FightClub.lt - Forrest Griffin „Got Fight?: The 50 Zen Principles of Hand-to-Face Combat“ (VI)

Forrest Griffin „Got Fight?: The 50 Zen Principles of Hand-to-Face Combat“ (VI) (3)

Po neilgos pertraukėlės tęsiame Forresto Griffino knygos „Got Fight?: The 50 Zen Principles of Hand-to-Face Combat“ vertimą. 


Ankstesnes ištraukas rasite čia – http://www.fightclub.lt/skaitykla/kiti-skaitiniai/itemlist/tag/Got%20Fight

Antros knygos dalies apie psichologiją ištraukos

Išskirstymas = Nušvitimas

Daugybė žmonių teigia, kad MMA nėra tikras darbas ir aš turiu su jais sutikti. Jei tai būtų tikras darbas, nemėgčiau jo nei pusės tiek, kiek mėgstu dabar. Tačiau vien todėl, kad tai nėra tikras darbas, negalima sakyti, kad kovotojai nepatiria tikro streso. Jei esi tik pradedantysis sporte, ko gero daugiausia gauni 500 dolerių už tai, kad įžengi į narvą ir antra tiek, jei laimi. Galima kovoti porą kartų į mėnesį, bet tik jei pavyksta išvengti traumų. O jei nuolat pavyksta išvengti traumų, ko gero tai reiškia, kad nutrauki kovą iškart, kai ji pasisuka blogesne linkme, todėl automatiškai tampa neįmanoma uždirbti daugiau negu 1000 dolerių iš kovos. Pinigų padaugėja, jei įgauni vardą ir sudalyvauji kokiame didesniame renginyje, bet tokiu atveju tenka dalyvauti parašų dalinimo sesijose, fotografuotis su sponsoriais bei keliauti per visą šalį, norint kovoti. Taip pat reikia susitaikyti su pralaimėjimo stresu – pralaimi du sykius iš eilės ir gali atsidurti vėl mažosiose lygose.

Streso perteklius taip pat turi visą krūvą katastrofiškų šalutinių efektų, kurių patys keisčiausi – svorio prieaugis, suprastėjęs imunitetas, sumažėjęs skausmo toleravimas, vidurių užkietėjimas, bėrimas, perdimas ir visiškas kiaušių susitraukimas. Jei dirbi tokį darbą, kuriame nereikia bendrauti su žmonėmis, ko gero tokie šalutiniai efektai toleruojami. Bet jei kovoji dėl pinigų, tai mažiausia norisi būti storu, nuolat sergančiu, viskuo nepatenkintu verksniu, kuris pastoviai susierzinęs bezda tiesiai savo partneriui į veidą imtynėse. Pridėkim mažus kiaušius į visą šitą mišinį ir lygiai taip pat linksmai galima būtų šauti sau į veidą. Jei įmanoma kelis sykius.

Jei leisi stresui nugalėti, jis sugadins treniruočių sesijas, o jei treniruotės bus šūdinos, greičiausia šūdas bus ir kovos naktį. Be to pralaimėjimas sukels tik dar daugiau streso ir žiūrėk jau tuoj atsirandi kokiam Indėnų rezervate, Clearlake kaime, Kalifornijoj, bekovojantis kaip autsaideris investuotojų remiamuose renginiuose. Norėdamas užbaigti tokį neigiamą streso ciklą, aš naudoju tam tikrą protinį išskirstymą. Pvz. jei artėja treniruočių metas, o aš dar turiu tūkstančius dalykų, kuriuos turiu padaryti, paprastai išrašau juos į visus ant lapo ir palieku ant savo ofiso stalo, kuris taip pat yra ir mano svetainės stalas. Užsirašydamas visas užduotis, žinau, kad jos lauks manęs, kol grįšiu iš salės ir tuo pačiu tam kartui galiu visa tai išmesti iš galvos. Jei visą tą sąrašą mėgini nešiotis galvoje, ne tik rizikuoji kažką pamiršti, bet tai pat ir tampai jį su savimi visur, tame tarpe ir į salę, ir čia jau gali atsisveikinti su koncentracija ties tuo, ką turėtum daryti.

