FightClub.lt - Interviu su Ryčiu Bublevičiumi

Interviu su Ryčiu Bublevičiumi Komentuoti

rytis.jpgTradicinio karate pasaulyje 4 dan meistras Rytis Bublevičius – gerai žinomas treneris ir sportininkas. Kitiems prieš interviu pateikiame dosje susipažinimui.
  Išsilavinimas: teisės bakalauras. 
Užimamos pareigos: vidaus tarnybos kapitonas, klubo „Karate akademija“ prezidentas.
  Sportiniai pasiekimai:
8 kartus Lietuvos čempionas
2000 m. Europos fudokan karate čempionatas (bronza); 2004 m. Pasaulio tradicinio karate čempionatas (sidabras); 2006 m. Tradicinio karate Europos taurė (bronza); 2007 m. Europos tradicinio karate čempionatas (bronza); 2008 m. Pasaulio fudokan karate čempionatas (bronza); 2008 m. Pasaulio fudokan karate čempionatas (du bronzos medaliai); 2009 m. Tradicinio karate pasaulio taurė (bronza); 2009 m. Europos tradicinio karate čempionatas (bronza).
  Mokinių sportiniai pasiekimai:
Giedrius Švetkauskas: 2002 m. Europos fudokan karate čempionatas (bronza); 2003 m. Europos tradicinio karate čempionatas (bronza); 2005 m. Europos tradicinio karate čempionatas (bronza); 2008 m. pasaulio tradicinio karate čempionatas (bronza).
 Arnoldas Šarkis: 2002 m. Europos tradicinio karate čempionatas (bronza); 2007 m. Pasaulio fudokan karate čempionatas (auksas).
 Ada Urbonaitė: 2007 m. Europos tradicinio karate čempionatas (sidabras).

 

Nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis su kovos menais ar koviniu sportu? Ar
iškart pradėjote treniruotis karate fudokan?

