FightClub.lt - Interviu su Z. Urbonu

Interviu su Z. Urbonu Komentuoti

{xtypo_dropcap}K{/xtypo_dropcap}artu su atnaujintu portalu gimė ir ši rubrika, kurioje Jus, brangūs lankytojai, nutarėme supažindinti su kovotojais ir meistrais – senais ir jaunais, Lietuvoje ar kur toliau gyvenančiais, Jums gerai ar mažiau žinomais, o galbūt ir su šiek tiek primirštais, tačiau palikusiems savo braižą kovotojų pasaulyje. Mes nesieksime įsprausti pašnekovo į rėmus, net ir paauksuotus, – juo labiau, kad geras nindzė tuojau pat iš tų rėmų paslaptingai dingtų, ir dar pačiu mums netikėčiausiu būdu.

Šiandien kalbiname ninjutsu kovos meno Lietuvoje pradininką ir dabartinį Ninjutsu asociacijos Lietuvoje pirmininką 4 dan meistrą Zenoną Urboną. Šį žmogų net ir norint būtų sunku įsprausti į rėmus. Kadangi vieną minutę jis be jokių ceremonijų pasakoja apie ypatingai žiaurius, bet veiksmingus kovos meno metodus, klastą ir apgaulę įvardindamas kaip labai geras priemones realioje kovoje, o kitą jau be galo nuoširdžiai kalba apie mokytoją iš vaikystės, kurį iki šiol laiko pavyzdžiu ir siekia bent pusę tiek, kiek gavo iš jo, duoti savo geriausiems mokiniams, kuriuos švelniai vadina savo vaikais. Tačiau, nepaisant šių nenuspėjamų prieštaravimų, jis visuomet natūralus ir tikras. 


- Kodėl būtent ninjutsu? Kaip apibūdintumėte savo stilių?

Kaip apskritai galima apibūdinti stilių?.. Problematiška. Pats ninjutsu kovos menas man yra artimas, nes, lyginant su kitais kovos menais, pirmiausia, jis yra labai senas. Tai rodo pirmieji faktai, minimi rašytiniuose šaltiniuose, datuojamuose apie 600-uosius metus. Tuo negali pasigirti daugybė naujųjų kovos menų. Antra vertus, iš to medžio atsišakojo daug kovinių menų (apie 2000-uosius metus). Tačiau tai tėra tik šakos. Kiti ima kažkokią dalį, ją stipriau vysto, tačiau atsišakojimai niekada neaplenks medžio. Trečias dalykas: dauguma kovos menų, kurie dabar kultivuojami – tikrai puikūs kovos menai, tačiau jie jau yra tapę sporto šakomis, organizuojamos varžybos. O varžybos diktuoja kitas sąlygas: išimama viskas, kas traumuoja, žaloja – tai, kas veikia. O kovos menas yra būtent žalot, naikint. Ir kuo greičiausiu būdu „subaladot“ priešininką bet kokiom priemonėm. Sporte nesirenki priemonių, ten diktuojamos tam tikros taisyklės. Tu negali, išėjęs į ringą kovoti su Taisonu, „atbaladoti“ jo su beisbolo „byta“ – būk malonus, dėkis minkštas pirštines ir tada bandyk. O realybėje – tikroje kovoje – viskas vyksta kitaip. Ideali kova yra tada, kai išeini į tą patį ringą su automatu, dar geriau, jei keturi snaiperiai balkone pasiruošę; arba nugali tokiom priemonėm, kad išvis nereikėtų ateiti – idealiausia.

- Kiti kovos menai turi savo nerašytas taisykles. Kaip suprantu, ninjutsu kovoje taisyklių mažiausiai laikomasi?

Taip, čia iš viso nėra taisyklių. Turbūt stipriausia varomoji jėga buvo ištikimybė klanui, griežta ištikimybė. Pasitaikydavo, kad net ir ši taisyklė būdavo sulaužoma, bet taip atsitikdavo labai retai. Ir tai jau daugiau asmeninių savybių klausimas.

