FightClub.lt - Nepaprasta Sergėjaus Kovaliovo – pasaulio bokso čempiono – istorija

Nepaprasta Sergėjaus Kovaliovo – pasaulio bokso čempiono – istorija (3)

Internetinis žurnalas GQ mielai sutiko pasidalinti savo straipsniu su mūsų skaitytojais apie WBA, IBF ir WBO pussunkio svorio kategorijos čempioną Sergėjų Kovaliovą 


Sausio 30 diena Sergėjus Kovaliovas (Сергей Ковалёв) išėjo į ringą prieš pretendentą Jean Pascal, kad dar kartą įrodyti, kad jis jam ne lygus. Vaikinas pasakė, vaikinas padarė. O mes publikuojame Kovaliovo istoriją iš vasario mėnesio GQ žurnalo, pagal kurią aišku, kodėl kanadietis neturėjo šansų. 

SSRS griuvimo metu Kovaliovui buvo 8 metai – ir tai buvo nepamirštini jaunystės metai Čeliabinsko traktorių gamyklos  darbininkų rajone (ČTG).

“Kol buvo Sąjunga, mes valgėme dešrą, duoną su sviestu, pyragėlius ir ledus, pasakoja čempionas Kovaliovas. – Net šunį dešra maitinom. Tėvai turėjo galimybę nupirkti automobilį, bet patėvis nesutiko, sakė, kad nemėgsta vairuoti. Kai tik Sąjunga subyrėjo, visos šios galimybė dingo. Užaugau maitinamas bulvėmis, kurias užaugindavome Kopeisko laukuose, duona, makaronais. Jei šaldytuve buvo kiaušinių – reiškia buvo sėkminga diena. Mėsos iš vis nematėme, buvo toks priverstinis vegetaras. Mama dirbo krano mašiniste, ir jai ČTG suteikė vieną kambarį gamyklos bendrabutyje. Ir ten mes gyvenom keturiese: mama, patėvis, sesuo ir aš. Vėliau gavom du kambarius, bet ir mūsų tapo penki: gimė jaunesnysis brolis. Taip ir augom. Jei arbata, tai tiesiog su duona. Be sviesto, be sausainio.“. 

Skamba taip, lyg Kovaliovas pervertina. „Koks pervertinimas. Eidavom pas kaimynus cukraus stiklinės skolintis. Kai gaudavom cukraus – grąžindavom. Mama iš kailio nėrėsi, ir jei tik būdavo galimybė, mus lepindavo. Po to ji perėjo į gamyklą, gaminančią gelžbetonines konstrukcijas statyboms. Mūsų bendrabutyje paprašė ir mes persikraustėme į komunalinį butą tame pačiame ČTG. Būdamas 11 metų pradėjau lankyti bokso treniruotes, bet po metų apleidau. Mirė patėvis, ir tai aš priėmiau labai skausmingai. Su mano tikru tėvu, ar kaip jį teisingai pavadinti, mama išsiskyrė kai man buvo trys metai. Patėvį laikiau kaip savą, ir kad jis ne mano tėvas, sužinojau tik prieš jo mirtį.“. 

