FightClub.lt - Forrest Griffin „Got Fight?: The 50 Zen Principles of Hand-to-Face Combat“. 2 dalis

Forrest Griffin „Got Fight?: The 50 Zen Principles of Hand-to-Face Combat“. 2 dalis (5)

Tęsiame Forrest Griffin knygos „Got Fight?: The 50 Zen Principles of Hand-to-Face Combat“ ištraukas.


1 dalį skaitykite čia.

Pradžia

Pirmoji mano kova buvo Toughman turnyre. Ar prieš išeinant į ringą aštuonias savaites ariau treniruočių stovykloje tam, kad pasiruoščiau kovai? Tikrai ne. Buvau dvidešimtmetis studentas policijos akademijoje. Sudalyvauti turnyre nusprendžiau todėl, kad kuris laikas treniravausi su vienu sutiktu vyruku, Robert Fox. Jis buvo truputį labiau linkęs į MMA (arba NHB – kovos be taisyklių – kaip tai buvo vadinama tuomet), bet kadangi apskritai apie jokią mano techniką nebuvo nei kalbos, judėjom į priekį mažais žingsneliais. Tuo metu koncentravomės ties boksu. Mokėjau porą neblogų kombinacijų ir galėjau stipriai susmūgiuoti, ir čia maždaug baigėsi mano veiksmų arsenalas. Nusprendžiau dalyvauti ne todėl, kad norėjau laimėti turnyrą ir pradėti nuostabią kovotojo karjerą, kuri pasibaigtų Toughman garbės lentoje. Paprasta – tiesiog norėjau atsitiktiniams žmonėms užvažiuot į snukį.

Turnyro dieną postą palikau gana anksti, įsisodinau Robertą į visai surūdijusį kibirą ir leidomės į dviejų valandų kelionę link Atėnų, Džordžijos valstijoje. Turnyras vyko liūdnai pagarsėjusiame 40-Watt naktiniame klube, kuriame savo karjerą pradėjo R.E.M., B-52 ir kelios kitos žymios grupės. Įėjome į vidų ir vietoj gerai pasportavusių atletų mus pasitiko baikerių grupelė odinėmis liemenėmis ir piktokai atrodančiomis tatuiruotėmis. Turnyras pradėjo atrodyti gana įtartinas, o įtarimai tik sustiprėjo pamačius ringą. Renginio organizatoriai buvo pakankamai protingi, kad išsinuomotų oficialų bokso ringą, bet panašu, kad į biudžetą nebetilpo apatinė ringo virvė. Nenorėdami, kad kovotojai iškristų iš ringo tiesiai ant bedančių bobų priekinėje eilėje, jie vietoj apatinės virvės ištempė plieninę grandinę. Jei nesupratot, aš pakartosiu. Vietoj apatinės virvės buvo ištempta plieninė virvė. Šiaip jau nesu skrupulingas taisyklių ir reglamentų kūrėjas ir šalininkas, bet come on!. Grandinė? Rimtai? Ko gero spygliuota viela būtų blogiau, bet neypatingai. Visa aplinka atrodė lyg Van Damo filmavimo aikštelė. Nors dabar prisiminus, blemba atrodė gerai.

Kai atėjo laikas mano dvikovai, užsimoviau 18oz dydžio pirštines, kiekviena jų dydžio kaip Tito Ortiz galva, ir užlipau į ringą. Tuo metu svėriau 110kg ir buvau suporuotas su didžiuliu storu vaiku. Pirmą raundą mes puolėm vienas kitą mušti beprotiškais lenktais smūgiais. Ištvėrėm ilgiau negu baikeriai, kurių dauguma išsikvėpdavo po 12 sekundžių, bet antrame raunde jau nei vienas nebeturėjom jėgų. Iš paskutinių jėgų prirėmiau priešininką prie virvių, kad galėčiau pasiilsėti atsirėmęs į jo milžinišką storą pilvą. Jis net nemėgino man susmūgiuoti, nes buvo užsiėmęs žiopčiojimu ir oro rijimu. Daugiausia ką galėjau padaryti aš, buvo vienas kitas smūgis į korpusą.

