FightClub.lt - Sabri Mahir: Kaip aš pasidariau boksininku

Sabri Mahir: Kaip aš pasidariau boksininku (6)

Šis senas straipsnis buvo išspaudintas 1929 m. gegužės 1 d. dienraštyje "Diena", Nr. 21. Tai garsaus bokso trenerio turko Sabri Mahir prisiminimai. Sabri Mahir pats buvo boksininkas, tačiau didžiausi jo nuopelnai boksui buvo būtent jam tapus treneriu. Kaip rašė tuometinė "Diena", tai vienas geriausių bokso trenerių, kurio mokyklą išėjo visi žymesnieji vokiečių boksininkai. Šis autobiografinis straipsnis net po tiek metų yra nepraradęs aktualumo. Kalba netaisyta.


Sabri Mahir Sabri Mahir

Aš gimiau Diarbekire, Mesopotamijoje, tarp upių Tigro ir Eufrato. Gyvenimo kartumą paragavau taip anksti, kad dažnai man atrodo, jog vaiku aš niekad nesu buvęs. Būdamas dar mažu berniuku pabėgau iš namų be pinigų ir paso, norėdamas pasidaryti garsiu tapytoju.

Kiek man buvo tada metų, aš nežinojau, bet man rodėsi, kad esu jau visai suaugęs. Tik nesenai sužinojau iš motinos, sutikęs ją kartą Paryžiuje, kiek aš turiu metų ir išsigandau: pasirodė, kad esu jaunesnis, negu maniau; be to, man buvo keista prisiminti kad turėdamas 13—14 metų aš galėjau taip gyventi, kaip gyvenau anais laikais.

Pabėgus nuo tėvų, jūrininkai dovanojo man senus rūbus ir tokiu būdu pakliuvau į laivą, o vėliau ir į Paryžių. Ten aš, vargšas ir nuskurdęs, vien apie tapybą tesapnavau ir kūriau mintyse nuostabiausius veikalus, kuriais gėrėtųsi pasaulis po mano mirties.

Paryžiuje gyvenau, kaip ir dauguma, Quartier Latin gyventoju be vieno sous kišeniuje; nuolatos rūpinausi kokiu būdu užmokėti už butą, ir be galo džiaugiausi, kada pasisekdavo uždirbti kokį menkniekį ir už tai suvalgyti duonos kąsnelį. Piešti mokiausi Meno akademijoje, Paryžiuje ir vėliau klausiau Sorbonoje įvairiuose fakultetuose paskaitų. Tapybos, tačiau, nemečiau net iki šiai dienai.

Kaip aš patekau į boksininkų tarpą, tai jau visai kita istorija. Tuomet aš buvau žiaurus mušeika, bet ir sporto mėgėjas, o turėdamas 13 m. jau tapau futbolo komandos kapitonu. Kaip futbolininką pastebėjo mane Aigipto princas Ali Fasil ir patarė pasidaryti boksininku.

Vieną kartą paėmė jis mane kartu į restoraną, kur apkūliau princą užkabinusį matrosą. Po šito įvykio įstojau į sporto mokyklą St. Peterburgo gatvėje, kuri priklausė Emiliui Maitro. Ten mane paklausė, ar nenorėčiau būti gimnastikos mokytoju. Nors apie gimnastiką nieko nežinojau, vis dėlto pasakiau „taip". Tą pačią dieną puoliau visu smarkumu prie specialiai gimnastikai skiriamų knygų, ir kitą dieną pradėjau pamokas, Visi tuo buvo patenkinti. Po kiek laiko pareikalavo iš manęs dėstyt Jiu-Jitsu. Apie tai aš lygiai nieko nežinojau, bet mokėdamas gerai turkiškas imtynes, jas rodžiau mokiniame kaip Jiu-Jitsu (sic!).

