FightClub.lt - Interviu su "Pitbuliu"

Interviu su "Pitbuliu" Komentuoti

Kai susitikome su Pitbull'iu pokalbiui, jam tik įėjus pamačiau kovų užgrūdintą kovotoją ir labai nesunkiai galėjau jį įsivaizduoti taikliai smūgiuojantį lazda arba mokantį elgtis su peiliu. Tačiau bendraujant atsiskleidė daug įdomių ir netikėtų dalykų, o pokalbis pasirodė toks įdomus, kad tik Pitbull'iui išėjus susigriebiau taip ir nepaklausus, kam gi jam ta darbo su lazda technika reikalinga Lietuvos gatvėse – juk lazdos nepasinešiosi? Na, bet šį klausimą Jūs bet kada galite užduoti Pitbull'iui forume.


Image- Kalbant apie Filipinų kovos menus, daugeliui trūksta aiškumo. Informacijos nedaug, o ir esamoje susigaudyti nelegva. Kokiame kontekste filipinietiški kovos menai buvo sukurti, kuo jie pasižymi?

Filipinai – įdomus regionas, tačiau žmonės sunkiai susigaudo jo istorijoje. Mokykliniuose istorijos vadovėliuose rašoma, kad atvažiavo Magelanas ir užėmė. Ir tiek. Iš tiesų vietiniai jį sutiko su kariniais pabūklais, kuriais apsirūpindavo iš Kinijos – Filipinai tuo metu jau nebuvo visiškai necivilizuotas kraštas. Buvo dvi kolonizacijos: ispanų ir JAV. Ispanai atnešė katalikybę, kuri virto savotišku „miksu“. Apskritai Filipinuose galima rasti daug tikėjimų. Tarkime, jie gali užsiimti šamanizmo praktika tiesiog pakeliui į katalikišką bažnyčią – jiems tai visiškai normalu. Be katalikybės ir islamo, šiame regione egzistuoja ir vietiniai dievai. Čia viskas dera.

Be to, filipiniečiai labai karingi, net ir šiais laikais. Įdomu tai, kad praktiškai visi jų kovos menai yra paremti ginklais. Mano draugas, važinėjantis į Filipinus, pasakojo, kad vietiniai be ginklo nevaikšto. Nešiojasi, pavyzdžiui, rotarines lazdas. Tai paprastos lazdos, tik šiek tiek sunkesnės. Tačiau laikomos rimtu ginklu, kurį atvirai nešiotis gali tik meistrai, turintys joms licenzijas kaip šaunamajam ginklui. Net kai draugai mėgino atsiųsti iš Filipinų mums lazdų, jiems uždraudė jas išsiųsti kaip ir bet kokį kitą ginklą. Ten peilį paprasčiau nešiotis negu lazdą. Kaimuose visi ir dabar vaikšto ginkluoti, nešiojasi mečetes. Apskritai kova be ginklo ten neaktuali ir nesuprantama. Jeigu tu turi užantyje peilį, tai kam reikia vargti smūgiuojant.

- Kuo tau patinka jų kovos menai?

Patinka tuo, kad sulygina galimybes. Galimybės laimėti kovą prieš didelį ir sunkų priešininką, jei esi už jį lengvesnis ir mažesnis, yra labai nedidelės. Su peiliu dar yra visokių variantų, tačiau lazda visiškai sulygina priešininkus. Tuomet viskas priklauso nuo įgūdžių, sėkmės, o ne nuo ūgio ar svorio. Yra netgi įvairios taktikos, kai mažesnis svoris tampa didesniu pliusu.

- Kaip jais susidomėjai?

Prieš dešimt ar dvylika metų perskaičiau straipsnį apie filipiniečių sistemą žurnale „Kempo“, ir tai sudomino. Ilgą laiką po to ieškojau informacijos, tačiau surasti, kur mokytis, ilgai nepavyko. Po to Rusijoje susipažinome su Bremo Franko ir Tomu Lemonu, kurie turi savo kovos peiliu sistemą. Ji kilusi iš filipinietiškos, tik pritaikyta lenktiniam peiliukui – jie patys turi tam tikrą peiliuką sukūrę. Be šios technikos jie dar dėstė Modern Arnis – filipinietišką sistemą, sukurtą ir pritaikytą amerikiečiams: joje yra aiškūs danai, rangai, technika – viskas paprasta. Tačiau jos kovinis efektyvumas nėra labai aukštas.

