FightClub.lt - Interviu su Ričardu Piepoliu

Interviu su Ričardu Piepoliu Komentuoti

smauglys_2.jpgKovos menų gerbėjai, žiūrėdami vieno ryšio operatoriaus reklamą, kurioje sakoma, kad Smauglys vakarėlį organizuoja, turbūt pirmiausiai pagalvojo apie Ričardą Piepolį, kuris vadinamas šiuo vardu. Kadangi R. Piepolis yra žinomas ne tik kaip karatė Shotokan meistras ir mokytojas, bet ir kaip puikus parterio imtynių specialistas. „Kartais užsigalvoju, kuriame stiliuje – karatė Shotokan ar šitame – aš daugiau žinau“,– svarsto Smauglys, nepailsdamas ugdantis Smauglių klano atstovus stipriais kovotojais. Meistras mano, kad Lietuvoje daugiau smūgiavimo, smogiamųjų kovos menų tradicijos, tačiau sako, kad jeigu nori pasiekti rezultatų, tiek mokinys, tiek mokytojas visų pirma turi mylėti savo kovos meną.


- Dalyvavote fightclub.lt sąskrydyje – kokie įspūdžiai?

Man labiausiai patinka tai, kad skirtingų kovos menų atstovai, gerbėjai, mėgėjai gali susirinkti kartu. Aš pats užsiimu Shotokan karatė. Ten viskas tvarkingai sustyguota: darbas, stovyklos ir t.t. O čia galima pamatyti daug ko: vieną dieną pažiūrėjau Wing Chun, kitą - „Sistemą“, kitus dalykus – ir visa tai įdomu. Be to, smagu pabendrauti neformalioje aplinkoje, pasėdėti prie alaus, šnekant apie kovos menus – tam kitos tokios vietos nėra.

Paprastai jeigu žmonės rimčiau kažkuo užsiima, tai iš tikro nebelieka laiko pasidomėti kitais dalykais. Sezono metu, ypač jei tai aukštasis sportinis meistriškumas, būni visas tame pasinėręs: treniruotės, stovyklos, varžybos, seminarai – tu visas tenai. O atvažiavus į Kovos klubo sąskrydį, yra galimybė viską rasti vienoje vietoje. Pamatei, pvz., Wing Chun – gali su Wing Chun meistru pabendrauti. Galbūt per tokį trumpą laiką ir nepavyks įsigilinti, tačiau bendrą supratimą įgyti gali. Tai galimybė praplėsti akiratį.

smauglys_3.jpg- Jūsų gyvenime taip pat persipynę du kovos menų stiliai: Skotokan karatė ir parterio technika?

Kažkada, dar draudimo laikais, šiek tiek užsiiminėjau su draugais kovos menais pas tokį tadžiką. Kažkokio pavadinimo nebuvo, ten buvo ir smūgių, ir imtynių, ir technikos su įvairiais ginklais. Po to tas tadžikas išvažiavo... Matote, mūsų karta užaugo ant kovinių kinų, korėjiečių filmų – mes tą dalyką labai vertinom, nes to nebuvo Lietuvoje. Ir kai aš pirmą kartą po to nuėjau į karate – o į karate aš nuėjau pakankamai vėlai, jau įstojęs į aukštąją mokyklą, – tai į kiekvieną treniruotę eidavau kaip į kažką švento. Po kiekvienos treniruotės rūbinėje visi aptarinėdavome veiksmus. Net paprasti veiksmai buvo tokie įdomūs, tokie egzotiški. Dabar tos egzotikos nėra. Tokia dvasia buvo. Ir ilgainiui tai virto mano darbu: man pasiūlė treniruoti, vėliau tapau Lietuvos rinktinės treneriu, paskui į federacijos darbus įsikinkiau.

O parteris man buvo kaip hobis. Aš juo domiuosi ne mažiau nei karate, laiko požiūriu.

- Kas paskatino susidomėti parteriu?

Man tiesiog labai patiko tas dalykas. Turbūt paskatino tai, kai dar vaikystėje kaime buvo atvažiavęs toks mažas dziudo berniukas, atrodo, iš Panevėžio ir laimėjo imtynėse prieš tokį stambų – autoritetą tarp mūsų, vaikų. Nuo tada man imtynės paliko įspūdį. Bet tada niekas tuo parteriu nesidomėjo, todėl viską teko daryti pačiam. Perskaičiau ta tema visas knygas, kurios buvo Vilniaus bibliotekose. Vaikščiojau po dziudo klubus, susipažinau su treneriais – praktiškai pats rinkau žinias. Nuo tam tikro lygio įvyko toks pakankamai keistas dalykas: aš pats pradėjau kurti veiksmus.

