FightClub.lt - Emanuelio Stiuardo palikimas

Emanuelio Stiuardo palikimas (1)

 

Džofris Sianis (Eastsideboxing.com) paėmė ekskliuzyvinį interviu iš Vladimiro Kličko , norėdamas pagerbti išskirtinį žmogų ir trenerį Emanuelį Stiuardą, kurio indėlis į bokso vystymąsi paprasčiausiai nepakartojamas.Pokalbis vyko netrukus po to, kai Kličko nugalėjo lenką Mariušą Vachą – tai buvo pirmoji Kličko dvikova nedalyvaujant Stiuardui per pastaruosius aštuonerius metus. Vladimiras papasakojo apie patirtį dirbant su treneriu, teisėtai priklausančiu Pasaulinės bokso šlovės elitui.


— Vladimirai, visų pirma leisk pasveikinti tave su pergale praėjusioje kovoje. Turiu pasakyti, labai nustebau pamatęs, kad Vachas sugebėjo atlaikyti tavo smūgius visus 12 raundų. Kaip tu vertini savo pasirodymą?

— Be abejonių, Vachas pademonstravo išskirtinį atsparumą. Ringe jis buvo stipriai sužalotas, galite patikėti, tokius smūgius nelengva atlaikyti. Kas kartą pataikydamas aš beveik jutau skausmą savo krumpliuose. Šis žmogus tarsi padarytas iš akmens. Aš ėmiau gerbti jį už tai, kaip jis visa tai kentėjo, ypač 8–ame raunde, kai referis buvo pasiruošęs sustabdyti susitikimą. Taip kad man padarė įspūdį šis pasirodymas, bet iš mano pusės tai buvo paprasčiausias eilinis titulo gynimas, nei daugiau, nei mažiau.

— Galimas daiktas, buvo sunku kovoti neturint Emanuelio Stiuardo savo kampe pirmą sykį per tą laiką, kai pradėjote bendradarbiauti? Kaip susidorojai su situacija?

Nenoriu, kad susidarytų įspūdis, jog aš skundžiuosi sunkumais. Galite ir patys įsivaizduoti, kad mums visiems buvo sunku, visai mūsų komandai, likus pusantros savaitės iki dvikovos sužinoti, kad Emanuelis numirė. Tai buvo smūgis visai komandai, ir mes visi vis dar jaučiame šį smūgį. Mes jo labai ilgimės. Juk visa treniruočių stovykla, viskas, kas susiję su boksu, visas mano gyvenimas bokse įkūnija Emanuelį. Dalis jo liko mano sieloje, aš pats tam tikra prasme tapau Emanueliu Stiuardu, nes jis suformavo mano kovotojo charakterį, aš skolingas jam patį dalyvavimą bokso pasaulyje. Aš skolingas jam ir už reikšmingus susitikimus savo gyvenime, pavyzdžiui, taip aš susitikau su Lenoksu Liuisu, o juk jis taip pat – Emanuelio Stiuardo dalis. Ir Tomis Hernsas  — jo dalis, ir visi likusieji.

Labai sunku žodžiais apibūdinti, kaip stipriai mums jo trūksta, ir koks stiprus šios netekties skausmas. Todėl mane stipriai užgavo Vacho trenerio žodžiai, kaip jis ten besivadintų. Aš nežinau jo vardo ir žinoti nenoriu, nes jis ėmė skleisti paskalas. Kai tik tapo žinoma, kad Emanuelis negalės dalyvauti treniruočių stovykloje, šis žmogus ėmė visur trimituoti, kad dėl trenerio nebuvimo aš ketinu atšaukti kovą, kad aš negalėsiu muštis be Stiuardo, ir, kadangi galas Stiuardui, tai galas ir Kličko. Jis kalbėjo tokius dalykus tuo metu, kai su Emanueliu vyko tai, kas kur kas svarbiau nei išvis visas boksas. Nesuprantu, kaip tuo metu buvo galima daryti tokius pareiškimus. Paprasčiausiai iš moralinės pusės tai buvo žema.