- Kokie apskritai filipiniečių kovos meno stiliai egzistuoja?

Vienas iš Eskrimos – filipinietiškų kovos menų – pliusų yra tas, kad čia praktiškai viską galima sudėti. Ten taip ir yra. Pats suskirstymas stiliais Filipinų kovos menuose įvyko tik 20 a. antroje pusėje, kai jie pradėjo skleistis po pasaulį. Iki tol buvo tik meistras, dėstantis savo techniką, kuri gali būti labai siaura. Kaip pavyzdį galiu paminėti vieną savo stilių sukūrusį meistrą, apie kurį rašoma ir mūsų tinklapyje. Jo stilius susidėjo iš dviejų smūgių: iš apačios žemyn ir iš viršaus į apačią. Atsirado šis stilius irgi labai paprastai. Žmogus buvo ramus ir taikus, bet, kai prisigerdavo, visada lupdavosi. O lupdavosi baruose, ir, kad jo neužpultų iš visų pusių, beveik visada tarpduryje, kur buvo patogu mušti tik iš apačios į viršų ir atvirkščiai – štai ir jo stilius. Tai yra natūralu Filipinuose.

Kitas filipinietis, kikbokso čempionas, įkūrė savo mokyklą. O visa jo Eskrima šalia kikbokso technikos yra dvi lazdelės – javaros – filipinietiškai „dula dula“, kurias jis suspaudžia kumščiuose ir tuomet smūgiuoja. Ir visa jo mokykla pagrįsta tom dviem lazdelėmis. „Mano mokiniai mušasi gatvėse, vargo nemato – mums gerai“, - aiškina filipinietis.

Nuvažiavo amerikiečiai (o jie mėgsta viską papunkčiui aprašyti) į Filipinus, ėmė klausinėti meistrų apie distanciją, laiko pojūtį... Vietiniai nustebo: „Kokia distancija? Jeigu per toli – priėjai arčiau, jeigu per arti – atsitraukei. Laiko pojūtis? Na, kada reikia, tada ir mušk – ką čia daug galvoti!“ Teorijos kaip tokios Filipinuose iš viso nebuvo. Jų kovos menų mokyklos yra dvejopos: pirmos, kurios turi pinigų, sukuria sistemą ir skleidžiasi po pasaulį, ir kitos, kurioms priklauso vargšai, neturintys pinigų, arba tokie, kurie tiesiog muštynėse naudoja iš kartos į kartą perimamą „šeimos“ kovinį meną ir nekvaršina sau galvos dėl jo populiarinimo.

- Kokia tuomet Lietuvoje praktikuojama Eskrima?

Mūsų – Doce pares. Doce pares – tai mokykla. Tiesiog šeši meistrai Filipinuose Sebu saloje sukūrė klubą, kuriame iš pat pradžių dėstė keletą stilių, net nepanašių tarpusavyje, ir pavadino jį „Doce pares“. Klubo mokiniai galėjo laisvai treniruotis bet kurį iš tų stilių. Vėliau ši mokykla suskilo į tris dideles šakas. Multi style – jauniausia atskilusi šaka, su vadovu Dionijo Kaneti, kuris pasižymėjo tuo, kad sistematizavo visą mokyklą, nes Filipinuose tokios kaip mokymo metodikos nelabai yra. Antrai šakai vadovauja Kakoja Kaneti. Tai dėdė su sūnėnu, kurie nepasidalina, kurio tikresnė Doce pares. K. Kaneti sistema paremta artima kova, jis turi sukūręs savo Eskrido stilių, kuriame yra ne 10, o 12 danų. „Mano sistema – kiek noriu danų, tiek duodu“ – teigia šis meistras. Ir yra trečia, taip vadinama senoji Doce pares mokykla – San Migel Eskrima. Jos įkūrėjas – vyriausias brolis Momojo Kaneti. Jo sistemos pagrindas – tai darbas su dvigubu ginklu – lazda ir peiliu – ir apskritiminiai judesiai. Be to, naudojamų ginklų arsenalas platesnis nei kitose dvejose šakose. Tai mažiausia šaka, tačiau būtent ji laikoma seniausia iš paminėtųjų.