Taip pat tokias išskirstymo technikas pritaikau tam, kad išlaikyčiau perspektyvą kovojant, treniruojantis bei socializuojantis. Tuo metu, kai ateinu į salę, palieku laimingąjį ir linksmąjį Forestą laukti prie durų ir tampu A klasės šūdžium. Jei kas nors mėgina šnekėti su manim apie kažką kitą nei treniruotės, aš tiesiog gražiau arba ne taip gražiai juos pasiunčiu. Ir nesvarbu ar tai gerbėjas, laukiantis autografo, ar geriausias draugas. Jei jie primygtinai nori kažko iš manę, aš jiems maloniai atsakau:

– Atsiprašau, dabar negaliu kalbėt, nes dirbu. Galim pakalbėti po darbo.

Asmeniškai aš nemanau, kad tai grubu. Jei aš prie jų prieičiau vidury jų darbo įkarščio, jie ko gero pasakytų man tą patį. Galima ginčytis, aišku, kad kadangi aš esu neva įžymybė ir priklausau iš dalies nuo gerbėjų ir jų požiūrio į mane, ir todėl šita situacija kiek skirtinga. Ir tame yra dalis tiesos. Jei kas nors prieina prie manęs gatvėje, aš beveik visuomet sustoju nusifotografuoti. Blemba, aš netgi pasikalbėsiu su nepažįstamuoju, jei jis ar ji prieina tuo metu, kai aš veikiu kažką, ką didžioji dalis žmonių laiku svarbiu užsiėmimu, kaip... tarkim... perku savo damai sužadėtuvių žiedą. Jei aš nesitreniruoju, aš sukalbamiausias vaikinas pasaulyje. Suprantu, kad gali būti sudėtinga pereiti iš ypatingos kovotojo koncentracijos tiesiai į lengvą pokalbį, bet tam aš turiu techniką, kurią vadinu verbaliniu dziudo. Mano viršininkai mane jos išmokė, kai dirbau policijoje, Džordžijos valstijoje, tokiems atvejams, kai aš rašau raportą, o koks nors priėjęs pyzdukas pradeda klausinėti kokių nors nesąmonių, kaip kad „ar šitas ginklas tikras?“ ir t.t. Verbalinis dziudo tai paprasčiausia žodis, kurį pasakai garsiai ar tiesiog sau, kuris leidžia greitai persijungti ir stogą išlaikyti savo vietoje. (Tai turėtų būti taikus žodis ar garsas, toks kaip uooooosaaaa. Tikrai nereikia piktų frazių, kaip kad „aš blet tau išdursiu akį tuoj!“) Taigi, aš tikrai stengiuosi būti prieinamas gatvėje, bet kuomet treniruojuosi, mėginu išjungti išorinį pasaulį. Jei nori, kad tau pasisektų kovose, salė turi būti tavo vidinė šventovė, vieta, kur išleidi savo tikrąjį vyriškumą. Ir sakydamas „savo tikrąjį vyriškumą“ neturiu omeny tavo pimpalo. Turiu omeny tą demoną tavyje.

