FightClub.lt - Igoris Zinovjevas: "gyvenu dabartimi". (Interviu + video)

Igoris Zinovjevas: "gyvenu dabartimi". (Interviu + video) (5)

object 35_1326375244_60425

Igoris Zinovjevas. Kas domisi MMA tikrai pamena šį ryškų rusų kovotoją, kurio vardas 90 - taisiais metais skambėjo JAV arenose. Po Olego Taktarovo triumfo, amerikiečiai su baime žiūrėdavo į atvykėlius iš šios atšiaurios šalies. Ir turbūt ne be reikalo.
Jūsų dėmesiui tikrai įdomus Igorio interviu internetiniam puslapiui Prosport.ru, kuriame jis prisiminė apie mišriuosius kovos menu Tarybų Sąjungoje, pogrindines kovas Amerikoje ir apie mintis, kilusias pasibaigiant titulinei kovai.


Parašiau jam į puslapį: "Norėčiau pabendrauti su Igoriu Zinovjevu, kuris kovėsi MMA 90 - ųjų metų gale. Tai jūs? Atėjo atsakymas: "Deja, taip".

Igori, kodėl "deja, aš"?
Tai juokais. Būna, kad skype manęs klausia (dažniausiai amerikiečiai, brazilai, japonai) - ar aš tas kovotojas. Atsakau, kad ne. Ar, kad esu jo brolis. Tiek laiko juk praėjo. Nemėgstu apie save pasakoti.
Būna atsiduriu kokioje kompanijoje, o draugai mane pristato: "Štai Igoris - tokios, ar anokios organizacijos čempionas". Labai prašau to nedaryti. Tai juk buvo beveik prieš 20 metų. Juk gyvenu dabartimi

Kaip jūs tapote MMA kovotoju.
Apskritai maišyti stilius ėmė dar TSRS laikais. Tada atsirado VDV (Vozdušno desantnyje vojska) kovinės savygynos ("rukopaškės") varžybos. Dalyvaudavome jose su uždarais šalmais, viskas buvo galima: smaugimai, metimai, skausmingi veiksmai, "damušinėjimai".

Karinė kovinė sistema?
Taip, taip. Tas mane labai sudomino. Juolab, kad ir iki to mes su savo treneriu daug dėmesio, be imtynių, skyrėme smūginei technikai. Baigdavosi treniruotė, visi išeidavo, uždarydavom salę ir likdavom dviese, trise - "atidirbinėjom" smūgius, kombinacijas. Tiesa, net nežinodavome kaip tai tinkamai panaudoti. Kai tarnavau, užsiiminėjau kovinėmis sporto šakomis. Grįžau po tarnybos - ėmiau dirbti Tarybų Sąjungos MVD (VRM vidaus reikalų ministerijoje), transporto milicijoje. Imtyniavau, dalyvaudavau "rukopaškės" varžybose, buvau instruktoriumi. Su vienu draugu mes trečiadieniais eidavom į pirtį. Kartą priėjo kažkoks velnias. Prisėdo, pasirodo amerikiečių šventikas, kalbėjo rusiškai. Užsimanė nueiti pasižiūrėti treniruotės. Nusivedėm. Tada jis sako: "nenorite nuvažiuoti į Ameriką?". Na gerai, noriu. Ir jis padarė man oficialų iškvietimą. Tada buvo 1991 metai, rugpjūtis. Norėjau važiuoti.

Aplink viskas griuvo.
Aplink, taip. Ir man taip pat. Autoavarijoje žuvo Faritas - pats geriausias mano draugas. Palaidojom jį rugpjūčio 17 dieną. Atidėjau kelionę. Nuvykau tik 1992 metų sausį. Tuo metu dirbau švedų verslininko asmens sargybiniu, gaudavau gerus pinigus - tad mane ir nesunkiai išleido. Atskridau. Niekas nepasitinka. Visiškai atsitiktinai aerouoste sutikau draugą. Pažinojau jį Sankt Peterburge. Jis jau kurį laiką gyveno JAV. Sakau jam; "Lioša, tu čia ką darai?. "Aš tai čia gyvenu, o tu čia ką veiki?". Jis nusivežė mane namo. Papasakojau jam apie šventiką, kad dabar negaliu jo rasti. Draugas padėjo susirasti treniruočių salę. Anglų kalba man buvo "tamsus miškas", "hai-bai" lygyje. Žmonės man gestais aiškindavo ką reikia daryti. Šiaip ne taip treniravausi ir galų gale patekau į uždaras kovas.