- Tai kuriems iš jų priklauso lietuviai ir koks mokytojas jus moko?

Oi, mes labai gudrūs (juokiasi)! Mes turime du mokytojus – Lenkijoje ir Rusijoje, tiksliau, tai ir dar daugiau. Gudrybė tame, kad nė vienai organizacijai mes nepriklausome. Nežinau, gabūt tai pasikeis rudenį, o gal ir vėliau. Esmė tame, kad kol kas aš nesu suinteresuotas plėsti šią veiklą. Aš nemėgstu dėstyti.

- Tai kaip čia taip tada išeina?

Viskas labai paprasta. Eskrima turi vieną tokį didelį minusą: vienas tu nieko negali mokytis – mano pasirinkta kryptis reikalauja pastovios praktikos poroje. O geriausia praktika – laisvos kovos. Jeigu nori, kad jos būtų aukšto lygio, reikalingi geri priešininkai, kuriuos reikia paruošti. Taigi aš pradėjau dėstytojauti grynai iš savanaudiškų paskatų. Ir mokau aš kiek netradiciškai.

- Vis dėlto, kaip galima būtų nupasakoti lietuvišką Eskrimos varijantą?

Lenkų mokytojas šiuo metu priklauso K. Kaneti mokyklai, o rusų Doce pares mokykla įdomi tuo, kad mokytojas tris metus mokėsi Meksikoje ir jo sistema sumaišyta su Jet kun do bei kitomis įvairiomis technikomis. Su abiem organizacijomis mes gražiai bendraujame. Atraminis visų šių sistemų taškas yra kovos. Įvairių technikų mišinys atsiranda, kai nekovoji. Taigi kuo mes daugiau kovojame, tuo mūsų veiksmų arsenalas darosi mažesnis. Netgi kai neseniai pakeitėme seniau treniruotėse naudotas gumines lazdas į medines – rotano lazdas, veiksmų pasirinkimas gerokai sumažėjo, kadangi žmonės jau buvo įpratę priimti guminių lazdų smūgius – to būti neturėtų. Veiksmų pasirinkimas, kada tu gali liuobti ir negauti atgal, yra labai mažas. Todėl mes prieiname prie to, nuo ko pradeda kurtis dauguma kovos sistemų – prie pagrindinių veiksmų arsenalo. Mokymas pasižymi ne žinių gausa, o jų gilinimu per patirtį.

- Ar yra kokia nors lygių sistema?

Kai kuriose Eskrimos sistemose yra, pavyzdžiui, Olandijoje. Bet pas mus – ne.

- Girdėjau, kad organizuojate atviras kovas?

Taip. Į jas ateina visokiausi žmonės iš visur, net ir mėgėjai. Jie pakovoja, gauna savo porciją mėlynių ir išeina patenkinti.

- Kuo tau pačiam Eskrima tinka labiau nei, tarkim, karate, jujitsu, boksas?..

Žinau, kodėl niekada nelankiau karate – mane gąsdino katos! Buvau pas draugus kyokushin treniruotėje ir pamačiau, kiek darbo reikia šlifuojant vieną katą, o kai dar man pasakė, kad tų katų jie turi labai daug!.. Eskrima yra tinginių menas. O karate reikalauja daug kruopštaus darbo. Na, jujitsu tuo metu, kai pradėjau treniruotis, nebuvo. Iš tiesų, tai net nežinau, ar dabar pas mus yra gero lygio jujitsu. O į boksą nėjau dėl to, kad bijojau gauti į nosį.

- Bet dabar tikriausiai gauni daug daugiau?

Dabar aš turiu šalmą!

Iš tiesų tai net nežinau, kodėl  mane užkabino Eskrima. Labai daug kas priklauso nuo to, kas pristato stilių. Galbūt, jei būčiau sutikęs gerą karate mokytoją, dabar tuo ir užsiimčiau.
{mospagebreak_scroll}

- Kaip ir kada atradai Doce Pares?