ImageNinjutsu kaip kovos menas man dar patinka savo universalumu. Pavyzdžiui, aikido-ka be kojos – jau ne aikido-ka, karatistas be rankos karate taip pat nepasinaudos. Tai jau nebe kovotojas. Ninjutsu kovotojo sąvoka platesnė: užtenka turėti bent vieną sveiką pirštą kam nors paspausti ar nors gabalą liežuvio – tam, kad pasakytum, ko nereikia. Nes šantažas – irgi ginklas. Naudodamasis kompiuteriu taip pat galiu daug žmonių sunaikinti.

- Tai galima sakyti, kad ninjutsu kovos menas yra labai pritaikytas mūsų laikams?

Taip, ninjutsu pritaikomas. Ne taip, kaip dauguma kitų.

- Tačiau ar toks žiaurus kovos menas tikrai reikalingas realiame gyvenime? Ar reikalingas šiais laikais?

Tikrai taip, reikalingas. Pradėkim nuo to, kad yra vyrų ir moterų. Moteris laimėti prieš vyrą neturi jokių, net teorinių, šansų – tik „užsikloti lastais“ ir viskas. O vadovaujantis ninjustu aspektu, moteris ar vaikas turi visas galimybes nugalėti stipresnį už save. Visada akcentuoju, kad ninjutsu nėra „snukiamušio“ menas. Tai menas išgyventi: nelįsti į konfliktines situacijas, jų išvengti; tai  psichologinio poveikio priemonės: įkalbėti priešininką, kad kova nereikalinga. Yra daugybė poveikio priemonių, kuriomis žmonės nesinaudoja. Ninjutsu – tai viskas, tai gyvenimo būdas, būdas išlikti saugiam, apsaugoti savo artimuosius. Tai ir pagalba vieni kitiems. Mūsų grupė (nindzių – aut. pastaba) visi vieni kitiems padeda ir gyvenime, tai lyg šeimyniniai santykiai. Pavyzdžiui, visi mano vaikai (geriausi meistro mokiniai – aut. pastaba) turi raktus nuo mano buto, jie gali eiti naudotis internetu ar kt. Tai kitokie santykiai tarp žmonių.

{mospagebreak_scroll}

- Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo ninjustu?

Tais laikais, kai aš buvau vaikas, filmų apie nindzes nebuvo. 1968 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ išėjo straipsnis „Nindzės stilius“. Aš buvau labai skaitantis vaikas, „Mokslą ir gyvenimą“ labai mėgau skaityti. Taigi ir straipsnį apie nindzes perskaičiau. Ir tai užkrito kaip nedidelis grūdas, kaip embrionas užgimė, tačiau tuo metu dar nepraaugo. Bet tais pačiais metais laikraštyje „Literatūra ir menas“ pasirodė dar vienas straipsnis „Nindzė – menas ir profesija“. Ir tuomet susisiejo vienas su kitu ir tada – sprogimas – man pasidarė įdomu, kas gi yra ninjutsu. Interneto tuo metu nebuvo, rašytinės literatūros – jokios, tad visas supratimas, kurį tada apie ninjutsu turėjau, ir buvo iš tų dviejų straipsnių. Taigi tai kuriam laikui atsidėjo. Bet domėjimasis kovos menais išliko visuomet, kadangi buvau sergantis vaikas ir tekdavo dažnai už save pastovėti, o tai, žinoma, ne visada pavykdavo. Nieko nepakeisi, gaudavau lupt – tokia ta gyvenimo mokykla. Bet mokiausi priemonių, kaip apsiginti dideliuose, ne itin kontroliuojamuose vaikų kolektyvuose. Metodai buvo gal ir nelabai gražūs: tau „davė į galvą“ – nusisukai, apsiverkei, o paskui su taburete per galvą – tarkšt, ir jisai guli su trauma. O tada jau – kuris pirmas nubėgs seselei pasiskųsti, kad buvo užpultas. Na, nebuvau geras vaikas. Turėjau ir dar vieną, išradingesnį, savigynos būdą. Prisirenki erškėtrožių vaisių, juos praplėšęs sudžiovini dėžutėje ant radiatoriaus. Tuomet  šiuose vaisiuose esantys plaukeliai lengvai iškrenta ir susivelia į tokį nedidelį kutuliuką. Štai tą kutuliuką dieną atėjęs pasklaidai kitam vaikui į lovą, ir jis kokias dvi dienas kauks ir nemiegos. Tie mikro-plaukeliai labai gražiai žmogui gadina gyvenimą, ir jokie antialergenai nuo to nepadės.  – Tu nori dar kartą šito?.. Tai nelįsk prie manęs. Štai šitokie metodai man padėjo išgyventi vaikystėje (šypsosi).