Vieną kartą atėjo į treningo salę japonas vardu Taromiaki, pasaulinis Jiu-Jitso žinovas. „Dabar parodyk ką tu moki", pasakė mano draugai ir pusiau pašiepdami pastatė į kovą su Taromiaki. Aš, žinoma, greičiau būčiau nukandęs sau liežuvį, negu prisipažinęs nemokąs Jiu-Jitsu.

O gal jie nesupras, pamaniau ir stojau prieš japoną. Prasidėjo baisios man 20 minučių: japonas manęs nė kiek nesigailėjo, kadangi Jiu-Jitsu, pasirodė mokėjimas vartot skaudžius smūgius iki priešininkas pasakys gana. Maniau, kad mirsiu iš skausmo, bet man tada buvo geriau mirti, negu pasiduot japonui ir tuo būdu nustot taip netikėtai įgytos vietos.

Po 20-ties minučių Taromiaki nustojo pats mane daužęs, nes, matyt pastebėjo, mano išvargimą. Aš išėjau iš treningo salės; kraujas čiurkšlėmis bėgo iš nosies ir aš apalpau. Taromiaki gi pasakė: „Jaunuolis neturi mažiausio supratimo apie Jiu-Jitsu, bet aš stebiuosi, kaip jis galėjo išlaikyt tas 20 minučių".

Kitą panašų pergyvenimą turėjau porą savaičių vėliau. Kartą, atėjęs į treningo salę St. Peterburgo gatvėje, pamačiau stovintį ilgą, ploną, jau nebejauną negrą. Salėje buvo tarp kitų ir princas Murat'as. Jis paklausė, ar aš nenorėčiau pasiboksuoti su tuo negru. Aš pažiūrėjau į plonas negro rankas ir kojas ir pamaniau sau: „Aš jį sudaužysiu per porą minučių, taip kad jis nebeatsikels". Kadangi visose muštynėse visad laimėdavau, tai čia buvau daugiau negu tikras laimėti, nors bokso pirštines užsidėjau tik pirmą kartą gyvenime.

3 roundus vos ne vos išstovėjau, tiksliau, išlaikiau smūgius mane daužančių kumščių, bet kada išėjau iš ringo, tai visame kūne nejaučiau vietos, kuri neskaudėtu.

Atsisėdęs koridoriuje gailiai apsiverkiau, nes tai buvo pirmos nesėkmingos mano kautynės. Negrą nutariau, kai jis tik išeis į gatvę, užmušti akmenimis.

Mano aimanavimus sutrukdė priėjęs mano šefas sakydamas „Sveikinu tave, nors apdaužytą nes tu koveisi su pasaulio čempionu Dixie Kid".

Manęs vienok tas nenuramino, nesustabdė ašarų ir noro Dixie Kid mirties. Tai matydamas mane šefas įtraukė mane į treningo salę, o Dixie Kid pasakė man porą žodžių, kurių nesupratau ir tik paskui sužinojau ką jie reiškė. Jie skambėjo taip: „Tu esi geras vaikas ir privalai tapti boksininku".

Kitą dieną jis davė man pirmą ir paskutinę bokso pamoką, o paskui aš tik treniravausi pamėgdžiodamas Dixie Kid judesius. Apie Dixie Kid tegalima pasakyti, kad tai buvo fenomenas — bokso genijus ir aš drąsiai galiu pasakyt, kad nesu sutikęs jam panašių. Vienuolika metų jis buvo pasauliniu bokso čempionu: be to, už suvedžiojimą baltaodžių, sėdėjo 6 metus Amerikos kalėjime. Tas jo palinkimas prie moterų nenuėjo jam į gera, nes turėdamas 45 metus, jis jau negalėjo pajudinti kojų ir boksavosi sėdėdamas kėdėje.

Kada Dixie Kid buvo jau senukas, aš aplankiau jį dar kartą, tikėdamasis išgauti bokso paslaptį, bet jis man atsakė: „Ką aš apie boksą žinau, tas mirs su manim". Dixie Kid buvo geras boksininkas ne tik kumštimis, bet ir visa esybe. Iš jo sužinojau, kad boksininkui svarbesnė galva, negu beprotė jėga.

