FightClub.lt - Avi Rokah: tradicija tęsiasi

Avi Rokah: tradicija tęsiasi Komentuoti

avi_rokah.jpg 1999 m. lapkričio mėnesį John Cheetham iš SHOTOKAN KARATE MAGAZINE (61 numeris) paėmė interviu iš tradicinio karatė-do meistro (šiuo metu 6 danas) Avi Rokah. Nors tai jau 8 metų senumo interviu, tačiau šio meistro mintys tinka ir nūdienai. Avi Rokah kaip sykis neseniai viešėjo Lietuvoje. Ta proga pristatome šį interviu, išverstą į lietuvių kalbą.

Avi, ar galėtumėte nupasakoti savo karjeros pradžią karate–do bei tai, kaip pirmą kartą susitikote su sensėjumi Nishiyama?

Pradėjau treniruotis karate Izraelyje, būdamas keturiolikos, ir mano mokytojas visada kalbėdavo, koks didis yra sensėjus Nishiyama. Tad ėmiau svajoti nuvažiuoti pas jį ir iš jo mokytis. Kai baigiau tarnauti Izraelio armijoje, man buvo dvidešimt vieneri, ir po trijų dienų atvykau į Los Andželą mokytis pas sensėjų Nishiyamą.


Mokydavausi jo dojo penkias valandas per dieną, o kad prasimaitinčiau, dėstydavau karate keliose pradinėse mokyklose. Ketinau pasilikti pusei metų, bet suvokiau, kiek dar galiu išmokti, ir vis dar esu čia – jau aštuoniolika metų [dabar – jau 26 metus. vert. past.]. Dar reikia nueiti ilgą kelią.

Po visų šių metų su sensėjumi Nishiyama ar vis dar išmokstate naujų dalykų, stebėdamas jį ir jo klausydamas?

Karate grožis yra neribota tobulėjimo erdvė. Žinoma, neišmokstu naujų technikų, bet paprasčiausiose technikose visada yra be galo daug subtilybių ir supratimo lygmenų. Sensėjus Nishiyama didis tuo, kad jis mato, ko tau reikia ir ką gali suprasti skirtingose pakopose. Vos prieš mėnesį Akio san (Nishiyamos sekretorius ir dešinioji ranka, vienintelis, galintis pataisyti sensėjų Nishiyamą), drauge su manimi nagrinėjo pirmus du Heian Shodan judesius po pusvalandį po kiekvienos pamokos. Išmokau dalykų, kurių prieš pusę metų apie Heian Shodan nebuvau pasiruošęs išmokti.

Su sensėjumi Nishiyama kas savaitę išmokstu ko nors nauja, viskas priklauso tik nuo tavo atvirumo ir noro gauti. Pats sensėjus Nishiyama visą laiką vis dar ieško ir tobulėja. Nuostabu stebėti, kaip sensėjus Nishiyama visad suranda naują požiūrį, kaip viską geriau paaiškina ir padeda perprasti karate principus. Kartais vakare parvažiuoju namo, bet būnu taip susijaudinęs dėl to, ką suvokiau treniruodamasis, kad negaliu užmigti!

Koks dabar jums atrodo jūsų karate, palyginti, pavyzdžiui, su karate prieš dvidešimt metų?

Prieš dvidešimt metų, kol dar nesitreniravau pas sensėjų Nishiyamą, viskas buvo visiškai kitaip. Prieš dvidešimt metų karate buvo be principų, karate rėmėsi atletiškumu. Dabar jis kur kas gilesnis, tiek technika, strategija, taimingu, tiek mentaline būsena, būtina pritaikant karate. Kad būtų tiksliau, prieš dvidešimt metų aš tik bandžiau smūgiuoti stipriau ir greičiau, jėga ateidavo iš galūnių ir būdavo labai ribota. Tais laikais sparinguodamasis bandydavau būti stipresnis ir greitesnis už priešininką. Kovodavau prieš jo galią ir greitį. Dabar, vadovaujant sensėjui Nishiyamai, žinau, kaip sukurti energiją, kaip priderinti kūną prie vienos energijos linijos. Mano technika priklauso nuo įgūdžių, ne tik nuo jėgos. Dabar sparinguodamasis nekovoju su savo priešininku, greičiau prisi­derinu prie jo, apgaunu jį ir naudoju jo technikas sau naudinga linkme. Jaučiu, kad mano treniruotės kur kas efektyvesnės, nes žinau, ko ieškau.

Kokius pokyčius pastebėjote sensėjaus Nishiyamos karate bėgant metams?
Principai nepasikeitė, bet mokyti imta tikrai kur kas nuodugniau. Jis mokė visada smulkiai ir logiškai, viskas turi prasmę, jis padeda tau susidaryti vaizdą, surasti visus karate dėlionės gabalėlius. Su sensėjumi Nishiyama nereikia „visko aiškintis per judesius“, tu tarsi turi žemėlapį, tu tiksliai žinai, kur eiti, ir nors kartais kelias būna duobėtas ir akmenuotas, tu niekada neini aklai.