Vėliau susipažinau su savo pirmuoju treneriu (karate), Petru Vilkausku, kuris buvo labai nuostabus žmogus. Tai buvo neįtikima ciniko ir labai gero, nuoširdaus žmogaus sanplaika. Jis man sakydavo: „Tu kovoje ilgai negyvensi: tau išsimuša kvėpavimas, menkos funkcinės galimybės...“ Todėl patarė man domėtis ginkluota kova, kuri trunka ne minutes, o sekundes, yra efektyvi ir greita. Tai pamažu mane ir atvedė iki tobuliausios ginkluotos ir beginklės kovos formos – ninjutsu, į kurią įeina viskas: dauguma dalykų, kurių mes nematome. Kad ir šis šaukštelis ar tušinukas – nuostabus ginklas. Aplinkui pilna ginklų, kuriais tinkamai pasinaudojęs gali pabėgt. Tačiau nereiškia, kad aš bėgčiau toli: tiesiog, išbėgęs į lauką, aš išsitraukčiau visa, ką turiu, pasiruoščiau ir palaukčiau, kol priešininkas išeis.

- Kaip Jūs pats sprendžiate konfliktines situacijas?

Pradėkime nuo klausimo „kodėl žmonės ateina į kovinius menus“. Ten neina iš karto stiprūs žmonės, priešingai – turintys kompleksų ir suvokimą, kad visko gyvenime negali. Ir pažiūrėkit, kaip per metus - dvejus jie pasikeičia: tampa drąsūs, pasitempę. Ir tada iš žmogaus tarsi šviečia: „nelįsk – malkų gausi“. Antras dalykas, kad kovinius menus lankantys žmonės yra labiau pasiruošę netikėtoms situacijoms. „Sparingo“ metu tu sprendi mažus netikėtumus, tad ir gyvenime išlieka stabili stovėsena.

Kalbant apie mane, tai visų pirma prie manęs jau mažai kas ir lenda, kadangi amžius ir visa kita... Antra vertus, jau turiu šiokią tokią patirtį ir galiu už save pastovėti. Bet aš vis tiek visada ginkluotas. Ginkluotas ir labai tuo metu pavojingas. Be to, matau aplink daug visokių galimybių. Priešininką galima sudirbti pačiam arba kokiam didesniam, netoliese esančiam, pasakant: „Klausyk, jis tave durnium pavadino!“ Na, o po to jau aš padėsiu jį suspardyti (juokiasi). Yra begalė metodų. Žinoma, jei mes vienas prieš vieną liksim, tai jau nesismulkinsiu.

- Ninjutsu gana žiaurus kovos menas?...