Paryžiuje mane pakvietė į bokso rungtynes mėgėjo — čempijono vardui įgyti. Aš gi pažindamas tik vieną boksininką, t.y. Dixie Kid, neįsivaizdavau, kad kiti negalėtų manęs apdaužyti. Bet vis dėlto ryžausi ir nuėjau i ringą. Ir koks buvo mano nusistebėjimas kai tris kart iš eilės tapau nugalėtoju.

Jūs tą puikiai suprantate, kaip aš turėjau jaustis turėdamas 14 metų ir nei vieno sous duonai.

Tai buvo blogiausias, bet kartu ir laimingiausias laikas mano gyvenime.

Laimėjus rungtynes, mano šefas pasiūlė pasidaryti profesonalu. Aš, žinoma, nesutikau gėdindamasis prieš tėvus pasirinkt specialybę daužyt antausius ir tuo būdu rinkt pinigus.

Pagaliau įtraukė mane pažadėdami didelius pinigus — nugalėjęs gaučiau 150 frankų. 0:0 —75 frankai ir pralaimėjęs — 50 frankų. Kautis paskyrė mane su Bernardu, vidutinio svorio prancūzų čempijonu. Bekovojant pasirodė, kad nei viena, nei kita pusė nenusileidžia ir aš gavau savo 75 frankus.

Kadangi prieš tai niekad neturėjau daugiau dviejų frankų kišeniuje, tai tokios didelės sumos net nesvajojau turėt. Dabar ją gavęs, mintyse, pirkau marškinius ir stačiau pilį.

Vasarą, kada nebuvo nei vienų rungtynių, nutariau važiuot į Londoną. Aš įsivaizdavau, kad Londonas laukia manęs su išskėstomis rankomis ir vieno man prielankaus fotografo padedamas nupyškėjau į Didž. Britanijos sostinę. Mano vaizduotė gavo didelį smūgį — Londonas pasirodė šaltas ir niūrus. Per 4 mėnesius aš neradau niekur darbo ir nei vienų rungtynių, o viešbutyje įsiskolinau iki ausų. Po kurio laiko manimi susirūpino Dixie Kid menageris Charles Calvin. Jis pastatė mane į ringą su Youg Johansonu. Tas turėjo didelė jėgą, bet mažai apsukrumo, bet Mack Gloverį jis parbloškė vienu smūgiu, ir todėl aš bijojau su juo kautis. Menageris mane padrąsino sakydamas: „Tu negali Johansoną nugalėt iš karto, bet punktais gali pasisekti". Be to prisiminiau dar Dixie Kid patarimą mušti ištiesta kaire ranka ir nuėjau į „Londono ringą".

Po pirmo roundo mano didžiausiam nusistebėjimui, dar laikiausi ant kojų. Lygiai po antro ir trečio.

Vėliau girdėjau publikos šauksmą ir aplodismentus. Kitą dieną aš jau buvau garsenybė — visi laikraščiai rašė apie artistą boksininką. Ringe aš išbuvau 18 metų ir turėjau apie 300 įdomių kautynių.

Viena įdomiausių kautynių, kurias man teko matyti, įvyko Paryžiuje. 1911 m. tarp Dixie Kid ir Willi Lewis. Amerikietis Lewis buvo genialus boksininkas ir prancūzai turi būti jam dėkingi, nes Charpentier daug ko iš jo išmoko.

Aš gi įdomiausiai koviausi grįžęs į Vokietiją po 3 1/2 metų belaisvės. Vokietija tuo taiku apie boksą nieko nežinojo ir sugebėjimą išsisukt nuo smūgių laikė prasižengimu.

(b.d.)