Nesu tikras, ką storasis vaikis galvojo, mėgino išlipti iš ringo ar ką, bet jis perkėlė vieną koją per apatinę virvę, kuri, kaip minėjau, buvo plieninė grandinė, o tuo pačiu aš tarsi orgazmo momente sukaupiau paskutinius energijos likučius ir susmūgiavau jam gerą smūgį, nuo kurio jis nukrito, koja kažkaip apsisuko grandine ir jam virstant visu svoriu, perlūžo blauzda. Aišku jis nebegalėjo tęsti mačo su nulūžusia koja, todėl aš buvau paskelbtas laimėtoju dėl techninio nokauto. Super, ane?

Apsitvarkęs patraukiau ieškoti vaikio, kad jį paguosčiau, pasakyčiau „gera kova“ ar kokią panašią šūdfrazę. Vietoj to, kad jį rasčiau ant neštuvų su aplink šokinėjančia medikų brigada, vaikį aptikau gulintį ant grindinio prie galinio įėjimo palei konteinerius. Aš nejuokauju – jie tiesiog išnešė jį ir išmetė ant riebaluoto betono, ir paliko ten gulėti. Tai buvo toks geto, kad didesnio negalėtum sugalvoti, bet kažkodėl visa šita patirtis įžiebė norą siekti daugiau.

Po pirmos pergalės perėjau į pusfinalius. Dar sykį gana nesunkiai susitvarkiau kaip ir bet kuris 110kg sveriantis žmogus, pripratęs laimėti kovas gatvėje – reikėjo išeiti, mojuoti rankomis kaip sugebant, ir džiaugtis pergale. Išsikvėpiau taip pat siaubingai kaip ir pirmą sykį, kas gana apgailėtina, nes raundai truko po tris minutes, bet mano pastangų užteko, kad nusiskinčiau dar vieną pergalę. Perėjau į finalą, bet čia man, kaip finalininkui ir čempionui, taip gerai nepasisekė. Vietoj dar vieno drimbos, mano priešininku buvo Džordžijos universiteto studentas. Jis buvo aukštesnis ir susmūgiuodavo gerus tiesius smūgius, bet kaskart, išsilenkęs nuo jų ir palindęs iš šono, galėdavau jį pribaigti. Problema buvo ta, kad jo pribaigti aš nenorėjau. Sykį netyčia užmyniau jam ant kojos ir jis suklupo, bet vietoj to, kad išnaudočiau tokią apgailėtiną poziciją, leidau jam atsistoti. Kitą sykį jis pasilenkė link manęs su apsukta galvos apsauga, visiškai nieko nematydamas, bet vietoj to, kad sumuščiau jį kaip obuolį, atsitraukiau, kol studentas pasitaisys. Galiausia jis įgyvendino savo strategiją, kuri buvo išnaudoti ilgesnes rankas ir užvanoti mane „džebais“. Pralaimėjau teisėjų sprendimu.

Kai grįžau atgal į savo kampą, Robertas žiūrėjo į mane su pasišlykštėjimu.

- Spėju nenorėjai laimėti finalo?

- Ką čia nusišneki? – paklausiau.

- Turėjai jį nugalėti, turėjai jį palaidoti po smūgiais. Kada tik turi šansą susmūgiuoti priešininkui, susmūgiuoji. Tokių progų niekada negalima praleisti.

Tada supratau, kad buvau tiesiog geras vaikinukas, o geriems vaikinukams nėra ką veikti ringe. Jei būčiau norėjęs revanšo, žinojau, kad tikrai galėjau jį pribaigti, kovojant visa širdim ir palaikant geresnį tempą, tad ir toliau žvalgiausi Toughman turnyrų, vykstančių aplink, o tuo tarpu susidomėjau ir MMA.