Bėgant metams, jis vis labiau gilinasi į subtilybes ir detales. Jis moko ne tik tinkamos dina­mikos, centravimo, stovėsenos panaudojimo, bet ir to, kas vyksta viduje, kaip jėga išeina iš vidaus į išorę, kaip pasiruošti technikai viduje, tai yra, kaip greitai ir galingai smūgiuoti ar blokuoti, be jokio išsidavimo, be jokio užsimojimo. Jis nuodugniai aptaria tokias temas: pavyzdžiui, kaip lengvai pereiti nuo vienos technikos prie kitos, be mentalinio ar fizinio intervalo, tačiau kiekvienai technikai atiduodant visą jėgą; kaip panaudoti savo mentalinę energiją technikai paremti. Kas savaitę jis nustebina mane naujomis smulkmenomis ar naujomis kime sampratomis. Su sensėjumi Nishiyama tu išties visąlaik jautiesi kaip pradinukas. Jei kažką reikia pataisyti, jis ne tik parodys, kas negerai, bet ir išaiškins klaidos priežastis. Žinoma, treniruotės su sensėjumi Nishiyama turi loginius pagrindus, bet yra ir labai intensyvios – atrodo, kad bėgant metams jis įgyja vis daugiau entuziazmo, ir jį vis labiau žavi karate.

Jis vis nuodugniau dėsto kumite, smulkiai paaiškina teisingą reakciją, taimingą, gudrybes ir strategiją, bei kaip susikurti teisingą nusiteikimą bei minčių būsenų, kuri leidžia pritaikyti technikas kumite. Kumite tampa tarsi šachmatais, o ne greičio ir jėgos žaidimu. Mokytis iš jo kumite yra tikrai smagu ir džiaugsminga.

Kalbant apie jo paties karate, būdamas septyniasdešimties metų, jis vis dar labai mane įkvepia. Matau, kaip kasmet jis darosi vis geresnis. Jo technikai reikia mažiau pastangų, tačiau jis tampa galingesnis ir efektyvesnis. Kartais jis sparinguojasi su manimi, ir aš niekad negaunu šanso. Sekundės dalį, kai jau manau, kad jį pričiupau, suvokiu, kad man smogė. Jis niekada neparodo tau erdvės atakai, jis visada verčia tave šokti pagal jo muziką. Kokiame kitame sporte gali pamatyti septyniasdešimtmetį, pasiekusį aukščiausią tašką? Ar jūs treniruojate taip pat, kaip jis, o gal turite savo idėjų?

Esu tikras, kad treniruoju labai panašiai, bent jau mokau tų pačių principų. Juk jis mokina mane kasdien jau aštuoniolika metų. Galbūt perduodu tuos principus kažkiek kitaip. Žinoma, tobulinu savo stilių, kuris 100 procentų pagrįstas principais, kuriuos išmokau iš savo mokytojo. Amerikiečiai iš esmės fiziškai stambesni už japonus. Kaip manote, ar tas paveikė jų karate?

Manau, kad iš esmės amerikiečiai ir europiečiai labiau pasikliauna savo fizine jėga, todėl jie tapo stipresni. Stipriam žmogui, net jei logiškai jis supranta, kad gali sukurti daugiau energijos, būdamas neužsiveržęs, sunku atsisakyti jėgos. Net jei esi didelis ir stiprus, visada bus kas nors didesnis ir stipresnis. Tad visada turėtum galvoti apie dvigubai stipresnį priešininką, tada tau teks priklausyti nuo taimingo ir efektyvaus kūno panaudojimo kiekvienoje technikoje. Turi stengtis kovoti ir laimėti įgūdžių, o ne jėgos dėka, – tai ir yra kovos menų esmė.

Sensėjus Nishiyama sakydavo man, kai labai agresyviai elgdavausi kumite: „Nenaudok savo galios ir greičio prieš menkesnį priešininką, įsivaizduok, kad jis turi peilį, ar tada atakuotum jį? Pasinaudok tinkama akimirka, kai jis negali reaguoti, ir visada išmoksi ko nors iš kiekvieno žmogaus, su kuriuo susiduri.“

Būti dideliam yra pranašumas: jei gerai tą panaudoji, gali sukurti daugiau jėgos, jei žinai, kur dėti jėgą, ir jei žinai, kaip gerai naudoti atstumus. Tada smulkesniam žmogui gali būti labai sunku. O kad gerai panaudotum savo jėgą ir dydį, turi vadovautis gerais patarimais.