Galimas daiktas, tai tam tikra prasme tapo man papildoma motyvacija – išeiti ir nugalėti Vachą be trenerio. Bet aš nenoriu skųstis sunkumais. Taip, buvo nelengva, patys suprantate, bet Emanuelis būtų pasielgęs lygiai taip pat. Jis to norėjo iš mūsų visų. Aš kalbu už visą komandą, ne tik už save. Mes privalėjome eiti į priekį, muštis ir laimėti. Aš stengiausi nokautuoti tą vaikiną nuo pirmos dvikovos sekundės. Aš nenorėjau boksuotis taktiškai. Žinoma, be taktikos ir strategijos bet kuriuo atveju apsieiti negalima, bet aš labai stengiausi pasiųsti jį į nokautą kiek įmanoma greičiau. Stebėtina, bet Vachas sugebėjo visa tai atlaikyti ir išstovėti iki galo. Todėl savo ruožtu galiu išreikšti tik išskirtinę pagarbą jam ir jo tvirtybei.

— Galiu tik įsivaizduoti, kaip sunku buvo ištverti išgirdus šią žinią tau ir visai jūsų komandai. Emanuelio Stiuardo išėjimas iš gyvenimo – tai milžiniška netektis visam bokso pasauliui. Kaip tu įvertintum jo įtaką boksui iš esmės? Tavo nuomone, ką boksui paliko Stiuardas?

Emanuelis Stiuardas – bokso genijus, čia net nėra apie ką šnekėti! Ringe jis buvo tikras genijus, o pasaulyje genijų ne taip ir daug. Pasaulio istorijoje jų ne taip ir daug, ir jis buvo vienas iš jų. Tai ne tiesiog garsūs žodžiai, esu tuo įsitikinęs. Jis buvo nuostabus žmogus, kuris ne paprasčiausiai šį bei tą paliko. Galų gale aš supratau Emanuelio Stiuardo gyvenimą. Galų gale, netgi ne tiek svarbu, ką tu pasiekei, kiek tai, kokiu žmogumi tu buvai. Visoje mano aplinkoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų prastai apie jį kalbėjęs. Visus vienijo vienas jausmas jam – meilės jausmas. Jie mylėjo jį, šį žmogų, mylėjusį gyvenimą ir sugebėjusį visus nuteikti teigiamai. Jis paveikė daugybės žmonių gyvenimą, ne tik Detroite, ne tik „Kronk Gym“ salėje. Jis buvo apdovanotas sugebėjimais suprasti žmones, netgi pačių skirtingiausių tautybių. Juk nereikia turėti vienos spalvos odą, kalbėti ta pačia kalba, turėti tuos pačius genus, vienodą auklėjimą ar amžių, kad suprastum kitą žmogų. Dažnai gyvenime iškyla nemalonumų dėl nesusipratimų, tačiau Emanuelis mokėjo pralenkti įvykius.

Jis buvo labai praktiškas žmogus, tačiau ir paprastas. Jį būdavo paprasta pakartoti, jį buvo paprasta suprasti, jis pats buvo lankstus ir mokėjo suprasti įvairiausius žmones. Tokį sugebėjimą turi tikrai ne visi žmonės, net jei mokate skirtingas kalbas. O jis mokėjo įžvelgti esmę, ir kai sakydavo „Aišku, aš tave supratau“, jis tikrai būtent tą ir turėdavo omeny. Manau, būtent todėl jis taip sėkmingai dirbo su įvairiausiais mokiniais, turinčiais įvairiausius charakterius, be to, labai greitai rasdavo su jais bendrą kalbą, švelniai pareguliuodavo jų įpročius ir įgūdžius ir atvesdavo į sėkmę bokse. Tokių žmonių esu sutikęs labai nedaug, o žmonių visame pasaulyje esu sutikęs tikrai daug. Emanuelio išėjimas iš gyvenimo – tai milžiniška netektis, bet jis paliko negęstančią atmintį apie save, kurią visi saugome savo širdyse. Aš laikau save laimingu bent jau todėl, kad man pasisekė kalbėtis su juo, spausti jam ranką, o be viso to – dar ir dirbti su juo petys į petį ištisus devynerius metus. Aš pamenu kiekvieną mūsų pokalbį per tą laiką. Tai buvo kažkas neįtikėtino, ir man trūksta žodžių, kad galėčiau išreikšti dėkingumą aukštesniosioms jėgoms, suvedusioms mus vieną su kitu.

