Man kyla klausimas, ar Jums yra nesvarbu, ar Jūs nesuvokiate, jog šiame gyvenimo laikotarpyje galbūt sprendžiasi žmogaus - asmenybės, būsimo visuomenės nario socialinė, emocinė būsena, kuri vėliau lems koks jis bus visuomenės narys, ar jis ryšis padės, kai Jus gatvėje spardys, arba nuleis ratą, ar vis tik praeis abejingas pro šalį.
Nesiplėsiu, pavyzdį kiekvienas suraskite sau, juk tikrai tokių atvejų žinote.
Ar čia senas mūsų draugas kavinukas?
Gerbiamasis, galbūt Jūs vienas iš šeštokų užpuolikų?
Autoriui,
Mokyklos laikais, reguliariai tekdavo ginti savo interesus, kadangi asmenybės su polinkiu į sociopatiškumą (kurių šiandien vis daugėja) vis ieškodavo stipresnių oponentų. Vienintelis būdas neatsidurti "aukų" sąraše, yra kovoti. Žodžiais, kumščiais. Tai nereiškia, kad turi laimėti, "atausti" iki sąmonės netekimo (suprask, kad esi priverstas būti toje aplinkoje ir tai yra laikina, dėl šviesios ateities geriausia tą laiką išgyventi be apsilankymų policijoje), tačiau svarbiausia yra kovoti. Taip kaip moki, ne pagal taisykles, ne pagal išmoktus veiksmus, nekreipiant dėmesio į savo bei užpuolikų amžių, svorį, ūgį. Ginkis kaip moki, kaip sugebi. Ateityje procesai retės iki kol išnyks, nes tu stiprėsi psichologiškai, kiekvieno susidūrimo metu ir agresoriams bus vis nepatogiau, neparankiau ir sunkiau tave paveikti.
Psichologinis momentas - kol nesmogsi, niekas nežinos, kad tu gali smogti. Ar pats manai, kad tai gali padaryti? Koks vienintelis būdas tai padaryti tu ir pats žinai.
Viliuosi, tai padės tau suprasti, kad gyvename spalvingoje visuomenėje ir kokie būtume geranoriški, liberalūs ar draugiški, kartais esame priversti ginti save, savo turtą bei interesus.
P.s. gailiuosi tik kartą įvykusių muštynių, kurių metu gavęs smūgį apsvaigau, atsigavęs nebeturėjau galimybės smogti atgal (šiandien mąstau, galbūt ir gerai, tačiau dėl to nežinau kaip būtų viskas vykę toliau), nes mane jau laikė "supakuotą".