Tokios sąvokos kaip žiaurumas iš viso nėra. Jeigu mes labai ramiai nutrėškiame uodą, tai iš esmės, atmetus mums įdiegtus tabu, mums nėra jokių problemų nudobti žmogų; uodas taigi tik kita gyvybės forma. Ir tie tabu išnyksta karo metu. Todėl moralinių aspektų tikroje kovoje nėra. Netgi tokie negražūs dalykai kaip trinktelėjimas kuo nors sunkiu iš už kampo ar pan. yra lygiai tas pats kaip visų pripažįstamas profesionaliu darbu snaiperio šūvis iš toli. Čia galioja tie patys kriterijai. Aš nepriimu tų taisyklių, kurias man pateikia priešininkas. Galiu kovoti su bet kuo, bet pagal savo taisykles. Pavyzdžiui, kovodamas su Kasparovu, aš nežaisiu šachmatais – geriau kortomis, kur moku sukčiaut arba šaudysiu iš lanko. O su Taisonu – atvirkščiai, žaisime šachmatais. Tai juk taip pat kova – intelekto; tik su intelektu Taisonui sunkiai... Taigi ninjutsu principas yra nepriimti siūlomos kovos, o siūlyti savo kovą. Reikia ieškoti pranašumo. Tarkim, susitarsim kovoti be smūgių į galvą, tai pirmas mano smūgis bus būtent ten – kokie gali būti susitarimai su priešu.

{mospagebreak_scroll}

- Daugelis jaunų žmonių, o ir vyresnių, dažniausiai iš filmų yra susidarę stereotipą apie nindzes: kad jie laipioja sienomis, išnyksta lyg dūmas... Kiek yra tiesos tame požiūryje?

Labai daug. Nindzės, be viso kito, dar buvo ir aktoriai. Na, tiktai teatras truputį prastesnis: viena klaida ir kulka į kaktą. Nindzė turėjo būti ne tuo, kuo yra – turėjo būti artimas savo priešui. Kuo jam geriau sekėsi šis vaidmuo, tuo geresnis jis buvo žvalgas. Nes nindzės pirmiausia buvo žvalgai. Bet kiekvienam įsiskverbimui (pavyzdžiui, į pilį) būdavo iš anksto ruošiamasi. Ne tik dėl techninių dalykų, bet ir dėl įvykio papuošimo mistikos rūbu. Tarkime, nindzė nuo priešininko staiga pabėgo vandeniu. Niekas nežino, kad jis dešimt naktų prieš tai treniravosi, kad pataikytų, kur yra po vandeniu sudėti akmenys, įkalti stulpai. Sienomis lipti būdavo naudojami specialūs pleištai šuoliui. Tokie peiliai, kurie būdavo įsmeigiami ir viens-du – nindzė dingo. O atrodo, kaip tai gali būti. Atitinkamai paruošti rūbai, mokėjimas dirbti su aplinka.

Pasitaikydavo, kad pagaudavo nindzes. Tačiau buvo tam tikri metodai išsilaisvinti – išsinarindavo galūnes, išsivaduodavo iš virvių. Bet, kai jau rimtai pagaudavo, tai nukankindavo juos labai žiauriai, labai lėtai. Tačiau tai būdavo nedažnai. Paprastai nindzė mirdavo greitai arba, jei matydavo, kad šansų nebėra, tai nusikąsdavo liežuvį: tuomet vidinis kraujoplūdis, skausminis šokas ir „batai“. Bet tai labai siaubinga priemonė.

- Kiek šiais laikais ninjutsu yra nutolęs ir kiek arti senojo kovos meno?

Labai nutolęs ir labai, ko gero, arti. Idėja yra tokia, kad tai, ką mes gaunam, realiai yra tik viena iš labai nedidelių sudedamųjų dalių – taijutsu. Tai paprasta fizinio kontakto kova, kuri nelabai skiriasi nuo jujitsu, aikido, karate – nuo visų tų „stovimų“ kovos menų. Taigi iš esmės tas pats, tik kitoje rankoje. Ninjutsu yra tai, kas slypi už taijutsu. Muštynėse pagal taisykles ninjutsu adeptas neturi jokių pranašumų prieš kitus. Visi jo pranašumai slypi už fizinio kontakto ribų. Mes kalbame apie tikrą kovą gatvėje – tada reikalinga strategija, kuri jau kovos pradžioje suteiktų taktinę persvarą ir padėtų laimėti.