Bet treneris Sergėjus Vladimirovičius Novikovas (Сергей Владимирович Новиков) tai pats ateidavo pas Kovaliovą, tai jo draugus siųsdavo jo, ir taip sugebėjo parsivilioti atgal. „Tuo metu aš pats pajutau, kad tik boksas gali ištraukti mūsų šeimą iš skurdo. Kai man 15 – 16 metų, gatvė skendo narkotikuose. Mūsų namų rūsiuose buvo taip vadinamos „hatos“ – sumesti čiužiniai ir pažįstami vaikinai ten virė narkotikus ir tuo pačiu metu svaiginosi. Nuo viso šito mane išgelbėjo boksas. Grįžti pavargęs iš treniruotės, kokie dar svaiginimaisi? Daugiausiai ką, tai tik kompiuteriu pažaisi, pas draugą buvo ir kompiuteris, ir vaizdo grotuvas. Mes pas jį dažnai eidavom, žaisdavom, žiūrėdavom bokso kovas. De La Hoya tada pamačiau per video, ir visai jauną Bernard Hopkins (1997-1998 metais, Oscar De La Hoya, žurnalo The Rings nuomone, buvo pripažintas geriausiu boksininku nepriklausomai nuo svorio kategorijos. Hopkins šio vardo nusipelnė 2002 ir 2004 metais. GQ redakcijos pastaba). Tai prisiminiau po 20 metų, kai kovojau prieš Hopkins dėl dviejų čempiono diržų. O tada aš supratau – reikia uždirbti pinigus. Nuo 11 metų atnešdavau pinigų į namus: plaudavau automobilius, už tuos pinigus pigiau nupirkdavau laikraščių „Vakarinis Čeliabinskas“ ir juos perparduodavau. Butelius rinkau... Nuotykių mes neieškojome, nuotykiai patys mus surasdavo. Pamenu, penktadienį labai sėkmingai pardaviau laikraščius – pas mane šokoladukas, ledai, pilnos kišenės pinigų. Ir išlipau ne toje stotelėje – pakliuvau vietinei gaujai. Jiems po 15 metų, vadas buvo toks Vania Rezanyi (Ваня Резаный), pats kiečiausias. Jie klijus uostydavo, iš jaunesnių pinigus atiminėdavo, jų bijojo. Tada aš boksu neužsiiminėjau. Priėjo iš nugaros, peilį įrėmė ir viską atėmė. Ėjau namo pėstute, užsiverkęs. Skaudu, aš juk pusę uždirbtų pinigų mamai atiduodavau. 

Tarp kitko, po kažkiek laiko mes su ta Vanios Rezanyi gauja vėl susitikom – jie atidavė viską ir dar su kaupu.

„Tuo metu aš pats pajutau, kad tik boksas gali ištraukti mūsų šeimą iš skurdo. Kai man 15 – 16 metų, gatvė skendo narkotikuose. Mūsų namų rūsiuose buvo taip vadinamos „hatos“ – sumesti čiužiniai ir pažįstami vaikinai ten virė narkotikus ir tuo pačiu metu svaiginosi. Nuo viso šito mane išgelbėjo boksas.“

Komunalinis Kovaliovų šeimos gyvenimas atrodė taip: viename kambaryje buvo dviaukštė lova (apačioje miegojo Sergėjus, viršuje – jo jaunesnis brolis) ir sofa, ant kurios miegojo sesuo. Ten bandė dar įgrūsti vaikišką lovelę, skirtą sesers vaiku, bet ji netilpo. Todėl lovelė buvo pastatyta mamos kambaryje. Trečias kambarys buvo svetimų.

„Trečiame kambaryje gyveno senolė Niura (баба Нюра). Tualetas ir virtuvė bendri. Dušo nebuvo, prausdavomės iš dubenėlių. Skalbimo mašinos nebuvo, mama rankomis skalbdavo, nusitrindavo pirštus iki kraujo. Ir pas mane buvo tikslas – nupirkti skalbimo mašiną ir tuo palengvinti mamos gyvenimą. Kai man buvo 16 metų, padėjo vyresni vaikinai, nupirko skalbimo mašiną lizingu jų vardu, o aš per metus su jais atsiskaičiau. Iki šiol atsimenu, kad tai buvo „Ariston Margarita 2000“. Aš visas toks išdidus partempiau ją namo ir pasakiau: „Mama, dabar skalbs ji, o ne tu“. Mama apsiverkė. Tiesą sakant, mašina sugedo tik prieš tris metus, tai yra atidirbo 12 metų, nors mes skalbdavom kiekvieną dieną.“