— Emanuelis visada labai vertino tavo talentą, kur kas anksčiau, nei tapo tavo treneriu. Žinau, kad jis dažnai sakydavo Lenoksui Liuisui, kad vienintelis, kurio jam reikėtų pasisaugoti super sunkiame svoryje – tai jaunesnysis Kličko, Olimpiados Atlantoje laimėtojas. Ar galėtum papasakoti gerbėjams, kaip jūs susipažinote?

Labai gerai pamenu, kaip susipažinome. Tai įvyko 2003 ar 2004 m., kai mano senas draugas ir vadybininkas Berndas Bentė paskambino Emanueliui. Tada buvau Hamburge, paėmiau ragelį ir ėmiau kalbėtis su juo savo laužyta anglų kalba, bet jis puikiai mane suprato. Aš pasakiau: „Emanueli, ar galime pamėginti padirbėti kartu? Aš mielai atvažiuočiau į jūsų salę, kad padirbėtumėme kartu“. Tada jis labai draugiškai atsakė: „Taip, Vladimirai, aš tave žinau, žinoma, galime padirbėti. Susitikime.“ Drauge ruošėmės kovai su Leimonu Briusteriu. Nuo pat pirmo susitikimo viskas mums puikiai ėjosi. Buvo toks pojūtis, kad mes vienas kitą pažįstame jau labai seniai. Žinau, kad jam buvo labai malonu su manim dirbti. Bet tą kovą aš pralaimėjau! Mušiausi idealiai, buvau įsitikinęs tuo, nes dariau viską taip, kaip jis man sakė. Tačiau pralaimėjau. Ir mes abu vos ne verkėme po tos kovos, nesuprasdami, kas nutiko. Negalėjome tuo patikėti. Bet viso to dėka atsiskleidė stiprioji Emanuelio pusė. Juk jis ir Lenoksą Liuisą pakėlė po pralaimėjimo. Pirmą mūsų bendrą kovą aš pralaimėjau, bet jis ir toliau tikėjo mano talentu, o aš tikėjau jo ir savo jėgomis ir sugebėjimu toliau eiti pirmyn, net nekreipiant dėmesio į tai, kad nusiritau beveik į patį bokso dugną. Mes ėmėme dirbti, stengdamiesi grįžti į viršūnę. Žinojome, kad mus užplūs kritikos lavina, kad visi, nuo sirgalių iki priešininkų, vienu balsu tvirtins, jog Kličko viskas baigta, Kličko nebėra. Bet mes toliau triūsėme, žinodami, kad įveiksime visas kliūtis. Tai buvo tarsi nuostabus menas. Kiekvieną kartą prieš kovą rašėme scenarijų, pagrįstą kruopščia kiekvieno priešininko analize, o paskui kovoje įgyvendindavome tą scenarijų tiksliai taip, kaip būdavo suplanuota! Nebeliko siurprizų, nebeliko nieko, kas sutrukdytų man pasiekti pergalę. Aš labai vertinu Emanuelio meną, ir jis pranoksta bokso ribas. Emanuelis visiems laikams liks mano jausmuose ir mintyse.

— Atsižvelgiant į tai, kokiu dominuojančiu čempionu tapai, dabar net sunku prisiminti, kad jūsų bendradarbiavimas prasidėjo nuo pralaimėjimo. Kaip būtent jums pavyko grįžti į viršūnę? Juk netrukus iki to, kai pralaimėjai Briusteriui, buvai pralaimėjęs Sandersui, ir daugelis buvo paprasčiausiai įsitikinę, jog neturi savybių, būtinų tam, kad taptum dominuojančiu čempionu. Viso to fone tavo dabartinis dominavimas atrodo tiesiog stulbinančiai. Kaip vyko tie pasikeitimai?