Nuo vaikystės lankiau nemažai būrelių, gerai atsimenu bokso treniruotes, gerai sekėsi lengvoji atletika. Dvikovinėmis sporto šakomis pradėjau domėtis 88-89 metais. Man tada buvo 15-16 metų. Treniravausi karate, ušu, rukopašnij boj. Koks karate stilius, tuo metu neturėjau jokio supratimo, man pats žodis karate jau buvo jėga! :) Kiek metų buvote sportavęs, kai tapote treneriu? Kodėl nepanorote likti tik sportininku?
Pirmuosius užsiėmimus pradėjau vesti neįprastai anksti, vos po dviejų treniruočių metų ir turėdamas viso labo 8 kyu. Tai galima laikyti mano trenerio karjeros pradžia. Tiesiog esu žmogus, besižavintis ir besistengiantis mokintis iš stiprių, daug pasiekusių gyvenime asmenybių, mokytojų, o jų ne tiek ir daug. Toks buvo mano pirmasis treneris R. Petkevičius. Tai, kaip jis judėjo, kovojo, vedė užsiėmimus, atrodė užvedančiai. Gal dar prisimenate, kas iš pradžių buvo sunkiausia trenerio darbe? Ir su kokiais sunkumais dažniausiai susiduriate dabar?
Man nebuvo sunku, aš degiau entuziazmu ir užsispyrimu. Tik ar trenerio darbe  vien to gana? Kiek pamenu, trūko specialių žinių ir patirties. Ir dabar nenustoju mokytis. Pirmas klubas, kuriame dirbau treneriu, klubas „Forma“ nemažai dėmesio skyrė trenerių pasiruošimui, kvietė sporto specialistus, buvo dėstomos paskaitos. Šiais laikais tenka viskuo rūpintis pačiam. Ar susidarote treniruočių planus iš anksto, o gal tik improvizuojate? Kur semiatės įkvėpimo?
Be improvizacijos neapsieinu, tai man įdomu, aš tuo gyvenu. Ieškau, analizuoju, bandau pats. Anksčiau labai dažnai vykdavau į metodinius seminarus užsienyje, mokiausi iš įvairaus plauko meistrų ir instruktorių. Dabar treniruotėse daugiau remiuosi savo patirtimi ir stengiuosi jas planuoti. Ar domitės tuo, kaip jūsų mokiniams sekasi už dojo ribų? O gal tiesiog tegu nepraleidinėja treniruočių ir laiku susimoka, o visa kita – nesvarbu?
Taip, man svarbu, kaip mano mokiniai vystosi, kaip mokosi, kaip sekasi jų verslas, klostosi asmeninis gyvenimas. Tai tarpusavy susiję: pažindamas žmogų, tu geriau galėsi jam patarti ir išmokinti. Fightclub.lt portalo forume dažni tokio pobūdžio klausimai: "Man dvylika (keturiolika, aštuoniolika) metų, ar aš jau per senas pradėti treniruotis kovos menus, jei noriu ko nors pasiekti?" Ką galėtumėte į juos atsakyti?
Kiekvienas iš mūsų yra savo gyvenimo kalvis, ir tikrai negaliu pasakyti, kiek reiks laiko vienam, o kiek kitam klubo nariui, pradėjusiam lankyti klube treniruotes, kad pasiektų rezultatų. Bet yra keli receptai:
- išlikti paklusniam, kukliam ir visada gerbti savo mokytoją,
- mokėjimas sutelkti dėmesį,
- stengtis būti geresniam nei vakar,
- sunkus mokymasis ir drausmingumas.
Faktas, kad besitreniruojančių amžius jaunėja, ir tikiu, kad iš jų išaugs  puiki karta. Kiek kartų per savaitę treniruojatės?
Treniruotes turiu kiekvieną dieną ir ne po vieną, išskyrus sekmadienį. Jį skiriu poilsiui. Kuriuos žmones galėtumėte simboliškai laikyti savo mokytojais, ko iš jų pasimokėte?
Mano mokytojai – tai kovotojai, paskyrę visą savo gyvenimą karate studijoms. Tai jau prieš metus miręs sensei Hidetaka Nishiyama, sensei Dr. Ilja Jorga, sensei A. Maciejewski. Matyt jų įtaka yra didelė – man pavyko suprasti, kad karate studijos beribės. Ar sunku suderinti treniruotes su darbu, tiek savęs atiduodant karate?
Kai darai, kas patinka gyvenime, tai neskaičiuoji, kiek savęs ir kur atiduodi.  Galiu pasakyti tik tiek, kad treniruotis pradėjau seniau, negu įsitvirtinau gyvenime, įgijau profesiją, pradėjau dirbti. Taigi treniruotėms visada turiu laiko. O į savo darbą žiūriu atsakingai ir profesionaliai, administracija sudaro sąlygas išvykti į sporto renginius, varžybas. Kokios treniruotės padeda paruošti stiprius kovotojus?
Aš per savo 20 metų treniravimosi periodą mačiau ir bandžiau įvairių treniruočių formų :). Tai atsispaudimai ant kumščių, treniruotė basomis ant sniego, sparingai su apsaugomis ir be ir pan. Kovos menuose mes tobuliname save, naudodami kovos menų technikas, per įvairias fizines, protines ir, sakyčiau, dvasines treniruotes. Bet visa tai turi būti labai kruopščiai ir metodiškai pagrįsta. Stiprus kovotojas – ne tik fiziškai stiprus, lankstus, gerai techniškai pasiruošęs! Mano stipraus kovotojo samprata: stabilios emocijos, tvirtas charakteris ir stipri kovos dvasia. Šių dalykų per keletą treniruočių nepavyks pasiekti. Tai sunkaus ir drausmingo mokymosi rezultatas.

Kai treniruojamasi be korpuso, kojų ir pan. apsaugų (nekalbu apie kapas ar bandažus), partneris yra „pasaugomas“, smūgiai pristabdomi. Kokias priemones naudojate treniruotėse, kad reikalui esant būtų galima atlikti ne tik pristabdytus, bet ir realius smūgius? 

Naujokui, atėjusiam iš gatvės į naujokų treniruotes, išties gali pasirodyti, kad pas mus trūksta taip vadinamo realumo. Stiprūs smūgiai per treniruotes atidirbinėjami į taikinius, savaime suprantama, taikiniai padeda išmokti ne tik smūgių stiprumo, bet ir technikos - taisyklingai stovėti (paskirstyti svorio centrą), taisyklingai sugniaužti kumštį ir pan. Tačiau pačiose naujokų treniruotėse stengiamasi dirbti be stipraus kontakto į žmogų - juk treniruojasi įvairaus amžiaus žmonės, dėl įvairių tikslų, ir nebūtinai susijusių su realiomis kovomis. Ypač pastebimas vis jaunesnis vaikų amžius, va ir savaitgalį vykusiose klubo varžybose jauniausias dalyvis buvo ketverių, ir dar treniravęsis pusę metų. Sakykime, prieš kokius penkiolika metų treniruotėse išties buvo daugiau kontakto – smūgiais grūdinamas kūnas, atsispaudimai ant kumščių ant žvyro ir pan. Tačiau tada bent aštuoniasdešimt procentų entuziastų žinojo, kur ir ko eina. Tad dabar panašius dalykus galime įgyvendinti tik rinktinės treniruotėse, kur susirenka ne vienerius metus sportavę žmonės. Čia netrūksta ir stipresnio kontakto į žmogų, ne tik į taikinius, daugiau propaguojamas jiyu kumite, tuo tarpu pradinukai turi sąlyginės supaprastintos kovos kichon ippon kumite ir jiyu ippon kumite sparingus.