MMA

Sykį parduotuvėje susitikau su vienu vyruku, kurį matydavau treniruojantis Ramsey Physical Education Center, Džordžijos universitete. Pradėjom kalbėtis ir jis pasipasakojo, kad jų stovykloje yra MMA klubas ir kad aš galėčiau užsukti pasižvalgyti. Po kelių dienų pasiėmiau jų klubo skrajutę fizkultūros pastate, įsidėmėjau treniruočių laiką ir nusprendžiau apsilankyti.

Kai įėjau ant tatamių sėdėjo Adam ir Rory Singer, ir kažkodėl jie man iškart patiko. Vietoj to, kad kaip daugelis tamponų salėje, dėvėtų dizainerių maikes be rankovių, jie buvo apsivilkę nudėvėtus bliuzonus, išverstus į kitą pusę, kad nereklamuotų Bobo Siurblių Taisyklos ar kokio kito šūdo, kuris puikavosi priekyje. Jų plaukai nebuvo sulaižyti žele ir patys nekvepėjo lyg būtų tik ką išlindę iš kvepalų vonios. Jie atrodė tarsi purvini benkartai, nes sporto salėje jiems buvo visiškai neįdomu padaryti įspūdį priešingai lyčiai. Viskas, kas jiems rūpėjo – kilnoti štangas ir muštis.

Tam, kad padaryčiau nors kiek geresnį įvaizdį, prikūriau visą kalną istorijų apie savo treniruotes ir patirtį. Tos melo pilys tuoj pat sudužo, kai pirmą sykį pradėjom imtis ant tatamio džiudžitsu pamokoje, bet iki to laiko mes jau buvome tapę draugais. Taigi, pradėjau treniruotis džiudžitsu kiekvieną antradienį ir ketvirtadieni. Pirmiausia tai buvo vien treniruotės su gi. Ne tai, kad kas nors būtų įsitikinęs, kad reikia treniruotis su gi tam, kad būtum geras MMA, bet Džordžijoj drėgna kaip šiknoje net žiemą. Jei mėgindavai eiti imtynių be rūbų, tatamiai tuoj pavirsdavo čiuožykla ir būdavo neįmanoma padaryti laužimo. Treniruotės su gi pridėdavo kiek trinties. Vienintelis minusas buvo tas, kad tokia apranga palikdavo nubrūžinimus ant viso kūno. Dabar, kai MMA taip išpopuliarėjo, tapo lengviau paaiškinti didžiulius raudonus randus ant kūno žmogui tiesiog paminėjus graplingą, bet tais laikais niekas nežinojo kas yra graplingas. Vieną rytą aš atėjau į policijos akademiją su fanaru ir raudonom dėmėm ant viso kaklo ir veido. Mano viršininkai pažiūrėjo į mane lyg būčiau beprotis. Jie visi galvojo, kad aš dalyvauja kokiame nors kovos klube, kur vienintelė taisyklė buvo nekalbėti apie kovos klubą. Atsimenu sykį leitenantas pasikvietė mane į šoną.

- Kas čia šitas šūdas tau ant kaklo? – jis paklausė

- A, tai nuo gi. – paaiškinau. – Mėginau išsisukti nuo smaugimo.

Kupinas pasišlykštėjimo šešėlis perbėgo jo veidu

- Pala pala pala. Jūs nešiojatės virves tam savo klube ir mėginat pasmaugti vienas kitą? Nesuprantu – mėginat uždusinti vienas kitą kilpoj? Į ką tu įsipainiojęs, sūnau? Čia kažkokia autoerotinė asfiksija?

Mėginau jam paaiškinti, bet jis neklausė. Jaučiausi kaip juoda avis, bet tai neatbaidė manęs nuo džiudžitsu treniruočių kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį. Pradžioje lankydavau ir penktadienio treniruotes, bet galiausia jos man tapo per daug keistos. Ten jie apsirengdavo ledo ritulio apranga ir treniruodavosi kovoti su lazdomis. Dėl viso pikto dar pridėdavo truputį kovų su netikrais peiliais, bet nei viena, nei kita manęs nedomino. Kai jie paklausė kodėl nelankau kartu, mano atsakymas buvo paprastas:

- Aš nešiojuosi ginklą, todėl man tikrai nereikia mokytis kaip kovoti su pagaliu ar peiliu. Jūsų žiniai, man niekada neprireiks kovų su netikrais peiliais.