Pirmus pinigus boksu Kovaliovas uždirbo būdamas 16 metų. Vieną du tūkstančius rublių per mėnesį jam pradėjo mokėti gerbiami Čeliabinsko žmonės. Kas ypatingai svarbu – mainais jie nieko neprašė. Mumyse jie matė tuos vaikinukus, kokias patys kažkada buvo, ir padėdavo finansiškai. Dabar atvykdamas į Čeliabinską, visada aplankau šiuos žmones, nes esu dėkingas už paramą. Buvo dar vienas geras įvykis: kai tapau Rusijos jaunių čempionas, man suteikė nemokamą maitinimą sporto klube, kur galėdavau pavalgyti po treniruotės. O taip, tai net daiktų negalėjau sau nusipirkti. Būdavau apsirengęs tik rinktinės sportiniu kostiumu. O, pavyzdžiui, džinsams jau turėjau taupyti. Kai man buvo 19 metų, tėvas atidavė savo automobilį – „kapeiką“ (VAZ 2101, vert. Pastaba), 1985 metų gamybos (su tikru savo tėvu pradėjau bendrauti būdamas 11 metų). Ir visi pinigai tekdavo benzinui. Maisto atsisakydavau, net vandens sau nepirkdavau, taupiau. Alkanas, bet su automobiliu. Kartą važiavau pro naktinį klubą, o benzino – nulis. Vaikinas su mergina stabdo, pasako adresą. Galvoju, uždirbsiu – užsipilsiu. Nuvežiau, jie išlipa, nemoka. Sakau jam: „Tu, ką, bičiuli?“. Jis: „Taip, taip, taip“ – atsisuka į mane su peiliu rankoje. Blokavau smūgį, ir atgal trenkiau tiesiai į „saulės rezginį“ taip, kad jis ant žemės atsisėdo. Greitai į mašina ir nuvažiavau su likusiu benzinu. Teko už savus piltis. 

Kartą žiemą, vėlai vakare užklimpau. Pečiukas šildė gerai, burna perdžiūvo, galvoju, eisiu, vandens nusipirksiu. Aplink tamsa, ir tik už 30 metrų kioskas stovi. Nuėjau, nusipirkau, grąžą pasiėmiau, o už nugaros dviese stovi. Vienas sako – duok dešimt rublių. Aš jam sakau „Aš tau kas, bankomatas? Žmoniškai paprašytum, duočiau.“. Žinoma, reikėjo tų vaikinų paprašyti, kad padėtų išstumti mašiną, ir už tai duoti 10-20 rublių. Buvau susinervinęs, kad automobilis užklimpo, todėl ir grubiai atsakiau. Vienas jų tada ir sako “Klausyk, o ko tu taip kalbi?“ – ir supratau, kad gresia nemalonumais. Vieną nugrioviau, kitas leidosi bėgti. Sėdau į automobilį ir buksuoju. Ir čia žiūriu – ateina minia, žmonių 10-10, vaikinai mano amžiaus, keli vyresni. Ir tuo metu aš tikrai išsigandau. Viskas, galvoju, galas. Automobilyje sėdėt negaliu, išlipu, jie šaukia „Ateik čia!“. Aš jiems sakau „Ne, čia ne aš, o kas nutiko?“. O tas kuris pabėgo šaukia „Tai jis! Jis!”. Aišku, jei nieko nedaryti, darys jie. Iš baimės pradedu mušti ir tiksliai pataikau, trys krenta. O pas mus nesenai vieną vaikiną yla perdūrė, tai visą laiką bijojau, kad ir mane iš nugaros gali kas perdurti. Staiga prisimenu, kad automobilyje, prie sėdynės plaktukas yra. Bėgu, atsidarau dureles, čiumpu plaktuką, atsisuku o jie jau 10 metrų nubėgo ir bėga toliau. Dievas atsiuntė du vaikinus, kurie važiavo automobiliu. Aš pas juos „Vyrai, padėkit automobilį ištraukti.“. Jie rodo į tuos gulinčius „O ko tie guli?“. Sakau „Reikia ištraukti automobilį, nes jų draugai tuoj grįš.“. Ištraukėme. Dabar pasakoju, o atrodo, kad tai ne su manimi nutiko. Šiaip jau boksas daug kur pagelbėjo. Mus treneris sparinguose kartais prieš du tris statydavo.“ 

Kai Sergėjus Kovaliovas 2005 metais laimėjo Rusijos čempionatą, jam skyrė vieno kambario butą ČTG, metų senumo „Lada“ – VAZ 2114 ir 50.000 rublių algą. 