- Tuomet, kai jau turėjote tam tikrą bazę?..

Taip, tačiau ta bazė nebuvo didesnė nei kokio dziudoisto. Paprasčiausiai atsirado improvizacija. Sunku tą kūrybą paaškinti. Nėra taip, kad atsisėdi ir nutari kurti kokį nors veiksmą. Kadangi tuo domėjausi vienas, tai visuomet svajojau turėti bendraminčių. Taip pradėjau treniruoti vieną iš savo karate mokinių – Mantą. Ilgainiui pastebėjau tokį dalyką: kai savo smaugliams parodau kokį nors veiksmą, jiems jį atliekant man automatiškai kyla kitas veiksmas, tada skubinu juos greičiau atlikti užduotąjį... Tai tiesiog būsena, kai veiksmai atsiranda tarsi iš niekur, aš negaliu pasakyti, iš kur. Tų veiksmų tiek daug, kad kai kuriuos net pamirštu, jeigu mažiau praktikuojame.

Kai namuose atsirado internetas, aš atradau, kad yra toks brazilų jujitsu ir kad jie daro kažką labai panašaus. Pamačiau, kad jie daro daugelį veiksmų, kuriuos aš maniausi sukūręs.

- Ar galėtumėte išskirti, kuris iš šių dviejų stilių dabar vaidina didesnį vaidmenį Jūsų gyvenime?

Karatė – tai darbas, aš iš to šiek tiek pragyvenu. O parteris man buvo lyg hobis. Treniravau vieną, vėliau du, tris žmones. Tik mano svajonė užsiauginti mokinių vis neišsipildydavo: jau užaugindavau, bet jie išvažiuodavo į užsienį, o man likdavo dilema, ar viską mesti, ar vėl ieškoti mokinių. Bet aš ir vėl auginu.

Pirmi keli mano smauglių kovotojai jau tada buvo šiame stiliuje turbūt geriausi Lietuvoje. Mes pasikviesdavome pakovoti imtynininkų. Bet mūsų niekas nežinojo, nes mes visa tai darėme tokioje pakankamai uždaroje aplinkoje. Po to, kai atsirado Bushido, vienas iš vėlesnių smauglių, Sergejus Grečicho, labai norėjo dalyvauti parteryje, Bushido. Per jį visi sužinojo apie mūsų Smauglių judėjimą ir apie mane. S.Grečicho buvo pirmas, kuris pasirodė oficialiai. Iki tol dar buvo Sergejus, kuris sudalyvavo vienoje kovoje ir jam užteko. Aš niekada savo mokinių nestūmiau dalyvauti, sakiau, kad varžybos – jų pačių reikalas. Man tik buvo svarbu turėti bendraminčių, kad galėtume mokytis šitą stilių.

Bet šitas darbas buvo labai rimtas. Aš ir dabar kartais užsigalvoju, kuriame stiliuje – karatė Shotokan ar šitame – aš daugiau žinau.

­- Karatė ir parteris – puikiai papildo vienas kitą?..

Jeigu imant apskritai kaip kovos meną, tai šie stiliai labai papildo vienas kitą. Nes karatė Shotokan yra smūginė technika: rankų, kojų smūgiai, o čia – imtynės parteryje.

Man visą laiką buvo įdomūs visi kovos menai. Kai dar turėjau šiek tiek laiko, nueidavau ryte ir dziudo pasitreniruoti. Bet pastebėjau, kad vis tiek turi būti šioks toks racionalumas. Laikas ne guminis, todėl reikia atsirinkti, į ką gilintis. Jeigu vaikas, pavyzdžiui, dziudoistas dešimt metų daro metimus, tai aš niekada negalėsiu su juo konkuruoti toje srityje.