Internete radau informacijos, kad vyksta penkiolikos dienų stovykla. Darbe, aišku, nenorėjo paleisti, todėl teko išeiti – na, ir nuvažiavau. Per pirmas dešimt dienų seminare atkrito daug dalyvių, bet aš ten gavau daug informacijos ir į Lietuvą grįžau su įkvėpimu. Tai buvo prieš ketverius metus. Tačiau dar pora metų anksčiau pradėjau domėtis minėta Modern Arnis ir Bremo Franko sistema.

- Kuo Doce pares mokyklos technika skiriasi nuo kitų Eskrimos mokyklų?

Įdomus dalykas tas, kad net vienos mokyklos atstovai visiškai skirtingai juda ir kovoja, ir žiūrėdamas iš šono negali pasakyti, kur Doce pares, o kur ne.

- Tai pagal kokius tuomet bruožus galėčiau atskirti?

Reikia paklausti! (juokiasi) Doce pares – tai darbas trijose distancijose: tolimoje, vidutinėje ir artimoje. Ne visos Eskrimos mokyklos tai turi. Taigi jeigu yra visos trys distancijos, tada jau tai galima pavadinti Doce pares mokykla.

- Minėjai, kad daug laiko skiri treniruotėms. Ar nesunku suderinti treniruotes su darbu?

Nesunku, aš nedirbu. Aštuonerius metus atidirbau teisme ir nutariau, kad kurį laiką reikia pailsėti. Nes darbas vargina (juokiasi) – tai supratau grįžęs iš kariuomenės. Be to, reikia išnaudoti tą laiką, kol dar nėra vaikų, ir važinėti į seminarus.

- Kada pradėjai domėtis peiliais?

Ilgą laiką man peiliai iš viso nepatiko. Ir dabar peilyje nieko nuostabaus nematau, jokio estetinio grožio – man svarbiau, ar patogiai jis guli rankoje. Treniuojuosi ne tam, kad ką nors padaryčiau, o tam, kad žinočiau, ką priešininkas gali padaryti man. Reikia žinoti, kaip elgtis užpuolimo atveju.  O užkabino peilis... Maskvoje yra mokykla Tolpar – jie specializuojasi tik kovoje peiliu. Jų dinamika ir požiūris į ginklus gražiai gula šalia Eskrimos.

- Tai šitaip „sukomplektuotos“ Eskrimos kaip Lietuvoje daugiau niekur nerastume?

Iš tiesų, daugiau niekur. Mes tai vadiname „Kuro aparatūros Eskrima“, nes treniruojamės buvusios Kuro aparatūros gamyklos salėje.

- Tai kodėl nepopuliarini savo mėgstamo stiliaus, jeigu nori, kad jis gyventų?

Populiarumas ir meilė stiliui – visiškai nesusiję dalykai. Kol aš būsiu, jis gyvens, o po manęs – nors ir tvanas. Esu egoistas ir mane domina tik mano progresas. Kitas dalykas – požiūris į ginklą pas mus nėra labai geras.

Kartą, šnekėdamasis su vienu teisėju, pasakiau, kad gerai nešiotis peilį savigynai. Jis man atsakė, kad daugumos teisėjų požiūris yra toks: „Geras žmogus su peiliu nevaikšto“. Ir su lazda nesitreniruoja (juokiasi). Lygiai kaip senas tarybinis požiūris, kad geras žmogus karate neužsiima. Tokie vyrauja stereotipai apie ginklus. Tačiau žmonės, kurie peiliu pjauna – jie nesitreniruoja. Vienas išmintingas filipiniečių meistras pasakė: „Kovai peiliu reikia dviejų dalykų: peilio ir noro užmušti savo artimą“. Norint užmušti žmogų treniruotis nereikia. O kuo tu daugiau treniruojiesi, tuo mažesnis noras eiti į gatvę muštis – kam to reikia.

- Ką žmogui reikalingas kovos menas?

Kovos menas duoda galimybę pasirinkti. Kai rankose turiu ginklą, galiu rinktis: kovoti ar ne. Tada galiu nusileisti ne iš baimės. Taip atsiranda tikrasis gerumas. Kita vertus, jeigu kas nors grėstų mano šeimai, aš kovosiu visomis galimybėmis – o galimybių aš turiu daug, jei daug moku.

- Kuo ginkluota kova skiriasi nuo beginklės?