„Mercedes‘ą nusipirkau 2006 metais. Galima buvo gyventi. 2008 metais smogė krizė ir 50.000 pavirto į 25.000. Mercedes‘ą teko parduoti ir persėsti į „dvyliktuką“. Aš labiau norėjau būti boksininku, o ne gatvės autoritetu, todėl vėl pradėjau laikytis arčiau bokso, tuo labiau, kad piršto sausgyslės trūkimas jau gijo.“.

Mėgėjo karjera pas Kovaliovą buvo aukščiau, nei vidutinė. Jis laimėdavo medalius šalies čempionatuose, pastoviai buvo Rusijos rinktinės sudėtyje. Bet nevažinėjo į pasaulio ir Europos čempionatus. Apie tai Kovaliovas dažniausiai pasakoja naudodamas žodžius „purvini reikalai“ ir „parsidavėlių šutvė“. 

„Kas turi palaikymą, tas ir laimi – tai ir yra mėgėjų boksas. Dėl to jis ir užsilenkė, jį nuobodu žiūrėti. Ir kai 2008 metų Rusijos čempionate mane „nuteisėjavo“, supratau – užteks. Pradėjau daryti vizą į Ameriką, norėjau pamatyti šalį. Tada ir susipažinau su Egiu (lietuvis Egis Klimas, vert. Pastaba).“ 

Rusiškai kalbantis verslininkas Egis Klimas užsiima prekių tiekimu į JAV. Pavyzdžiui, iš Gruzijos importuoja sultis, iš Ukrainos saulėgrąžų aliejų. Kažkuriuo metu Klimas nutarė vežti į Ameriką ir boksininkus. 

„Egis nupiešė mano perspektyvas. Aš paklausiau „O pinigus mokėsi?“. Jis sako „Ne. Aš apmokėsiu visas tavo išlaidas: pragyvenimą, maitinimą, skrydžius. Organizuosiu tau kovas, kol nesurasime organizacijos.“. Bet organizacijos neatsirado nei po pirmos, nei po septynioliktos kovos. Egis turėjo didelių išlaidų: tris metus jis išlaikė mane, organizavo kovas,  mokėjo honorarus mano priešininkams, pirko bilietus į Rusiją. Per tą laiką aš jam įsiskolinau 400.000 $. Aš įsipareigojau grąžinti jam pinigus, bet mes neturėjom tarpusavio sutarties, ir iki šiol neturim, viskas laikosi garbės žodžiu. Prieš pradedant bendradarbiavimą aš jo paklausiau „O jei mes ieškosim organizacijos ir nerasim, tu išleisi krūvą pinigų, o aš sugalvosiu baigti su boksu? Juk aš negalėsiu grąžinti tau skolos.“. Jis pasakė „Baigsi tai baigsi. Aš negaliu priversti tave muštis.“. 

Metus Kovaliovas pragyveno Don Turner boksininkų stovykloje Šiaurės Karolinoje. Aplink kukurūzų laukai, iki artimiausios parduotuvės – 20 minučių dviračiu. Be to, parduotuvės pardavėjas skambina Turner ir pasako, ką nusipirko jo auklėtiniai. Rėžimas, skurdus maistas, jokių pramogų – sąlygos, kurias Kovaliovas lygino su atvira kolonija. Vėliau Kovaliovas išvyko į Kaliforniją, bet tai tik skamba gražiau, nei kad buvo iš tikrųjų. 

„Kalifornijoje daug kur gyvenau. Pavyzdžiui, tris mėnesius gyvenau viename kambaryje su meksikiečiu, kuris ryte išeidavo į darbą, o grįždavo 8 vakaro. Tai buvo kažkas panašaus į bendrabutį. Naktį nubusdavau, nes ant manęs bėgiodavo tarakonai.“. 