Tokio tipo išskirstymas veikia ir atvirkščiai. Kai išeinu iš salės, joje palieku visas mintis apie kovojimą. Psichiatrai dažnai sako, kad neturėtum daugiau nieko veikti, tik dulkintis ir miegoti savo lovoje ir aš sutinku iš visos širdies. Aš nesu vienas tų, kurie visas UFC relikvijas susirikiavę lentynose ir susiklijavę ant sienos. Nedėviu kovotojo rūbų už salės ribų ir apie kovas nekalbu su draugais. Lygiai kaip susirašau visus darbus prieš eidamas į salę ir palieku sąrašą ant stalo, taip pat viską, ką turiu pasiruošti artėjančiai kovai, palieku surašytą salėje. Dėl to galiu susikoncentruoti ties tuo, ką darau ir taip susimažinti stresą. Kai mąstau apie namus, galvoju apie savo kates, savo žmoną, gerą maistą ir filmus. Aš net nežiūriu priešininkų kovos įrašų namie – tam laiką skiriu tarp treniruočių sesijų salėje. Nuostabiausias ir labiausia vertinamas metas kiekvieną dieną yra valanda prieš pat miegą. Tiesiog guliu su savo moterimi, spoksodamas televizorių ir valgydamas greitą maistą. Ir visai nesvarbu ar buvo pati šūdiniausia treniruotė tą dieną. Tuo momentu kova neegzistuoja.

Tai nereiškia, kad išskirstydamas tu bėgi nuo savęs ar paneigi savo tapatybę. Jei kovojimas yra pirmoje vietoje tavo gyvenime, be abejonės tai didžiąja dalimi bus tai, kuo tu esi. Tai tas pats, kai būdamas policininku, tu dažniausia leisi laiką drauge su kitais policininkais, dalinsiesi istorijomis ir kelis kartus per savaitę eisite pašaudyti. Bet vien todėl, kad esi policininkas nereiškia, kad ne tarnybos metu turi dėvėti tuos pačius rūbus kaip kiti policininkai. Tau nereikia nusikaltėlių nuotraukų, kabančių ant kambario sienos ar nuolat žiūrėti filmus apie policininkus. Aš tvirtai tikiu, kad norint tobulėti savo specialybėje, reikia rasti ir turėti savo tapatybę už jos ribų. Tai vienintelis būdas sumažinti stresą. Puikus pavyzdys yra mano kova su Keith Jardine. Pralaimėjau tą sykį ir kaip turbūt galima pasakyti iš mano gausių ašarų ringe, buvau ganėtinai sužlugdytas (nevyriškumo momentas, atsiprašau). Bet prisiekiu Dievu, kai išėjau iš arenos po dvidešimt minučių, viskas buvo puiku. Aš šypsojausi ir toliau maliau šūdą su draugais kaip visada. Jei neturėčiau savo tapatybės už sporto ribų ar neturėčiau gebėjimo atskirti gyvenimo sritis, būčiau sugniuždytas kur kas ilgiau nei tie keli momentai, kuomet laikiau savo vos benusilaikančią galvą rankose. Ir atsitiesti po to būtų žymiai sunkiau.

Įsivaizduok ir vizualizuok (arba ko mane išmokė viena hipė)

Kuo arčiau kova, tuo labiau ji pradeda slėgti ir užima vis daugiau vietos galvoje. Jei likus kelioms dienoms iki kovos man nepavyksta palikti minčių apie kovą salėje, naudoju vizualizavimą samonės apvalymui. Tai gana paprasta technika, kurios išmokau krepšinio stovykloje, kai man buvo trylika. Viskas, ką reikia padaryti – prisipilti vonią, įlipti į ją ir tada pergalvoti visas įmanomas baigtis, tiek geras, tiek blogas. Kai pergalvoji visuis galimus variantus, ištrauki kamštį ir įsivaizduoji, kad visa panika ir rūpesčiai išteka su purvinu vandeniu. Po to, kai visas vanduo išbėga, šoki į dušą ir išvalai galvą nuo visų minčių apie kovą. Kelis sykius taikiau tokią metodiką ir mano pačio nustebimui, ji puikiai veikia.