Vienalytis, laisvas judėjimas (japoniškas stilius) vis dar sudaro problemų daugumai vakariečių mokinių? O gal šią problemą sukuria tiesiog kulkšnys ir klubai?
Praktiškai technikoje sąnariai turėtų teisinga seka didinti energiją iki vienos linijos, kuri turi būti teisingai centruota, kitaip technika nebus vienalytė ir bus silpna. Be to, kiekvienos technikos pabaiga turi būti geriausia pradžia kitai, arba vienoje technikoje turi būti potencinė energija kitai.
Efektyviam judėjimui būtinos dvi sąlygos: gera forma ir centruotė, tad visi mūsų sąnariai turi derintis prie vienos krypties. Stovėsenoje negalima blokuoti klubų, pėdos sudaro tinkamą kampą, kad panaudotų išorinę jėgą, alkūnės susietos su kūnu, ir t. t. Šitaip energija neblokuojama. Svarbu ir tai, kas vyksta viduje. Jei padėtis neteisinga, kvėpuoti laisvai negalėsime, sąnariai nebus laisvi. Jei kvėpavimas ir raumenų veikla nesinchronizuoti, mes judesyje įsitempsime klaidingu momentu, nebūsime lankstūs ir pan.
Žinoma, vakarietiškas gyvenimo būdas nepadeda išlaikyti sąnarių laisvų ir lanksčių. Daug laiko vairuojame, dauguma mūsų daug nevaikšto, didžiąją laiko dalį avime batus, tad pėdos tampa nelanksčios. Nepadeda ir sėdėjimas beveik kiaurą dieną, iš čia atsiranda sukumpusi laikysena ir nelankstūs klubų sąnariai. Manau, kad užsispyrę visi galime pagerinti klubų ir kulkšnių lankstumą. Bet reikia daug sąmoningumo, kad suformuotume teisingą laikyseną, ir tą darydami, galime panaikinti stuburo ir sąnarių kontrakciją. Svarbu ne tik būti lanksčiam, svarbu būti laisvam ties sąnariais: kulkšnimis, klubais ir pečiais. Išlaisvinti sąnarius reiškia, kad mes nekliudome judėti sąnariui, nėra energijos, priešingos technikos krypčiai, raumenys viduje nesusitraukia ties sąnariais. Kad pasiektume šią sąnarių laisvę, turime galvoti apie savo laikyseną kasdieniame gyvenime, ne tik karate pamokose. Gyvenimas kur kas ilgesnis, ir sunku pakeisti savo įpročius tik treniruotėse.
Kita problema – kai stambus žmogus mėgdžioja savo kur kas smulkesnį mokytoją japoną. Neturėtumėte bandyti atrodyti kaip savo mokytojas. Svarbu suprasti karate technikos principus ir pritaikyti juos savo unikaliam kūnui ir asmenybei.
Jei jūsų kulkšnys nelanksčios, pritaikykite savo stovėseną savo kūnui. Jei stovėsena pernelyg ištempta, ilga, ar jei neteisingai centruota, tada kojos ir liemuo negali susiderinti, ir stovėsena, užuot parėmusi liemenį, užblokuos klubų judesius, o per ilgą laiko tarpą gal netgi pradės traumuoti. Šiaip ar taip, karate yra menas, ir du žmonės neturėtų atrodyti taip pat. Iš pradžių gerai yra mėgdžioti, bet vėliau turėtumėt pagalvoti, kaip geriausiai panaudoti savo kūną. Karate principai niekad nesikeičia, bet juos galima pritaikyti begale būdų. Sensėjus Nishiyama kartais sako: „Gali mėgdžioti Pikaso tūkstantį kartų, bet tai kopija, ne menas, o tu ne Pikaso. Tas pat ir karate – tu mėgdžioji ir kartoji iki tol, kol pasisavini karate principus savo kūnui, ir tada tai tampa tavo paties karate, tai tampa menu.“
Svarbus ne tik judesio sklandumas ir laisvumas, svarbus ir kvėpavimas: kvėpavimas turėtų sukurti spaudimą į grindis per kime dėl dviejų priežasčių.
1. Dėl stipraus kime. Kai stipriai prisispaudžiame, technikos impulsas persiduoda kiaurai taikinio. Kuo staigesnis prisispaudimas, tuo stipresnė smūginė banga. Reikia ir sukurti staigų susitraukimą pagal technikos liniją, kad energija neatšoktų. Prisispaudimas prie grindų padeda mums išlaikyti pusiausvyrą po smūginės bangos. (Kuo stipresnis smūgis, tuo daugiau smūginės bangos grįžta atgal į mūsų kūną).
2. Kad sukurtume potencinę energiją kitam judesiui. Tad per kime kūnas tarsi spyruoklė užveržiamas kitam judesiui. Jei gerai kvėpuojate, suderindami kvėpavimą su stovėsena, laikysena ir technika, jūsų judesiai bus sklandūs ir nenutrūkstami. Įsitikinkite, kad ne tiesiog išpučiate orą (kaip pūsdami švilpuką), bet oras prieš išeidamas turėtų spaustis žemyn.
O jei jūsų laikysena negera, sakykim, jei atsikišęs uodegikaulis, ar jei kaklas palinkęs į priekį, kvėpavimas negali spaustis žemyn prie grindų (spaudimas dings, nes kūno centruotė sugadinta), todėl nebus reakcijos jėgos iš grindų ir jokio pratęsimo. Be to, jei jūsų uodegikaulis atsikišęs, energija nepereis iš stovėsenos į liemenį, todėl technika nebus sklandi.
Arba, jei žmogaus pečiai ir rankos pernelyg sukaustyti, tada rankos atsijungia nuo kūno, o energija iš stovėsenos per liemenį negali pereiti pro alkūnę į techniką ir vėl rezultatas yra tai, ką vadiname „viršaus jėga“ – technika nėra sklandi. Be to, jei rankos sukaustytos, kvėpavimas linksta kilti (kvėpavimas krūtine), ir jūs vėl negalite sukurti kvėpavimo spaudimo į grindis, ir nėra sklandaus perėjimo nuo vienos technikos prie kitos. Galiu be paliovos vardinti skirtingas priežastis, kodėl judėjimas negali būti tolygus ir sklandus. Kad judėtum sklandžiai ir nenutrūkstamai, reikia teisingai panaudoti kūną bei karate principus, ir nesvarbu, ar esi didelis, ar mažas, japonas, ar amerikietis.