Darbui su ginklu reikia subręsti. Kovos su ginklu taktika labai skiriasi nuo beginklės, mąstymas taip pat. Kai pradedi dirbti su ginklais, supranti, kad viskas turi vykti labai greitai, nes niekada nežinai, ką iš kišenės gali išsitraukti priešininkas. Kai pradedi dirbti su ginklu, į pačią kovą be ginklo pradedi žiūrėti visiškai kitaip: ji turi būti labai trumpa. Pas mus yra tokia idėja, kad darbas peiliu turi trukti 1,5-2 sekundes, darbas lazda – 2,5-3 s, o darbas be ginklo – 5 s. Jeigu per penkias sekundes kumščiais priešininko nesutvarkei, tai tu be reikalo mokeisi. Čia aš nekalbu apie kovą tarp lygių priešininkų. Kalbant apie ginklą, bet koks iš jų sulygina priešininkus.

- Kuo pasižymi Eskrimos ginkluota kova?

Pirma užduotis Eskrimoje yra ne liuobtelti per galvą, o duoti per ginkluotą ranką. Pirma nuginkluojame, o tada jau duodame – dažniausiai per kojas, vėliau per rankas, na, o tada jau su galva susitvarkysime. Ne iškart duodi į galvą, nes tada gali gauti atgal. Gera ir teisinga Eskrima yra tada, kai priešininkas gauna, o aš ne. Kovoje be ginklo galima apsikeisti smūgiais, juos priimti, o čia – ne.

- Treniruoji ir vaikus. Ko juos mokai?

Turiu vaikų grupę. Jie ateina mokytis ne kovos meno, o fizinio pasirengimo. Nežinau, kas man patinka labiau: muštis ar su vaikais šliaužioti. Mankštos metu išjudiname tokius raumenis, kurie šiaip retai dirba. Kai suaugusieji pabando, jiems dažniausiai nepavyksta pakartoti vaikų mankštos.
Image

- Žmonės per mažai juda...

Apie judesio kultūrą galima daug šnekėti. Primiausia žmones reikia mokyti judėjimo meno. Mūsų charakteris priklauso nuo mūsų kūno. Kuo žmogus lankstesnis fiziškai, tuo lengviau bendrauja. Kūnas – tavo vidinės būsenos veidrodis. Treniruotas žmogus niekada nebus neurotikas. Žmogaus kūnas yra labai protingas, jį galima daug ko išmokyti, nukreipti tinkama linkme. Ilgai bendrauju su gydytojais. Buvo traumų – privertė domėtis medicina.

- Su medikais konsultuojiesi ir dabar?

Mano pirmoji mokytoja buvo moteris. Iš jos mokausi iki šiol. Ji yra medikė ir dabar dėsto ciguną bei taiči čeng. Ko gero galima sakyti, kad Liudmila Tamašauskienė yra taiči pradininkė Vilniuje, galbūt ir Lietuvoje. Mes bendradarbiaujame, ji ir dabar mane dar auklėja – tai ne žmogus, o išminties lobynas. O mane auklėti reikia pastoviai, nes aš toks žmogus, kuris sunkiai įsivažiuoja – esu flegmatikas, bet, kai jau įsibėgėju, tada reikia, kad kas nors sustabdytų, nes pats stabdžių neturiu. Esu inertiška asmenybė, taigi būtina, kad mane pastoviai kas prilaikytų ir nukreiptų teisinga linkme. Mano mokytoja mane sulaiko nuo visokių kvailysčių, pavyzdžiui, nuo bandymo kovoti su rotaninėmis lazdomis be šalmų.
 

- Ko esminio išmokė Eskrima?

Buvau labai kategoriškas. Eskrima išmokė, kad yra ir kitų požiūrių.

- Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės artėjančiuose seminaruose.
 


Su "Pitbull" kalbėjosi Gailė Vanagienė "Yoi"


Atnaujinta 2011 rugsėjo 10, Šeštadienis. 20:46

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

  • Nokautas - jo priežastys ir atsiradimo sąlygos
    • Theodore
      Hey I know this is off topic but I was wondering ...
       
    • Vada
      Hey this is somewhat of off topic but I was wanting ...
       
    • Lawerence
      Helpful info. Lucky me I found your website ...
       
    • Ali
      It's remarkable in support of me to have a website ...
       
    • Elvin
      My brother recommended I might like this web site.

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!