Mes Lietuvoje šiek tiek išsiskiriame iš visos Europos kitu požiūriu ir dėl to susilaukiame dėmesio. Treniruojamės su virvėmis, šokinėjame iš mašinos, traukinio, su parašiutu. Be to, reikia mokėti vairuoti įvairų transportą, dirbti su kompiuteriu – tai, kas reikalinga šiuolaikiniame gyvenime. Išgyvenimo technika visada glaudžiai susijusi su koviniu menu.

- Kaip dėl dalyvavimo varžybose?...

Nuo 1994 metų mes nebedalyvaujame jokiose varžybose. Varžybos man nepatinka tuo, kad yra apribotos ir sąlygotos, antra, jose daugiau ar mažiau vaikai yra traumuojami. Gerą muštynių treniruotę galima turėti ir sparingo metu, kur išmokti išmoksi, o traumų neturėsi.

- Grįžtant prie Jūsų ir to, kaip atėjote iki ninjutsu...

1989 m. patekau į Žalgirio dziudo sporto klubą ir dirbau ten merginų kovinės savigynos treneriu. 1990 m. jau ir vaikinų grupę turėjau. Ir taip automatiškai susibūrė 4-5 žmonių grupelė, kurie žinojo mano potraukį ir buvo linkę prie to reikalo. Pradėjome savarankiškai treniruotis. Sužinojome, kad Charkove vyks pirmasis ninjutsu seminaras, kurį ves Steffen G. Fröhlich, 6 danas (tuo metu). Mes nuvažiavome ir pasirodėme geriausiai, todėl Steffen'as negalėjo patikėti, kad mano mokytojas – viso labo tik kelios knygos ir filmai. Tuomet pakvietė mane kartu su 10 mokinių atvažiuoti į pasaulinį ninjutsu suvažiavimą Frankfurte. Kadangi pritrūkome pinigų, su manim nuvažiavo tik 6 mokiniai. Tada pamatėme Hatsumi ir daug kitų meistrų, ir realiai nuo tada Steffen'as pradėjo mane kuruoti, kas iki šiol ir tęsiasi. Šiaip Hatsumi Sensei tokio lygio meistrui kaip Steffen'as neleidžia važiuoti į vieną šalį dvejus metus iš eilės, nes tai būtų talento švaistymas. Na, o pas mus jis važiuoja jau septyneri metai iš eilės. Taigi mums šita sąlyga negalioja (šypsosi). Taip ir prisirišau prie šito reikalo. Kartais jau norisi mesti, kartais pavargstu, bet mane šitame reikale laiko nebe žinių poreikis, o mano vaikai.

{mospagebreak_scroll}

- Taigi galima Jus pavadinti ninjutsu pradininku Lietuvoje.

Lietuvoje taip. Aš buvau pirmas, kuris tapo oficialus, kuris gavo sertifikatą, kuris gavo daną, paskui kitą... Taip, buvau pirmas, bet koks skirtumas? Po kelerių ar daugiau metų visiem bus „dzin“, kas buvo pirmas. Tradiciją išlaiko Hatsumi Sensei.

-Ar jaučiatės realizavęs save, ar dar tebevyksta „savęs ieškojimo“ procesas?

O ne, dar nesu realizavęs, nes aš dar noriu tikros informacijos apie ninjutsu. Apie tai, kas dar išliko. Apie tai, kas nedėstoma. Yra dar labai daug aukštos technikos, kurią norėčiau įvaldyti.

- Ar nebaisu, kad toks galingas kovos menas papuls į blogas rankas?

Blogi žmonės atsisijoja, kadangi pirmiausia žmogus, atėjęs treniruotis, mokosi taijutsu, kas yra pakankamai nuobodu, taigi savaime daug lankančiųjų atkrenta. Antra, praeina daug laiko, mes žmogų pažįstame. Ir ta informacija bei kitoks požiūris formuojamas lėtai. Tai nieko slapto, tai tik kitoks požiūris.

- Kalbant apie vidines savybes, kas formuoja Jūsų ideologiją, kokie tabu Jums galioja?

Aš apskritai gyvenime mėgau sau leisti viską. Mam tabu nėra, išskyrus tam tikrus vidinius.

