FightClub.lt - Interviu su Aleksandru Chleborodovu (Černeckiu)

Interviu su Aleksandru Chleborodovu (Černeckiu) Komentuoti

Vizitinė šio kovotojo kortelė – skardus juokas, ir interviu metu palydėjęs beveik kiekvieną atsakymą. Draugų ir kolegų teigimu, konfliktinėse situacijose jis pasižymi kantrybe, o kovoje – greičiu, dažnai trikdančiu priešininką. Kovotojas nenoriai pasakoja apie atsakingą asmens sargybinio darbą ir jo subtilybes, o jaunimui pataria sportuoti ir siekti pergalių.


- Pradėkime nuo pradžių. Kaip susidomėjai koviniu sportu? Buvo kitų pomėgių, ar iš karto atradai kikboksą?

Ne, iš pradžių buvo daug sportų: plaukimas, krepšinis, futbolas. Paskui kultūrizmas, nes juo užsiiminėjo mano tėvas, krikštatėvis. Bet po kiek laiko pagalvojau, kad man tos chemijos nereikia, ir keturiolikos metų nuėjau į kikbokso sporto salę (1994 m.). Patiko ir pradėjau sportuoti. Nuėjome, susitarę su draugais, aštuoniese, tačiau vėliau iš visos kompanijos likau tik aš.

- Ką Tau gyvenime davė šis pasirinkimas?

Pradėjau labiau pasitikėti savimi, tapau drąsesnis, ėmiau labiau vertinti žmones. Atradau tai, kas man patinka, savo kelią.

- Ir iki šiol aktyviai sportuoji?

Buvo poros metų pertrauka, bet ir šiuo metu sportuoju. Dabar treniruojuosi Vilniaus sporto klube „Viksoras“ pas trenerį Valentiną Devaltovskį. Labai geras treneris. Ne tik labai gerai išmano apie šį sportą, bet ir padeda pasiruošti psichologiškai bei morališkai. Be to, man labai patinka savo žmogiškumu, nes visuomet padeda ir skiria dėmesio kiekvienam mokiniui, nė vieno nenuvertindamas ir neišskirdamas. Jis galėtų daug daugiau papasakoti apie kikboksą ir savo patirtį nei aš.

- Ar V. Devaltovskis – vienintelis Tavo treneris?

Ne. Pirmasis mano treneris buvo Vladas Drakšas, tik vėliau – V. Devaltovskis. Paskui dar treniravausi pas Aleksandrą Šestak – taip pat labai gerą specialistą. Jis dabar treniruoja Lietuvos rinktinę. Bet keliai išsiskyrė, grįžau pas dabartinį trenerį ir esu tuo patenkintas.

- Teko girdėti ir apie laimėjimus...

Buvo ir tų laimėjimų!.. (juokiasi). 1995 metais tapau Jaunimo kikbokso čempionu Lietuvoje. O 2005-aisiais buvo pirmas kartas, kai dalyvavau Lietuvos kikbokso čempionate Sunkiasvorių kategorijoje (91 kg ir daugiau - aut. pastaba). Paėmiau pirmą vietą. Šiaip dar buvo visokių kovų, tačiau be diplomų, be medalių... Kikboksas nėra olimpinė sporto šaka. Dėl to ir finansavimu reikia rūpintis pačiam.

- Tikriausiai tai labiausiai ir trukdo toliau siekti laimėjimų?

Taip, labai trukdo. Gyvenimas brangus. Visi papildai brangiai kainuoja (juokiasi).

- Ko dar, be gero finansavimo, reikia norint laimėti kovoje?

Psichologinis pasirengimas turi būti labai geras. Manau, kad 70 procentų kovų laimi būtent psichologiškai. Aišku, fizinis pasiruošimas taip pat labai svarbus: reikia žiūrėti maistą, kada eiti miegoti, kad gerai pailsėtum. Šiaip pakankamai įtemptas gyvenimas. Labai trukdo naktinis darbas.

Neseniai pabandžiau mesti šį sportą, pora mėnesių nesitreniravau. Tačiau man jau yra sunku nustoti sportavus. Tai man jau lyg narkotikas – kūnui trūksta treniruočių, laužo kaulus. Tai nori nenori – reikia sportuoti (juokiasi)! Žinoma, kartais būna sunku suderinti su darbu, tačiau visada būna tų sunkumų, ir, jeigu tikrai nori, laiko treniruotėms visada atrasi.

- Kokias sunkiausias kovas prisimeni?

Net nežinau. Aš, kiek dalyvavau kovose, visas laimėdavau (juokiasi)! Šiaip geri sportininkai ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje. Iš tiesų tai kiekviena kova sunki. Visada stengiesi laimėti, ruošiesi psichologiškai.

- Girdėjau, kad vienas iš tavo „ginklų“ kovoje yra greitis? Kokiais būdais jį lavini, kaip treniruojiesi?

Greitis labai svarbu. Kuo didesnis greitis, tuo stipresnis smūgis. Daug kaip jį galima lavinti. Tai ir bėgiojimas 100 metrų „ant greičio“, ir treniruotės su svarmenimis, sunkiais kamuoliais, su akmenimis. Visokių yra būdų.