Ar sportininkams būtinas papildomas darbas su treniruokliais sporto klubuose?
Šiais laikais sporto klubuose yra puikių treniruoklių, kurie padeda sustiprinti raumenų grupes, kurios pas jus yra mažiau išlavintos, padedančių pagerinti bendrą savijautą ir panašiai. Tačiau yra daugybė kitų puikių priemonių, pavyzdžiui, specialios mankštos, gimnastiniai kamuoliai, gumos ir panašiai, tai, ką galime atlikti klube treniruočių metu. Kodėl savo klube mokiniams suteikiate progą sudalyvauti kitų kovos menų ar kovinio sporto treniruotėse?
Klube „Karate Akademija“ dažnai organizuojamos pažintys su kitais kovos menais. Tai darau savo iniciatyva, norėdamas supažindinti klubo narius su kitomis sistemomis ir praplėsti jų akiratį, bet visų pirma tikslas yra sukelti žingeidumo ir domėjimosi jausmą mokiniams.

 Pavyzdžiui, goju ryu treniruotėse daug dirbama su ginklais. Ar dirbama su ginklais fudokan treniruotėse?
Su ginklais nesispecializuoju. Ginklas yra kūno pratęsimas: jei esi gerai įvaldęs savo kūną, nebus sunku į rankas paimti ir pagalbines priemones. Kartkartėmis treniruojuosi su Sajais (trišakiai durklai). Noriu atrasti laiko Kendo menui.

Dažnam kyla klausimas, kam vistik karatistams reikalinga kata? Negi tai tik pagarba įkūrėjams?
Pagrindiniai kata atlikimo kriterijai: forma, kūno dinamika, judėjimas, jėga. Ir kiekvienas iš jų turi konkrečią reikšmę, detalų išaiškinimą. Nežinau nei vieno gero kovotojo, nesitreniruojančio Kata, nežinau gero kata atlikimo, nesitreniruojant Kumite. Tai dvi tarpusavyje neatsiejamos karate studijų priemonės, papildančios ir ugdančios gerą kovotoją. Be to, kata – gera treniruotė vienam. Kai neturi partnerio, gali atlikti kata, užuot daužęs kumščiu sienas ar padangas :) Taip pat dažnas turi savo mėgstamą kata, turinčią mėgstamą smūgių kombinaciją. Per varžybas ar per egzaminą taip pat būna galimybė atlikti Tokui katą - pasirinktinę.

Kiek dar laiko pats ketinate dalyvauti varžybose?
Karate man padeda išlikti jaunatviškam ir žvaliam, kupinam energijos ir geros sveikatos. Tai viena iš nedaugelio sporto šakų, kurios sportininkų amžiaus cenzas vienas iš didesnių. Europos, Pasaulio taurėse, čempionatuose dalyvauja ir nugali 41, 38 metų atletai. Dar turiu laiko. :)
Jei rimtai, nei planuoju nuo kada, nei ką, tiesiog žinau, kada jau savo sportininko karjerą, pabrėžiu, „sportininko“, baigsiu. Tačiau japonų kovos menų filosofijos pagrindu vadinamo Budo (kovos kelio) studijos yra beribės, laimėjimai laikini. Kaip nugalite sportinį jaudulį prieš varžybas?
Sportinis jaudulys prieš startą yra normali organizmo reakcija. Klausimas, kaip su juo žmogus susitvarko. Tam reikia gerai save pažinti, reikia mokėti įveikti savo baimes, reikia pozityviai mąstyti, kontroliuoti emocijas bei kvėpavimą ir t. t. Tai, kaip sportininkas kontroliuoja savo emocijas, kaip nuteikia save kovai, yra pagrindas teigiamam rezultatui pasiekti.

Jūs ir jūsų mokiniai dalyvaujate tiek fudokan, tiek tradicinio karate varžybose. Gal šiose varžybose yra kokių ypatumų, kurių nėra kitų stilių karate ar panašių sporto šakų varžybose? Gal kuo nors išsiskiria ir pačios fudokan varžybų taisyklės?

