiau dirbi ties vienu kovojimo apsketu, tuo mažiau gali skirti laiko kitiems. Jei visi tavo trenieriai tokie, greit būsi persitreniravęs. Tam, kad taip nenutiktų, svarbu nuolat stebėti savo krūvius. Jei jauti, kad vienas kuris aspektas yra pernelyg grūdamas, vietoj to, kad tiesiog susitaikytum su tuo, reikia daryti trenerių susitikimą. Tai gali pasirodyti gana sudėtingas dalykas, kadangi matai save kaip studentą, o trenerius kaip mokytojus, bet jei jie geri treneriai, tavo interesai jiems bus svarbiausi. Tokie susitikimai gali tapti gana intensyvūs ir net išvirsti į ilgus ginčus, todėl patariu jų metu sėdėti. Leisk jiems išsiaiškinti patiems tarpusavyje ir atvirai priimk ką jie turi pasiūlyti. Jei jie negali susitarti ties viena programa ir dėl to kenčia tavo treniruotės, savaime aišku jiems svarbūs tik jie patys ir tu treniruojiesi netinkamame sporto klube.

Žinai kaip sužinoti vyro pimpalo dydį? Pagal jo pralaimėjimą

(Pastaba: Niekuomet nesidomėk kito vyro pimpalais nebent jis dulkindavo tavo damą)

Nesvarbu ar tu pasižymi gudriausiais užlaužimais planetoje ar turi gorilos jėgą – jei kovoji pakankamai ilgai MMA, kada nors pralaimėsi. Kai ateina tokia diena, svarbu kritiškai pažiūrėti į save ir treniruotes. Jei darei viską kas įmanoma besiruošdamas kovai ir gavai nokautą, nekreipk dėmesio. Tai nutinka ir patiems geriausiems. Po pralaimėjimo natūralu pajusti blogumą skrandyje, kai sunku ir pažiūrėti žmonėms į akis, bet jei toks jausmas tęsiasi, taip yra dažniausia todėl, kad tavo sąmonė tau nori kažką pasakyti. Turi savęs paklausti – Ar pakankamai rimtai į tai pažiūrėjau? Ar valgiau tai, ką reikia? Ar treniravausi ties visais kovos aspektais pakankamai kruopščiai?

Tam, kad suprastum ką gali pagerinti kitam kartui, peržiūrėk kovos įrašą ir analizuok savo veiksmus. Aišku šūdina žiūrėti kaip tave nujungia iš dešinės vėl ir vėl, bet tai yra vienintelis būdas sužinoti ar tie balsai, šnabždantys kažką tavo galvoje, yra teisūs, ar ne. Peržiūrėjau savo kovą su Jardine ir man visiškai nepatiko tai, ką mačiau. Kiekvieną sykį, kai išeidavau iš klinčo, žengdavau į dešinę, tiesiai ant smūgio iš jo kairės. Dar blogiau, kaskart tai darydavau nuleidęs rankas, leisdamas jam susmūgiuoti tiesiai man į veidą. Kitas dalykas, kuris man nepatiko buvo mano smūgių kojomis forma. Prieš kovą aš žinojau, kad jis daug smūgiuos kojomis, o aš buvau nusprendęs smūgiuoti dar daugiau ir nugalėti jį toje kovos vietoje. Problema buvo tame, kad kaskart smūgiuojant koja, taip pat nuleisdavau rankas. Sudėjus visas šitas klaidas, galų gale Jardine pataikė vieną gerą ir pasodino mane į vietą. Ta migdomoji piliulė buvo lyg šauksmas atsibusti. Treniruojantis kovai lengva save įtikinti, kad viską darai taip kaip reikia ir treniruojiesi iki maksimumo, bet po pralaimėjimo, įrodymas visuomet yra ekrane. Ir tai nėra susiję su tuo kiek tu stengiesi, bet labiau su sąmoningais veiksmais – sąmoninga praktika, pagerinančia formą.

Grįžau prie lentos su schemomis ir susikoncentravau ties mažomis detalėmis, kurias prieš tai buvau praleidęs ar atidėjęs į šoną. Jei matėte mano sekančią kovą, kuri buvo prieš Hector Ramirez, galėjot pastebėti kiek daug lėmė tie maži patobulinimai. Perdariau visas savo treniruotes ir to rezultatas buvo švarios, gražios kombinacijos, pasiekiančios tikslą didžiąją laiko dalį. Žinoma, viskas yra mokymosi proceso dalis ir negali tikėtis, kad visos sritys gautųsi puikiai iš pat pirmo sykio. Jei mėgini kažką ir nesigauna iš pirmo karto, grįžk prie lentos su schemomis.

