FightClub.lt - Sergejus Maslobojevas: gėda prisiminti, bet vaikystėje norėjau būti krepšininkas

Sergejus Maslobojevas: gėda prisiminti, bet vaikystėje norėjau būti krepšininkas (6)

Europos ir pasaulio kikbokso čempionas Sergejus Maslobojevas prisipažįsta nebijantis nė vieno varžovo ir džiaugiasi, kad bėgant metams vis paprasčiau yra susitvarkyti su savo psichologija. „Esu daug ramesnis, jaučiuosi kur kas labiau subrendęs“, - interviu metu sakė „Sparta Gym“ kovotojas.


 

Ar pameni sunkiausią savo kovą?

Neįmanoma pasakyti, kuri buvo sunkiausia. Kiekviena yra sunki, kažkuo ypatinga. Tarkime, vienos kovos metu buvo sunku suspausti dantis, kai išniro petys. Tada negalėjau savo varžovui parodyti savo silpnosios vietos. Kitai kovai buvau blogai pasiruošęs: pritrūko ištvermės, vėl reikėjo to neparodyti ir eiti į priekį. Dar kitoje kovojau lūžusia ranka. Kaune kovojau turėdamas 39,5 temperatūros, pirmame raunde susilaužiau pirštą. Bet visada reikia į priekį. Sunku yra suskaičiuoti, kiek buvo kovų, prieš kurias perdegiau emociškai, nesugebėjau susitvarkyti su savo psichologija ir negalėjau valdyti nei savo kūno, nei minčių. Kiekviena kova – tai nauja patirtis.

Nuo ko priklauso psichologinis pasiruošimas? Kur yra „degimo“ mygtukas?

Anksčiau niekada nedegdavau. Labai seniai, kai Lietuvoje dar nebuvau žinomas, važiuodavau kovoti į Angliją, laimėdavau čempionų diržus... Nebuvo jokių problemų. O „perdeginėti“ pradėjau, kai atsirado žinomumas, kai žmonės pradėjo sekti mano karjerą, kai jie pradėjo rašyti laiškus „sergam, palaikom, turi laimėti“. Džiaugiuosi, kad jau išaugau iš to periodo, sakau, kad niekam nieko neprivalau ir neturiu kažkam laimėti. Turiu sau. Mažiau pradėjau kreipti dėmesį į aplinkinių nuomonę: jeigu žmonės mane palaiko – labai malonu, jeigu nepalaiko – man nei šilta, nei šalta. Nereikia savęs apkrauti svetimomis nuomonėmis. Kas būtų, jei kreipčiau dėmesį į kiekvieno, galbūt, alaus išgėrusio žmogaus leptelėtą nesąmonę? Nereikia krauti sau ant pečių „Privalau laimėti, nes žmonės už mane serga“, „Čia žmonės tiki“, „Čia žmonės tikisi“, „Aš privalau“. Eini į kovą ir mąstau, kad privalai... O po pralaimėtos kovos dar krauni dėžes ant savęs „Aš privalėjau, turėjau“. Dabar išeinu į ringą ir dirbu savo malonumui. Nieko naujo ten neriekia išradinėti – darai tai, ką išmokai salėje. Jeigu mėgaujuosi laiku ringe, pasirodau gerai, jei pradedu galvoti apie kitus žmones - „prisigrybauju“. Tiesiog tada neatlaikau įtampos.

Užsiminei apie tuos laikus, kai dar buvai menkai žinomas plačiajai visuomenei. Kuo tuometinis Sergejus Maslobojevas skiriasi nuo dabartinio?

Dabar esu priaugęs 10-15 kilogramų ir užaugo plaukai. Nes tada buvo plikas. Buvau... Jaunas, karštas, užsidegęs, alkanas.

Nori pasakyti, kad dabar toks nesi?

Esu daug ramesnis, jaučiuosi kur kas labiau subrendęs. Ir kaip kovotojas, ir kaip žmogus. Sprendimus stengiuosi priimti šaltakraujiškai. Anksčiau ringe man visada reikėdavo pirmam „prasileisti“ smūgį, kad užsivesčiau. Dabar kiekvieną dalyką apmąstau, savo pliusus ir minusus pastebiu salėje, kur reikia pasitempiu.

Ar jau esi susitaikęs su mintimi, kad tavo profesija – kovotojas?

