FightClub.lt - Interviu su Donatu Imbru

Interviu su Donatu Imbru Komentuoti

Donato Imbro pristatinėti nereikia. Šio kyokushin karate 1 dano meistro Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje pasiekti laimėjimai, manau, visiems yra gerai žinomi. Todėl tikriausiai daug įdomiau su šiuo žmogumi susipažinti iš arčiau, daugiau sužinoti apie jo jau septyniolika sportui skirtų metų bei pasidomėti ateities planais.


- Pradėsiu nuo paprasto, bet visada dominančio klausimo – ar daug treniruojiesi?

Tris kartus per dieną, šeštadieniais – du kartus, o sekmadienį miegu visą dieną. Prie tokio ritmo priėjau palaipsniui, ne iškart. Baigęs mokyklą atsisukau atgal ir pažiūrėjau, ką gero nuveikiau, o tada sprendžiau, ko siekti toliau. Stengiuosi koncentruotis į likusią kelio atkarpą iki sau užsibrėžtų tikslų, tačiau jaučiu, kad dar daug ko nepadarau.

Treniruodamasis tariuosi su daugeliu žmonių iš įvairių sričių. Nes, jeigu profesionaliai sportuoji, tai vienas nepatempsi, neužteks žinių bagažo, taigi su specialistais konsultuotis būtina. Aš žinau, ką man reikia daryti ant tatamio, tačiau nežinau, kokius papildus geriau vartoti, kaip gydytis traumų atveju ir pan. Pavyzdžiui, kartą per savaitę vežu savo kraujo vienam žmogui, kuris padaro tyrimus ir pataria, kokių papildų ar medikamentų reikia vartoti.

- Atiduodi šiam sportui daug jėgų ir laiko.

Nenorėčiau, kad mano vaikai rinktųsi šį sportą. Bet, jeigu sportuos, tai nedrausiu, o palaikysiu juos. Tarkim, man tai jau nebe malonumas, o darbas. Jį dirbu tam, kad „sudėliočiau taškus ant i“.

- Kokie tie taškai?

imbras-3.jpg
Reikia viską laimėti. Kai buvau Japonijoje, man labai patiko pokalbis su ambasadoriumi Kudziu. Jis pasakojo, kad japonai dažnai pasirenka vieną kurią sritį ir stengiasi joje tobulėti. Nesvarbu, net jei tai būtų skiedinio maišymas statybose – tuomet aš nenešu maišų ar plytų, o stengiuosi kuo tobuliau tą skiedinį maišyti. Pagalvojau, kad iš tiesų, jei kažkuo užsiimi, yra gerai susikoncentruoti ir siekti daryti tą darbą kuo tobuliau. Tai man kol kas ir sekasi. Laimėjau Lietuvoje, Europoje. Tačiau pasaulyje nelaimėjau. Istorijoje yra įrašas, kad esu antras.

- Po finalinės kovos tau plojo patys japonai...

Taurę turiu antros vietos, taigi man pačiam dar visi taškai nesudėlioti.

- Dabar yra galimybė laimėti Pasaulio čempionate spalio 13 dieną. Kaip tam ruošiesi?

 Nežinau, kiek čia yra tų galimybių. Ruošiuosi. Iš tiesų viskas labai paprasta: reikia sportuoti ir kiekvienose varžybose parodyti vis kažką naujo. Aš visus studijuoju prieš kovas, taip pat ir mane – visi žino, ką aš moku, todėl ir reikia kažko naujo. Taigi dabar susiradau bokso trenerį ir kasdien pas jį treniruojuosi.

- Ką manai apie draudimus kiokushin karate varžybose?

Na, pas mus neleistini tik rankų smūgiai į galvą. Iš pradžių gana skeptiškai žiūrėjau į šį draudimą, tačiau, metams einant, senstant, aš pripažįstu, kad tai vis tik labai naudinga. Kūną tu užgrūdinsi, o galvos – niekada. Vis dėlto galva skirta ne tam, kad ją daužytume. Todėl, nors ir gaunu pasiūlymų iš Bushido, K1, ir pinigai ten labai dideli, atsisakau vien dėl to, kad nenoriu galvos daužyti. Yra ir kitų būdų pinigams uždirbti.

- Ar daug teko turėti traumų, ar didelių?

Taip, visą laiką tų traumų būna. Tarkim, iš pasaulio čempionato Osakoje parsivežiau tris lūžius. Tai buvo stambiausia. O šiaip tų sumušimų, mėlynių visada būna.