***

Toliau tęsinys, kuris buvo paskelbtas 1939 m. gegužės 5 d. "Dienos" 24 numeryje. Susidaro įspūdis, jog dar buvo tarpinis straipsnis. Nepavyko rasti 1939 m. gegužės 2 d. numerio, kuriame galėjo būti trūkstamas tekstas.

Per porą dienų tasai anglas atvedė pas mane Dienerį, kuris per keturias dienas turėjo stoti kovon su Rudi Vageneriu ir veik neturėjo jokių šansų laimėti. Aš tariau jam: „Tamsta turi parodyti, kad gali Vagenerį sumušti vieną ranka". Privertęs jį visai nevartoti dešinės rankos, aš visas keturias dienas rodžiau jam dirbti vien kaire ranka. Ketvirtą dieną jis stojo kovon ir nugalėjo Vagenerį.

Daugiau nieko įdomesnio negaliu papasakoti apie savo gyvenimą boksininkų tarpe. Taip gyvena tokie žmonės, kurie be kovos negali gyventi.

Sunkiausią kovą savo gyvenime aš turėjau 1913 m. su Bandsmanu Rice, tuometiniu Anglijos pusiau sunkaus svorio čempionu. Kova buvo iš 20 rounų ir aš likau nugalėtas papunkčiui. Rice buvo nepaprastai smarkus, turėjo pasibaisėtiną smūgį ir buvo labai nuožmus kovotojas. Per pastaruosius 4 rounus mano veidas buvo taip sumuštas, jog abi akys visai užsimerkė. Tad teisėjas turėjo mane už rankos vesti iš kampo kovon, nes aš nieko nebemačiau. Tokia kova tamsumoj buvo labai nelygi ir aš terasdavau kryptį tik savo vidaus instinktu. Beje tų rungtynių pirmą kartą Anglijoj atėjo žiūrėt moterys, nes pirmiau joms buvo uždrausta lankyti bokso rungtynes.

Per aštuoniolika metų aš tik porą kartu tebuvau nugalėtas papunkčiui, bet niekad negavau nokauto. Tiek mano nosies kaulai, tiek ausys išliko visai sveikos, man pasitraukus į ramesnį trenerio gyvenimą.

Vokiečių čempioną Dienerį aš atradau visai pripuolamai. Vieną kartą aš patekau sporto aikštėn, kur man. krito į akis augalotas, tvirtas vaikinas, nepaprastu įnirtimu kumščiavęs smėlio maišą. Įsižiūrėjęs į jį aš įsitikinau, kad jis dar nieko nemokąs, bet jo smūgis buvo geras. Aš neiškenčiau nenušypsojęs ir Dieneriui paklausus, kodėl aš juokiuos, aš jam daviau mažą patarimą, kaip reikia mušti maišą. Stovėjusiam šalia manęs pažįstamam anglui aš tuoj pasakiau, kad progai esant aš iš jaunuolio padaryčiau meisteri.


Atnaujinta 2012 gegužės 02, Trečiadienis. 18:13

Komentarai   

0 #6 Clarissa 2017-12-07 15:06
I love your site.. continue the good work!
Have you any idea the actual theme is by the way?


My web page; gooker toadstools: http://gookertoadstools.blogspot.com
Cituoti
0 #5 TheHun 2013-06-05 09:46
http://forum.tahminskor.com/index.php?topic=196.0

Here is the real one !
Cituoti
0 #4 cha 2012-05-06 11:00
Bleka kai juokingai apie sunkiausią kovą aprašė :D :D :D
Cituoti
0 #3 pikc 2012-05-03 16:33
Šaunuoliai, kad tokių straipsnių atkasat!
Cituoti
0 #2 shw 2012-05-02 19:08
http://boxrec.com/list_bouts.php?human_id=073205&cat=boxer
vienas jo varzovu buvo Friedrich Wilkogalis (sic!) Gaila, kad tokia grazi pavarde ishnyko (tikriausiai)
Cituoti
0 #1 eligijus katelis 2012-05-02 18:31
haha valgau banana
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!