Laiteriz, nesikarsciuok taip del tu krypciu 
Tas, kas atejo i dojo mokintis, ir tikrai siekia kazka ismokti, gaves is trenerio krypti, ja ir toliau seks, ir pats bandys ieskoti esmes, bei rysio tarp techniku, ir suprasti ko moko vienas ar kitas pratimas. Zinoma, be mokytojo pagalbos, galima nusigrybauti i lankas, bet jeigu turi supratima, ar bent jau nuosirdziai stengies suprasti ka darai, visada rasi, su ar be mokytojo pagalba, ta rysi. Ir tas pasivaiksciojimas astuoniomis kryptimis, kaip tu sakai, igys visai kita prasme, jei i ji ziuresi ne kaip i pasivaiksciojima, o kaip i kitu techniku sudedamaja dali. Ir manau labai sveikintina, jei zmogus kazka treniruodamasis sugeba isskirti sias detales is visumos, zinoma, jei to reikia. Nezinau kaip kitiem, bet man susiformavo tokis mastymas: kadangi bandau eiti aiki keliu, tai pasakysiu is aikido puses (galu gale tai aikido tema ). Taigi, man aikido, tai tarsi vaikystes konstruktorius, kur is tam tikru detaliu, gali sulipdyti ivairiausias formas, bet jei nezinai kaip tomis detalemis naudotis, nieko tau nesigaus. Gali jas lipdyti, bet kazko konkretaus neturesi, nesuvokdamas ju paskirties. O jei supranti, sistemingai jas sudeliojes, turesi rezultata, visuma, technika zodziu.
Danai, entuziazmas - tai viena, metodika - tai kita. Pašnekėkime konkrečiai apie supratimą, kurį pats mini.
Kokią vietą tas pratimas turi Aikido sistemoje, kodėl jo reikia? Kaip jis susijęs su kitais sistemos elementais? Kad naudinga viskas ką darai - tai faktas, aš ne apie tai. Klausiu konkrečiai apie mokymo metodiką ir apie kovos taktiką. Įtikink mane, kad šito pratimo realiai reikia ir kad jis turi būti atliekamas būtent taip. Pagrįsk, jog Aikido dėstoma ne mišrainė, o būtent sistema: kodėl būtent tiek laužimų ar metimų, kodėl ne mažiau ir ne daugiau, kodėl toks judėjimas kojomis, kodėl jo pakanka, kodėl šitas pratimas įdėtas į sistemą, kokie taktiniai uždaviniai sprendžiami ir t.t.
Tenenuskamba tai kaip asmeninis priekaištas. Aš veikiau noriu pailiustruoti problemą, su kuria dažnai susiduriu. Žmonės arba pradeda svaičioti apie Visatos tiesas, visaip nukreipinėja diskusiją nuo klausimo, arba nieko konkretaus negali pasakyti ir lieka tik "aš nežinau", "dar neilgai užsiiminėju", "reikiau daugiau dirbti" ir pan. Kokią išvadą belieka daryti?
Ir čia ne naujokai - instruktoriai nesugeba atsakyti. Net ir čia forume - pasižiūrėk temą "Bokso ir kitų disciplinų apibrėžimai". Aš ten taip ir nesulaukiau, kad kas nors parašytų funkcionalų savo šakos apibrėžimą. Gaunasi kad "užsiiminėju, bet nežinau kuom", "darau pratimą, bet nežinau kam". Kaip taisyklė, metodika perduodama kaip tradicija jos pilnai nesupratus, neįsisavinus ir t.t. Tada kiekvienas priverstas išradinėti dviratį. Nenuostabu, kad tada žmonės aiškina, jog suprasti kovos meną reikia dešimtmečių...
Palyginkim su vakarietiškomis šakomis - boksas, MMA ir t.t. - ten žmogus, pasitreniravęs koki pusę metų profesionaliai, jau sugeba labai daug. Taip yra visų pirma todėl, kad į treniravimo procesą žiūrima kitu kampu, prieinama argumentuotai, moksliškai. O Rytų kovos menai kartais net sąmoningai gaubiami ezoterine, mistine skraiste. Tai be abejo kultūros dalykas, ir tai deja, funkcionalumui nepadeda. Dauguma kritikuojamų menų (kad neveikia arba reikia ilgų metų) yra būtent Rytų. Vat ir kyla klausimas, ar mes trokštam egzotikos, ar visgi norime turėti metodiką, pavadinkim, technologiją, ją suprasti ir pilnavertiškai naudotis?
