FightClub.lt - Paryžiaus dievukas ir Londono sukčius

Paryžiaus dievukas ir Londono sukčius (2)

Gana ilgai maišytų kovos menų (MMA) gerbėjai pageidavo, kad jų sporte jėgas išmėgintų geriausi sunkiasvoriai boksininkai. Tiesa ta, kad Art Jimmerson ir James Toney, abu žengę į aštuonkampį ringą, tikrai tuo metu nebuvo geriausi.


Jimmerson buvo gerbiamas veteranas, niekuomet Ring žurnale nereitinguotas kovotojų top 10, o Toney kova prieš Randy Couture tik parodė kokie desperatiški tapo fanai, susitaikę su mintimi, kad išstorėjęs, pagyvenęs, buvęs puikus sportininkas, galėtų užimti čempiono vietą. Bet kadangi nei vienas šių sportininkų nebuvo tai, ko publika troško, klausimas išliko, kas būtų, jei karjeros pakilime esančius Tyson, Holyfield, Lewis ar Kličko, su jų smūgių tikslumu ir jėga, suleistume į ringą prieš oponentą, kuris galėtų smūgiuoti ne tik rankomis, bet ir kojomis, bei mokėtų imtis. Tuo tarpu kai šių laikų fanai kantriai laukia, nėra daug kam žinoma, kad vienas geriausių visų laikų sunkiasvorių boksininkų, iš tiesų išmėgino jėgas MMA... Ir vienintelė priežastis dėl kurios ne visi tai žino yra ta, jog tai įvyko daugiau nei prieš 100 metų.

1908m gruodį Sam McVea buvo vienas geriausių sunkiasvorių boksininkų pasaulyje. Arba tiksliau vienas geriausių spalvotųjų boksininkų pasaulyje, kadangi nors afroamerikietis Jack Johnson iškovojo čempiono diržą metų gale, rasinis aspektas sporte buvo labai gajus. Pats McVea kovojo ir pralaimėjo prieš Johnson tris sykius, du kartus labai nežymiu teisėjų sprendimu ir sykį nokautu 20-tame, paskutiniame raunde. Bet šie pralaimėjimai buvo ankstyvoje jo karjeros stadijoje, mažiau nei dviems metams praėjus jo kaip profesionalo karjeroje ir pusė dešimtmečio kaip užsitarnavus išties siaubingai stipraus priešininko reputaciją. Tokio, kuris turėjo didelių problemų gauti kovų JAV dėl savo odos spalvos.

McVea tuo metu buvo dvidešimt keturių metų ir gyveno Paryžiuje drauge su pačiais geriausiais afroamerikiečių boksininkais: Sam Langford, Joe Jeannette ir, iki šis išplaukė į Australiją kovai dėl čempiono vardo, Tommy Burns bei Jack Johnson. McVea atvyko į Meilės miestą 1907 metų vasarą ir sugebėjo nokautuoti 7 priešininkus iš eilės, taip pavergdamas Paryžiaus publiką ir užsitarnaudamas Paryžiaus Dievuko vardą.

Tuo pačiu metu paryžiečiai, pamišę dėl bokso, pamišo ir dėl kitos, visa apimančios sporto šakos, šiandien žinomos kaip maišyti kovos menai. Pirmiausia pristatyta Paryžiuje, 1905m, kuomet jujutsuka Ernest „Re Nei“ Regnier susitiko ir nugalėjo savate meistrą George Dubois, armbar‘u prieš gausiai susirinkusią publiką Courbevoie, vėliau ši kovos šaka paplito po įvairių miestų sales. Kurstomos nesibaigiančių ginčų vietinių žurnalų puslapiuose, kuriuose atskirų sporto šakų entuziastai aistringai įrodinėjo savo tiesas, kovos vyko kelis metus, siekiant nustatyti, kuo vienas kovos menas skyrėsi nuo kito, kuo jis buvo pranašesnis ir, be abejonės, užsidirbti pinigų. Kovotojai šiose visa apimančiose kovose atstovaudavo boksą, imtynes, jujitsu bei savate.