Panaši technika gali būti panaudojama perjungti smegenis iš „šūdo malimo“ į „treniravimosi“ režimą prieš treniruotę. Likus kokiai 20 minučių iki ėjimo į salę, šoku į dušą. Kai tik vanduo mane paliečia, pergalvoju visus dalykėlius, kuriuos turiu padaryti tą dieną ir visas mažas pergales, kurias reikia pasiekti. Po dušo, išgeriu Americana espreso iš Starbucks (prašau, prašau, būkit mano sponsoriai!). Kai kava pabaigta, tai ženklas, kad laikas dirbt (Jei Starbucks nerems manęs, išmeskit kavos gėrimo dalį iš savo dienotvarkės. Geriau išgerkit proteino). Režimas, kurį, kaip girdėjau, fiziologai vadina „fazių keitimo veikla“, yra tai, kas leidžia persijungti iš vienos būsenos į kitą (Taip, mano IQ didesnis negu 67, šikniau... Jis 87. Nejuokauju. Tiek gavau koledže. Čia neblogai, jo?) Tai nebūtinai turi būti dušas ar kava – taip pat galima nusišikt ir pasidulkint ir nebūtinai tokia eilės tvarka. Man tai labai pagelbsti, pereinant iš namų ramybės į adrenalino kupiną salę, nes kartais taip persijungti labai sudėtinga. Bet kuo švelnesnis perėjimas, tuo geresnė treniruotė.

Jei atrodo kaip pozeris ir kvepia kaip pozeris

Prieš kurį laiką New York Times reporteris parašė straipsnį apie naują madą mūsų šalyje – paaugliai berniukai, tampantys ir lankstantys savo ausis tam, kad pažeistų kremzles ir užsiaugintų šlykščius, pilnus pūlių gumbus. Tai dar kitaip vadinamos kalafijoro ausys. Asmeniškai aš nemanau, kad čia mada. Man atrodo reporteris apsilankė kokioje vienoje sporto salėje, kuri buvo kokioj šiknoj ir pakalbino kokį benkartą, sėdintį gatvėje priešais sporto salę, ir jų pokalbis buvo maždaug toks:

– Sveiki, mano vardas Šūdas ir aš esu žurnalistas iš New York Times. Aš darau reportažą apie naują sporto sensaciją – maišytus kovos menus ir norėčiau jus pakalbinti.

– O-o. Menai tik pyderams – atsako vaikas. – Mano mama taip sako.

– Puiku, tad kiek kartų į savaitę vartotės ant tatamio?

– Vartydavausi kasdien, bet tada mama suvalgė visą mano ekstazi. Vartytis faina.

– Puiku – pasakė reporteris, kažką užsirašinėdamas. – Sakysim penkis sykius per savaitę. Pastebėjau, kad jūsų kairė ausis kažkokia keista. Jūs turit taip vadinamą kalifjoro ausį. Ar tai pats pasidarėt, norėdamas atrodyti kietai? Žinot, kaip tie suaugę kovotojai, į kuriuos žiūrite kaip į pavyzdį? Kaip Randy Couture?

– Pasi.. Pas... Ką?

– Ar pasidarėte tai pats? Apie ausį čia.

– O taip, blemba. Aišku. Aš vartinėjausi ir visai viskas ėjosi jėga, bet tada atsijungiau ir kritau veidu ant įkaitusios krosnies.

– Puiku. Tai vadinasi treniruojatės ir namie. Koks atsidavimas. Ar visi jūsų draugai daro tą patį savo ausims?

– Didžioji dalis. Tie, kurie vartomės, dažnai užkrentam ant karštų dalykų. Kartais tėvai mums irgi pagelbsti. Žinai, laiko galvas įnardintas į tuos kvadratinius daiktus kur vanduo burbuliuoja.

– A, tai jūsų tėvai taipogi dalyvauja šiame rituale. Kaip įdomu. Ar galėtumėte tai pavadinti jaunimo mada, keliaujančia per žemyną?

– Aš niekur nekeliauju, blemba. Dabar dink iš čia, girdi!

– Atsiprašau, atsiprašau. Kokia puiki istorija.