Koks jūsų požiūris į Kata bunkai, kuriuo, rodos, šiais laikais imta labai domėtis. Gal labiau nei anksčiau? Suprasti kata pritaikymą labai svarbu. Jėga karate reiškia nukreipti visus savo išteklius viena linija, energijos kryptimi. Tik jei suprantame pritaikymą, galime viską aiškiai įsivaizduoti, ir kūnas seks iš paskos bei vienysis viena kryptimi. Jei nesuprasime pritaikymo ar jei nepraktikuosime kata, įsivaizduodami pritaikymą, ji liks tik gražus šokis.
Mūsų karate technika prasideda nuo mūsų mentalinės energijos, tada seka kvėpavimas, raumenų veikla, o technika – tik rezultatas. Turime įsivaizduoti kata pritaikymą, kad kiekvienas judesys turėtų tikslą. Tai padės sukurti teisingą kata tempą ir nuoseklumą. Žodis kata reiškia ir „simbolis“. Kata simbolizuoja tam tikrus judėjimo ir kovos principus, kuriuos mums norėjo perduoti kata pradininkai.
Kata kilo iš realios kovos patirties, ne iš teorijų. Kata yra pavyzdys, tai šifras, ir praktikuodami kata, mes stengiamės iššifruoti, išanalizuoti kata simbolizuojamus esminius principus. Žinoma, kata yra ribota, tai forma, negalime pritaikyti kata realioje kovoje. Iš kitos pusės, principai yra neriboti, jie beformiai, ir juos galima pritaikyti bet kuriomis aplinkybėmis. Kai mes įsisaviname kata principus, galime taikyti karate techniką bet kuriomis savigynos aplinkybėmis.
Deja, keičiantis kartoms, praradome kai kurias pradines kai kurių kata prasmes. Iš kitos pusės, spėju, kad geriau suprantame kūno judėjimą, ir kata yra mūsų priemonė tobulėti bei pakelti savo techniką į naują lygį.
Be to, kinų kovos meno kata skiriasi nuo japonų kovos meno kata. Kinų kata yra ezoteriškesnė, kartais sunku suvokti jos tiesioginį pritaikymą. Mūsų kata daugiausiai įtakos darė kinai. Japonų kovos menuose kata yra aiškesnė, ją lengviau pritaikyti realiai. Pavyzdžiui, kardo kata galima vadinti go–no–sen.
Nuo tada, kai karate pateko į Japoniją, mes pritaikėme daug taimingo ir strateginių idėjų iš Japonijos kovos menų, ypač kardo. Net jei nevadiname to kata, atliekame taimingo pratimus, kuriuos kiti japonų kovos menai vadina kata. Šių pratimų jutimus ir nusiteikimą reikia perkelti į mūsų originalią kata.