Ta prasme - nelegalias?
Taip. Organizatoriai neturėjo jokių licenzijų. Kazino, ringas, turtuoliai su cigarais dantyse. Tuose dūmuose ir mušdavomės. Už pergalę mokėjo 5 tūkstančius dolerių grynais. Ir štai mano kelyje pasitaikė toks italas. Butą turėjo - didžiulį. Visas daugiabučio namo aukštas. Ten buvo salė, tatamis. Jis treniravo ju jitsu ir kikboksą. Pasakė, kad organizuoja Extreme Fighting turnyrus ir investuotojai nori mane pamatyti. Gerai, sakau. Atvedė kažkokį juodulį Vasią, sveriantį apie 120 kg. grynas boksininkas. Man nesunku buvo jį nugalėti. Žmonės susidomėjo. Ėmiau dalyvauti oficialiuose šou. Daug treniravausi, ėmiau studijuoti braziliškąjį ju jitsu.

Gaudavosi?
Brazilų mokykla labai stipri parteryje, bet kai "perpranti mintį", tada viskas kaip ant delno. Asmeniškai man buvo lengva. Stumdžiausi su juodais diržais ir dažnai galutinis rezultatas juos nuliūdindavo. Nesakau, kad esu geriausias kovotojas pasaulyje. Paprasčiausiai man su jais gerai sekdavosi. Aš kaip kempinė viską siurbdavau į save. Specialiai lįsdavau į sudėtingas situacijas ir žiūrėdavau, ką jie daro. Mokiausi.

Tiesa, kad iki 4 metų jūs negalėjote vaikščioti?
Vaikystėje dažnai ir daug sirgau. Meningitas, kiaulytė. Atsirado komplikacijų ir tiesa, vaikščioti ėmiau jau beveik būdamas penkių. Ilgai gulėdavau ligoninėse. Kojos buvo visai silpnos. Griūdavau, vaikščiojau tik su ramentais.

Kaip išgijote?
Įtraukė baseinas. Ėmiau plaukioti. Patekau į sporto mokyklą. Vėliau susidomėjau kovos menais. Eidavau į Leningrado pionierių rūmus, į sambo ir dziudo sekcijas. Kai grįžtu namo į Rusiją visada ten apsilankau. Senieji treneriai dar dirba. Turiu nemažai draugų boksininkų. Ir su jais treniravausi. "Pastatėme smūgį" ir su "kojytėmis" viską išsiaiškinome;).

Kai dirbote transporto milicijoje, tekdavo panaudoti savo įgūdžius?
Man netekdavo patruliuoti. Treniravau pareigūnus, tai ir buvo mano darbas. Treniruodavau ir jaunimėlį. Va tie tai prisidirbdavo. Man dažnai skambindavo iš milicijos: "klausyk, atvažiuok ir susirink saviškius".

Gatvėje tekdavo muštis? Ar gelbėdavo milicininko pažymėjimas?
Porą sykių padėjo. Atvažiuoja milicija: "A, šitas savas. Pakuojam kitus". Sąjungoje dažnai pasimušdavau. Vyrukai iš manęs juokdavosi: "Igoris bijo muštis, tad žmones "kerta" iš pirmo smūgio. Mes su Fariku (miręs draugas), jis boksininkėlis buvo, dažnai "kaldavomės" nugara į nugarą. Prieš keturis, penkis.

Traumų buvo?
Stipriai rankas nusibalnodavau. Kartą užsistojau merginą. Neilgos buvo muštynės. Du partiesiau, kiekvienam po vieną smūgį. Dešine ranką susižalojau. Ir sukvailiojau, nenuėjau pas daktarus. Išsivystė flegmona. Oda ėmė pūti, riešas nesisukiojo. Patekau į ligoninę. Kaip ant manęs ten staugė, kad laiku nesikreipiau. Pirmuoju "katafalku" nuvežė į med. akademiją, "papjaustė", lašalinę pastatė. Ranką išgelbėjo. Ar kitas atvejis. Vienas degtinės apsirijęs mutantas, įsiropštė į autobusą ir ėmė visiems trukdyti. pamatė gražią merginą, kabinėjosi. Trenkiau, jis užmigo. O viskas gavosi nesėkmingai. Į jo dantis susidaužiau ranką. Sutino visa. Dar keleiviai ėmė rėkti: "Jis jį užmušė, milicija". Vairuotojas laiku sureagavo: "sūneli, dink iš čia" ir duris atidarė. Na aš ir pabėgau. Tais laikais daug buvo istorijų.