- Ar turite sektiną pavyzdį, į kuri lygiuojatės?

Turėjau dievišką mokytoją. Tai buvo labai seniai, dar sanatorijoje. Jis buvo labai griežtas, bet davė man daugybę laisvės tam tikrose ribose: pasiimdavo mane pažvejoti, labai daug bendravo su manimi. Jeigu aš galėčiau kam nors iš vaikų duoti bent pusę tiek, kiek jisai davė man, tai jau manyčiau toli nuėjęs.

- Esate išsakęs tokią mintį: „Kiekvienas ginklas turi savo kodą, tik reikia mokėti jį iššifruoti“. Gal galite paaiškinti plačiau?

Net ir nežinant tikrosios bet kokio daikto paskirties, pradėjus naudoti, galima atrasti, kaip su juo patogiausia elgtis ir kokia yra tikroji jo funkcija. Pavyzdžiui, kad ir keptuvė: net ir nežinantis tikrosios jos paskirties žmogus, kurį laiką ja pasinaudojęs, supras, kad virti joje nepatogu, o patogiau kepti, kad reikėtų įpilti aliejaus... Lygiai taip pat ir su ginklais. Iš esmės yra tik du ginklai: virvė ir lazda. O visi kiti yra tik jų atmainos. Kardas taip pat yra lazda, tik paaštrinta, o juo pasinaudojus, galima suprasti, kad smailu kardu patogiau durti, o lenktas skirtas pjauti. Kuo daugiau žmogus su ginklais susidūręs ir jais naudojęsis, tuo greičiau tą kodą atras.

- Kalbėjome apie daugelį „bjaurių“ dalykų. Vienu iš tokių galima laikyti pinigus. Sakoma, kad iš kovos menų negyvensi?..

Negyvensi. Jei tik pakeli lygio kartelę treniruotėse, tai dalies mokinių nebelieka. Reikia rinktis: arba pinigai, arba geri mokiniai. Kadangi taip susiklostė, kad gyvenu iš kovos menų, tai nieko ir neturiu, turtų nesusikroviau (juokiasi). Viską, ką turiu – kompiuterį, fotoaparatą... –  vaikai padovanojo. Dėl to irgi jaučiuosi pririštas. Unikalumas yra už ninjutsu ribų. Iš taijutsu didelių pinigų nedarysi.

Norėčiau būti turtingas. Turėčiau savo dodžo ir pasikviesčiau įvairių specialistų: parkuro, akrobatikos ir kitų, kad mano mokiniai būtų universalesni, išmoktų įvairių dalykų. Vienas žmogus negali visko išmokyti. Batsiuvys neturi siūti drabužių. Taigi, jei mano vaikas eina mokytis kitur – kovos meno, muzikos ar dar ko nors – tai gerai. Pavyzdžiui, pas Smauglį. Neturi būti kažkokių žmogų varžančių rėmų. Aš galiu užsiiminėti boksu ir būti nindze.

- Ko palinkėtumėte jaunajai kartai?

Būti šiek tiek tvirtesniems, nes nauja karta ateina lyg kokie „asfaltų maugliai“, neturi savo charakterio. Turi būti vyras – stiprus, turintis valią. Linkiu valios siekti nors kažko, turėti pikto užsispyrimo. Pvavyzdžiui, man gydytojai neleido lipti į kalnus, tai aš kalnams atidaviau 15 metų. Nereikia gyvenime ieškoti lengvesnės pozicijos: nors ji ir patogesnė, tačiau ją besirenkantys gyvenime darosi silpnesni. Reikia daugiau siekti. Su minimaliomis pastangomis reikia pasiekti maksimalų rezultatą. Kovos menas apskritai leidžia kovoti silpnesne priemone. O geriausia – laimėti be kovos. 

 Su Zenonu Urbonu kalbėjosi Gailė Vanagienė "Yoi"

Atnaujinta 2011 rugsėjo 10, Šeštadienis. 20:46

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!