Avi, ar galėtumėte papasakoti ką nors apie karate Amerikoje, kai pirmą kartą čia atvykote?
Kai pirmą kartą atvykau, treniruotės buvo labai grubios, kartais jaučiausi, tarsi eidamas į karą. Vyresnieji mokiniai gavo šviežios „mėsos“. Pirmą savaitę, kai ten apsilankiau, man smogė, ir žaizdą susiuvo dvidešimt keturiomis siūlėmis. Pamenu, kad man trenkęs vaikinas pasakė: „Nesustok“, tad aš turėjau dar pusvalandį treniruotis kumite, o paskui išplauti grindis. Tai buvo visai normalu, labai dažnai mane siūdavo.
Pamenu, kaip su geru draugu Toru (tuo pat metu atvykusiu į L. A.) sėdėjome autobusų stotelėje ir gėrėme kolą iš vieno butelio (tik jam pinigų teturėjome) ir žadėjome vienas kitam, kad tapsime pakankamai geri, jog galėtume pričiupti tuos vaikinus. Vieną dieną vienas tų vaikinų susilaužė žandikaulį, ir kitą dieną neatėjo. Nishiyama man pasakė: „Silpnas charakteris... Tik mirusieji gali neateiti“. Tad, žinoma, niekada neturėjau priežasčių praleisti treniruotę. Kartą, bandydamas kepti ant grotelių (to nebedarysiu), rimtai apsideginau pėdą, ir negalėdavau stovėti ant jos ilgiau kaip pusę minutės (kraujo sutekėjimas į pėdą kėlė nežmonišką skausmą), bet turėjau savaitę vaikščioti į treniruotes, ir kas pusę minutės iškeldavau pėdą į orą. Mes su mano draugu Toru Shimoji visiškai subankrutavome, nakvodavome mažutėje mūsų draugo dojo, vos turėjome pinigų pramisti, kartais valgydavome tik duoną su sviestu. Tris valandas per dieną prasėdėdavome autobuse, vežančiame mus į Nishiyamos dojo dukart per dieną, ir jautėmės laimingiausi vaikinai planetoje, galėdami treniruotis pas sensėjų. Turbūt buvome patys nuobodžiausi pašnekovai, nes galėjome kalbėti tik apie karate. Kas vakarą dalydavomės patirtimi ir rašydavomės pastabas.
Pamenu, kaip kasininkė prekybos centre pasakė: „Penki su puse dolerio“, o aš atsakiau: „Oss!“. Ji turbūt pagalvojo, kad aš nenormalus. Nishiyama ateidavo prie mūsų ir pasakydavo: „Reikia apsikirpti“, ir mes kitą dieną nusiskusdavome kaip vienuoliai. Gyvenome savo karate saloje dideliame L. A. mieste.