Pirmas 17 profesionalių bokso kovų Kovaliovas kovojo tik JAV. 16 laimėjo, viena buvo įskaityta kaip neįvykusi. 18 kova vyko Jekaterinburge. Priešininkas buvo Romanas Simakovas (Роман Симаков) – tvirtas boksininkas iš Kemerovo, 21 metų, pralaimėjęs tik kartą. Kova transliavo „Rossija 2“ kanalas. Šešto raundo pabaigoje, komentatorius vadindamas Kovaliovą būsimu čempionu, stebėjosi ji priešininko ištverme „Manau, kad Simakovas per visą savo karjerą negavo tiek sunkių smūgių. Kaip jis dar laikosi?“. Nepaisant to, Romanas išėjo į septintą raundą. Po 44 sekundžių Kovaliovas pabandė pramušti jam kepenis, bet pataikė ar tai į alkūnę, ar tai į petį. Nuo tokių smūgių nekrentama, bet Romanas, nusilpęs pritūpė ant vieno kelio. Atsikėlė, bet pakibo ant ringo virvių, ringo teisėjas sumojavo rankomis ir sustabdė kovą. Iš ringo Simakovą išnešė neštuvais, netrukus jis neteko sąmonės, nugrimzdo į komą ir trečią dieną po kovos, 2011 metų gruodžio 8 dieną mirė dėl kraujo išsiliejimo į smegenis. 

Kovaliovas buvo prislėgtas. Žmonės, tuo periodu bendravę su juo sakė, kad jis galvojo baigti boksininko karjerą, jis galvojo, grįžti į Ameriką ar ne. Bet netrukus suskambėjo skambutis, kurio jis laukė tris metus.

Kovaliovas buvo prislėgtas. Žmonės, tuo periodu bendravę su juo sakė, kad jis galvojo baigti boksininko karjerą

Jam skambino vadybininkas Klimas, kuris pasakė, kad organizacijos „Main Events“ vadovė Kathy Duva juo susidomėjo ir organizuoja jam bandomąją kovą 2012 metų birželio mėnesį. Tą kovą Kovaliovas laimėjo, uždirbo pirmą savo honorarą (5.000 $) ir pasirašė sutartį su „Main Events“. 

„Tuo metu Natalija persikraustė pas mane, prieš tai du metus bendravome „skaipu“, matėmės kartą per pusę metų. Nuo 2005 metų mes kartu. Čeliabinske ji turėjo statybų verslo įmonę. Aš jai sakiau „Jei nesulauksi, tavo teisė.“. Bet ji sulaukė. O krizės metu, kai statybos stojo, sugebėjo savo įmonę parduoti už 1,1 milijono rublių ir atvažiavo pas mane. Tie pinigai mums padėjo: mes iš jų gyvenom, Natalija įgijo kosmetologo specialybę. Per mėnesį maistui, kurui, būsto nuomai išleisdavome 2.000-2.500 $, neturėjome jokio draudimo.“. 

2013 metų rugpjūtį Velse krito vietos boksininkas Nathan Clevery, iki to laimėjęs 26 kovas iš 26, ir nuščiuvusi salė stebėjo, kaip Kovaliovui atiduodamas WBO čempiono diržas. Po šios kovos, dar trys stiprūs boksininkai krenta nuo Kovaliovo smūgių (bendras trijų boksininkų kovų skaičius 66 pergalės ir 1 pralaimėjimas) ir 2014 metų lapkričio 8 dieną jis atima IBF ir WBA čempiono diržus iš žmogaus, kurio kovas žiūrėjo vaikystėje – Bernard Hopkins. Už kovą prieš Hopkins Kovaliovas gavo 500.000 $ honorarą, o kitos kovos prieš Jean Pascal honoraras buvau jau 1.000.000 $. Ne mažiau kaip pusė šios sumos atiteko mokesčiams, vadybininkams ir komandai. Bet vis tiek, finansiniu atžvilgiu tapo žymiai lengviau. Gimė sūnus, per banką nusipirko namą, pilnai atsiskaitė su Egiu. 

