Dar noriu pratęst apie patriotizmą ir jo ugdymą. Rimbas yra gerai rašęs, kad reketo kartai "pamoina" dainuot himną.
Pilnai sutinku, tačiau nemanau, kad dėl to kaltas propagandos būvimas ar nebūvimas. Taip, įtaką turi, kokią - priklauso nuo visuomenės (matome Rusiją), bet kalbėsiu apie save ir savo draugus, kurie bent jau šiandien sakė eitų ginti tėvynės. Aš rytoj einu pažymos apie studijas ir keliauju į karo prievolės skyrių. Į JKVM (aukštųjų mokyklų studentams skirtas atsargos leitenanto 3 metų kursas).
Vienintelė tikra sandūra su kariuomene, buvo 14 metų, savaitė Kazlų Rūdos poligone, daugiau, nei šeimoje aiškių vertybių ar pan., nebuvo.
Dar praeitais metais supratau, kad negaliu būt apatiškas ir nors esu jaunas, tačiau suprantu, jog laikas yra reliatyvus. Kitą dieną jau gali tekt šprechint pa ruski. Jei kas nors prieš du - tris metus būtų pasakęs, kad panašios situacijos akivaizdoje būsiu toks "patriotiškas" (nors manau, kad tai nėra patriotiškumas), būčiau davęs į

Manau, kad patriotiškumas ir nacionalizmas turi siaurą ribą, dėl to į tokio pobūdžio propagandą žiūrima atsargiai.
Ir vis tik atsakymas, kurį randu aš - jei gatvėje žmonėse matai gerus (tobulų nebūna) žmones, kuriems kyla natūrali pagarba, meilė or smth., tuomet ir supranti, kad jie verti tavo užuovėjos, nes tik jų pasekoje sugebėjai užaugti toks, koks esi. Ir vėlgi priimant netobulumą.
Šiandienos jaunoji karta turi kapitalistinius kanonus ir tai yra suprantama, negalim už tai ant jų pykt, tačiau ar jie myli save, mus, tai jau priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Ar tinkamai (ne, ne pagal reglamentą) atliekame savo darbą, ar esame malonūs su žmonėmis. Ar sveikinatės su kaimynais?
Visą gyvenimą nesupratau lietuviško silpno bendruomeniškumo, solidarumo nebūvimo. Ir tiesa, visada susimąstau įlipęs į 10 ar 6 troleibusą šeštadienio ryte, ar tikrai norėčiau rizikuot dėl šių žmonių, bet nuvykęs į biurą, kuriame niekada neatskirsi kas užima kokias pareigas, supranti, kad visur yra piramidė ir svarbu matyti pilną vaizdą, kurio, mano manymu jauni žmonės nemato.
Atrodo papilščiau iš tuščio į kiaurą, tačiau ką tai keičia. Vertėtų užduoti klausimą, ką galime padaryti, kad Mes (taip, aš vienas iš jaunų žmonių), norėtume ginti Jūsų subines (taip, taip mąsto dauguma, kaip Jūs pasakytumėte, nedėkingų snarglių).
Atsakykite sau į klausimą, kaip dažnai bendraujate su jaunesniais už save, kaip su jais bendraujate, ar dalinatės su jais patirtimi ar leidžiate jiems primityviuoju metodu - bandyk, klysk. Ar leidžiate jiems prisiimti atsakomybę bei bandyti?
Treniruotėje ateidami, išeidami pasisveikiname. Kai išeina jaunasis kovotojas, jis atsisveikina, tačiau su juo atsisveikina ~30% suaugusiųjų. Juk tai irgi ugdymas. Šiandien pats save pagavau, kad paprašiau užrišti kūno apsaugą, jam niekaip nepavyko ir tada paprašiau kito kolegos, tačiau nepadėkojau už pabandymą, nepasakiau, jog nenusimintų. Tai suvokęs, kitą kartą būtinai jam vėl duosiu pabandyti užrišti.
O KĄ JŪS VEIKSITE PERSKAITĘ MANO PRANEŠIMĄ?