il fullxfull.333739488 medium
Su tokiu dideliu susidomėjimu visa apimančiomis kovomis bei McVea, Marigny Theatre savininkai, kartu su Pelican Boxing Club nusprendė išnaudoti situaciją ir surengti kovą tarp „L‘Idole“ (liet. dievukas) ir geriausio Jujitsu kovotojo. Susisiekus su promoteriais William Bankier bei M. Baxter Londone, mieste, kuriame tuo metu kovojo tokios žvaigždės kaip Yukio Tani, Yamato Maeda (labiau žinomas kaip Mitsuyo Maeda ar Conde Koma) ir Taro Miyake, buvo pasiteirauta geriausio japonų atstovo iš Anglijos, kovai, kurios laimėjimas atneštų kovotojui 12000 frankų. Baxter‘io pasirinkimas buvo Tano Matsuda, žmogus, tituluojamas „Japonas, pasaulio Jujitsu čempionas“. Nors jo vienintelis pasirodymas buvo gana neįspūdinga kova Hegler Circus turnyre tais pačiais metais, vardas buvo priimtas be jokių klausimų. (Taip įvyko, ko gero, dėl to, kad Tano vardas buvo supainiotas su žymesniais to meto kovotojais arba todėl, kad Yukio Tani vadybininkas laidavo už jį).

1908 gruodžio 31, kovos naktį, Marigny Theatre buvo visiškai pripildytas. Netgi stovimi bilietai salės galo prietemoje buvo išparduoti už stulbinančiai didelę 7 frankų kainą. Tano atvyko dieną prieš ir iš karto nuvažiavo į viešbutį, kaip atstovą atsiųsdamas M. Baxter, susitikimui su Pelican bokso klubo atstovu p. Belvallette ir teisėju, M. Reichel, susipažinimui su taisyklėmis. Kova turėjo vykti pagal „tradicines bokso prieš jujitsu kovos taisykles“, kurios, akivaizdu, buvo gana aiškios ir dažnai naudojamos, kadangi ilgų diskusijų nesukėlė. McVea neturėjo dėvėti švarko ar kito apsiausto, tačiau turėjo būti su bokso pirštinėmis. Taip pat jam buvo leidžiama smūgiuoti, jei priešininkas atsiduria ant žemės, o tuo tarpu vienintelis dalykas, uždraustas Tano, buvo akių dūrimas. Raundai turėjo trukti po tris minutes, o kova tęstųsi iki vienas kovotojų negalėtų atsistoti, skaičiuojant iki dešimt, pripažintų esąs nugalėtas ar teisėjas nuspręstų, kad kovotojas nebegali tęsti kovos. Bet kuriuo atveju, buvo bendrai nuspręsta, kad visi Reichel sprendimai būtų galutiniai.

Sam McVey poses with referee Reichel medium
Artėjant kovai, McVea pradėjo abejoti savimi. Pradžioje entuziastingai laukęs kovos ir tikėjęsis užmokesčio už ją, pasak trenerio Duke Mullins, McVea vis labiau ėmė būgštauti. Už tai, be abejo, galima padėkoti kitam boksininkui, Sam Langford.

Sam pastatė 2000 svarų už McVea pralaimėjimą, mąstydamas, kad tai bus lengvai uždirbti pinigai. Langford teigė „Dieve mano, Sambo, jis juk sulaužys tavo kaulus kaip degtukus“.

Šie žodžiai iš tokio žmogaus kaip Langford, išties įbaugino McVey. Jis lipo į ringą visas papilkavęs it pelenai. Dėl jaudulio, per kelias dienas prieš kovą, jis numetė daugiau nei 5kg. Jam pasakė, kad vienintelis šansas nugalėti japoną buvo pirmu smūgiu.

„Jei nepataikysi“ pridėjo Langford, „jis išmėtys tavo kojas ir rankas po salę per pusę minutės“

„Dieve apsaugok mane“ sudejavo McVey.