Sergėjus Kovaliovas yra iš tų boksininkų, kurie turi aštrų liežuvį, bet skirtingai nuo daugumos aštrialiežuvių, savo žodžius jis užtvirtina ringe veiksmu. Ismail Sillakh buvo jo pavadintas „giedančiu Petia“ (kovos rezultatas – Sillakh buvo nokautuotas antrame raunde). Apie seną savo  priešininką Artur Beterbiev, Kovaliovas sakė, kad kovos metu „jo galva lėkė iki pat užpakalio“. Adonis Stevenson (WBC čempionas. Kovaliovas dar neturi šios organizacijos čempiono diržo, kitaip galėtų vadintis absoliutus pasaulio čempionas) jis draugiškai vadina „šū** gabalu“.

„Pažiūrėkit į Stevenson, jis po kiekvienos kovos šokinėja taip, lyg nutiko tai, kas neturėjo nutikti. Man labai norisi susitikti su juo ringe, kad parodyti, koks jis iš tiesų boksininkas.“. 

Po kiekvienos savo pergalės Kovaliovas į kamerą rėkia „Čeliaba!“. Name, kuriame užaugo Sergėjus, dabar gyvena jo artimieji: mama, sesuo, sūnėnas. Tik tai jau ne komunalinis butas, visi kambariai priklauso Kovaliovams.

 

Autorius: Александр Лютиков (Aleksandras Liutikovas)

Šaltinis: straipsnio tekstas pateiktas «GQРоссия» žurnalo 

 

Atnaujinta 2016 balandžio 13, Trečiadienis. 15:41

Komentarai   

+1 #3 turbo... 2016-06-30 20:36
Super straipsnis, didelis aciu!
Cituoti
+8 #2 ilari 2016-05-06 22:35
unikumas kažkoks užsispyrimo atžvilgiu, kad su tokiomis sąlygomis nesirinko lengvesnio kelio niekada. Galėtų motyvacijos mokyti žmones su savo žiniom. Nei vaikystėje kai galėjo tiesiog svaigintis narkotikais ar alkoholiu, nei jaunystėje kai boksuodavosi be jokio uždarbio ir su tarakonais gyvenant nepasidavė... AIšku ir toks Egidijus Klimas gal vienintelis geradaris pasaulyje buvo, kuris būtų sutikęs tiek pinigų sukišti tikintis nežinia kada visai negarantuoto atisipirkimo.
Kiek man tekę draugų turėti sunkioje padėtyje ir bandyti padėti jie tiesiog nenori išlįsti iš savo šūdinų situacijų. Kad ir dabar giminaitei jaunai sakau galiu skirti kas dieną savo brangaus laiko apmokant ko reikia jai, ko pasekoje neliktų po poros mėnesių jokių jos skolų su tokiom žiniom kurias gautų iš manęs ir pati kas dieną jeigu daug dirbtų jas panaudojant. Tai ji tik atsako man "Ai man depresija dabar, susišikau gyvenimą, noriu į Lietuvą grįžti".
Galima tokią išvadą padaryti iš Kovaliovo: dirbk su savo gabumais net jei daug metų nieko iš to nepavyksta uždirbti.
Cituoti
+11 #1 Ko 2016-04-17 14:55
Maladec baxuras! Laukiu kol su sunesios amerikosa warda ;-)
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Naujausi komentarai

  • UFC 211 turnyre paaiškėjo dviejų čempionų diržų likimai
    • stebetojaslt
      O pavydus idiotai kopijuoja svetimus nickneimus ...
       
    • Stebetojas
      Komentarai turgaus bobutes lygio ar is serijos apie ...
       
    • Rimtas Kentas
      Kokiose rankose, ką čia kliedi? Apskritai rimtesnio ...
       
    • qquruznikas
      ehhhh uztempe Junior dos Santos truputi,taip gerai ...
       
    • ilari
      Velnias zino kaip cia bus su shitais dviem. Kad ...

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!