Tikiuosi, kad vis dar esu jaunas (juokiasi). Gyvenime man dar trūksta patirties, bet tikiu, kad galėsiu save atrasti ir kitose srityse. Niekada gyvenime negalvojau, kad žvejosiu. Vasarą taip „užsikabliavau“, jau turiu du komplektus meškerių skirtingoms žvejyboms turiu: plūdinei žvejybai – du komplektai, dugninei žvejybai – du komplektai. Jau laukiu, kada atšils oras ir galėsiu važiuoti žvejoti. Anksčiau net nesidomėjau žvejyba. Todėl negaliu pasakyti, kuo būsiu. Visada savęs ieškau. Pastebėjau tai dar jaunystėje: kai ieškai – negauni, kai tik paleidi tą mintį, pamiršti – tuoj gauni tai, ko kažkada norėjai. Dabar gyvenu šeimos kūrimo laikotarpiu, kuriu savo ateitį, nuolat galvoju „pinigai, pinigai, pinigai“. Galvoje vis sukasi planai, kaip uždirbti pinigus, tačiau įdomiausia yra tada, kai užduodu sau klausimus „Kiek man reikia pinigų?“ ir „Kokiam tikslui man jų reikia?“ Aš nežinau atsakymų. Neturiu minčių. Tai yra pats didžiausias minusas. Manau, pirmiausia turiu sulaukti momento, kai turėsiu galimybę save realizuoti kitur. Nuolat savęs ieškau. Norėčiau garantuoti savo šeimai gerą ateitį, negalvoju, kad kovosiu dar šimtą metų. Duok dieve, tų metų bus dešimt. Penkiolika būtų super. Pasiekti aukščiausią lygį būtų pasaka. Bet norėtųsi save atrasti ir kitoje veikloje, kuri būti pelningesnė.

Ar turi kokią nors neišsipildžiusią vaikystės svajonę, kuri dabar atrodytų netgi kvaila?

Kaip bebūtų gėda prisipažinti, vaikystėje norėjau būti krepšininkas. Buvau geriausias krepšininkas savo kieme...

O kiemas bent didelis buvo?

Taip, labai. Žaisdavau ir vienas prieš du, ir vienas prieš tris. Buvau vikrus, stiprus, bet žemas. Stypti pradėjau sulaukęs šešiolikos. Pamenu, kad per du metus paaugau daugiau negu 20 cm ir priaugau 25 kg svorio. Problema buvo ta, kad neturėjau, kur lankyti krepšinio. Buvo viena krepšinio mokykla, kurią lankė mano bendraklasis. Visus jie priimdavo, tačiau reikėjo mokėti 100 litų per mėnesį. Mano mama apie tai išgirdusi atsisakė minties apie mano krepšininko karjerą. „Geriau lankyk tą savo sunkiąją atletiką“, - tada ji man pasakė. Ten užsiėmimai buvo nemokami. Aš ir lankiau. Nors, manau, galėjau tapti krepšininku.

Kada paskutinį kartą mėtei į krepšį?

Tiesą sakant, prieš porą savaičių. Tuo metu treniravausi „Šuoliui“. Apšilimo salėje pamačiau išsileidusį kamuolį, mečiau ir nepataikiau. Nusišypsojau ir pagalvojau „Gal ir gerai“ (juokiasi). Bet jau seniai nesu laukęs rankose krepšinio kamuolio. Jaunystėje, susitaikęs su mintimi, kad nebūsiu krepšininkas, ėmiausi futbolo. O vėliau pasidaviau sunkiajai atletikai, o dar vėliau – kovos menams. Likimas. Manau, kad tai yra likimas.

Jau šį šeštadienį – Lietuvos kikbokso čempionatas. Tai bus puiki repeticija prieš kovo 14 dieną vyksiantį „KOK World GP“ turnyrą?

Būtų nuostabu su kuo nors pakovoti. Bet net neįsivaizduoju, kas mano svorio kategorijoje galėtų suteikti šį džiaugsmą. Jeigu bus – super. Paskutinį kartą ringe buvau gruodžio 6 dieną. Todėl norėčiau jau apšilti kojas. Nesijaučiu esantis labai geros sportinės formos: pirštus skauda, kojos atpratusios nuo smūgių... Visai neseniai pradėjau ruoštis. Kova yra tarsi vaikščiojimas per žarijas. Žinau, kad aš galiu nokautuoti savo priešininką, bet taip pat žinau, kad jis gali mane išjungti. Manau, manęs laukia labai įdomi ir įtempta pirmoji „KOK World GP“ turnyro kova su Kryspinu Kalskiu. Bet aš tikiu savimi. Nors esu baisios sportinės formos, tikiuosi, kad dar atsigausiu, bet pasitikiu savimi. Man seksis gerai.