Gal galite paaiškinti kelias technines detales, lyg ir trikdančias daugelį mokinių. Pavyzdžiui, raumenų susitraukimas – išsiplėtimas?
Yra du būdai sukurti energiją karate:
1. Kūno dinamika; išoriniai kūno judesiai, tai yra, kūno perkėlimas, rotacija, vibracija, pakėlimas, metimas ir švytuoklė (svertų sistema, daugiausia spyriuose).
2. Vidinė jėga, raumenų susitraukimas/išsiplėtimas.
Pradiniame lygmenyje skiriamas dėmesys dideliems kūno judesiams ir dinamikai. Didelėje veiksmo erdvėje taip akivaizdžiai lengviau sukurti didelę jėgą. Iš esmės, po juodo diržo, kai išorinė forma ir centruotė yra teisingos, svarbesne tampa vidinė jėga, šiame lygmenyje tikslas yra sukurti didelę jėgą mažoje veiksmo erdvėje. Kovoje ne visada galime pasirinkti erdvę, ir turime galėti padaryti pakankamai stiprią techniką, turėdami judesiui vos dešimt centimetrų. Daugumoje technikų turime galėti suderinti kūno dinamiką su raumenų išsiplėtimu/susitraukimu. Technika, turinti tik dinamiką ir silpną raumenų veiklą, vadinama „išsikvėpusia“ ir yra silpna, ypač trumpame atstume. Kartais labai mažoje erdvėje galime naudoti tik raumenų susitraukimą/išsiplėtimą ir jokios dinamikos, ir vis dar galėsime apdaryti efektyvią techniką.
Iš tiesų raumenys negali išsiplėsti, tai, ką vadiname išsiplėtimu, yra reakcija į susitraukimą, arba natūrali raumenų būsena – atsipalaidavimas. Kitaip tariant, išsiplėtimas ir atsipalaidavimas yra tas pat.
Raumenų susitraukimas/išsiplėtimas arba įtempimas/atpalaidavimas yra tas pat.
Kaip naudojamas raumenų susitraukimas/išsiplėtimas? Kime momente svarbu keletas dalykų:
1. Raumenų energija („snap“) (staigus perėjimas iš atpalaidavimo į sutraukimą).
2. Raumenų sutraukimas palei technikos liniją.
3. Maksimalus spaudimas į grindis, pilnai panaudojant kvėpavimą.
4. Dar labai svarbu „iššauti“ mentalinę energiją, ki, iš pilvo apačios per technikos liniją. Naudojame raumenų energiją (staigų perėjimą iš atpalaidavimo į sutraukimą), kad gautume papildomą jėgą, kad sukurtume staigią smūginę bangą, šoką smūgio metu. Raumenys yra kaip spyruoklės, jie linkę atsipalaiduoti reaguodami į sutraukimą, mes vadiname tai šoktelėjimu, energijos nuotėkiu. Todėl per kime svarbu atlikti maksimalų spaudimą į apačią, o tuo metu mūsų ki, mentalinė energija, „iššauna“ per technikos liniją iš pilvo apačios. Rezultatas yra susitraukimas nuo grindų per stovėseną, per technikos liniją. Nėra energijos šoktelėjimo, nėra „mažinimo“ ar „impulso nužudymo“. Kai viskas atliekama teisingai, kūnas tarsi stoja, bet impulsas visiškai perduodamas kiaurai taikinio. Tas pats spaudimas naudojamas kaip potencinė energija, „spyruoklė“ kitai technikai. Kai pakeičiame mentalinę kryptį (iš pilvo apačios), kvėpavimas eina iš paskos, ir mes atpalaiduojame spaudžiamą spyruoklę, iš grindų pereiname į kitą techniką ir energijos liniją.
Taip ne tik gauname galingesnę techniką, bet ir nelieka mentalinio ar fizinio intervalo tarp technikų, vadinasi, priešininkas neturi galimybės įsiterpti tarp mūsų technikų. Tad raumenų sutraukimas/išplėtimas naudojamas ir pasiruošti technikai viduje, kad galėtume energingai atlikti techniką kaip sprogimą be jokio užsimojimo ar išsidavimo.
Iš kitos pusės, „energijos atšokimo“ technika yra technika, kai spaudimas į grindis atliekamas per anksti, neužbaigus kvėpavimo (arba smūgio metu nėra spaudimo į grindis), ir impulsas nepereina kiaurai taikinio. Tokios rūšies technikoje ne tik yra apribojama galia, bet ji sukuria kyo (šansą) tarp technikų. Tokioje technikoje yra energijos šoktelėjimas, „mažinimas“ ar „impulso nužudymas“. Kai kurios technikos vadinamos „atvirkščiu perdavimu“, pavyzdžiui, traukimo technika, tada sutraukimas atliekamas viduje grindų link.

Jūs jau taip ilgai studijuojate Shotokan sistemą. Kas jums ten taip patrauklu ir kodėl?
Mūsų karate stilius yra kur kas daugiau nei sportinė veikla – jis neribotas. Stiliuje slypi daugelio kartų sukauptos žinios, žinios tiek apie judesius, tiek apie žmogišką būtybę kaip tokią. Tam tikru metu mūsų kūnas ima senti ir praranda fizinius gebėjimus, bet jaučiu, kad tampame geresni, mažiau priklausome nuo fizinės jėgos, labiau nuo efektyvaus mūsų kūno ir proto panaudojimo, nuo mūsų kūno harmonijos, intelekto ir emocijų. Kuo daugiau treniruojuosi, tuo žavesnis man yra karate, net jei jaučiuosi fizinės formos viršūnėje. Jaučiu, kad mano karate ima mažiau priklausyti nuo mano sportinių sugebėjimų.
Mūsų karate yra kai kas daugiau nei efektyvus panaudojimas. Tai savęs nugalėjimas, tai begalinė kelionė į meistriškumą, kurio niekada nepasieksime, niekada nebūsime tobuli, bet visada galime tapti geresni. Be to, man patinka aiškus mūsų karate traktavimas, jokios mistikos, nors kai kurias idėjas sunku perprasti. Jaučiu, kad mūsų karate, ypač sensėjaus Nishiyamos mokymas, pagrįstas patirtimi ir protingais treniravimo metodais, o ne kieno nors vizijomis.
Kitose sporto šakose ar net kovos sistemose nesitiki tapti geresnis, kai įžengi į penktą dešimtį. Žinoma, gali būti ir kitų tokių gilių kovos menų kaip mūsiškis: studijavau kitus kovos menus, kurie buvo labai įdomūs, bet nė vienas nebuvo toks įdomus kaip mūsų karate.