- Ar norėtum, kad sūnus sektų Tavo pėdomis?

Manau, kad sūnus turi pats pasirinkti ir nuspręsti. Man nesvarbu, ką lankys, tik norėčiau, kad sportuotų, nebūtų gatvėje. Kikboksas daug kam nepatinka dėl mėlynių, be to, pasitaiko traumų. Nusivedu kartais sūnų į treniruotes, bet jam šiuo metu labiau patinka futbolas.  Jis žada būti geru futbolininku ir uždirbti daug pinigų.

- Ar Tau pačiam nekyla noras išbandyti save kitoje srityje?

Ne, jaučiuosi atradęs savo sritį. Jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Nebent būtų įdomu išbandyti save aikido kovos mene, tačiau, norint ko nors jame pasiekti, reikėtų treniruotis kokius penkiolika metų, taigi man gal jau kiek vėlu.

- Anksčiau vaikai užaugę svajodavo tapti kosmonautais, o šiais laikais turbūt ne vienas tikisi tapti asmens sargybiniu. Tau teko dirbti šį darbą – ar jis iš tiesų toks romantiškas? Ar buvo iškilęs realus pavojus?

Ir dabartinis darbas nėra nepavojingas ir lengvas (juokiasi). Tų pavojų visur yra. Jų buvo, yra ir bus, kol dirbsiu tokį darbą, kol darbas su ginklais. Įvykių dirbant asmens sargybiniu buvo visokių, tačiau jų spaudai nenorėčiau atskleisti (juokiasi). Jei rimtai, tai darbas iš tiesų atsakingas ir pavojingas. Saugomam asmeniui skirta kulka turi pataikyti į tave – toks turi būti pasiaukojimas. Tai gyvenimo būdas, darbas visą parą. Todėl savo gyvenimo negali turėti. Tai sunkus darbas, aš jį dirbau apie vienerius metus.

- Ar teko panaudoti ginklą, ar užtenka rankų ir kojų?

Ačiū dievui, neteko. O rankas ir kojas taip pat reikia valdyti, nebent nelieka kitos išeities. Visada stengiuosi pirmiausia žodžiais spręsti iškilusias problemas. Psichologija yra stipriausias ginklas.

- Vaikystėje, ypač vaikinai, dažnai lygiuojasi į  kovinių filmų herojus. Kas patiko tau?

Lygiuotis tai ne... Bet labai patiko Styvenas Sygalas (aikido). Dar Žanas Klodas Van Damas buvo toks – tada daug kam patiko. Čakas Norisas geras, karatistas. Apskritai tai gerbiu tokius žmones, kurie ne tik filmuose buvo „kieti“, bet ir gyvenime šio to pasiekė – kikbokse ar kitoje kovinėje sistemoje, ne taip, kaip Van Damas.

- O ką išskirtum iš dabartinių Lietuvos ar užsienio kovotojų?

Man labai patinka dabartinis K1 turnyras. Praktiškai visi jame dalyvaujantys sportininkai yra geri. Nes vyksta labai griežtos atrankos ir visi kovotojai, kurie papuola į finalą, yra stiprūs. Kalbant apie Lietuvą, čia yra daug gerų kovotojų: Tadeušas Cholodinskis, Valentinas Galubovskis... Reikėtų ilgai vardinti.

- Gal teko su jais susitikti ringe?

Ne. Ačiū dievui!!! (Ilgai juokiasi) Su Tadeušu mes geri draugai, treniruotėse susitikdavome, sparingą darėme. Bet kovoti ringe su draugais nenorėčiau. Jų lygis gerokai aukštesnis nei mano, nes jie visą gyvenimą paskyrė šiam sportui, tuo gyvena – aš to negalėjau padaryti.

- Kokių turi svajonių, susijusių su koviniu sportu?

Didžiausia mano svajonė – kad kikboksas taptų olimpine sporto šaka. Tada iš karto kitaip į tave žiūrėtų. Dar norėčiau sudalyvauti Europos ir Pasaulio čempionatuose, bet tam reikia ruoštis. Reikia mesti darbą ir ruoštis.

- Gal parašykime visiems tavo pasižadėjimą ir taip įpareigokime Tave?

Negaliu! Negaliu. Bet labai labai noriu.

- Ko palinkėtum jauniems kovotojams?

Pergalių. Tam reikia lankyti treniruotes, sportuoti – na, praktiškai, gyventi sporto salėje (juokiasi)!

- Ačiū už pokalbį.

Su A. Chleborodovu-Černeckiu kalbėjosi Gailė Vanagienė "Yoi"

 



Atnaujinta 2011 rugsėjo 10, Šeštadienis. 20:46

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

  • Nokautas - jo priežastys ir atsiradimo sąlygos
    • Blaine
      Do you have a spam problem on this website; I also ...
       
    • Janell
      Hey! This is my first visit to your blog! We are a ...
       
    • Willa
      This blog was... how do I say it? Relevant!! Finally ...
       
    • Elisha
      Hey there! I could have sworn I've been to this ...
       
    • Myrtis
      Your mode of telling the whole thing in this paragraph ...

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!