Dažnai išgirsi kovotojus, kad pralaimėjimas buvo geriausias dalykas, kuris galėjo jiems nutikti ir jei esi tas, kuris naudojasi pralaimėjimais, kad susiimtum, dažniausia tai bus tiesa. UFC kovotojas Martin Kampman yra puikus pavyzdys. Kai pirmą sykį jis atėjo į Xtreme Couture, užlauždavau jį kaip vaiką. Vietoj to, kad tai jį atgrasintų, jis analizuodavo ką padarė blogai ir tuomet eidavo graplingo su kuo nors, kas buvo geresnis už mane. Pirmiausia galvojau, kad jis tiesiog kažkoks mazochistas. Bet tada pradėjau pastebėti kaip greit jis tobulėja per kokį trumpą laiko tarpą. Savo pralaimėjimus laikydamas pergalėmis jis pastebėdavo savo silpnąsias vietas ir tuomet darydavo viską, kad jas pašalintų. Todėl jis tobulėjo greičiau nei bet kas kitas klube. Vedinas tokiu požiūriu drastiškai pagerinsi visas savo puses. Jei pasirinksi kietakaktišką „aš viską žinau“ požiūrį, gali būti, kad visuomet darysi tas pačias klaidas ir geriau tikėkis, kad niekuomet nekovosi su manimi, nes peržiūrėjęs tavo kovas ir pamatęs, kad darai tas pačias klaidas vėl ir vėl, išdulkinsiu tave kaip obuolį. Bet už tai galėsi man padėkoti, kai gulėsim ligoninėje vienas greta kito, kadangi būsiu davęs tau nemokamą pamoką kaip pagerinti savo formą ir požiūrį į kovą.

Būk kuklus, žiogeli

Nesu tikras ar esu kuklus ir nuolankus, ar turiu gerą supratimą apie save, o gal tik nežmonišką kiekį saviplakos. Viskas, ką žinau, yra tai, kad galiu matyti kas aš esu, o taip pat ir kuo nesu. Suprantu, kad buvo gerų kovų, bet niekuomet nerodžiau tokių stebuklų kaip Anderson Silva ar BJ Penn. Niekuomet nekaraliavau ringe, ekleisdamas terorą, taip kaip Chuck Liddell. Ir priežastis yra paprasta – aš nesu toks talentingas kaip jie. Aš stumiu savo kūną ir sąmonę iki ribų treniruočių metu, bet nesu apsėstas didybės manijos ir nemanau, kad esu geriausias kovotojas kada nors vaikščiojęs žeme.

Būti sąžiningam su savim yra geriausia, ką gali padaryti gyvenime, nes tai apsaugo nuo didžiulių nuosmukių. Galų gale, jei galvoji, kad esi nenugalimas ir tave patvarko lyg niekur nieko, visas tavo pasaulis sudūžta. Štai tuomet pradeda plaukti atsiprašymai ir pasiaiškinimai, bet kas jais tiki? Niekas. Nei tu, nei kiti. Jei gali pripažinti sau, kad tiesiog buvai nugalėtas geresnio kovotojo, tai ištirpdo melus ir pamažu gali tapti laimingesniu žmogum.

Nors gali būti liūdnoka pripažinti sau, kad niekuomet nebūsi geriausias, bet tuo pačiu tai išlaisvina. Vietoj to, kad mėgintum būti geresnis nei visi kiti, kas egzistencialistiškai arogantiška, gali koncentruotis ties geriausiu savimi, koks gali būti. Net jei niekuomet negalėsi nugalėti visų Andersonų Silvų ar BJ Penn'ų pasaulyje, gali didžiuotis bent tuo, kad darei viską, kas įmanoma su tuo, kas tau buvo duota. Gali didžiuotis kiekvienu savo pasiekimu. Ko daugiau galima norėti?

Norėti, kad būtum 10cm aukštesnis ar kad tavo pimpalas priaugtų 20cm nieko apart kančios nesuteikia. Jei sugalvosi ignoruoti šį patarimą ir elgsiesi su pasauliu taip, lyg tai būtų tavo nuosavybė, kai nukrisi, visi tave gulintį spardys. Jei būsi nuolankus pralaimėjime, visi vis tiek tave spardys, bet ne taip stipriai.

Atnaujinta 2015 birželio 26, Penktadienis. 13:59

Komentarai   

0 #1 Lee 2015-08-05 17:09
Never ever utilize test leads that have damaged insulation on the wires permitting
the inner cable to be visible.

Feel free to surf to my page - Cabling contractor leads: http://halcom-dz.com/?option=com_k2&view=itemlist&task=user&id=31605
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!