Aš kaip ne kaip jau esu karatistas, smūgių srityje kažką galiu. O jeigu su priešininku sueiname į artimą distanciją, tada aš viską pervedu į parterį. Taigi mano taktika jau žymiai platesnė, na, tik kad be ginklų. Kovos yra įvairios, ypač tai parodo Bushido. Jeigu išeina du kovotojai, kurių vienas geras smūgiuotojas, tai kitas nieko nelaukdamas griebs už kojų, vers žemėn ir pradės imtyniauti. Ir jeigu tu nemoki imtyniauti, gali būti geriausias smūgiuotojas, bet Bushido kovoje pralaimėsi. Tos mišrios kovos daug parodė.

- Parodė imtynių reikalingumą?smauglys_5.jpg

Parteris buvo visiškai pamirštas, netgi pasaulyje. Ir imtynės buvo nuvertintos. Buvo laikoma, kad imtynės – na, sportas... Bet jau rimtas kovos menas tai tik toks, kur smūgiai: karatė, kikboksas, muaithai. Šiek tiek perversmą padarė Amerikoje prasidėję kovos be taisyklių. Visi tada ginčijosi, kas laimės: boksininkas ar kikboksininkas – imtynininkų net neminėjo. O išėjo taip, kad laimėjo kažkokia brazilų giminė, Greisiai, kurie nieko daugiau nedarė, tik kovojo parteryje. Ir, man atrodo, jie laimėjo visus pirmus čempionatus. Nuo tada imtynės pradėjo atsigauti, ir žmonės vėl į tai pradėjo žiūrėti kaip į kovinę sistemą.

- Ar galima Smauglių klano kovos meną vadinti jujitsu?

Jeigu žiūrėtume bazę, tai aš domėjausi dziudo, sambo, vėliau brazilų jujitsu ir indų nacionalinėmis imtynėmis. Plius yra krūva tokių veiksmų, kuriuos mes padarėme patys. Taigi tai yra mišinys. Bet būtent parterio srities mišinys. Metimų mes beveik nesimokome. Na, yra tokie specifiniai momentai, kaip prieiti prie smūgiuotojo, kaip su juo susikabinti. Tačiau po to jau ne tiek svarbu, kas ką permes. Aišku, atrodo, jeigu tu dar mokėtum metimą, tai gal galėtum geresnę poziciją užimti... Bet praktika parodė ką kita. Aš su savo smaugliais specialiai dariau bandymus. Mes kovoms pasikviesdavome aukšto lygio Lietuvos dziudoistus. Tai nebuvo tokio atvejo, kad jie permestų ir liktų stovėti. Vykstant metimui, jie nukrenta kartu, o ant žemės dziudoistas pralošia, nes čia turi mažiau įgūdžių. Išeina taip, kad žmogus, 10-15 metų tikrai aukštame lygyje sportuojantis dziudo, mėto puikiai, bet kovoje iki pasidavimo pasirodo ne toks ir stiprus.

- Ar skiriasi karatė ir imtynių mokymo metodika?

Dabar karatė vystosi daugiau sportine linkme, varžybose yra labai daug įvairių apribojimų, todėl pilna karatė technika nenaudojama: yra tam tikras kiekis smūgių rankomis, kojomis, kombinacijos. Viskas remiasi greičiu, staigumu, priešininko pajautimu, o techninis arsenalas nėra labai didelis. O parteryje man brangu tai, kad mes nebuvome prisirišę prie jokios sistemos. Aš auginu Smauglį atsižvelgdamas tiesiog į jį patį. Daugelyje sportinių kovos menų, taip pat ir karate Shotokan, treneris yra įvarytas į tam tikrus rėmus: varžybos, seminaras, egzaminas. Ir pagal juos turi ruošti savo mokinius. Nors ir matai, kad jam reikia tuo momentu daugiau pakovoti, bet, jei priartėjo seminaras ar egzaminai, tuomet turi beveik viską mesti ir pagrindinį dėmesį skirti egzaminams. O tie, kas yra sporto mokyklose, pavyzdžiui, dziudo, netgi turi tam tikrus planus, kiek per tam tikrą laiką treneris turi paruošti jaunučių, kiek vaikučių tam tikrų vietų ir t. t. Tuomet imama keletas technikų, žvėriškas fizinis parengimas ir gaunamas reikalingas rezultatas. Bet ilgalaikėje perspektyvoje tai nepasiteisina. Ypatingai vaikus reikia treniruoti technikos, judesio, vėl technikos... O fizinį pasirengimą jis savaime įgaus augdamas ir besitreniruodamas. Treneris, įstatytas į minėtus rėmus, negali sau leisti taip treniruoti, kad rezultatas, nors ir koks geras, būtų po penkiolikos metų.