- Rudenį  atidarei savo klubą Vilniuje. Ar nauji rūpesčiai netrukdo ruoštis varžyboms?

Man tie rūpesčiai malonūs. Aš manau, kad, jeigu net nesusimąstai, ar tai tave vargina, tuomet esi savo vėžėse. Man patinka dirbti su vaikais, jie manęs nesekina – manau, esu savo vėžėse.

- Pats treniruoji vaikus?

Taip, turiu tris grupes, viso apie šimtą vaikų. Labai džiaugiuosi, kad jie vasarą eina į treniruotes, nes aš pats, vaikas būdamas, stengdavausi vasarą nusiplauti. Iš tiesų, man atrodo, aš gana griežtai juos auklėju. Tačiau šią žiemą nesiryžau su vaikais bėgti naujametinio kroso, nes mačiau, kad ir taip daug jų šįmet sirgo.

- Kaip gimė klubo pavadinimas „Budora“?

Iš tiesų tai norėjau klubą pavadinti „Budo“ – „kario kelias“. Yra toks žmogus – labai geras mokytojas – Japonijoje, pas kurį aš visą laiką labai norėjau patekti. Jis kasmet kviečiasi pas save po kovotoją mėnesiui treniruotis. Ir mane pasikvietė kitais metais po pasaulio čempionato spalio mėnesį pasitreniruoti. O aš suprantu, kad negaliu – visą gyvenimą norėjau, o dabar negaliu. Svečiuojantis praeitą vasarą pas šį mokytoją, mes šnekėjomės, kad „budo“ būtų labai gražus pavadinimas. Tačiau Lietuvoje man neleido jo užregistruoti, kadangi yra nelietuviška galūnė. Tuomet pridėjau galūnę „ra“ – yra toks senovės egiptiečių saulės dievas.

- Išėjo toks gražus internacionalinis pavadinimas. Kalbant apie klubą – kokias viltis su juo sieji? Galbūt, pasiekęs užsibrėžtus asmeninius laimėjimus, planuoji apsiriboti mokytojo darbu ir gyventi ramesnį gyvenimą?

Turiu planų orientuotis į mokytojo darbą. Tačiau nežinau, ar tai tikrai bus ramesnis gyvenimas!

- Ramesnis Tavo organizmui...

Na, nebent organizmui, bet ne nervų sistemai! Praėjusią savaitę mano vaikai gynėsi diržus, tai taip neramu, taip neramu buvo pirmą kartą.

- Tai egzaminuoji ne pats, o, tikriausiai, federacija?

Oi, jei egzaminuočiau pats, tada visus būčiau praleidęs! Būčiau davęs vien už tai, kad vaikas labai stengiasi. Bet tvarka tokia: yra komisijos nariai, kurie važinėja po visą Lietuvą ir priiminėja egzaminus.

- Žiūrint į Tavo pasiekimus susidaro nuomonė, kad visko siekei labai kryptingai. Pagal tai rinkaisi ir atitinkamas bakalauro bei magistro studijas universitete?

Taip. Prasidėjo viskas Naujojoje Akmenėje. Bandžiau įvairias sporto šakas. Bet vienintelis Silvaško užkabino. Jis yra savo srities specialistas.

- Į kiokushin karate patraukė mokytojo asmenybė?

Būtent tai. Jeigu jis būtų buvęs futbolo treneris, tai tikriausiai būčiau žaidęs futbolą. Bet klausimas, ar būtų man taip sekęsi.

Taigi baigęs mokyklą pasirinkau kūno kultūros ir sporto pedagogikos specialybę. Baigęs bakalaurą nutariau studijuoti toliau.

- Kas atvedė į Vilnių?

Rinkausi iš trijų miestų: Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus. Pabuvau savaitę Klaipėdoje, savaitę Šiauliuose ir tada atvažiavau į Vilnių. Nusprendžiau likti sostinėje, kadangi visur kitur būčiau kam nors konkurentas, o čia – daug žmonių, niekam netrukdai – konkurencijos visiškai nesijaučia. Aš niekam nenoriu lipti per galvą. Noriu daryti savo, bet ir kitam nekenkti.

- Ar galėtum palyginti Lietuvos kiokushin karate su, tarkim, Japonijos, Lenkijos?.. Kokios šalys stipriausios kiokushin srityje?

Europoje dominuoja vengrai, bulgarai, ukrainiečiai ir lietuviai. Čia tos buvusios socialistinės šalys. Tie „tikrieji“ vakariečiai kiek apkerpėję, jie kontaktinių sporto šakų nenori, nes jiems tai skauda, tai mėlynė niežti. Žiūrint kokiu aspektu vertinti lyginant. Pačios federacijos vertinti negaliu, tačiau kalbant apie mokyklas, tai labai daug darbo įdeda bulgarai, be to, jie turi gerus rėmėjus.