Papasakokite.
Ką čia pasakoti. Eidavom iš treniruočių ir beveik kas vakarą matydavome muštynes. Nevos prospekte. Stumdydavosi, butelius mėtydavo, girti iš moterų rankines plėšdavo. Tu juos pačiumpi, jie peilį išsitraukią. Arba lazdą. Arba armatūros gabalą. Meldžiau Dievo, kad sugrįžti namo ir nesusimušti. Juk eini pavargęs, po treniruotės rankos atidaužytos sunkios, nieko nesinori daryti. Būdavo ir nelabai gražių muštynių. Rankas perdurdavo, kelius pjaustė. Kartą nuvažiavau iš mūšio vietos ant taksi stogo, o man pavymui šaudė iš pistoleto.
Kas atsitiko?
Atvažiavome išsiaiškinti tiesos. Vieną vyruką su mergina, kažkokie velniai primušė. Pastovėjom, palaukėm - nieko. Po truputį ėmėm skirstytis. Kažkokiu momentu likau aš ir pora vyrukų su mašina, nuo kurios, kažkodėl, jie net  neturėjo raktų. Ir staiga, iš kitos pusės, pasirodė apie 15 "bachūrų". Ėmė daužyti stiklus, badyti peiliais per langus. Vaizdas baisokas. Kol dengiausi, rankas visas subadė. Kažkaip ištrūkom. Išsilakstėm. Pakeliui kelis persekiotojus "pasodinau" ir žiūriu vienas tiesia ranką su pistoletu. "bakstelėjau" jam ir į kojas. Krantine važiavo taksi su keleiviais, užšokau ant stogo. Porą šimtų metrų pavažiavom, rėkiu: "tėvuk, stabdyk". Tas pristabdė, nušokau. Žmonės, kurie važiavo tuo automobiliu vėliau sakė, jog pagalvojo, kad filmuoja kokį filmą.

Kas dar?
Kartą parsigavau namo, pakišau ranką po palaidine, o man po oda pasiliko sulūžusi peilio geležtė. Nieko rimto, tik po oda palindo. "Bardako" metu mostelėjo į šoną, kažką pajutau, bet nekreipiau dėmesio. Va grįžęs, pagalvojau ir persigandau. Juk galėjo vidurius paleisti.

Pagal sherdog.com jūsų kovų rekordas 4 pergalės, 2 lygiosios ir 1 pralaimėjimas.
Nežinau kaip skaičiuoti. Kai kovojau, buvo 21 pergalė ir 0 pralaimėjimų. Kur vėliau tai dingo? Apskritai, tada buvo įdomios kovos. Nebuvo tokio tikro MMA. Žmonės bandė įrodyti, kad jų stilius geresnis.

Jūs kovėtės MMA plikomis rankomis?
Taip. Tik riešą buvo galima fiksuoti. Net piršto neleisdavo apibintuoti. Tekdavo dirbti pilna jėga ir įtampoje. Kiekvienas netikslus judesys - trakšt ir viskas. Treniruodavausi su labai tvirtu odiniu maišu. Be pirštinių. Na ir su medinukais padirbėdavau. Vėliau atsirado kovos su pirštinėmis.

Nelegaliose kovose mokėjo 5 tūkstančius. O oficialiose?
Japonijoje būdavo neblogai. Prieš kovą duodavo avansą - 5-15 tūkstančių. Jei pralaimėdavai, nebegaudavai nieko. Laimi, dar 15-20. Tiesa už čempiono diržą sumokėjo tik 8 tūkstančius (Zinovjevas laimėjo World Extreme Fighting vidutinio svorio čempiono titulą, nugalėdamas Mario Sperry ir buvo jo savininku iki paskutinio turnyro 1997 metais).

Tiesa, su avansu buvo tokia istorija. Suplanavau kovą su Džonu Loberu. Likus trims dienoms iki varžybų trūko kairio peties raumuo. Paskambinau vadybininkui. Tas sako: "avansą juk gavai?. Nueik ten, pastovėk raundą ir "nusiimk". Neprarasi pinigų ir operaciją apmokės". Gerai. Pasirodžiau kovoje ir ėmiau grumtis viena ranka. Po pirmo raundo vadybininkas klausia, ar baigiam?. Pagalvojau. Ai, reik kautis toliau. Atstovėjau iki galo ir dar penkiolikikę gavau:).