Gana ironiška, bet po dešimties metų esu didelis kovų su peiliais ir peilių mėtymo fanas. Tačiau vis tiek visur nešiojuosi ginklą.

Bokso treniruotės vykdavo kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį. Eidavom į salę, kurios savininkas buvo Donald Kempneris. Vadindavom jį Doc, ir nepaisant to, kad jis buvo vienas geriausių terapeutų pasaulyje ir multimilijonierius, jis buvo išprotėjęs senis. Jo pasakojamos istorijos niekada nesibaigdavo. Atsimenu sykį jis atėjo į salę gana vėlai ir pasakė:

- Ei, jei policija klaus, aš čia buvau visą dieną

Savaime aišku po kiek laiko pasirodė policininkai ir pradėjo klausinėti.

- Taip, jis buvo čia. – pamelavau. Ir šitas melas tikrai galėjo man daug kainuoti, kadangi tuo metu vis dar lankiau akademiją. – Jis ten krapštėsi kažką gale visą laiką. Kodėl klausiat?

Policininkai atsisakė pasakoti daugiau, bet vėliau pats Doc pasipasakojo. Pasirodo jam bevažiuojant automobiliu, kelią užkirto dviratininkas. Vietoj to, kad nekreiptų dėmesio, Doc sustojo. Ant keleivio sėdynės jis visuomet vežiodavosi du daiktus – didžiulį kasetinį diktofoną ir kelių eismo taisykles. Taisyklės buvo tam, kad nervuotų policininkus, kai jį sustabdydavo, o diktofonas tam, kad įrašytų policininkus, atsakant ką nors inkriminuojančio į jo piktus bambėjimus apie viešąją tvarką ar pan. Supykdytas dviratininko, jis griebė kasetinį diktofoną, išlipo iš mašinos ir pradėjo trankyti juo dviratininkui per galvą. Nepasitenkinęs vien tuo, paėmęs numetė dviratį ant gatvės ir kelis sykius jį pervažiavo. Nesu tikras kaip visas tas polinkis į muštynes jam sekėsi toliau gyvenime, bet man atrodo jis galų gale viską prarado, išjungęs vieną savo pacientų. Neilgai trukus po to jis pasipasakojo Opros laidoje, persikėlė į Meksiką ir niekas jo daugiau nematė.

Po maždaug pusmečio treniruočių su šia marga publika, nusprendžiau kovoti MMA turnyre. Kaip ir Toughman atveju, man buvo visiškai vienodai ar aš laimėsiu, ar pralaimėsiu, tiesiog norėjau kovoti. Likus maždaug 15 minučių iki man žengiant į narvą, pradėjom apšilinėti su bičiuliu John Grantham. Pradėjom klinče lengvais kelių ir rankų smūgiais, kol po kelių minučių pradėjom smūgiuoti vis stipriau ir stipriau. Aš vis labiau ir labiau nervinuosi dėl artėjančios dvikovos ir galiausia kovojam iš visų jėgų. Galiausia John susmūgiuoja brutalų kelį man į krūtinę.

- Kas per bletstva? – sušvokščiau.

Rimtai. Atrodė, kad jis man sulaužė krūtinkaulį. Susinervinau ir mėginau jį pargriauti, bet jis buvo per didelis, kad jį kur nors pastumtum apskritai ir tas mane tik dar labiau sunervino. Mėginant vis dar atsigauti nuo smūgio, buvau pakviestas į narvą. Nenorėdamas atšaukti kovos dėl tokio mažmožio kaip sulaužytas krūtinkaulis, nuėjau iki narvo.