- Kokiu aspektu galėtum įvertinti mokyklas?

Pas mus... Gal negražu sakyti, bet aš manau, kad tikras karate treneris visais atžvilgiais turi būti karate treneriu: turi būti teisingas, turėti stiprią filosofiją. Dažnai to pas mus pasigendu, dauguma „pasinešę ant sportiškumo“. Galbūt taip yra dėl to, kad patys neturėjo tokio mokytojo, iš kurio tos filosofijos būtų galėję išmokti. Man labai patinka mano trenerio požiūris: „Nesvarbu, kiek bus sportininkų ar čempionų – svarbu, kad būtų žmonių“. Ir iš tikrųjų, būdavo tokių vaikų, kurie ateidavo ir iš asocialių šeimų, bet vėliau susitvarkė gyvenimus ir labai puikiai gyvena iki šios dienos. Man irgi ši filosofija svarbiausia, aš manau, kad tikrai ne iš kiekvieno žmogaus gali išeiti čempionas, tačiau tai ir nėra būtina. Šis požiūris propaguojamas ir Bulgarijoje. Kaip yra kitose šalyse, nors ir turinčiose stiprias mokyklas, aš negaliu pasakyti, nes nesu ten buvęs ilgesnį laiką.

- O japonai?

Grynoji kyokushin mokykla Japonijoje jaučiasi ne didžiuosiuose miestuose, o provincijoje – tenai, manau, yra tikrieji mokytojai. Buvau pas japoną mokytoją Sempėjų – man ten labai patiko: labai geros sąlygos ir treniruotis ir gyventi.

Šiais metais į mūsų vasaros stovyklą atvažiuoja mokytojas Išis. Dar kažkada būnant Japonijoje stovykloje, iš visų japonų mokytojų jis ir Sempėjus man patiko labiausiai. Išis – toks labiau europietiškas japonas, galbūt dėl to, kad kurį laiką gyveno Australijoje populiarindamas kyokushin karate. Su juo lengva bendrauti, supranta mūsų „bajerius“.{mospagebreak_scroll}

- Vyksta aktyvus bendravimas su japonais?

Taip. Bet aš manau, kad taip yra dėl to, jog Lietuvos federacija yra viena stipriausių Europoje ir pasaulyje, ji išsiugdė japonų pagarbą.

- Ir tave japonai gerbia kaip stiprų priešininką?

imbras-4.jpg
Aš tiesiog darau tai, kas man įdomu. Pats mano požiūris į kovą su laiku keitėsi. Seniau aš norėdavau laimėti bet kokia kaina ir labai bijodavau pralaimėti. O dabar nebijau, nes žinau, kad, jeigu pralaimėsiu, tai tik stipresniam priešininkui, be to, gausiu pamoką, kurios nesugebėjau išmokti per septyniolika metų, kiek sportuoju. Reiškia, pats kaltas. Tai lyg iššūkis sau pačiam – surasti geresnį ar gudresnį už save. Kiekvieną kartą susitikdamas su priešininku – nesvarbu, su jauniumi ar su patyrusiu garbingo amžiaus kovotoju – aš žinau, kad rasiu dalykų, kurie man patiks.

- Gerbi kiekvieną priešininką?..

Taip. Stengiuosi labai nesureikšminti, kad aš čempionas. Šiandien čempionas, o rytoj – nebe. Man svarbiausia – gauti pamoką, kurią vėliau galbūt galėsiu perduoti savo vaikams.

Tas karate suvokimas su kiekvienais metais vis kitoks. Prieš porą metų norėjau bet kokia kaina laimėti, dabar – gauti žinių. O kur daugiau gausi žinių, jei ne kovodamas su geriausiais kovotojais – juos tu gali rasti tik ant tatamio.

- Kokių dar turi pomėgių?

Iš tiesų tai realiai ne labai kam ir lieka laiko, nes tris kartus per dieną treniruojuosi pats, o dar du kartus – su vaikais. Tai vakare belieka tik susitvarkyti ir – miegot.

- Tai labai įtemptas ir vienodas gyvenimo ritmas. Ar leidi sau kada nors paatostogauti?