- Ar galima teigti, kad pagrindinį pasirinkimą – Shotokan karatė – padiktavo aplinkybės, o parterį atradote pats?

Ne, nepasakyčiau. Ir į karate aš atėjau kaip į kažką švento. Tiesiog tai, kas tampa darbu, jau nebeteikia tiek džiaugsmo, kiek teikė, kol buvo tik pomėgis. Aš nelabai įsivaizduoju, kad būčiau galėjęs daryti ką nors kitą. Pinigų atžvilgiu Lietuvoje tikrai sunku gyventi iš kovos menų. Jei tai daryčiau dėl pinigų, tai yra krūva pelningesnių užsiėmimų.{mospagebreak_scroll}

- Lietuvoje kovos menai – daugiau idėjinis darbas?..

Taip, daugiau idėjinis. Kai kas dar bando derinti tai kaip antrą darbą. Bet aš manau, kad jeigu tu visą dieną dirbi, o po to dar eini vesti treniruotę, tai profesionalumas nukenčia.

- Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti idealus mokinys?

Norėtųsi, kad tą kovos meną jis širdyje mylėtų taip, kaip aš pats. Kad būtų bent vidutinių fizinių gabumų – vidutinių pakanka. Ir kad būtų darbštus, lankytų treniruotes. Iš savo praktikos karatė galiu pasakyti, kad sporte aukščiausią lygį pasiekia vidutinių gabumų darbščiausi mokiniai.

- Didžiąją dalį laimėjimų nulemia darbas?

Taip, darbas vis dėlto labai daug lemia. Turėjau labai gabių mokinių, bet jų darbštumo pakanka metams, dviems, trims... – ir jų jau nėra. O išryškėja tie, kurių pradžioje lyg ir nelabai pastebi: jie metai iš metų treniruojasi, užauga, subręsta ir – op, vieną dieną rodo rezultatą.

Kovos menų treniruotės, jeigu vyksta pakankamai aukštame lygyje, yra sunkios. Jos visuomet reikalauja valios pastangų, susikaupimo, reikalauja kažką paaukoti. Tu negali sau leisti grįžęs iš mokyklos aplankyti pusę barų, nueiti pas draugus ir dar spėti į treniruotę. Jau turi kažką pasirinkti. O aukoti galima tada, kai tau tas dalykas patinka. Todėl sakau, kad mokiniui turi patikti kovos menas, jeigu jis nori kažką pasiekti. Nes jei lankys dėl kažkokių kitokių priežasčių – gal tėveliai nuvarė, gal nori pasigirti, kad jis karatistas, apsivilkti kimono, – tie dalykai greitai praeina. Po keleto metų tie pirminiai norai nebeegzistuoja, naujų nebėra, todėl mokinys neberanda, dėl ko galėtų čia tiek dirbti ir stengtis. O darbo įdėti reikia tikrai daug.

- Esate išugdęs gerų mokinių tiek karatė, tiek iš Smauglių. Ko iš jų tikitės, kokio grįžtamojo ryšio?

Sunku pasakyti dėl to grįžtamojo ryšio. Visą laiką norisi bent morališkai jausti tų mokinių, kuriuos tu užaugini, padėką. Ir kartais labai džiugina net ir toks elementarus dėmesys, kai, pavyzdžiui, koks nors buvęs mokinys pasveikina su gimtadieniu – tada viduje būna toks džiaugsmas. O ko daugiau gali tikėtis – grynai moralinių dalykų. Nes kartais esi ir pats priverstas daug dirbti ir mokinį turi priversti – jeigu nori kažką išugdyti, tai mokymas nėra vien rožėmis klotas. Turi kelti reikalavimus, versti mokinį, statyti į sunkias situacijas, kad jį užgrūdintum. Norisi, kad užaugę jie visą tai suprastų.

- Koks tuomet turėtų būti mokytojas: ar įsiklausantis, ar aklai besivadovaujantis kažkokia technika, metodika?