Kova nėra kuo girtis. Praėjus kelioms sekundėms pamėginau susmūgiuot keliu priešininkui į galvą, jis nukrito, aš užgriuvau ant jo, jo ranka kabojo, tad paėmiau ją į armbarą ir pribaigiau. Antra kova tą naktį buvo daugiau mažiau tokia pati. Judėjau gana greitai link priešininko ir mėginau įspirti jam į galvą, kas savaime gana keista, nes niekada spyrių į galvą nesitreniravau. Tuo metu treniravomės tik gatvės muštynių technika ir buvo toks nerašytas susitarimas, kad gatvėje mėginti susmūgiuoti koja į galvą nėra pati genialiausia mintis. Galėjai prarasti balansą, pargriūti ar priešininkas galėjo pagauti koją. Nežinau kodėl taip elgiausi, bet viskas baigėsi sėkmingai. Priešininkas nukrito, aš ant jo, dar vienas armbaras ir pabaiga.

Ar ko nors išmokau iš pirmų savo kovų Toughman ir narve? Išmokau, kad daugiau mažiau viskas, ką dariau, buvo neteisingai. Laikiausi netinkamo tempo, MMA kovos atveju susižeidžiau likus kelioms minutėms iki mane iškvietė į ringą (Ken Shamrock manimi didžiuotųsi). Bet taip nebūna, kad iš pirmo karto viską darai gerai. Jei taip būtų, nebūtų įdomu. Geras dalykas, susijęs su šiuo sportu, yra tai, kad egzistuoja tiek daug jo aspektų, kad visuomet yra kur tobulėti. Iš savo klaidų supratau, kad man reikia tvarkytis su tempu. Taip pat išmokau, kad nereikia kaip išprotėjusiam pradėti sparinguotis likus kelioms minutėms iki lipant į narvą. Galima lengvai pasmūgiuoti į letenas, dirbti ties išsisukimu iš blogų situacijų ir visa tai apjungti. Jei tau padedantis kompanionas per daug įsismarkuoja, pakeiti partnerį ir apšilinėji su kitu. Visi šitie dalykai ateina su laiku. Kaip ten bebūtų, man pasisekė, kad laimėjau pirmas kelias kovas ir pasilikti sporte buvo žymiai lengviau. Dėl šios priežasties rekomenduoju nemėginti atsikąsti daugiau negu galit sukramtyti. Jei vadybininkas ar promoteris mėgina sustatyti debiutui su kuo nors, kas jau turėjo dvidešimt kovų, geriausia susirasti kitą, labiau savo lygio priešininką (nebet jis pralaimėjo devyniolika iš jų). Asmeniškai aš rekomenduočiau kovoti su invalidu. Tik nekovokit su psichiškai nesveikais. Jie turi psichų jėgą ir niekada nepasiduoda.

Atnaujinta 2015 gegužės 19, Antradienis. 23:32

Komentarai   

0 #5 boxingas77 2015-05-20 00:37
Spaudžiu penkis už vertimą. Ačiū. Gera paskaityt.
Cituoti
+2 #4 buja 2015-05-13 15:39
Dalis apie nubrozdinimus iki skausmo pažįstama. Nors ne nuo gi, bet ir marškinėlių ir fiziškai daug stipresnio partnerio pakanka, kad grapplingo metu kur nors tvirtai prispaustų, o paskui savaitę ar dvi vaikščiotum su apibrozdintu veidu :)
Cituoti
0 #3 hausas 2015-05-13 11:02
Cituoja xxxBrawlerxxx:
Superiskai isversta, gerai su humoru :) Laukiu tesinio, tikrai idomu :) idomu fakta suzinojau, kad Forestas milicininku buvo..nu kiekvienam savo, bet gal gerai , kad pasuko i profesionalaus kovotojo kelia.

Kaip suprantu, jis tik policijos akademijoje mokėsi.
Cituoti
+2 #2 Lyncikas 2015-05-12 17:44
Laukiam part III :-)
Cituoti
+10 #1 xxxBrawlerxxx 2015-05-12 15:49
Superiskai isversta, gerai su humoru :) Laukiu tesinio, tikrai idomu :) idomu fakta suzinojau, kad Forestas milicininku buvo..nu kiekvienam savo, bet gal gerai , kad pasuko i profesionalaus kovotojo kelia.
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!