Kokio dydžio honorarą gavote už kovą prieš UFC čempioną Frenką Shamrock?
Jei neklystu, 10 už kovą ir 10 jei būčiau laimėjęs.

Jūs gavote tik 10.
Taip. Tai vienintelis mano pralaimėjimas. Ir lūžęs petys. Tai mano bukagalviškumas ir kvailumas. Taip pasitikėjau savimi. Norėjau gražios pergalės. Pamenu mintį, kai Frenkas mane "rovė": "O, dabar krisim". Taip, tada kritom. Nemačiau nieko baisaus. Na, numes mane. Pasiterliosim ant žemės. O gavosi, kad smigau pečiu į grindinį. Štai ir viskas.

Po tos kovos ir tos traumos jūs baigėte kovotojo karjerą?
Visur rašo, kad taip. O tiesą sakant - ne. Vėliau koviausi. Pavyzdžiui Muay Thai turnyruose. Galėjau ir toliau tęsti MMA karjerą. Sveikata leido. Baigiau tik todėl, nes man akivaizdžiai parodė: tave padarys invalidu ir tu liksi vienas. Visas ligoninės saskaitas, po kovos prieš Frenką, mokėjau pats. Viena operacija, kita. Ir tas mane atšaldė. Pasitraukiau į šoną.

Ką dabar veikiate?
Treniruoju, treniruojuos pats. Dirbu asmens sargybiniu. Turiu amerikietišką pasą, bet nesu amerikietis.

Kodėl?
Aš nebėgau iš Rusijos. Išvažiavau dalyvauti varžybose. Čia sutikau merginą. Ji mūsiškė, emigrantė. Vedžiau, gimė sūnus. Štai ir pasilikau. Tačiau namo grįžtu pastoviai.

Kai Amerikoje lankėsi Fiodoras Emelianenko, matėtės su juo?
Mačiau jį tada, kai jis grūmėsi prieš Arlovskij. Tačiau nebendravom. Tiesą pasakysiu, eiti ir aiškinti, kad tu esi tas ir anas, kažkaip nesinori. Gali susidaryti įspūdis, jog "plakuosi" į draugus.

Kuo užsiima jūsų sūnus?
Jo vardas Danielius-Faritas Zinovjevas. Jam jau 18. Nepatikėsi, bet jis seka mano pėdomis. Pradžioje plaukimas, vėliau regbis. Kažkokiu momentu jis sako man: "noriu kautis". Gerai. Patreniravau jį. Tada jis pareiškia: "važiuosiu į vietines mėgėjų varžybas". "Važiuok, sakau - gausi gerai į kailį. Tai jis nuvažiavo, visus ten "pridubasino". Dabar ėmė rimtai treniruotis - du kartus per dieną. Tiesa sakant čia juk ir kovinio sambo varžybos vyksta. Sūnus ten dalyvauja.

O ką sambo populiarus Amerikoje?
Tiesa sakant populiarėja. Tiesiog šis žodis "sambo' paslaptingas. Fiodoras juk sambistas. kai kurie nori iš to uždirbti. Vadina save: "sambo juodo diržo savininkas".

Juk sambo nėra diržų gradacijos?
Taip. Mums juokinga, o daug vietinių ant šito "kimba".

Atnaujinta 2012 sausio 16, Pirmadienis. 10:36

Komentarai   

+1 #5 Linas 2012-01-21 20:45
Super straipsnis!!! Daugiau tokiu. Labai idomu buvo skaityti.
Cituoti
0 #4 ke 2012-01-18 02:34
Ačiū , puikus straipsnis .
Cituoti
0 #3 torpeda 2012-01-15 14:29
idomiai,daugiau tokiu straipsniu.
Cituoti
0 #2 Dekingas 2012-01-14 19:21
Labai idomus straipsnis, aciu!
Cituoti
0 #1 Raimis 2012-01-14 17:08
Pamenu tas "rukapaškės" varžybas. Ot gerai kolektyvas pasimaldavo. Gražu žiūrėti būdavo. Mažos pirštinės, šalmai į dabartinius Kudo panašūs, kimono. Berods 1988 metais Sąjungos čempionatas Kaune vyko. Tai "Bakanas" (a.a Bakanauskas tapo "absoliutkės" čempionu, o "Daškė" (a.a. Daškevičius) savo svoryje liko antras.
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!