Dabar tai ne. Bet atsipalaidavimui skirtas sekmadienis. Šiaip aš labai prisižiūriu maistą, tačiau kartą per savaitę, sekmadienį, leidžiu sau kokią nors nesąmonę suvalgyti – kad ir picą, cepelinus ar kugelį. Kaip sakiau, prie tokio ritmo pripratau palaipsniui didindamas krūvį, atrasdamas sistemą.

Aš suprantu, kad, kai baigsiu sportuoti, atsiras gyvenime draugė, žmona, vaikai – šeima... Tuomet negalėsiu skirti visos energijos tam, kam dabar noriu. Taigi dabar turiu kuo greičiau ir efektyviau sukaupti reikalingą žinių kiekį.

- Kokius galėtum išskirti gerus kovotojus?

Yra žmonės, kurie man imponuoja. Apskritai aš gerbiu lietuvių kovotojus. Aš manau, kad čia yra prisidėję tai, kad mes buvome sovietine šalimi. Nes, kaip rodo mūsų karate ir kitų komercinių sporto šakų praktika, būtent tie kovotojai yra patys stipriausi. Nežinau, gal užgrūdinti buvo. Ar tokie bus mūsų vaikai, aš jau negaliu pasakyti. Turbūt jie bus jau daugiau europietiški. Išskirti nė vieno kovotojo nenoriu, kaip nenoriu ir kad mane išskirtų, tačiau imponuoja man labai daug žmonių, nes iš kiekvieno aš mokausi. Studijuoju įrašus, ypač Lietuvių kovotojų.

Mano treneris pasakojo, kaip mokėsi kovoti: žiūrėdavo filmus su Čaku Norisu arba Džeki Čanu, išsirinkdavo kombinaciją ir kartodavo ją salėje. O realiai, norint tą kombinaciją panaudoti ant tatamio varžybų metu, reikia pakartoti ją ne mažiau nei 10 000 kartų, bent man. Bet per tris mėnesius tai gali padaryti.

- Sakai, kad varžybose reikia išnaudoti savo pliusus ir priversti priešininką vadovautis savo minusais, o ne pliusais.  Ar gali išvardinti savo, kaip kovotojo, pliusus ir minusus?

Oi, kiek aš turiu minusų! Aš negaliu žiūrėti savo kovų įrašų, nes kiekviename žingsnyje ir smūgyje matau vienas klaidas. Pasaulio čempionato prizinę vietą laimėjau per klaidų klaidas! Jeigu savo klaidų nematysi, tai nežinosi, kur reikia tobulėti, ir kažkas tave aplenks.

- Bet juk reikia kažkada ir pasimėgauti pasiekimais...

Kai baigsiu profesionalaus sportininko karjerą, tada ir pasimėgausiu. Ir dabar kartais grįžtu namo pas mamą į Viekšnius, užlipu į antrą aukštą, kur sudėtos mano taurės, ir man malonu ramiai pasėdėti ir pažiūrėti. Tačiau visa tai, ką darau – darau ne dėl kitų reakcijos ar atsiliepimų, o dėl savęs.

- Žiūrint pasaulio mastu – iš ko mokaisi? Iš japonų?

Iš japonų mokausi tik dvasingumo. Kai koviausi 2005-aisiais metais finale su Takajuki Tsukagoši, aš pirmąkart mačiau žmogų, kuriam padariau du nokdaunus, o jis atsistojo, išsikvėpavo ir pilnas motyvacijos – baimės akyse nerasi –  ėjo kovoti toliau. Bet kuris europietis tikriausiai jau būtų nuleidęs rankas. Aš manau, kad japonai dabar visais atžvilgiais nusileidžia Europos mokyklai, išskyrus vieną dalyką – savo motyvaciją. Jie nusileidžia daugelio šalių kovotojams fiziniais ar techniniais parametrais, tačiau motyvacija tikrai gelbėja, kai būna sunku. Taigi, išskyrus motyvaciją, aš daugiau mokausi iš europiečių, nei iš japonų.

- Kaip manai, kas kovoje svarbiausia?

Šaltas protas. Nervavimasis, „šikimas britvom“ nepadės. Kai užlipi ant tatamio, turi parodyti tai, ką išmokai. Ką mokeisi metus, mėnesius, savaites. Norint tai parodyti, reikia, kad būtų neįtempta nervų sistema ir atpalaiduoti raumenys.

- Kas tau padeda atsipalaiduoti?

Visi tai daro labai skirtingai. Aš tiesiog ilgiau išsimiegu, tada papusryčiauju ir važiuodamas kovoti visada pasiimu miegmaišį. Prieš kovą šiek tiek pasnaudžiu miegmaišyje, taupau energiją, leidžiu atsigauti kūnui. 20 min. prieš kovą mane pažadina, 10 min. prasitampau, apšylu ir einu kovoti. Atidirbu ir vėl einu miegoti – ką čia be reikalo nervintis. Kol kas ši metodika man pasiteisina.