Su niekuo neįmanoma palyginti mūsų nueito kelio. Aš labai didžiuojuosi tuo, kad sugebėjau atsikelti ir parodyti visam pasauliui, kad jis buvo neteisus, kad klydo. Emanuelis vertė mane daryti tokius dalykus, kuriuos buvo paprasta pakartoti. Žinote, daug kas mums atrodo labai sudėtinga ir painu, bet Emanuelis sugebėjo viską supaprastinti. O jei turite čempiono savybių, tai jos ir yra, niekur nedingsta. Emanuelis sugebėjo jas įžvelgti. Jis matė jas ir kituose. Arba tu turi šį geną, arba jo nėra. Jis kalbėdavo, kad visi čempionai turi gerąją pusę ir piktąją pusę. Ne ta prasme, kad jie yra blogi žmonės. Norint tapti čempionu, reikia turėti sveiko egoizmo, išdidumo. Čempionas turi būti didelis ir stiprus. Tu turi būti peštuku, berniuku–blogiuku. Jis mane tuo įtikinėjo. Ne, tu neturi ieškoti vaidų buityje. Pavyzdžiui, vienas iš momentų – tai sugebėjimas muštis, nors esi labai stipriai pavargęs. Jei neturi čempiono gyslelės, nesugebėsi. Tai neįmanoma. Jis dažnai sakydavo: „Reikia mokėti muštis, nors esi mirtinai pavargęs“. Aš tai patiriu kas kartą prieš kovą. Aš mušuosi po 14 raundų sparinguose prieš vis naujus priešininkus. Kai mušuosi pavargęs, būtent tada vyksta mokymasis. Tada įmanomas progresas, ir jei nesi „peštukas“ sportine prasme, tu pasiduosi. O jei turi čempiono gyslelę, tai tęsi darbą, ir man atrodo, kad visiems Emanuelio mokiniams būdingas šis bruožas. Taip vyksta natūralioji atranka. Arba turi šią gyslelę, arba ne. Ją galima įgyti, bet tada reikia ją išlaikyti viduje. Reikia būtinai turėti ją viduje, suprantate?

— Pirmoji kova, kurioje ėmė matytis jūsų bendro darbo rezultatai, buvo dvikova su Semu Piteriu. Emanuelis tada nuolat kalbėjo, kaip stipriai jis tavimi tiki. Ir dar jis kalbėjo, kad tu pats asmeniškai norėjai kovoti su Piteriu. Jis sakė, kad tu tiesiog reikalavai tos dvikovos, nes Piteris tuo metu buvo laikomas stipriausiu smūgiuotoju divizione, ir tu norėjai visiems įrodyti, jog gali susidoroti su panašiu priešininku. Ar gali papasakoti gerbėjams, kas vyko iki kovos su Piteriu, jos metu ir po jos?

Ši kova tapo mano karjeros gaire. Aš keliavau žemyn, mane vadino „vaikščiojančiu lavonu“, o Piteris buvo viena iš kylančių žvaigždžių. Jis užmušinėjo žmones ringe. Jis turėjo aukštą pergalių nokautu procentą. Beveik visas kovas jis laimėdavo nokautu, pamenu, kaip po kiekvienos kovos jis šaukdavo „Kas bus kitas!“ Kitas buvo Kličko. Trumpai tariant, jis ėjo pirmu numeriu reitinguose, jis norėjo būti čempionu. O aš žinojau, kad galiu sumušti šį vaikinuką. Aš buvau sparingavęs su juo, kai buvau čempionu, ir prisiminiau, kiek stiprus fiiziškai jis yra. Jaunystėje jis buvo siaubingai stiprus ir motyvuotas, ir aš žinojau, kad jei man lemta įrodyti savo priklausomybę viršūnėms, aš privalau nugalėti šį vaikiną. Turiu jį sumušti ir tapti būtinu pretendentu į titulus iškart pagal dvi versijas. Aš labai stipriai norėjau šios kovos, ir Emanuelis buvo su manim. „Nagi! – kalbėjau aš. – Padarykim tai, žinau, kad galiu sudoroti tą vaikiną“. Mes labai kruopščiai ruošėmės Pensilvanijos valstijoje, kalnuose. Pasiruošimas buvo labai rimtas. Turėjome maždaug 15 sparingo partnerių, kurie pastoviai keitėsi. Jie visi įeidavo pro salės duris labai pasitikintys savimi, jie galvojo, kad tą Kličko lengva perlaužti perpus, bet ringe jie gaudavo į skudurus ir važiuodavo namo nepasibaigus terminui. Bet jų kovinio nusiteikimo dėka aš puikiai pasiruošiau, ir galiausiai mes iš tiesų suartėjome su Emanueliu, pažinome vienas kito ekstremalias puses, nes ta kova buvo ekstremali.