Tikrai tikiuosi, kad būtent taip viskas vyko. Jei reporteris iš tiesų atliko savo namų darbus (kuo aš labai abejoju, turint omeny Philip Glass žurnalistinį integralumą) ir savo ausų laužymas išties tapo mada, šluojančia per Ameriką, yra žymiai daugiau dirbtinų, Poindexterinių lopų nei aš galvojau. Pirmiausia, tam, kad būtum kovotojas, tau nereikia kalafijoro ausų. Kale Sanders, pasaulinio lygio imtynininkas jų neturi, o jis vienas didžiausių blogiukų planetoje.

Jei esi lopelis, bet nori atrodyti kietas, tau nereikia laužyti savo ausų. Tam tereikia šešių dalykų:

1. Išsiskutinėk raides ant galvos iki pat skalpo ir tuomet tegu asmeninis stilistas Roy, užbaigia darbą nuostabiai nudažydamas plaukus įvairiomis spalvomis. (Kovotojai tiesiog dievina emotikonus, beje).

2. Išsitatuiruok ką nors tikrai kieto, kas visiems patinka: spygliuotą vielą aplink bicepsą (žinai, tą, kur visos panos alpdavo 1995), rimtai baisią kaukolę ar tiesiog savo vardą (ar tiesiog pravardę, kurią gavai gaujų karuose superpavojingose Malibu gatvėse) išpieštą tikrai kietai atrodančia kaligrafija. Dar visai gerai yra granatos palei kaklą, bet gerai ir ant bicepso. Svarbu dėvėti Tapout maikę be rankovių. Beje, tatuiruotės ant bicepso atrodo tikrai jėga, kai rankos išsipūtusios nuo kačialinimosi.

3. Marškinėliai kaip nors susiję su kovomis. Jei neturi, tai tada nors kas nors su ginklais – H K, PROTECTED BY GLOCK ar kažkas tokio, kas tikrai įneš baimę aplinkiniams. Kaip papildomas bonusas gali būti odinės apyrankės ar bent kas nors panašaus į apyrankę. Kaip laikrodis su plačia apyranke ar panašiai. Prašom.

4. Daugybė gerai pastebimo pyrsingo (jei jis nepastebimas, kaip Princo Alberto, tada šlykštu). Nors didžioji dalis kovotojų neturi pyrsingo, kadangi visi auskarai būna išplėšomi treniruočių metu, fanai neturi kada pagalvoti apie tokius nesąmoningus užsiėmimus.

5. Būtinai užsirašyk žodį kovotojas kaip užsiėmimą VISUOSE dokumentuose. Čia įeina paskolų sutartys, sveikatingumo planai ar prašymas priimti į darbą Jiffy Lybe. Žodis protingiesiems – tik NE pozeriai rašo „dirba sau“.

6. Ši knyga, Got Fight (prieinama internete, artimiausiame knygyne bei Amazon.com, Borders, Fred‘s Deli, Xandi žuvinė ant kampo prie savartyno, Kalvarijų turguj ir ten kur dirba Sheila.. Ah... Magiškos jos lūpos. Na bet kuriuo atveju.) turi būti rankose visą laiką ir viešumoje ją reikia atsiversti ir apsimesti, kad skaitai. Dėl to gražios ir visiškai durnos panos atkreips į tave dėmesį ir klaus ar kovoji, kadangi tokie padarai yra ypatingo debilumo ir net miegos su tavim. Jei nori rimti padaryti įspūdį, staigai užverk knygą, numesk ją į šoną ir pasakyk ką nors „šitas čiūvas visiškai nesupranta apie kovas. Viską jau ir taip žinau. Nori pamatyt mano tatuiruotę su granata?“

7. Galiausia ir, turbūt, pavojingiausia dalis, yra mėginti ištarti žodį jujitsu pačiu mandriausiu portugališku akcentu. (Sarkazmą į šoną, bet kadangi nusipirkai šią knygą, tu man visai patinki ir patiksi iki iškrėsi kokį homoerotinį pokštą kaip visi mėgdavo per The Ultimate Fighter, tad rimtas patarimas – Nemėgink ištarti šio žodžio su mandru akcentu, jei šalimais yra tikras brazilas, kadangi taip gausi į galvą, kad net nebūtum sumastęs, kad tai fiziškai įmanoma. Ponai ir ponios, Mr. Wanderlei Silve, the Axe Murderer. Supranti?)