Iš kur toks pasitikėjimas savimi?

Man dabar ir pačiam keista, kad tai pasakiau. Gal tokias mano kalbas įtakojo geras mano praėjęs sezonas: pergalės, pergalės, pergalės.

Seniai esi gavęs į kaulus?

Senokai. Seniai jau taip buvo, kad išeičiau į ringą ir nieko negalėčiau padaryti, kad „suvartytų“ mane į vienus vartus. Tokio dar nėra dalyko buvę. Žinau, kad atiduodu visas jėgas treniruotėse. Ir visai nesvarbu, kokia būna mano savijauta: pavargęs ar ne, bloga ar ne, pykina ar ne, pamiegojai gerai ar ne. Nėra jokių pasiteisinimų, tiesiog ariu salėje. Po treniruočių daugelis eina namo, o aš dar lieku salėje ir dirbu.

Ar esi kada nors jautęs baimę prieš kovą?

Esi bijojęs prieš kovą Gdanske su Lukaszu Butkiewicziumi. Naktimis nemiegodavau. Gulėdavau ir suprasdavau „Bliamba, bijau“. Tada bijojau ne varžovo, ne pralaimėjimo, tačiau kažko bijojau. Niekada nesu bijojęs varžovo. Kuo stipresnis varžovas, tuo įdomiau. Žinoma, visada norisi laimėti, tačiau dabar noriu save išbandyti su kuo stipresniais varžovais.

Koks vaidmuo pasiruošimo laikotarpiu atitenka treneriui?

Anksčiau trenerio vaidmuo buvo labai svarbus. Nebuvo pasitikėjimo savimi. Visada trenerio reikėjo tarsi mamos: turi būti šalia, pasakyti, pataisyti, sutvarkyti, pagirti, pabarti, paglostyti. Dabar perėjau į lygį, kai man nėra taip svarbu jo buvimas šalia, bet... Yra vienas „bet“. Prieš tai Andrius Šipaila atliko labai puikų darbą su manimi. Nors jis yra tik metais vyresnis už mane, bet jis puikiai padirbėjo. Būtent jis atvedė mane į dabartinį mano lygį. Jis išugdė pasitikėjimą savimi. Pergales iškovojome kartu, tai nėra mano pergalės, tai yra mūsų pergalės. Visada buvome kaip kumštis. Jis kiekvieną rytą keldavosi kartus su manimi, kiekvieną rytą kartu ruošdavomės varžyboms. Aš nebūčiau dabar toks, koks esu, jei šalia nebūtų buvę mano trenerio. Esu jam be galo dėkingas.

Komentarai   

+7 #6 prijomas 2015-03-04 14:13
Nesuprantu kas cia gedingo, kad norejo buti krepsininku ? :D juokinga
Cituoti
+4 #5 nagi 2015-03-04 09:59
Cituoja to nagi:
ten buvo Maris Briedis :)

Suklydau :) Bet tas Briedis tai nerealiai geras, nuo tokio ir negėda gauti.
Cituoti
+2 #4 to nagi 2015-03-04 00:16
ten buvo Maris Briedis :)
Cituoti
+9 #3 dute 2015-03-03 10:53
dar vienas pradejo nusivazineti savo nesamoningais komentarais,gyv enimo istorijomis,kur ios visikai neidomios, blyn matosi,kad ne bresta kaip kovotojas,o bando kazkoky sou isspausti,bet zopa gaunasi
Cituoti
+7 #2 nagi 2015-03-03 00:15
Taigi bokso kova prieš latvį Zylę. Ten gi nokautą Sergejus gavo :)
Cituoti
+3 #1 Jack 2015-03-02 22:34
Tai seniai suvarytas į vienus vartus ar nėra buvę? Nes kas pirmiausia šauna į galvą: Jeff Monson.
Cituoti

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Atsiųsk naujieną!