— Kaip dabar tęsis tavo karjera be Emanuelio? Prieš Vachą atrodei puikiai, beveik be priekaištų. Bet kas toliau? Jūs su treneriu sukūrėte tokį stiprų psichologinį ryšį, o dabar jis nutrūkęs. Kaip eisi pirmyn naujomis sąlygomis?

Neįsivaizduoji, kaip klysti, sakydamas, kad Emanuelio nebėra. Nori tikėk, nori netikėk, bet monstras buvo sukurtas, ir Emanuelis visada su manimi. Net jei jo nėra šalia, jis su manimi. Jis šnibžda man į ausį, vos peržengiu salės slenkstį. Taip pat, kaip jis būtų ruošęsis kovai, tą darau aš. Aš – Emanuelis Stiuardas. Aš žinau, kaip jis mąsto. Žinau, ką jis pasakys. Jo balsas skamba mano galvoje, kai sparinguojuosi. Jis mėgdavo dalyvauti ringe sparingų metu kaip referis. Jis komandavo, taisė. „Stop! Čia atidžiau! Taip negalima! Taip galima!“ Mes darėme tai nesuskaičiuojamą galybę kartų, bėgo ištisi metai. Todėl nereikia nė cyptelėti apie tai, kad jo čia nėra. Jis su manimi. Jis mano širdyje, mano galvoje. Niekas negali paveikti mano karjeros, jei kalbėsime apie klausimą „O kaip gi tu dabar be Emanuelio?“ Aš vis dar esu su Emanueliu Stiuardu. Aš pats tam tikra prasme – Emanuelis Stiuardas. O Džonatonas Benksas puikiai susidorojo su savo vaidmeniu, kai jam teko užimti trenerio vietą. Džonatonas išaugo Emanuelio namuose, jis buvo kaip šeimos narys. Jis gyveno Emanuelio gyvenimą, kvėpavo jo oru, siurbė jo žinias apie boksą. Todėl mūsų komanda tęs Emanuelio pradėtą darbą, ir mūsų niekas nesustabdys. Niekas! Niekas negali mūsų sustabdyti, kol mes motyvuoti, o mes visada motyvuoti. Kol aš išeinu į ringą, kol ant manęs visi šie diržai, kol egzistuoju šiame gyvenime, Emanuelis Stiardas gyvena mano širdyje, ir niekas mūsų nesustabdys.

— Vladimirai, dar tik du klausimai. Pirmas: kuo Emanuelis labiausiai tau įsiminė?

Savo šypsena, savo skleidžiamu aromatu, savo protu. Jis buvo neįtikėtinai protingas žmogus, aš prisiminsiu labai daug iš to, ką jis yra man pasakęs. Žinote, dar per anksti. Aš nejaučiu, kad jo nebėra. Jaučiu, kad jis vis dar su mumis. Kaip jis sakydavo: „Ladimirai!“ (nes jis retai ištardavo „Vladimirai“). Aš jam: „Meni, ne Ladimirai, o Vladimirai!“ O jis: „Ok, Ladimirai. Ne Meni, o Emanueli! Nekenčiu, kai mane vadina „Meniu“. Supratai?“ Atsakiau: „Ok, Emanueli“. Jis atsakė: „Ok, Ladimirai“. O aš jam: „Nu bliamba!“ (juokiasi). Trumpai tariant, aš taip ir likau „Ladimiru“. Jis turėjo puikų humoro jausmą. Kartą jis pasakė: „Klausyk, Vladimirai. Man 68 metai, bet aš nesilioviau mokytis. Aš mokausi kiekvieną dieną. Aplink mane labai daug protingų žmonių, labai daug protingų kovotojų, o kai kurie kovotojai protingesni už savo trenerius. Jų treneriai negali suprasti savo kovotojų, nemoka jų išklausyti. Jie pernelyg konservatyvūs, o aš mokausi kiekvieną dieną. Kiekvieną kiekvieną dieną. Kiekvieną kartą, kai išeinu į gatvę, kas kartą, kai įeinu į salę, kas kartą, kai su kuo nors kalbu. Aš mokausi kiekvieną dieną.“