Lyg ir nesu kitų stilių karate varžybose matęs situacijos, kai parkritus (prilietus žemę daugiau nei dviem kūno taškais) kovotojas statomas prie aikštelės krašto, o priešininkui suteikiama galimybė jį atakuoti iš patogios pozicijos - taip vadinama tento sagaru situacija. Tuo norima pabrėžti, kad technika tradicinio karate varžybose turi būti atlikta maksimaliai išnaudojant spaudimą į grindis, kas akcentuojama ne visur. Kai kovos metu susiduriama su situacija, jog priešininkas atakuodamas pats praranda pusiausvyrą, kitaip tariant, neišsilaiko ant kojų, griūna, jis taip pat statomas prie aikštelės krašto. Jei priešininkas išstums kovotoją už aikštelės ribos, iš pastarojo bus atimti du taškai. Tas galioja ir pačiai varžybinei situacijai – japoniškai toks išėjimas vadinamas jogai. Jei kovotojas du sykius peržengia aikštelės ribas, jo priešininkui skiriamas wazaari. Vienas fudokan varžybų taisyklių skirtumas matosi būtent tento atveju - antrą kartą parkritęs kovotojas statomas nebe prie aikštelės krašto, o į dar nepatogesnę situaciją - į aikštelės kampą. Galima paminėti dar vieną skirtumą - sakykime, fudokan varžybose leidžiama atlikti spyrį mavashi geri (haisoku)  - tai yra, spyrį ne tik pirštų pagalvėlėmis, bet ir pėdos keltimi. 

Kokio lygio kontaktas leistinas tradicinio karate ar fudokan varžybose?
Kovos metu kontaktas vertinamas pagal aiškiai apibrėžtą schemą. Kontaktas skirtomas: lengvas, vidutinis, sunkus. Ir išskiriamos trys judesio stadijos: judant į priekį, stovint vietoje, traukiantis atgal. Lengvas kontaktas judant varžovui į priekį leistinas. Vidutinis kontaktas varžovui stovint – įspėjimas. Už sunkų kontaktą varžovui traukiantis baudžiama. Kovos metu teisėjauja 6 aikštelės teisėjai ir vienas teisėjas gydytojas. Taip kad suabejoti teisėjų sprendimu nėra pagrindo.

O kokie yra draudžiami ir leidžiami smūgiai, į kokias vietas? Kokio stiprumo? 

Sakykim, stiprumo negali apibrėžti vienu sakiniu - už to paties stiprumo smūgį gali būti duodami tiek taškai, tiek įspėjimas, kaip minėjau aukščiau, priklausomai nuo to, ar priešininkas stovi vietoje, ar traukiasi, ar artėja. Kalbant apie draudžiamus smūgius - draudžiama smūgiuoti į nugarą, užpakalinę galvos dalį, gerklę, žemiau juostos. Vėlgi, viskas priklauso nuo situacijos. Pavyzdžiui, jei kokį kartą trinktelėsi varžovui į kelį, niekas kovos nestabdys. Tačiau jei tai kartojasi ir siekiama varžovą sužaloti, kad šis negalėtų normaliai tęsti kovos, už tai, žinoma, užsidirbamas įspėjimas ir atimama pora taškų.  O šiaip dar skiriasi vaikų ir jaunimo bei suaugusiųjų varžybos. Vaikų ir jaunimo varžybose bet koks kontaktas draudžiamas, suaugusiųjų varžybose draudžiamas traumuojantis, žalojantis kontaktas, nokautai. Kokie yra leidžiami smūgiai? Leidžiami spyriai į galvą, korpusą, kojas, smūgiai kumščiu į galvą, korpusą, smūgiai delnu, leidžiami metimai užgriebiant kimono - iš esmės tai gana visapusiškas sportas. Galiu paminėti tai, kad visos varžybinės situacijos yra aprašytos vienoje taisyklių knygelėje, ir visos diskusijos kyla ir klausimai atsiranda tik dėl to, kad instruktoriai nepakankamai susipažinę su taisyklėmis :).

Dažnai akcentuojama, kad karate tobulina charakterį. Gal išduosite kokią nors savo charakterio silpnybę, kurios padėjo atsikratyti karate treniruotės?
Kiekvienas iš mūsų turi daugiau mažiau savo charakterio ypatybių bei silpnybių. Tai normalu. Kokios jos dabar pas mane dominuoja, galėtų atsakyti gal tik tie, kurie gerai ir seniai mane pažįsta. Man pačiam atrodo, kad viena iš tokių – tai sugebėjimas mažiau dvejoti priimant sprendimus ir apsisprendžiant. Skaičiau, kad samurajai turėdavo apsispręsti per pirmas 7 sekundes. Nes kuo toliau delsi, tuo tavo ryžtas tik blėsta ir didėja abejonės.

Ko galėtumėte palinkėti kovos menų entuziastams? 

Nėra gerų ar blogų stilių, mokyklų, yra geri ar prasti mokytojai. Linkiu kiekvienam kovos menų gerbėjui surasti savo mokytoją. Gražių švenčių!

Ačiū už pokalbį, linkime pergalių ir gerų mokinių. 

                            Su Ryčiu Bublevičiumi kalbėjosi Rasa Akstinienė "stripulis" 


 
Atnaujinta 2011 rugsėjo 10, Šeštadienis. 20:46

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!