- Kiekvienas atranda kažką savo...

Taip, pavyzdžiui, pasaulio čempionui bulgarui Valerijui Dimitr (mes su juo labai gerai sutariame) reikia būti varžybose, užsidegti. O aš varžybose nebūnu, realiai nematau nė vienos kovos. Ateinu, atidirbu, paskui pažiūriu įrašus.

- Kokios kovos buvo sunkiausios?

Visos kovos sunkios, visoms kovoms turi būti nusiteikęs maksimaliai. Tik vienos kovos baigiasi anksčiau, o kitos vėliau. Laiko ir dvasiniu atžvilgiu labai sunki man buvo 2005-ųjų kova. Parsivežiau daug lūžių, atidaviau daug laiko ir sveikatos. Bet tai jau pamirštas etapas. Į praeitį niekada nežiūriu – reikia žiūrėti į ateitį.

- Kyokushin karate – ne vien varžybos. Ar ruošiesi antro dano egzaminui?

Nuo pirmo iki antro dano turi praeiti trys metai. Pas mus, ginantis antrą daną, be technikos dar reikia kovoti 40 kovų. Jas „atkovojęs“ be lūžių neišlįsi, tai aš nusprendžiau atidėti egzaminą metams, o šįmet susikoncentruoti į Pasaulio čempionatą.

- Dabar tapai dar ir mokytoju. Kaip manai, kokiomis savybėmis mokytojas turi pasižymėti?

Aš ir Akmenėje vaikus treniravau, tačiau nesusimąsčiau apie tai. Man su vaikais visada sekėsi bendrauti. Galbūt aš perėmiau reikalingas savybes iš savo trenerio ir dabar perteikiu jas kitiems. Stengiuosi su vaikais daug šnekėtis: pasilikę po treniruotės mes pasišnekame apie gyvenimą, bėdas. Be to, domiuosi vaikų mokslais, elgesiu už salės ribų. Manau, kad geram mokytojui neužtenka vien tik atidirbti salėje, o tuomet pamiršti mokinius. Neseniai žaidėme boulingą – susirinko visi vaikai ir dar pusė tėvų. Dauguma tėvų atrado bendrų interesų, bendrauja, patys organizuoja bendras pirtis savaitgaliais. Aš pats visur nespėju dalyvauti, tačiau man tai labai malonu.

- Tėvai patenkinti, sulauki daug padėkų?

Man komplimentai nepatinka. Aš esu už tai, kad, kai viskas gerai – nieko nereikia sakyti. Reikia sakyti tada, kai kas nors negerai. Pas mus tokia visuomenė: kai gerai – palaikys, kai blogai – nugarą atsuks.

- Ką patartum jaunam žmogui, kuriam galbūt esi autoritetas, norinčiam eiti tavo keliu?

Atsakyčiau savo trenerio žodžiais: „Lengvas kelias – ne mūsų kelias. Jeigu yra blogai, tai stokis ir eik toliau. Nes, jeigu pabėgsi, tai nieko daugiau nenuskriausi, o tik pats save.“ Individualios sporto šakos man patinka tuo, kad tu atsakai pats už save. Jei ant tatamio kažką parodysi, visi supras, kad tu dirbi ir treniruojiesi, jei ne – kaltas pats, kad tingėjai treniruotis, pats kažko nepadarei, o ne treneris ar kas nors kitas. Tai skatina ne pasislėpti už kito nugaros, o pačiam spręsti problemas. Taigi noriu palinkėti visiems, kad, jeigu kartą pabandžius kažkas nepasisekė – tegu nenusimena ir bando dar kartą. Tai tikrai pasiteisins ir viskas bus gerai.

- Ačiū už pokalbį. Linkime gražių pergalių ateityje.


Su Donatu Imbru kalbėjosi Gailė Vanagienė "Yoi"


 

Atnaujinta 2011 rugsėjo 10, Šeštadienis. 20:46

Komentuoti

Perspėjame, jog už komentarų turinį atsako komentatoriai įstatymuose numatyta tvarka.


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Naujausi komentarai

Populiariausia per mėnesį

Draugai

smauglys jb dubuklis jb
asia jb produktaisportui jb
dojo jb plungesriteris jb
budora jb boksopasaulis jb
pantera jb grappling jb
   

Hostingas Serveriai.lt

Atsiųsk naujieną!