Toks jis buvo. Nesvarbu, kiek jums metų – mokykitės. Negalima tiesiog bukai užsisipirti ir purkštauti: „Taigi pažįstu aš tą gyvenimą ir be jūsų, taip kad atsikabinkit“. Viena iš jo frazių puikiai jį apibūdina. „Kiekvienas žmogus, – sakydavo jis, – turi tam tikrų savybių. Sužinok apie jas, ištyrinėk, panaudok. Neatsižegnok nuo visko iš karto.“. Todėl jis niekada nenuteisdavo žmonių, tipo, šitas blogas, o anas geras. Ne, jis visada tarsi žingtelėdavo atgal, kad aprėptų visą paveikslą. Žinote, juk reikia iš pradžių visada gerai įsižiūrėti, žingtelėti atgal ir vėl įsižiūrėti. Paskui galima nors dešimt žingsnių į priekį apgalvoti, bet iš pradžių visada reikia žingtelėti atgal. Jis buvo tiesiog genijus. Rimtai. Jei reikia parinkti vieną žodį jam apibūdinti, šis žodis bus „genijus“. Ir viskas.

— Ir galiausiai, pasidalyk paskutinėmis mintimis apie tai, kokią įtaką Emanuelis padarė boksui kaip treneris, komentatorius, vadybininkas ir paprasčiausiai geros valios pasiuntinys mūsų sporto vardu.

 Oi, labai sunku išreikšti kokią nors paskutinę mintį, kai jų tiek daug. Neįmanoma apibūdinti tokio didaus žmogaus viena fraze ar žodžiu, tai neįmanoma. Bet štai kai kas, tinkama jo apibūdinimui. Yra vienas dalykas, kuriantis stebuklus. Tai meilė. Emanuelis mokė iš tikrųjų mylėti gyvenimą ir viską, kas mus supa. Aš niekada nemylėjau bokso. Niekada. Aš mažai žinojau apie šio sporto istoriją iki susitikimo su Emanueliu, bet paskui viskas pasikeitė. Kai esi su juo, kitaip ir būti paprasčiausiai negali.

Žinoma, bokse nemažai neigiamų pavyzdžių ir įvykių, bet Emanuelis mokėjo gražiai nušviesti mūsų puikų ir gražų sportą. Emanuelis buvo vienas iš bokso angelų, kuris mokėjo parodyti žmonėms, kiek gražus yra boksas. Emanuelio dėka paprastiems žmonėms boksas tapo žavus, jis mokėjo žavėti žmones taip pat, kaip tą darė Muchamedas Ali. Iš esmės kovotojai veikia visuomenės nuomonę, bet Emanuelio indėlis į bokso judėjimą paprasčiausiai neįkainojamas.

Jis dievino komentatoriaus darbą, jis dievino kalbėti apie boksą su žmonėmis, kurie galėjo net nežinoti, kad jis yra treneris. Jis gražiai nušviesdavo šį sportą, ir tai neįkainojama. Tai neįkainojama tiesiog, nebekreipiant dėmesio į tai, ko jis pasiekė kaip treneris. Jis net boksu neužsiimantiems žmonėms rodė, kad boksas – tai gerai. Muchamedas Ali kadaise darė tokį patį įspūdį masėms, bet Emanuelis darė jį savaip, juk jis negalėjo išeiti į ringą ir boksuotis.
Kaip buvęs boksininkas, kaip treneris, kaip promouteris, kaip vadybininkas – jis visada gražiai nušviesdavo boksą. Nėra tokių padėkos žodžių, kurių neištarčiau už tai, kad jis privertė mane pamilti boksą. Be šios meilės nieko nebūčiau pasiekęs. Aš dar toli nuo savo sportinio kelio pabaigos. Ačiū tau, Emanueli, už meilės boksui magiją. Mylėkite tai, ką darote, vertinkite tai. Štai ką Emanuelis davė boksui.

 

Atnaujinta 2012 lapkričio 27, Antradienis. 10:11

Komentarai   

+2 #1 Boxing LTU 2012-11-22 15:37
Labai gražus ir šiltas straipsnis... Matosi, kad Emanuelis buvo tikrai neeilinis treneris, jis buvo tas žmogus kuris skleidė bokso šilumą ir viską kas jame yra geriausia ...
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!