Visų pirma, mokytojui tas kovos menas turi būti mėgiamas. Ypatingai jeigu kalbame apie Lietuvą, kurioje iš to didelių pinigų neuždirbsi. Tam tikra prasme turi būti šiek tiek fanatas. Antras dalykas, turi būti atsakomybė prieš savo mokinius. Aš domiuosi daugeliu kovos menų, bet jeigu nesijaučiu tame kovos mene pakankamai „kietas“, pakankamai pažengęs, tai negaliu sau leisti mokyti to kovos meno kitus. Treniruodamas turiu žinoti, kad esu pakankamai profesionalus toje srityje, kad galėčiau kažko išmokyti kitus. Dabar Lietuvoje tos atsakomybės gal daugiau, nes ir kovos menų sritis nėra labai pelninga, kad tuo daug kas užsiimtų. Bet anksčiau būdavo ir tokių variantų, kad vos ne kažkoks desantininkas grįžęs pradėdavo vaikus treniruoti. Šiuo atveju sporte paprasčiau, nes yra tam tikri rangai. Esi vertinamas pagal savo darbą: pasiekimus, išugdytus mokinius.

smauglys_4.jpg- Girdėjau, kad išlaikęs Shotokan karate 1 dano egzaminą, Jūs nutarėte daugiau egzaminų nelaikyti ir, nors Jūsų technika jau gerokai aukštesnė, savo pažadą tęsite. Kodėl?

1 Dan shotokan stiliaus egzaminą išlaikiau 1996 metais. Egzaminatorius K. Funakoshi (9 Dan). Šį laipsnį pripažino ir JKA (Japonijos karate asociacija). Iki to laiko juodas diržas man buvo pagrindinis tikslas. Po to diržų egzaminai man jau nebuvo tokie svarbūs. Domino pati karatė, jos technika, taktika. Ypač stengiausi tobulėti sparingo (karatė kova) srityje. Esu labai dėkingas savo mokytojui Kazimierui Šipeliui. Būtent jo
tradicijas ir metodiką stengiausi tęsti savo treniruotėse. Mokytojas
ir dabar mane visada palaiko, padeda ir pataria. Didžiuojuosi savo mokiniais, kurie pelnė medalius Europos ir Pasaulio čempionatuose būtent sparingo rungtyse. Man labai svarbu, kad karatė būtų veiksmingas kovos menas. Kad mano mokiniai galėtų apsiginti bei kovoti su kitų stilių kovotojais. Šiaip visi kovos menai yra puikus būdas išreikšti save, stiprinti savo kūną ir dvasią.

- Kaip atsirado Smauglių klano pavadinimas?

Galima sakyti, kad atsirado impulsyviai. Todėl, kad bent jau pradiniame variante mūsų pagrindinis akcentas, pagrindiniai techniniai veiksmai buvo smaugimai. Be to, aš domėjausi senovinėmis mokyklomis ne tik sportiniu aspektu: jose su kovomis siejami žvėrys atitinkamai pagal pasiekiamą būseną. Mums pasirodė, kad šitam stiliui kaip idealas yra smauglys. Smauglio ir kovos stilius panašus: jis primiausia apsivynioja, kontroliuoja savo auką, o po to jau vyksta smaugimas. Mūsų stilius toks pats: jis nėra toks labai skubus, tu irgi turi užimti gerą padėti, sugauti savo priešininką, sukontroliuoti.

Ir braziliškame jujitsu, kurių stilius panašus, yra taikomi panašūs pavadinimai: įvairūs Piton, Anakonda – giminingi dalykai.

- Tai gal dabar galime manyti, kad turime lietuvišką šiek tiek patobulintą jujitsu varijantą?

Jujitsu yra labai platus pavadinimas, yra daug jo rūšių. Yra įvairių taikomųjų jujitsu rūšių, pavyzdžiui, skirtų policininkams, yra klasikinė. Mūsų stilių taip pat būtų galima vadinti jujitsu, nes pagrindai šiek tiek eina iš japoniškojo jujitsu, iš dziudo. Bet paskutiniu metu tai labai nuvalkiotas žodis ir į jį labai daug telpa.

- Ar tiesa, kad prasidedant naujam sezonui įgyvendinote savo mintį suburti MMA kovotojų grupę, iš kurios galbūt vėliau atsirastų giliau besidominčiųjų imtynėmis parteryje grupė?