McVea pasitikėjimas grįžo, kai jis pamatė savo priešininką lipant į ringą, nes Tano Matsuda nebuvo baisus japonas čempionas, kaip buvo teigiama, o „jis buvo apgailėtinas anglas, liesas ir išsekęs“. Toliau sekė kitas siurprizas, kadangi Baxter dabar reikalavo, kad raundai būtų po dvi minutes ir, dar svarbiau, McVea vilkėtų uwagi jujitsu švarką. Minioje kilo didžiulis pasipiktinimas, bet tiek Baxter, tiek Tano atsisakė nusileisti ties šiuo reikalavimu. Galų gale Sam pasidavė ir kova galėjo prasidėti.

Nuskambėjo gongas ir Tano puolė McVea, kuris, vis dar besijaudinantis dėl Langfordo perspėjimų ir prisimindamas Duke patarimą, iškart paleido kablį iš kairės, kuris pataikė tiesiai Matsuda į smakrą, ir šis parkrito ant brezento. Kadangi smūgiavimas gulinčiam buvo leidžiamas, McVea toliau atakavo, bet labai lengvai, kadangi jo oponentas jau buvo pribaigtas. Teisėjas tuoj pat sustabdė veiksmą ir per aštuonias sekundes, kova buvo baigta.

post-13669-131556858608 thumb
Tik tuomet susirinkusi minia ir Marigny vadybininkai per skausmą suvokė, kad juos apgavo, nes Tano Matsuda ne tik nebuvo japonas, bet nelabai ir jujitsu meistras. (jo tikras vardas buvo John Payton ir tikėtina, kad jis mokėsi jujitsu pas Mitsuyo Maeda nepilnus metus prieš kovą.)

Skandalas. Įniršusi minia puolė ant scenos, įsiveržė į ringą, ketindama žūtbūt pribaigti akiplėšišką apgaviką Tano. Jo laimei šis jau buvo dingęs. Arba tiksliau tariant nedingęs! Jis mikliai persirengė užkulisiuose ir įsiliejo į protestuotojų minią. Jei teisingai rašo šaltiniai, jis buvo triukšmingiausiai ir su didžiausiu užsidegimu reikalaujantis kraujo.

TanoMatsuda jpg-large medium
Tano Matsuda sugebėjo pabėgti ir grįžti į Londoną, kur ir toliau save vadino „jujitsu čempionu“, bet „jujitsu“ tai kainavo daug. Ačiū Tano apgailėtinam pasirodymui, kuris, kartu su prieš tai buvusiu Ernest Regnier pralaimėjimu prieš imtynių čempioną Ivan Poddubny, lėmė tai, kad šis japonų kovos menas Prancūzijos publikos akyse buvo praktiškai žlugęs. Jo pranašumas prieš vakariečių kovos menus jau nebebuvo savaime suprantamas.

McVey gavo savo pinigus ir grįžo koncentruotis ties boksu bei mėginti iškovoti „spalvotųjų“ sunkiasvorio čempiono diržą, kadangi kitas titulais (net jei tuo metu jį ir turėjo Jack Johnson), buvo neprieinami. Duke Mullins, savo ruožtu, mąstė, kad būtų gera mintis pamėginti ir suorganizuoti dar vieną ar dvi panašias kovas į šią su Tano Matsuda. Sam akimirksniu atsakė.

„Ne, tik ne man. O kas bus, jei nepataikysiu?“

Samo užsispyrimas ilgai netruko ir po kelių metų, kitame žemyne, jis stojo kovoti prieš kitą jujitsu meistrą. Šį sykį jo priešininkas nebuvo apgavikas, o išties vienas labiausiai patyrusių įvairių kovos menų to meto specialistas.
Apie tai antroje dalyje.

 

Originalus straipsnis: http://www.bloodyelbow.com/2013/2/7/3957558/martial-chronicles-sam-mcvea-lidole-de-paris-fraud-london

Atnaujinta 2015 liepos 23, Ketvirtadienis. 13:49

Komentarai   

+2 #2 JOJO 2015-07-24 00:18
Ka jus suprantant. Tano Matsuda buvo nindze. Maskavimosi meistras. Jis uzsimaskavo anglu, o po to isiliejo I minia :lol:
Cituoti
+1 #1 ilari 2015-07-23 17:33
Labai geras straipsnis ir įdomus, dėkoju :) Panašu, kad kovos menuose yra sena tradicija, kad promoteriais tampa sukčiai :D
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!