Jūs keliaudamas sutikote daug karate–ka. Kokius svarbiausius dalykus jiems reikėtų pataisyti?
Iš esmės per daug jėgos ateina iš galūnių; jėga turėtų labiau ateiti iš vidaus į išorę. Mokiniai turėtų labiau pagalvoti, kaip panaudoti stovėseną – ne kaip stovėsena atrodo, bet kaip padaryti ją naudingą. Kitaip tariant, kaip panaudoti išorinę jėgą, kaip panaudoti žemę, ant kurios stovime. Jie turėtų daugiau galvoti, kokius kūno veiksmus reikėtų naudoti vienos ar kitos technikos energijai sukurti, priklausomai nuo galimos veiksmų erdvės. Be to, mokiniai turėtų galvoti apie kūno ir alkūnių sąryšį, kad, kai kūnas juda, energija 100 procentų pereitų į techniką.
Pritaikyme mokiniai pernelyg pasikliauja greičiu. Greitis yra gerai, jei yra tinkamas taimingas, bet jis nepadės prieš įgudusį priešininką. Tad mokiniai turi išmokti naudoti galimybes, kurias suteikia priešininkas. Kai jūsų priešininkas atakuoja, paprastai tai yra jūsų geriausias šansas. Išmokite jį išnaudoti. Be to, išmokite sukurti galimybę, išprovokuodami priešininką ir priversdami jį jus pulti, – arba priversdami jį jaustis nejaukiai, kad jis duotų galimybę, arba sulaužydami ritmą. Kai jūsų priešininkas išsimuša iš ritmo, nebesiderina prie jūsų, jūs turite šansą. Beje, sakome, kad jei matai šansą, jau per vėlu judėti. Kad tą gerai atliktumėte, turite išmokti reaguoti teisingai, ir pasitikėti savo gebėjimais reaguoti. Teisinga reakcija bus, kai nežiūrėsite akimis ir leisite pėdai priimti sprendimą. Reaguokite tiesiai iš nervinės sistemos stubure, neleisdami įsiterpti sąmonei ar sveikam protui. Sakome, kad tai, ką mato jūsų akys, turi tuo pat metu pasireikšti per pėdas, ir neturi būti abejonių, dvejonių. Tarsi iššaudami kulką, kai tik pradedate judėti, nebegalite atsiimti judesio, pralaimėti ar nugalėti. Jei nerizikuosite, niekada neprisiimsite atsakomybės, ir jums niekada nepasiseks.
Jei iš pradžių išmokstate judėti teisingai, teisinga reakcija bus natūralus rezultatas. Iš pradžių išmokstate judėti nuo pėdų, pėdos – tarsi nuotolinio valdymo pultelis, jos nukreipia kūną. Iš pradžių išmokstate judėti iš centro į išorę, tas suteikia daugiau jėgos, bet jūs turite reaguoti iš nervinės stuburo sistemos, iš kūno. Vadiname tai jutimine reakcija. Turite pasitikėti savo jutimais ir atsisakyti išankstinės nuomonės.
Tas nereiškia, kad neturite galvoti. Privalote turėti strategiją, bet kai ateina laikas judėti, viską pamirškite. Manau, kad didelė problema yra sportinio varžybinio karate rezultatas. Daugybę kartų mačiau, kaip žmonės siekia taikinio tik rankomis, o kūnas lieka, pertemptas, be sąsajų. Sportiniame karate už tą galima gauti tašką, realioje savigynoje tai pavojinga. Visas jūsų kūno svoris turi kontaktuoti, turite turėti gerą pagrindą ir raumenų būseną, kad judėtumėte toliau, vienai technikai turite atiduoti viską ir vis viena matyti kitas galimybes.

Sprendžiant iš šio žurnalo populiarumo JAV, atrodo, kad tradicinis karate vėl tapo labai populiarus Amerikoje. Kaip manote, kodėl taip nutiko? Ar viskas apsisuko ratu?

Manau, daug žmonių pavargo nuo komercinio, tuščio, kino pobūdžio karate. Jie ieško kažko realaus. Na, karate nėra visiems, norėčiau galvoti, kad taip yra, bet kai kurie žmonės nenori gilintis mokydamiesi. Kai kurie žmonės nori tiesiog pagerinti fizinę formą bei pasilinksminti, tad jie renkasi Tai–Bo. Tinkami žmonės kažkaip ras karate.

Žinau, kad jums labai sekdavosi kumite rungtyse, ir jūs išsamiai išstudijavote taimingą. Gal galėtumėte paaiškinti, kaip suprantate šią sąvoką?