Iki šiol aš treniravau karatė shotokan ir turėjau uždarą grupelę kovotojų, su kuriais tobulinome imtynes parteryje. Sekėsi labai gerai. Draugiškose kovose su kitais imtynių mėgėjais jie niekada nepralošdavo. Atskirus kovotojus ruošiau Bushido ir Grapplingo turnyrams. Šiais metais apsisprendžiau plėsti šią veiklą. Senokai mąsčiau, kad būtų gerai sujungti mano kovos parteryje žinias su smūgine technika ir pradėti kryptingai ruošti MMA kovotojus. Džiugu, kad jau greitai mano svajonė bus įgyvendinta. Šį mėnesį pradės veikti MMA grupė "Smauglys". Priimsime visus norinčius ir mėgstančius kovoti. Aš treniruosiu imtynes parteryje, o smūginei technikai tobulinti pasikviečiau muaythai stiliaus trenerį. Matysim, ką gausim, tobulinsim sistemą. Tikslas – ne tik mokyti jaunimą mišrių kovos menų, bet ir paruošti aukšto lygio profesionalius kovotojus, kurie garsintų Lietuvos vardą, galėtų dalyvauti profesionaliuose turnyruose.

- Kas paskatino suburti tokią grupę?

Iš tikrųjų man pilnai užtenka to, kuo iki šiol užsiėmiau, tačiau Lietuvoje, manau, vien to nepakanka. Lietuvoje daugiau smūgiavimo, smogiamųjų kovos menų tradicijos. Bushido, kur žiūrovai gauna emocijas, kažkas kažkam į nosį duoda.

Jeigu nepavyks savęs realizuoti čia, tai dar turiu variantą iš viso viską mesti ir išvažiuoti į Japoniją, nes turiu ir tam tikrų pakvietimų, variantų. Japonijoje kovos menai vis tik yra šiek tiek kitokioje vietoje nei Lietuvoje. Juos ten supranta, domisi didesnis kiekis žmonių. Mane kartais stebina mokinių požiūris į patį karatė. Kai, pavyzdžiui, žmogus nelanko kokį mėnesį, o man paklausus, kokios priežastys, atsako: „Treneri, aš juk už šitą mėnesį sumokėjau...“ Japonijoje tokio dalyko nėra. Dabar viena mano mokinė yra išvažiavusi į Japoniją, treniruojasi tenai pati, treniruoja vaikus karatė. Sakė, kad vaikai subėga ir kaip žvėrys treniruojasi po tris valandas, sąmoningi tokie. Aš labai pasiilgstu tokių mokinių, kuriems tikrai tas dalykas tikrai patinka. Nes kai matai, kad žmogui tas įdomu, tada labai lengva mokyti, ir labai sunku, kai tu jauti sieną, kai mokinys tik laukia, kada baigsis treniruotė, kad galėtų bėgti į barą ar dar kažkur.

- Kiekvienas mokytojas svajoja mokyti tik tokius mokinius. Tačiau Japonijoje lauktų kiti sunkumai...

Taip. Man pirmiausia tai, kad viduje nesu emigrantas, man būtų labai sunku emigruoti. Aš pastebėjau, kad dabartinis jaunimas lengvai emigruoja. Nuvažiuoja į vieną šalį – truputį pagyvena, nuvažiuoja į kitą – pagyvena. Jie visur matomai jaučiasi lyg namie. Man, aš įsivaizduoju, tai būtų didžiulis stresas. Todėl emigruočiau turbūt tik tuo atveju, jeigu matyčiau, kad mane galimybės galutinai išvaro iš Lietuvos. Jei matyčiau, kad Lietuvoje niekam nereikia to kovos meno. Galbūt Japonijoje turėčiau pasekėjų. Bet viską čia palikti ne taip parasta. Jeigu man pavyks, galbūt kitą vasarą važiuosiu į Japoniją, vasarą pabūsiu, o tada – matysim. Dar žiūrėsiu, koks bus šis sezonas, galbūt sėkmingas. Jeigu matyčiau, kad yra mokinių, kurie nori, su kuriais galima kažką padaryti... Tada aš tikrai nevažiuočiau.

­- Ačiū Jums už pokalbį ir tikimės, kad turėsime Smauglį Lietuvoje.


Su Ričardu Piepoliu kalbėjosi Gailė Vanagienė "Yoi"

 

 

 

 

 

Atnaujinta 2011 rugsėjo 10, Šeštadienis. 20:46

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!