8. Net jei ir sakai, kad duosi šešis patarimus kaip kad aš, visuomet duok daugiau. Faktas, kad praradai galimybę skaičiuoti yra puikus patvirtinimas, kad esi kovotojas. O jei sumaišysi raides ir skaičius sąraše, didžioji dalis žmonių galvos, kad esi, ko gero, čempionas. Na, pvz. 1 daiktas, daiktas b, III daiktas ir pan.

Jei iš tikrųjų pajėgsi įgyvendinti visus aštuonis reikalavimus iš sąrašo, be jokios abejonės garantuoju, kad atrodysi ir skambėsi kaip klasikinis lopas čempionas Richard Grieco. Tokiu atveju tavo vertė kaip žmogaus priklausys vien nuo sugebėjimo iš tikrųjų įtikinti žmones, kad esi tikras velnias. Seniau tai galėdavo vien tik dideli vyrukai, bet ne dabar. Ačiū svorio kategorijoms, į kurias buvo pradėta skirstyti prieš kelis metus, nėra skirtumo koks didelis ar mažas. Valio! Jei sveri vos keliasdešimt kilogramų, gali sakyti, kad dalyvauji WEC.

Taigi, kaip žinia, nėra jokio reikalo laužyti sau ausų. Vienintelė priežastis dėl kurios gali norėti tai padaryti, jei bijai kito kovotojo-pozerio, kad šis pradės lįsti prie tavęs bare. Tokiu atveju, kuo labiau sulaužytos ausys, tuo mažiau šansyų, kad jis kibs. Turiu omeny, kodėl sustot ties ausimi? Jei tikslas yra įtikinti ir išgasdinti, kodėl nepasidaryt kalafijoro veido. Nemanau, kad mane matėt kada nors iš arti ir tai gerai. Aš turiu guzą ant nosies, randus virš ir po abiem akimis, kryžiukus-nuliukus per visą veidą ir dvi didžiules kalafijoro ausis, styrančias iš šonų. Norint įgauti tokį veidą kaip mano, reikia žymiai daugiau pastangų nei vien ausims. Jei nėra noro iš tikrųjų tapti vienu vaikščiojančiu randu dėl treniruočių, būtina nuolat pakankamai įsibėgėjus trankytis į sienas, duris ir kampus. Tad patariu tiesiog laikytis tų aštuonių punktų ir tiek. Ir nepamiršk knygos – ta dalis labai svarbi.

Atnaujinta 2015 birželio 16, Antradienis. 13:07

Komentarai   

0 #3 Bryce 2015-12-05 16:42
It allows you to add clickable links to songs on your Facebook page.
Next, you should group the five tasks from "Get rates from media agencies" to "Sell tickets" and call the
Group "Sales & Marketing. We also cover special features such as defining milestones, dummy tasks and grouping.

Here is my site: cheap concert tickets ariana grande (Augustina: http://www.discovernewsline.com/story/65044/poppunkbandstodaycom-shares-low-down-about-tour-band-and-ticket-details-of-the-most-popular-pop-punk-bands.html)
Cituoti
0 #2 boxingas 2015-09-08 01:10
Žiauriai linksmas ir kažkos savitas, aplinkui mątytas jausmas apima kai paskaitai... Tikrai būdavo minčių "kaip atrodyti kietesniam" Aišku tokio levelio nebuvom pasieke, bet tarp 13-16 taigalėjai būti baisiuku-blogiu ku jeigu elgdavaisi panašiai kaip rašo Forrestas :-)
Cituoti
+3 #1 VJ 2015-06-16 12:25
šaunūs straipsniai
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!