Yra daug elementų, sudarančių gerą kumite. Turite suprasti, kas yra teisinga reakcija. Tai nėra akių reakcija, tai jutiminė reakcija, arba natūralių įgimtų kūno refleksų panaudojimas. Jų išmokti negalima. Mes galime išmokti netrukdyti jiems ir nukreipti natūralius kūno refleksus į tinkamus kūno veiksmus ir techniką. Kitas svarbus veiksnys yra prisiderinti prie priešininko, jausti jį, kad galėtumėte perskaityti informaciją, kurią jis perteikia jums savo kvėpavimu ir kūno judesiais, tad jūs žinosite jo pasirinkimus. Turime vengti „šokio su savim“, taip vadiname žmogų, kuris galvoja tik apie savo ataką ir šokinėja neatsižvelgdamas į priešininką priešais save. 
Toliau: svarbu greitai, sprogstamai atlikti techniką, nes šansas (kyo) paprastai trunka labai trumpai, ir jei užsimosime arba pernelyg lėtai pradėsime techniką, negalėsime pasinaudoti proga ir duosime laiko priešininkui atsigauti ar net kontratakuoti. Taigi svarbu suprasti kyo ir jitsu. Jitsu reiškia ‘baigtas’, kai priešininkas turi mentalinę ir fizinę pusiausvyrą bei yra pasiruošęs, jis stabilus emociškai, turi stiprią dvasią ir gerą laikyseną. Akivaizdu, kad šis laikas netinkamas pulti įgudusį priešininką.
Kyo atsiranda, kai viena tų sąlygų pasikeičia; jis gali būti mentalinis ar fizinis. Fizinis kyo būna, kai priešininkas atakuoja arba vyksta perėjimas nuo vienos technikos prie kitos, arba jis netekęs pusiausvyros. Mentalinio kyo pavyzdžiai yra pernelyg susijaudinęs ar išsigandęs prie­šininkas, arba susikaustęs protiškai, susitelkęs ties viena ataka.
Tada svarbu suprasti, kaip atsakyti į priešininko ataką. Tai vadinama Oji waza. Turime pagauti savo priešininką tarp periodų, kitaip tariant, turite prisiderinti prie savo priešininko, kad galėtumėte sulaužyti jo ritmą, pričiupti jį judesio vidury. Čia reikia smulkesnės informacijos, bet Oji waza iš esmės yra sen ir go–no–sen. O tada, kai pasitikite savo galimybe atsakyti į ataką, turite žinoti, kaip apgauti savo priešininką, kaip panaudoti jo tendencijas, jo ketinimus. Pavyzdžiui, jei mano priešininkas nori reaguoti su sen, jis nori užbėgti man už akių, jis nusiteikęs agresyviai. Aš padėsiu jam, suteiksiu jam tokią galimybę, padaręs apgaulingą judesį ar lėtai įžengdamas į jo teritoriją, o kai jis pradės judesį, aš jį pričiupsiu. Tai vadinam Shikake waza (žabangos). Čia jūs tampate dirigentu, o jūsų priešininkas – orkestru. Kad gerai taikytumėte shikake waza, turite mokėti rizikuoti, bet taip, kad tą riziką suvaldytumėte, tai turi būti apmąstyta rizika, taip pat turite suprasti savo maai (distancija) ir savo priešininko distanciją, o šių dviejų distancijų santykis yra erdvė jūsų strategijai. Yra daug shikake waza rūšių. Labai svarbu: turite galėti užsimiršti, atsiduoti 100 procentų, susitaikyti su tuo, kad nėra saugumo. Jei norėsite būti saugus, visada laikysitės nuošaliau, dvejosite, visada prieštarausite savo paties judesiams. Iš pradžių išmokstame nesipriešinti savo judesiams, dar turime išmokti pašalinti prieštaravimus iš savo proto.
Avi, gal galėtumėte papasakoti, ką dabar galvojate apie tradicinį karate–do ir kaip jis turėtų progresuoti ateityje?
Trokštu, kad karate eitų tikrų kovos meno principų kryptimi, ir varžybos nebūtinai jiems prieštarauja. ITKF varžybų taisyklės pagrįstos tikrais kovos meno principais, ir treniruotės dojo nesiremia varžybomis. Manau, kad vis daugiau žmonių nori išsamiai mokytis karate. Tai nėra lengva, reikia daug išmokti, tiek sportininkams, tiek teisėjams.

Labai dėkojame jums už interviu, Avi, žinau, kad jis visiems patiks.

Dėkui jums, jaučiu, kad mano atsakymai užėmė daug vietos, nes trumpai apžvelgiau technines temas. Norėčiau kai kuriuos techninius aspektus aprašyti smulkiau. Pavyzdžiui, stovėseną (išorinę ir vidinę įtampą, bei bendrus stovėsenos principus), raumenų susitraukimą/išsiplėtimą, kūno dinamiką, įskaitant vibracijos jėgą, taimingą ir strategiją, bei protinę būseną per kumite, hikite panaudojimą, būdus panaudoti akis, kvėpavimą ar kitas temas.

Avi, nepaprastai malonu tai girdėti! Nekantrausime skaityti kitus jūsų straipsnius žurnale.


© Vertė Stripulis, 2007
© www.shotokanmag.com, 1999

Atnaujinta 2011 rugsėjo 10, Šeštadienis. 20:45
Daugiau šioje kategorijoje: Apie Avis, Vilkus ir Aviganius »

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!